Darbo teisė ir valstybės tarnyba
5 (100%) 1 vote

Darbo teisė ir valstybės tarnyba

11213141

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

DARBO TEISĖS KATEDRA

Kursinis darbas

Darbo teisė ir valstybės tarnyba

Darbą atliko: Eglė Dukavičiutė (neakivaizdinio skyriaus 4m.studijų, III kurso 3 grupės neakivaizdinio skyriaus studentė)

Darbo vadovas: asist. V.Vėgelis

Vilnius, 2006

Turinys

Įvadas ……………………………………………………………………………………………2

Darbo teisę reguliuojančios normos………………………………………………………………………………3

Valstybės tarnybos sąvoka ir specifika………………………………………………………………………….4

Darbo santykiai valstybės tarnyboje………………………………………………………………………….5

Darbo santykių pradžios valstybės tarnyboje ypatumai…………………………………………………6

Darbo santykių pabaigai valstybės tarnyboje taikomos teisės normos……………………………9

Valstybės tarnybos santykių reguliavimo skirtingumai………………………………………………..11

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………14

Praktinė užduotis……………………………………………………………………………………………………15

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………16

Įvadas

Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų. Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, ir atostogas, teisingą apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo atveju; suteiktų lygias galimybes darbui gauti, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties, seksualinės orientacijos, ar kitų individualių, su darbo rezultatais nesusijusių savybių; griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises. Darbo teisės tikslas-tinkamai reguliuoti darbo santykius tarp dirbančiųjų, kurie realizuoja fizinius, protinius ir intelektualinius sugebėjimus ir tų, kas suteikia jiems tą darbą, galinčių tai daryti pagal atitinkamas teisės normas. Darbas suprantamas ne tik kaip fizinis žmogaus darbas, kurio metu kažkas pagaminama ar sukuriama. Į darbo sąvoka įeina ir žmonių intelektualinė, vykdomoji, socialinė veikla, kuri gali būti tiek privataus pobūdžio, reguliuojama įprastų darbo įstatymų normomis ir apimanti atskirų asmenų ar jų grupių poreikių tenkinimą, tiek viešoji veikla, į kurią įeina valstybinio lygmens veikla, ir kuria siekiama įgyvendinti įstatymus bei kitus teisės aktus politinėje, socialinėje, ūkio valdymo srityse. Tokią veiklą, vadinama darbu, vykdo valstybės ir savivaldybių darbuotojai-valstybės tarnautojai, einantys pareigas valstybės tarnyboje ir turintys įstatymų suteiktus atitinkamus įgaliojimus bei teisės aktų nustatytus įpareigojimus. Darbo santykiai susiklosto tarp pavaldžių vienas kitam subjektų, darbuotojams suteikiamos atitinkamos teisės, tačiau kartu nustatomos ir atitinkamos pareigos, nes nuo jų priklauso bendras šalies valdymo efektyvumas. Įstatymų leidėjas, siekdamas, kad valstybės tarnyba būtų efektyvi, nustato papildomus reikalavimus valstybės tarnautojams, kurie įtvirtinti atitinkamuose įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, tačiau jie yra reglamentuojami tiek, kiek tai neprieštarauja pagrindiniam darbo teisės šaltiniui-Darbo kodeksui. Darbo kodeksas yra teisės normų kodifikavimas, kurio tikslas suvienodinti darbo teisinius santykius, siekiant išvengti analogiškų teisinių santykių reglamentavimo skirtingomis teisės normomis. Tačiau atskiras, specialus, šiuo atveju valstybės tarnybos santykių reguliavimas yra galimas, pagrįstas ir reikalingas, atsižvelgiant į objektyvią reguliuojamų darbo santykių specifiką. Valstybės tarnyba, be jokios abejonės yra administracinės teisės institutas, ir toks svarbus, kad dirbančiųjų joje santykiai yra reguliuojami specialaus įstatymo, bet negalima pamiršti to, kad valstybės tarnautojo sąvoka apima ir visus dirbančiuosius( tarnautojus), jų veikla yra tas pats darbas, ir kiek to nereikia pagal valstybės tarnybos specifiškumą, jų, kaip ir kitų darbuotojų, darbo teisinių santykių klausimai turi būti reguliuojami pagal įprastus darbo įstatymus. Todėl galima teigti, kad valstybės tarnyba yra mišrus institutas, turintis konstitucinės, administracinės ir darbo teisės normų .

Darbo teisę reguliuojančios normos

Darbas – socialinė sąvoka, apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla, kuri yra ne tik fizinių,bet ir intelektinių žmogaus gebėjimų panaudojimas. Darbo teisė yra teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius darbo ir tarnybos santykius bei glaudžiai su jais susijusius, aptarnaujančius ir sudarančius jiems sąlygas normaliai funkcionuoti. Darbo teisė, atsižvelgiant į konstitucinius principus reguliuoja samdomų darbuotojų priėmimo į darbą ir darbo organizacijos santykius. Darbo teisės pagrindinis uždavinys –
nustatyti tokias darbo jėgos panaudojimo sąlygas, kurios užtikrintų normalų socialinį darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą, darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas.

Pačią teisę į darbą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis, kuriame įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju . Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas išsamiai reglamentuoja darbo santykius, susijusius su darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu bei gynyba. Darbo teisės objektas – visuomeniniai darbo santykiai. Tačiau darbo teisė reguliuoja ne visus darbo santykius, o tik tokius, kai darbo jėgos panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę. Darbo teisei yra būdingi civilinio ir administracinio teisiniai reguliavimo metodai. Darbo teisę reguliuoja tam tikros normų grupės:

• teisės normos, reguliuojančios bendruosius darbo teisės klausimus-ją sudaro bendrieji darbo teisės dalykai, konkretizuojami tam tikrais darbo teisės institutais (pvz. darbo teisės subjektai, darbo sutartis ir t.t.);

• teisės normos, reguliuojančios kolektyvinius darbo santykius, į jas įeina kolektyviniai darbo santykiai, kuriems priklauso profesinių sąjungų, kolektyvinių sutarčių, kolektyvinių darbo ginčų reguliavimo institutai;

• teisės normos, reguliuojančios individualius darbuotojo santykius su darbdaviu.

Normos, reguliuojančios visuomeninius darbo santykius ir sudarančios atskirus darbo teisės institutus, išdėstytos Darbo kodekse. Egzistuoja šie darbo teisės institutai: piliečių įdarbinimo, darbo sutarties, darbo ir poilsio laiko, darbo užmokesčio, darbo saugos, darbo drausmės, materialiosios atsakomybės, individualių darbo ginčų, kolektyvinės sutarties ir kt.

Darbo teisė reguliuoja ir valstybės tarnautojų darbą, nes jie kaip ir kiti darbo teisės subjektai atlieka tam tikras su darbu susijusias funkcijas. Todėl šiame darbe pabandysiu apžvelgti Valstybės tarnybą, darbo teisės aspektu.

Valstybės tarnybos sąvoka ir specifika

Valstybės tarnybai, skirtingai nei esant darbo santykiam tarp privačių asmenų, t.y. tarp darbdavio ir darbuotojo, priklauso konstitucinės, administracinės ir darbo teisės normos. Valstybė, atlikdama darbdavio vaidmenį, yra atsakinga už veiksmingos, profesionalios ir nešališkos valstybės tarnybos užtikrinimą, kurioje dirbantys pareigūnai įgyvendina valstybės politiką ir valdymą. Viešasis valstybės administravimas vykdomas per savivaldybės institucijas ir įstaigas, kurių veiklą vykdo jose dirbantys asmenys, todėl ir šioje srityje susiklosto tam tikri darbo santykiai.

Pagrįstai galima teigti, kad viešieji visuomenės ir valstybės tarnautojų, kaip atstovaujančių bei įgaliotų veikti valstybės vardu interesai yra centrinė, svarbiausioji administracinės teisės kategorija. Administracinė teisė sprendžia visuomenei reikšmingus uždavinius, kurie paremti viešuoju visuomenės interesu ir piliečių poreikių tenkinimu veikiant valstybės valdymą, t.y. teisę būti informuotiems apie valstybinės valdžios ir jos pareigūnų administracinius sprendimus ir turėti numatytas teisines galimybes gintis nuo neteisėtų viešosios administracijos ir jos funkcijas atliekančių valstybės tarnautojų pareigas einančių asmenų veiksmų. Apibūdinant valstybės tarnybos, kaip administracinės teisės instituto paskirtį, svarbi aplinkybė, kad viešosios administracijos veiksmai ir privatūs bei viešieji visuomenės narių interesai ne visada sutampa, todėl būtina, kad valstybės tarnyba, kaip administracinė teisė atskiras institutas būtų ir viešųjų interesų konflikto prevencijos priemonė. Norint įgyvendinti šiuos tikslus, reikia specialaus valstybei dirbančių asmenų darbo santykių reguliavimo, kad valstybės institucijose dirbantys asmenys, tinkamai vykdytų savo pareigas ir tų santykių reglamentavimas negali apsiriboti vien darbo teisės normomis. Todėl valstybės tarnybos sąvoka apima platesnius aspektus, santykiai reguliuojami griežtesniais reikalavimais darbuotojams, nustatomos papildomos normos, kurios apima: priėmimą į tarnybą, apribojimus norintiems tapti valstybės tarnautojais, o jais tapus, darbo užmokestį, karjerą ir kitus darbo įstatymais reguliuojamus klausimus, nes valstybės tarnautojas, kaip viena iš darbo subjektų šalių, veikia valstybės vardu. Vadinasi, norint užtikrinti tinkamą valstybės valdymo funkcijų įgyvendinimą, valstybės tarnautojam ir yra nustatomi atitinkami veiklos etikos principai ir jų laikymosi kontrolė, įtvirtinti Valstybės tarnybos įstatyme. Valstybės tarnautojų darbo santykiai ir socialinės jų garantijos yra atskiriami nuo darbo teisės. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje nustatoma, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojam taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Bet vis dėl to, Darbo Kodeksas, kuris reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, nurodo kai kurių darbo santykių sričių reglamentavimo ribas. Darbo kodekso 4 straipsnyje nustatyta, kad iki darbo kodekso įsigaliojimo galioję įstatymai ir kiti teisės aktai galioja
tik tiek, kiek neprieštarauja Darbo kodeksui, išskyrus, kai pats darbo kodeksas teikia pirmenybę tokiems teisės aktams. Tačiau valstybės tarnybos darbuotojų, kaip turinčių valstybės tarnautojų statusą veikla, vis tiek yra darbas ir tiek, kiek specialūs įstatymai nereguliuoja jų veiklos specifiškumo, tai nustato tos pačios Darbo kodekso normos, nes valstybės tarnybą reguliuojantys įstatymai apima siauresnes sritis, o darbo įstatymų normų taikymo ribos daug platesnės. Kas tai yra valstybės tarnyba?

Valstybės tarnybos įstatymas pateikia apibrėžimą: Valstybės tarnyba – įstatymais sureguliuoti teisiniai santykiai, kurie atsiranda įgijus valstybės tarnautojo statusą; taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje, kai įgyvendinama valstybės valdymo politika tam tikroje srityje koordinuojant, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma. Valstybės tarnautojas- fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo administravimo veiklą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad valstybės tarnyba, apima gan didelį ratą asmenų, kurie dirba ir gauna atlyginimą iš valstybės biudžeto. Tačiau, kai kurių valstybės tarnautojų veiklą reguliuoja specialūs įstatymai bei statutai, kurie taikomi karo tarnybos kariams, policijos, vidaus reikalų tarnybų pareigūnams, diplomatinės tarnybos pareigūnams ir kitiems atliekantiems valstybės tarnautojų pareigas.

Darbo santykiai valstybės tarnyboje

Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu yra darbdavė. Vis dėlto valstybės tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostančiais valstybinėse institucijose, ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose). Jų teisiniai statusai skiriasi.

Darbo santykiai valstybės tarnyboje grindžiami įstatymų viršenybės, tiesioginio pavaldumo, lygiateisiškumo, atsakomybės bei viešų ir privačių interesų derinimo principais, nes valstybės tarnautojai, kaip darbuotojai, eidami savo pareigas, turi platesnius įgalinimus kitų asmenų atžvilgiu, nei piliečiai dirbdami ne valstybės tarnyboje ir kuriems yra taikomos tik Darbo kodekso nuostatos. Tačiau, kaip bebūtų, darbas valstybės tarnyboje yra tas pats darbas, kaip ir dirbant kitur, todėl darbo subjektai yra darbdavys ir darbuotojas tarp kurių susiklosto tiek individualūs, tiek kolektyviniai darbo santykiai. Į Valstybės tarnybos įstatymą pastaruoju metu buvo įtrauktos kai kurios pataisos, įvesta darbdavio sąvoka, kuri apibrėžė ką galime laikyti darbdaviu, dirbant valstybės tarnyboje, t.y. darbdavys-valstybės ar savivaldybės institucija, taip pat papildytas įstatymas dar viena nuostata, kad valstybės tarnautojai gali sudaryti kolektyvines sutartis ,taigi valstybės tarnybos ir darbo santykiai yra labai panašūs. Darbo santykiai prasideda nuo tos pačios įdarbinimo procedūros, kuri skiriasi nuo Darbo kodekso nustatyto reglamentavimo: į darbą valstybės tarnyboje tarnautojai įdarbinami ne sudarant paprastas darbo sutartis, o tam tikro įgalioto asmens sprendimu. Valstybės tarnautojų atliekamos darbo funkcijos, iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamas jiems darbo užmokestis ir suteikiamos socialinės garantijos nustatomos ne Darbo kodekso normomis, kurios leidžia darbdaviui ir darbuotojui laisvai suderinti tuos klausimus tarpusavio susitarimu, kai įsidarbinama pagal darbo sutartį, o visa tai yra nustatyta įgaliotų subjektų patvirtintuose atitinkamuose norminiuose aktuose bei žinoma iš anksto. Įgijus valstybės tarnautojų statusą, atsiranda daug daugiau apribojimų, nustatomi tam tikri jų veiklos etikos principai, kurių jie privalo laikytis ir kurie visiškai netaikomi ir nebūtini dirbant pagal įprastas darbo sutartis. O norint atleisti valstybės tarnautoją iš darbo-gana daug atleidimo iš darbo apribojimų, skirtingai nei atleidžiant paprastą darbuotoją, kuriam taikomos įprastinės Darbo kodekso nuostatos, nes valstybės tarnyboje tarnautojų atliekamas darbas ir tikslas-įgyvendinti valstybės politiką ir viešajį valdymą, kuris turi būti atliekamas vienodai, nepriklausomai nuo besikeičiančios valdžios.

Darbo santykių pradžios valstybės tarnyboje ypatumai

Valstybės tarnyba turi būti atvira, prieinama žmonėms, kurių reikalus ji tvarko. Valstybės tarnybos sistemos, valdžios įstaigų darbas turi būti organizuotas taip, kad į valdžios įstaigas, valstybės tarnautojus kreipęsi žmonės nepatirtų savivalės, piktnaudžiavimo, biurokratizmo; kad jų reikalai būtų nagrinėjami ir sprendžiami nevilkinant. Valstybės tarnybos prieinamumo žmonėms reikalavimas sietinas ir su valstybės tarnybos, kaip sistemos, darna Valstybės tarnyba – tai profesinė, veikla, kurią atlieka valstybės ar savivaldybės institucijos darbuotojas, t. y. darbinė veikla. Kaip jau minėta, valstybės tarnybos institutas turi ne tik darbo, bet ir konstitucinės teisės normų ir
teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, yra susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką. Konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju.

Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Nustatant šias sąlygas privalu paisyti Konstitucijos. Iš tokių reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų – paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir pan. reikalavimai; taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. Priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami. Priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą. Todėl šiuo požiūriu valstybės tarnyba nėra savarankiškas institutas, nes įgyvendinant teisę į darbą, pradedant dirbti valstybės tarnyboje-vadovaujamasi Konstitucijos nuostatomis, o patį atliekamą darbą, kaip procesą, jau reguliuoja bendros darbo teisės normos.

Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką detalizuoja Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalies pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinta Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka su pakeitimais, priimtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1452 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“.

Darbo kodekso 13 straipsnis nustato, kad visiškas darbinis teisnumas atsiranda asmeniui sulaukus 16 metų, tačiau norint dirbti valstybės tarnyboje yra nustatomi atitinkami griežtesni reikalavimai. Asmenys, kurie yra priimami į valstybės tarnybą: turi būti Lietuvos respublikos pilietis, mokėti lietuvių kalbą, negali būti jaunesnis kaip 18 metų ir nevyresnis kaip 62 metų ir 6 mėnesių. Į valstybės tarnybą, skirtingai nei asmenys, norintys įsidarbinti privačioje įmonėje ir sudarantys su darbdaviu darbo sutartys, priimami konkurso tvarka, kuriuo metu patikrinamos asmens dalykinės savybės bei žinios reikalingos eiti pareigas valstybės tarnyboje. Konkursinių pareigų sąrašą ir konkursų valstybės tarnyboje tvarka nustatyta Vyriausybės nutarimu Nr.1987, kuriame taip pat išdėstyta konkursų rengimo tvarka, paskelbimo apie juos terminai bei išvardyti reikalingi pateikiami dokumentai atitinkamai institucijai, norintiems dalyvauti pretendentams Taip pat yra iškirti gan svarbūs esminiai apribojimai, tiems, kurie nori tapti valstybės tarnautojais, siekiant išvengti netinkamos valstybės politikos tikslų įgyvendinimo viešojo administravimo srityje, einant valstybės tarnautojo pareigas: 1)tai-kai asmuo yra įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; 2) Taip pat, kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Valstybės tarnautojams taip yra taikomi apribojimai pagal Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymo 18 straipsnį -jiems draudžiama vienerius metus, nustojus eiti pareigas valstybinėje tarnyboje sudaryti darbo sutartį su įmonėmis ar eiti kitas pareigas tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos bei kontrolės srityse, jeigu per paskutinius darbo metus jo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su šių įmonių veiklos priežiūra ar kontrole, siekiant išvengti interesų konflikto. Lietuvos Aukščiausias teismas, vienoje iš bylų įvertinęs visas aplinkybes, ir išaiškindamas finansų apskaitos, kontrolės, audito bei revizijos sąvokas, panaikino darbo sutartį, sudarytą tarp buvusios Valstybinės kontrolės tarnautojos ir privačios įmonės, pasiremdamas įstatymo nuostatomis ir pabrėždamas, kad buvusiems valstybės tarnybos darbuotojams, kurie atstovavo ir gynė prieš tai viešąjį interesą yra taikomi atitinkami apribojimai jiems norint
darbą, sudarant darbo sutartį su privačia įmone. Darbo kodekso nuostatos, tokio reikalavimo nenustato dirbusiems ne valstybės tarnyboje, nes šalių teisiniai darbo santykiai grindžiami laisvo apsisprendimo principu.

Darbo santykių pabaigai valstybės tarnyboje taikomos teisės normos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2907 žodžiai iš 5794 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.