Ekologinė teisė dokumentas
5 (100%) 1 vote

Ekologinė teisė dokumentas

1121314151617181

Klausimai egzaminui:

1. Ekologijos objektas ir ekologinio mastymo ypatumai

Ekologinės harmonijos pažeidimai prasidėjo kartu su žmogaus veiklos pradžia žemėje. Ekologijos svarba ypač išryškėjo XIX a. pabaig. pradėjus sparčiai vystytis pramonei ir urbanizacijai. Ypač greita ekologijos mokslo raida prasidėjo XX a. v.kuomet ekologinė pusiausvyra pasiekė kritinį lygį. Tada, buvo suvokta, kad žmogus privalo paisyti gamtos dėsnių, nes grėsmė kyla ne tik gamtai, bet ir paties žmogaus egzistencijai. Ekologijos mokslo vystymosi pradžioje buvo tiriama aplinka,kurioje tarpsta atskiros rūšys, jų santykiai su kitomis rūšimis.Atsirado ekosistemos sąvoka( kintanti tarpusavyje susijusių gyvųjų organizmų ir jų aplinkos visuma). Vėlesnei ekologijos vystimosi stadijai būdinga ekosistemos,kaip funkcinio darinio tyrimai.Dabartiniu metu ekologijos sąvoka turi dvi prasmes: 1) biologijos mokslo šaka(t.y. gyvūnų ir augalų ekologija) 2) apima žmonių visuomenės ir gamtos sąveikos aspektus.

Ekologija- biologijos mokslo šaka, tirianti organizmų gyvenimo sąlygas, jų bei aplinkos sąveikos santykius. Jos ištakos siekia XIX a. Ekologijos mokslo atšakos:

1. globalinė ekologija- mokslas apie žemę;

2. žmogaus ekologija- mokslas apie kompleksinius gamtinius, techninius veiksmus;

3. inžinerinė ekologija- mokslas apie ekologinius reikalavimus, keliamus šiuolaikinei gamybai

4. socialinė ekologija- mokslas apie gamtos ir visuomenės sąveikos vystymąsi, dėsningumus;

5. teisinė ekologija- teisės normų sistema, reguliuojanti visuomenės ir gamtos santykius.

2. Trumpa ekologijos vystymosi apžvalga

Pokario laikotarpis Gamtos ištekliai tapo valstybės nuosavybe, aplinkos kokybė sparčiai blogėjo – buvo vystomos ūkio šakos, kurios darė įtaką aplinkai, tačiau nebuvo įvedamos apsaugos priemonės. Užteršta atmosfera, daug tvenkinių. Teisės aktų buvo priimta daug. Kai kurie priimti sąjunginiu pagrindu. Lietuvoje buvo pradėtos įgyvendinti aplinkos apsaugos priemonės, tam įtakos turėjo atskiros asmenybės: Bergas, Ivanauskas. 1959m. priimtas įst., skirtas aplinkos apsaugai, kaip gamtiniam kompleksui. Kuriamos specialios institucijos, kurios įgyvendino aplinkos apsaugos kontrolę – 1957m. Gamtos apsaugos komitetas. Priimti kodeksai: žemės, vandens, žemės gelmių, miškų. 1981m. priimtas Atmosferos oro apsaugos įst., kuris galioja ir dabar.

3. Ekologijos vieta gamtos, ekonomikos ir teisinių mokslų sistemoje . Ekologija – biologijos šaka, kuri tiria organizmų santykius su gamta. Ekologija nagrinėja augalų ir gyvūnų bendrijų, ekosistemų struktūras, raidą, medžiagų ir energijos apykaitos gamtoje specifiką, gamtinės atrankos, adaptacijos, evoliucijos problemas. Ekologijos mokslo tikslai: kompleksiškai tirti augalų ir gyvųjų būtybių gyvenamąją aplinką, gamtoje vykstančius procesus, ekologinės pusiausvyros dėsnius, jų prigimtį.

4. Pagrindiniai ekologijos terminai, apibrėžimai ir dėsniai

5. Ekologijos reikšmė žmogaus evoliucijoje

Senovėje, medžioklės epochoje, svarbiausią pavojų sveikatai kėlė tradiciniai pavojai – nešvarus geriamasis vanduo, badavimas, būstas, neapsaugantis nuo šalčio,infekcijos. Žemdirbystės epochos metu atsirado miestai,kuriuose trūko sanitarijos,taigi per orą, vandenį, maistą plito užkrečiamos ligos. Pramonės eros pradžioje išaugo šiuolaikinių pavojų įtaka.Iki tol nežinomos ligos, apsinuodijus toksinėmis medžiagomis, traumos gamyboje. Mašinų era sumažino fizinio aktyvumo poreikį, sudarė sąlygas gausiai mitybai. Tai įtakojo atsiradimą ligų susivijusių su persivalgymu: širdies, kraujagyslių ligos, nutukimas. Cheminių medžiagų įtakoje – piktybiniai navikai. Sveikatai keliamo pavojaus pobūdis nuolat kito: mažėjo tradicinio gamtinio ir didėjo šiuolaikinio – antropogeninio pavojaus keliama rizika, dėl didėjančio aplinkos užterštumo.

Žmogaus būtis skiriasi nuo kitų gyvų būtybių egzistavimo tuo, kad jo poveikis gyvenamajai aplinkai nedidina biosferos organizuotumo, pastovumo ir vientisumo. Kitaip tariant, žmonių sociumas, kaip darbo organizmas, neveikia teigiamai kokybinių biosferos charakteristikų. Bent taip buvo dažniausiai iki šiol. Biosferos, kaip visumos, ir sociumo, kaip dalies, tarpusavio santykiai dėl sociumo raidos mainosi. Tai reiškia, kad planetoje keičiasi ekologinė situacija.

Daugelio mokslininkų nuomone, dabar biosfera yra tokios būklės, kad neaiški jos tolesnės kaitos trajektorija ir gali prasidėti nesulaikomi degradacijos procesai. Tikimybė tokiai galimybei virsti tikrove didelė. Priežastys taip pat akivaizdžios. Kuo greičiau rieda automobilis, tuo greičiau gali įvykti avarija. Taip ir su civilizacija: kuo sparčiau ji plėtojasi, tuo labiau ji gali pažeisti aplinką ir sukelti ekologinę katastrofą.

atsakymas į būtinybę kontroliuoti žmogaus poveikį gamtai mokslininkų sluoksniuose ėmė rastis kvietimai bei draudimai nedaryti rizikingų eksperimentų, veikti atsargiai, gerai įsižiūrint ir įsiklausant į gamtą, suprantant ir išmokstant jos kalbą. Tais draudimais buvo siekiama perspėti visus tuos, kas naudojasi mokslo bei technikos laimėjimais, kad neužmirštų gamtos pažeidžiamumo ir neperžengtų jos stabilumo ribų, už kurių gali prasidėti nesulaikomi negatyvūs procesai. Kartu įvyko rimtų pokyčių žmonių pasaulėvokoje ir mąstysenoje, atsikratyta
senų, mechanistinių pažiūrų, giliau suvoktas mūsų aplinkinio pasaulio – Žemės biosferos – vientisumas, įsisąmoninti riboti planetos parametrai. Iš mokslo pareikalauta, kad jis nubrėžtų tą lemtingą ribą, kurios nevalia peržengti, ir suformuluotų rekomendacijas ekologiškai saugiai žmogaus veiklai. Veikiai tų draudimų, reikalavimų bei rekomendacijų sistema apibendrintai buvo pavadinta ekologiniu imperatyvu.

Šiuolaikinės visuomenės ūkinių struktūrų veikla, taip pat įprastinis dažno gyventojo elgesys, daugiau ar mažiau kertasi su geros valios žmonių sąžine. Tie žmonės – tai įžvalgios ir atsakingos asmenybės, kuriems neduoda ramybės “žaizdos žemės mūsų”. Kaip tik moralinis atskirų individų nerimas,jų iniciatyva ir pavyzdys davė postūmį gamtosaugos plėtrai, žaliųjų judėjimui, ekologinio švietimo bei ugdymo organizavimui.

Tačiau ekologinė problema, be etinei sferai būdingo bendro prieštaravimo tarp esamybės ir privalomybės, turi ir specifinį aspektą, susijusį su kliūtimis, trukdančiomis ekologiniam imperatyvui transformuotis į dorovinio elgesio formas. Teoriškai įveikti šias kliūtis pašaukta ekologinė etika.

6. Globalinių ekologinių problemų apžvalga

Žmogaus organizmas medžiagų apykaitos dėka yra neatsiejamai susijęs su ekosistema. Todėl veiksniai, veikaintys globalinę ekosistemą, turi įtakos žmonių sveikatai. PSO išskyrė 5 aplinkos veiksnių grupes, turinčias įtakos globalinės ekosistemos stabilumui ir žmonių sveikatai: 1) tolimosios oro taršos pernašos(siekiant sumažinti lokalią oro taršą, statomiaušti elektrinių, deginančių kurą, kaminai);2) tarpvalstybinės pavojingų produktų ir atliekų pervažos; 3) stratosferos ozono sluoksnio mažėjimas; 4) klimato kitimas; 5)bioįvairovės mažėjimas.

globalinį klimato atšilimą?

Svarbiausia priežastis lemianti atšilimą – energijos gamybos ir pramonės vystymasis, degalų vartojimo didėjimas ir miškų nykimas. Dėl to troposferoje padaugėjo šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija. Organinio kuro deginimas, anglies deginimas šiluminėse elektrinėse – pagaminą didžiausią kiekį anglies dioksido. Miškų nykimas mažina biosferos galimybes pašalinti anglies dioksidą ir turi įtakos jo kiekio didėjimui ir klimato atšilimui. Vykstantys globaliniai ekologiniai pakitimai apima: ozono sluoksnio nykimą; šiltnamio efektą; miškų nykimas; bioįvarovės mažėjimas; rūgštūs krituliai; sveikatos problemų didėjimas

Nykstantys miškai

Iš pradžių žmogaus veikla gamtą mažai tetrikdė. Miškų kirtimas lydiminės žemdirbystės laikotarpiu neturėjo sunkių padarinių, nes kai tik žmogus apleisdavo apgyventas vietas, jose vėl ataugdavo tokie pat tankūs miškai. Tokia žemdirbystės sistema vis dar kai kur taikoma ir dabar. Deja, daugėjant gyventojų ir mažėjant neliestų miškų plotams, žemdirbiams jau po 2—3 metų tenka grįžti į senuosius sklypus (o ne po kartos ar daugiau, kaip kitados) ir kirviu bei ugnimi atsikovoti žemę. Dėl to dirvožemis nespėja atsigauti.

Be žemdirbystės, didieji pasaulio miškų masyvai vis labiau naudojami miško pramonei. Todėl taip sparčiai nyksta drėgnieji tropiniai miškai — bene seniausi neliestos gamtos plotai Žemėje. Apskaičiuota, kad kas minutę nelieka 5,6 hektaro miško. Pražūtingi tokio niokojimo padariniai yra visokiausi. Žūsta įdomios, patrauklios ir žmogui reikšmingos gyvūnų rūšys, sunaikinama daugybė naudingų ir potencialiai vertingų augalų. O juk visos žmogaus auginamos daržovės kažkada buvo laukiniai augalai, daugelis vaistų irgi gaminama iš augalų.

Drėgnieji tropiniai miškai paprastai auga skurdžiame nederlingame dirvožemyje, tad, iškirtus mišką, plynas plotas virsta bevaise dykuma. Išnaikinus daug miškų, prasidėjo dirvų erozija, padažnėjo potvynių ir nepalankiai pakito klimatas. Vis dėlto miškai ir toliau kertami; tai daroma iš dalies todėl, kad mediena duoda daug pajamų, bet neretai ir dėl visai nerimtų priežasčių. Žmogus vis dar mano, kad pirmykštis miškas — „džiunglės“ — meta jam iššūkį kad jį reikia „tramdyti“.

Iš esmės dėl tokių pačių priežasčių naikinama ir daugelis kitų natūraliosios aplinkos tipų. Tačiau yra ir kitų, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų gamtos niokojimo būdų, kurių padariniai pasireiškia ne iš karto. Pavyzdžiui, žmogus perkelia iš vienos vietos į kitą įvairias gyvūnų ir augalų rūšis, dažnai be jokių piktų užmačių, vien tam, kad seni pažįstami primintų jam gimtuosius namus. Dėl to yra atsitikę nepataisomų dalykų, kai vietinė gyvūnija ir augalija nesugebėdavo konkuruoti su atvežtosiomis rūšimis.

Žmogus be atodairos naikino gyvūnus, be saiko medžiojo juos dėl mėsos arba paprasčiausiai dėl pramogos. Jis ganė gyvulius ne visiškai tam tinkamose pusdykumėse ir išstūmė iš jų daug vietinių, geriau prisitaikiusių jose gyventi laukinių gyvūnų rūšių. Žmogus vežė į vandenynų salas triušius, asilus ir ožkas, kad turėtų kuo misti, bet tai neišvengiamai suardydavo paprastas ir jautrias vietines ekosistemas. Dėl smarkios žūklės jūros turtus jis sėmė taip beatodairiškai, kad laimikiai ėmė katastrofiškai mažėti.

Didžiausią pavojų aplinkai kelia šių laikų technologija. Upių, ežerų ir net kai kurių jurų gyvūniją galutinai išnaikino nuodingos gamybos
atliekos ir nutekamieji vandenys, kurių vis daugiau patenka į natūralius vandenis. Labai užterštos Reino ir Dunojaus upės, Baltijos ir Viduržemio jūros, todėl jų gyvūnija vis sparčiau nyksta, nors visiems žinoma, kad daug sunkiau neutralizuoti ilgo teršimo poveikį negu to teršimo išvengti.

Užtvankos laukams drėkinti arba elektros energijai gaminti turi didelių ekologinių trūkumų. Asuano užtvanka Egipte nebepraleidžia derlingo dumblo į Nilo žemupį, pakenkė žvejybai Viduržemio jūros rytuose, nes mažiau Nilo vandens patenka į jūrą; susirūpinti verčia ir sąnašos, kurios kaupiasi prie užtvankos.

Chemijos revoliucija žemės ūkyje, be abejo, gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį pražudyti. Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai.

7. Europos Sąjungos aplinkos apsaugos teisinė politika

Pasirašius ES sutartį (Mastrichtas, 1992) buvusi Europos Ekonominė Bendrija buvo pavadinta ES. ES, kaip 1958 metų Romos sutartimi įkurtos EEB teisių perėmėja, yra regioninė organizacija, kuriai ją sudarančios valstybės delegavo savo suverenias teise tam tikrose politikos srityse. Taip atsirado viršvarlsytbinė organizacija, unikali savo įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismine valdžia. 1995-06-12 Liuksenburge buvo pasirašyta LR ir ES asocijuotos narystės sutartis. Leidžianti LR dalyvauti Europos integracijos procese,tp ir integruotis į bendrą aplinkos apsaugos politiką. Dėl šios priežasties būtina pažinti ES aplinkos politiką ir aplinkos teisę, kadangi Asociacijos sutartyje numatyta, kad ES pirmenybę teikia įstatymų suderinimui konkurencijos, darbo saugos, aplinkos apsaugos ir vartotojų teisių gynimo srityse. ES aplinkos teisė kūrimas prasidėjo dar 1957 metais, priimant įvairius teisės aktus, kad būtų sumažinta aplinkos tarša, išsaugota aplinka ekonominio vystymosi sąlygomis. Visi ES teisės aktai, esantys aplinkos teisės šaltiniai, pagal juridinę galią skirstomi į taisykles, direktyvas ir sprendimus.. Taisyklės – tai visuotinai privalomi ES teisės aktai, tiesiogiai taikomi valstybėse, priklausančiose šiai bendrijai.. Pagrindinę ES aplinkos teisės šaltinių dalį sudaro direktyvos – Vyriausybėms tiesiogiai skirti teisės aktai.. Sprendimai – ES teisės aktai, priimti konkrečių asmenų atžvilgiu.

8. Ekologinė teise kaip teisės sudėtinė dalis ir mokslas

Formuotis teisės šakoms reikia tam tikrų sąlygų: turi egzistuoti specifiniai visuomeniniai santykiai, reikalaujantys specifinio teisinio reguliavimo metodo, be to valstybė, nustatydama specifines teisės normas, turi būti suinteresuota šiuos visuomeninius santykius reguliuoti ir pan.Ekologinės teisės formavimasis – ilgas ir sudėtingas procesas. Pradžią jam davė gamtos apsaugos teisės susiformavimas šalia teisės šakų, reguliuojančių atskirų gamtos objektų naudojimo santykius. Gamtos apsaugos teisė sujungė į sistemą tas ekologines normas, kurios dėl savo specifinių savybių negalėjo būti įtrauktos nė į vieną iš egzistuojančių teisės šakų. Teisės normos, atsiradusios teisėje įtvirtintus ekologinius reikalavimus, nulemtus aplinkos, kaip vientiso poveikio objekto, sukūrė naują sisteminį junginį – gamtos apsaugos teisę. Vykstant ekologinio – teisinio reguliavimo integracijai, pagrįstai aplinkos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo vieningumo pripažinimui, iš teisės šakų, reguliavusių tam tikrų gamtos objektų naudojimą ir gamtos apsaugą, susiformavo ekologinė teisė, Panašiai ekologinė teisė traktuojama ir užsienio valstybėse, kur tiesa ji vadinama aplinkos apsaugos teise

9. Žmonijos ir gamtos tarpusavio sąveikos formos ir jų vystymasis

Maksas Niklosonas, buvęs Didžiosios Britanijos gamtosaugos tarnybos generalinis direktorius, rašė: „Gamta gyvuoja nuo neatmenamų laikų, tačiau gamtos rezervatai yra palyginti jauni“. Ir iš tikrųjų, tik praeitame amžiuje imta aktyviai gamtą saugoti ir jos turtus atkurti. Pirmasis nacionalinis parkas (Jeloustono) buvo įsteigtas JAV 1872 metais dabartinėse Vajomingo, Montanos ir Jutos valstijose.

Apsauga ir medžioklė

Gamta buvo saugoma jau labai seniai, daugiausia vienišų idealistų, svajotojų ir entuziastų pastangomis. Farerų salų ir Islandijos žvejai ilgus amžius gaudė jūrų paukščius ir rinko jų kiaušinius, tačiau griežtai kontroliavo šią veiklą, todėl turėjo daug naudos, o paukščių nemažėjo. Anglijos karalius Henrikas VIII išleido įstatymus, reguliuojančius sezoninę tam tikrų gyvūnų medžioklę, o Pietų Amerikos inkų vyriausieji vadai pasilikdavo sau išimtinę teisę dėvėti drabužius iš vikunijos vilnų.

Pirmas neigiamas žmogaus poveikis gamtai pasireiškė jau prieš 10000 — 15000 metų. Iškastinės liekanos akivaizdžiai rodo, kad žmogus pradėjo dominuoti tarp kitų Žemės gyventojų jau paleocene. Britanijos salose ir Europos žemyne išnyko daugybė rūšių, tačiau ypač smarkiai šis procesas vyko Amerikoje, kur žmogus pateko per Beringo sąsiaurį ir netrukus išnaikino tinginius, lokius, liutifs, vilkus, bizonus, mastodontus, mamutus ir kai kuriuos didžiulius plėšriuosius paukščius.

Gamtos, ypač gyvūnų, apsauga ilgą laiką buvo glaudžiai susijusi su medžiokle.

Medžiotojai rūpinosi, kad visada būtų gausu medžiojamų gyvūnų.
draustiniai buvo karališkosios medžioklės naudmenos. Mūsų dienomis gamtosaugos judėjimas įgavo platų mastą, tačiau medžiotojams ir dabar tenka jame svarbus vaidmuo.

Šių laikų gamtosauga itin sustiprėjo XIX —XX amžių sandūroje. 1899 metais buvo įkurta didžiausia Didžiosios Britanijos gamtosaugos įstaiga — Paukščių apsaugos karališkoji draugija. Pirmieji Europos nacionaliniai parkai buvo įsteigti 1909 metais Švedijoje.

Tarptautiniu mastu veikia keturios svarbiausios gamtosaugos organizacijos: Gyvūnų apsaugos draugija (įkurta 1903 m. kaip „Britanijos imperijos laukinių gyvūnų globos draugija“), Tarptautinė paukščių apsaugos taryba (įkurta 1922 m.). Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (TGAS — įkurta 1948 m.) ir Pasaulinis gamtos apsaugos fondas (įkurtas 1961 m.). TGAS yra tam tikra prasme vyriausia iš šių keturių organizacijų. Pasaulinis gamtos apsaugos fondas turi skyrius beveik 30 šalių ir yra savanoriška organizacija, kurios svarbiausias tikslas — finansuoti TGAS sukurtus gamtosaugos projektus.

Gyvenamų vietų išsaugojimas

Kiekvienoje valstybėje yra įvairiausių gamtosaugos organizacijų. Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, kiekvienoje grafystėje veikia vietiniai trestai ir keletas susivienijimų, kaip antai Nacionalinis trestas, kuriame gamtos apsauga yra viena iš veiklos krypčių. Be to, daugybė draugijų tyrinėja gyvūnus ar kitą gamtos šaką. Visos globoja gamtą. JAV įkurto Jeloustono nacionalinio parko pavyzdžiu gyvūnus ir augalus daug kur imta gelbėti, saugam jų gyvenamas vietas. SNO nacionalinių parkų ir jiems lygiaverčių rezervatų sąrašą įtraukta beveik 1200 sklypų; šimtuose pasaulio šalių greta parkų įkurta tokios pat paskirties daugybė mažesnių plotų. Jiems priklauso medžioklės draustiniai, gamtos rezervatai, miško rezervatai, mokslui ypač vertingi plotai, nepaprastai vaizdingos apylinkės, taip pat jūrų draustiniai. Didžiausias pasaulyje nacionalinis parkas yra 8000 km2 Šiaurės vakarų Grenlandijos nacionalinis parkas, o gausybė mažųjų gamtos draustinių neužima net vieno akro ploto; dažnai jie įkuriami nors vienai augalo rūšiai saugoti. Indonezijoje, pavyzdžiui, buvo įsteigtas draustinis didžiausiai pasaulio gėlei raflezijai (Rafflesia) globoti. Vis tik tokie plotai dar neapsaugo tam tikros rūšies nuo išnykimo dėl atsitiktinumų.

Gyvybinė gamtos apsaugos paskirtis

Kasdien vis daugiau ir daugiau žmonių suvokia, kaip svarbu ir neatidėliotina išsaugoti ateinančioms kartoms laukinius gyvūnus, augalus ir neliestus kraštovaizdžius. Juk išnykimo grėsmė yra iškilusi tūkstančiui įvairių gyvūnų ir tikriausiai 20000 augalų rūšių (10% visų žydinčių augalų).

1972 metais Stokholme vykusi SNO vadovaujama konferencija tema „Žmogus ir aplinka“, taip pat priimta SNO aplinkos apsaugos programa akivaizdžiai byloja, kad gamtos saugojimo judėjimas jau subrendo ir gamtosauga tampa vienu svarbiausių šių laikų uždavinių.

Zoologijos ir botanikos sodai Nėra jokių abejonių, kad žmonija nuo seno kolekcionavo gyvus gyvūnus. Dar senovės egiptiečiai, kinai ir romėnai savo rūmuose įrengdavo nedidelių Žvėrynų. Anglijos karaliai taip pat laikė žvėris Taueryje 600 metų iki pat XIX amžiaus. Pirmasis zoologijos sodas buvo įsteigtas Austrijoje XV amžiuje; vėliau jų atsirado ir daugiau, o 1752 metais imperatorius Pranciškus 1 įkūrė zoologijos sodą Vienos priemiestyje Šėnbrune; šis seniausias zoologijos sodas gyvuoja iki šiol. 1775 metais pradėjo veikti Madrido zoologijos sodas, 1793 metais — Paryžiaus, o 1826 metais — Londono.

Zoologijos sodų plėtojimas Esminis senųjų zoologijos sodų trūkumas buvo tas, kad jie buvo projektuojami veikiau žiūrovų negu gyvūnų patogumui. Dėl to šie kažkada respektabilūs sodai dabar turi skirti vis daugiau lėšų ankštiems narvams ir aptvarams rekonstruoti pagal dabartinius standartus.

Daugelis Vokietijos zoologijos sodų smarkiai nukentėjo per II pasaulinį karą, ir juos teko iš naujo atkurti. Laimei, atkūrimas sutapo su naujomis zoologijos sodų projektavimo ir architektūros tendencijomis, todėl Vokietijos zoologijos sodai yra laikomi vienais geriausių pasaulyje.

Yra ir atvirų zoologijos sodų, primenančių miesto parką. Tipiškas jų pavyzdys gali būti Hamburgo zoologijos sodas, suprojektuotas žymiojo Karlo Hagenbeko; tas pats architektas suprojektavo Romos zoologijos sodą, Londono zoologijos draugijos Vipsneido parką ir San Diego laukinių žvėrių parką. Atsirado ir komerciniais pagrindais įrengtų parkų, kurie pranašesni tuo, kad tiria zoologijos sodų paskirtį ir tai, ar jie apskritai naudingi.

Senuosiuose žvėrynuose neįprasti ir egzotiški gyvūnai buvo laikomi didikų pramogai, o šių laikų zoologai entuziastai ir gyvūnų mėgėjai (tai ne visada reiškia tą patį) vieningai mano, kad laikyti gyvūnus nelaisvėje galima tik švietimo, išsaugojimo ar mokslinio tyrimo tikslais. Kitaip tariant, zoologijos sodas pirmiausia turi tarnauti mokslui, o tik greta to gyvūnų ekspozicijai.

Švietimas ir moksliniai tyrimai Zoologijos sodui visai nesunku būti geru švietėju. Daug kas čia priklauso nuo tikslaus lentelės teksto apie narve esantį gyvūną. Be to, zoologijos sodai gali spausdinti ir platinti informacines brošiūras ir organizuoti aiškinamąsias ekskursijas mokiniams. Tinkamai ir patraukliai parodyti
beje, taip pat turi mokomąjį poveikį: juk žiūrovams nesmagu matyti nešvariuose narvuose pūvantį maistą ar išmatomis užterštą vandenį.

Gana daug zoologijos sodai prisidėjo prie gyvūnų apsaugos. Manytume, kad jie gali padėti veisti retus gyvūnus ir vėliau grąžinti juos į gamtą. Tokių gerai pavykusių eksperimentų yra ne tiek jau daug. Vienas jų — Europos stumbrai, kurių kadaise buvo išlikę tik keli ir tie patys nelaisvėje. Dabar jie gyvena beveik natūraliomis sąlygomis, gerai jaučiasi Lenkijos ir TSRS pasienio miškuose. Kitas sėkmingas veisimo nelaisvėje pavyzdys gali būti havajinė berniklė, arba nenė, kurios populiaciją pavyko atgaivinti Glosteršyro (Anglija) laukinių paukščių tresto pastangomis; po to berniklių buvo pargabenta į gimtuosius Havajus.

Daugelis didelių zoologijos ir botanikos sodų dirba didžiulį mokslinio tyrimo darbą. Šie tyrimai, aišku, papildo mūsų žinias veikiau apie gyvūnų elgesį nelaisvėje negu apie jų gyvenseną natūralioje gamtoje, tačiau čia, palankesnėse sąlygose, gyvūnai gyvena ilgiau negu laisvėje. Kai kurie zoologijos sodai, ypač Niujorko Bronkso zoologijos sodas, tiria gyvūnus gamtoje.

Didžiųjų miestų tradiciniai zoologijos sodai nuolat gerina sąlygas, ne tik norėdami įtikti lankytojams, bet ir siekdami išsaugoti gyvūnų sveikatą ir ramybę. Prieš keletą metų Londono zoologijos sodas išleido 2500.00 svarų sterlingų raganosių ir dramblių paviljonui rekonstruoti. Jis buvo nepatogus gyvūnams, nes nebuvo atsižvelgta į visus jų poreikius. Dabar tokia klaida nebūtų padaryta. Pavyzdžiui, to paties zoologijos sodo stambiųjų kačių aptvaras, kuris buvo pastatytas 1976 metais, pažymint Londono zoologijos draugijos 150-ąsias metines, yra puikus pavyzdys, rodantis, kaip nedideliame plote galima sutalpinti pakankamai daug gyvūnų tokiu būdu, kad būtų patenkinti ir žiūrovai, ir žvėrys.

Safari parkai Tarp šiuolaikinių zoologijos sodų raidos tendencijų išsiskiria viena, iš pirmo žvilgsnio patraukli, tačiau iš tikrųjų turinti keletą trūkumų. Tai kaip grybai po lietaus dygstantys safari parkai, kuriami natūralioje aplinkoje, daugiausia Afrikos savanų zonos šalyse, kur yra daug žolėdžių ir plėšriųjų žvėrių. Deja, daugelį šių parkų kuria ir valdo organizacijos, kurios vaikosi pelno ir kurioms mažai rūpi švietimas, gamtosauga ir netgi gyvūnų priežiūra. Daugelis prižiūrėtojų yra jauni, nepatyrę ir menkai apmokami. Žvėrių gerovė čia dažnai aukojama publikos malonumui. Neretai šiuose parkuose gyvūnai ima nenatūraliai elgtis.

Nėra abejonių, kad ateityje gerai tvarkomi zoologijos sodai neturi tapti pelno įmone. Daugiausia dėmesio jie skirs švietimui ir mokslui, specializuosis auginti nedideles gyvūnų grupes.

10. Valstybės ir teisės ekologijos funkcijos

XX a. dėl intensyvaus ekonominio vystymosi ir sparčios mokslo ir technikos pažangos išdavos įvyko esminiai pakeitimai gamtos ir visuomenės sąveikoje. Vis didėjantis nekontroliuojamas gamtos naudojimui ir teršimui buvo pakeista medžiagų apykaita gamtoje, pablogėjo gamtos kokybė. Ir ta užteršta gamta gali pastebimai neigiamai pradėjo veikti žmogaus ir gyvąją gamtą. Todėl iškilo aplinkos apsaugos problema ir pradėjo formuotis aiškiai išreikštas visuomenės poreikis taip reguliuoti gamtą ir visuomenės sąveiką, kad būtų racionalaus gamtos išteklių naudojimo pagrindu būtų sudaryta sąlyga vystyti įvairias ūkio šakas, tenkinti visuomenės poreikius ir tuo pat metu saugoma gamta ir palaikoma jos kokybė. Teisė į švarią, sveiką aplinką buvo pripažinta viena iš pagrindinių žmogaus ir piliečio teisių, ji buvo įtvirtinta ir kai kurių šalių konstitucijoje. Išsaugoti aplinką galima tik tada, jei visuomenė savo veikloje vadovaujasi t.t. ekologiniais reikalavimais. Įvairių santykių pertvarka siekiant išsaugoti gamtą negalima be valstybės įsikišimo. Valstybė buvo priversta imtis priemonių išsaugoti gamtą ir įvairius procesus reguliuoti jų tinkamą naudojimą. Atsirado nauja valstybės funkcija- ekologinė funkcija- tai kompleksas tikslingų ir tarpusavyje susijusių valstybės įgyvendinamų priemonių siekiant užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, apsaugoti gamtinę aplinką nuo neigiamo antropologinio poveikio ir garantuoti žmogaus bei piliečio prigimtinę teisę gyventi švarioje ir sveikoje aplinkoje. Ji yra objektyviai sąlygota, ilgalaikė, atitinkanti visos visuomenės interesus. Ji įgyvendinama įvairių priemonių pagalba (organizacinių , techninių), bet jų tarpe pagrindinę vietą užima teisinės priemonės. Ji apibrėžia ekologinę politiką, strategiją, aplinkos apsaugos principus, nustato gamtinių išteklių naudojimo tvarką, naudotojų ratą, jų teises ir pareigas, ūkinės veiklos ekologinius pagrindus.

Formuojant valstybės institucijų sistemą, vykdančių kontrolę šioje srityje. LR ET formuotis pradėjo nuo nepriklausomybės. ET sistema grindžiama K nuostatomis, tai savarankiško teisinio reguliavimo sfera (K 53,54 str.). Specialiuoju ET pagrindu tapo “Aplinkos apsaugos įst” orientuotas į viso gamtinio komplekso apsaugą ir racionalų naudojimą. Jos įgyvendinimo kryptys:

1. racionalus gamtos išteklių naudojimo užtikrinimas;

2. gamtos ir jos aplinkos objektų apsauga;

3. gamtos išteklių atkūrimas;

4. gamtos aplinkos gerinimas.

Pagal šias
įgyvendinant ekologinę funkciją dalyvauja visos valstybės institucijos bei piliečiai ir visuomeninės organizacijos. Ji pasireiškia per įvairių institucijų įgyvendinamas priemones ir kitus veiksmus (apskaita, sistemos kūrimas, vedami kadastrai, vedamas monitoringas, ekologinė kontrolė, tarptautinis bendradarbiavimas).

1996-09-25 LRS patvirtintas “Valstybinės aplinkos apsaugos strategija”- aplinkos apsaugos principai, nustatomi prioritetai. Strategija numato ir jos įgyvendinimo priemones- teisines, organizacines, ekonomines, finansines.

11. Ekologinės teisės principai, metodai ir sistema

Ekologinės teisės metodas

Paimtas iš kitų teisės šakų ir priderintas šiems santykiams. Jam būdinga tai, kad jis apjungia savyje du metodus:

1) valdžios ir pavaldumo;

2) teisinio lygiateisiškumo.

Šalys, dalyvaujančios ekologiniuose teisiniuose santykiuose, kaip ir administracinių teisinių santykių subjektai, nėra lygūs ir viena šalis yra įpareigota duoti nurodymus kitai šaliai, kuri turi tuos nurodymus įgyvendinti. Tokie santykiai kyla naudojant išimtinai valstybei priklausančius išteklius, su gamtos išteklių naudotojais, valdymo santykių sferoje.

Ekologinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas su administraciniais teisiniais aktais, taip pat su sutarčių pagrindais, kas būdinga ir civilinei teisei. Ekologinės teisės metodui būdingi civilinės teisės metodo požymiai dėl to, kad ekologinės teisės objektas, kaip ir civilinės, yra materialinės vertybės, nuosavybės teisės objektai. Ekologinės teisės subjektai gali savarankiškai įgyvendinti savo teises. Ekologinės teisės sistema

Ekologinės teisė yra nekodifikuota teisės šaka. Tai ekologinės teisės normos, kurios sudaro sistemą, jos skirstomos į ekologinės teisės institutus. Pagrindiniai institutai:

1) aplinkos valymo;

2) gamtos išteklių naudojimo;

3) ūkinės veiklos reguliavimo;

4) teisinės atsakomybės už ekologinius teisės pažeidimus.

Visus šiuos keturis ekologinius teisinius institutus sieja tai, kad jų normos taikytinus visiems ekologiniams santykiams – bendrieji. Visi kiti institutai sudaryti iš ekologinės teisės normų, kurios reguliuoja tam tikrą gamtos objektų, taip pat saugomų teritorijų naudojimą nei apsaugą.

ET reguliavimo metodai:

1. Valdžios- pavaldumo;

2. Automatinis šalių lygiateisiškumo;

Taikomas pirmas ar antras priklauso nuo to, kurios srities santykiai reguliuojami- kai subjektai lygiaverčiai- pirmas, o antrasis daugiau būdingas CT, todėl taikomas kai santykių subjektai yra privatūs asmenys

ET sistema:

1. Bendroji dalis- gamtos išteklių nuosavybės, valstybinio gamtos apsaugos institutas, gamtos išteklių naudojimo institutas;

2. Specialioji dalis- jungia teisės normas, kurios reguliuoja atskirų gamtos išteklių naudojimo, apsaugos santykius.

ET sistema sudaro ET mokslo sistemos pagrindą.

ET šaltiniai pasižymi formų įvairove bei suskirstomi į-K; įst (konstituciniai (reguliuoja žemės įsigijimo nuosavybės teise užsienio subjektams) ir paprasti (bendri ir specialieji (“Aplinkos apsaugos įst” negali sureguliuoti atskirų gamtos išteklių naudojimo santykių, o tik įtvirtina bendras nuostatas, ET principus)); poįst; tarptautinės sutartys ( tai konvencijos, kurias ratifikavo Lietuva- Bendroji klimato apsaugos konvencija; ozono sluoksnio apsaugos konvencija;

12. Ekologinės teises dalykas ir objektai

Dalyką sudaro visuomeniniai ekonominiai santykiai, kurių pagalba realizuojami aplinkos ir visuomenės santykiai. Objektą lemia santykių specifika. Į aplinką, kaip į ekologinės teisės objektą, reikia žiūrėti ir į kaip integruotą, ir į kaip diferencijuotą objektą. Aplinka – gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos. Integruotas objektas apjungia tris sistemos grandis:

1) natūralias; žmonių nepažeistas ekosistemas;

2) modifikuotas; iš dalies pakeistas ūkinės veiklos procese ekosistemas, kur ypač jaučiamas žmonių poveikis;

3) transformuotas; pritaikytas žmonių poreikiams.

Diferencijuota prasme aplinka, kaip ekologinės teisės objektas, skirstoma į atskiras sudėtines dalis:

1) gamtinius objektus – išbaigti tarpusavy susiję ekologiniai kompleksai, atliekantys svarbias ekologines, ekonomines bei socialines funkcijas;

2) sąlygas, jos sudaro galimybę žmogaus veiklai (žemės gelmių šiluma, reljefas, klimatas);

3) išteklius – tai gamtos elementai ir jėgos, kurios gali būti panaudotos ūkinėje ar kitokioje veikloje, kad patenkintų tam tikrus ekonominius poreikius;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4592 žodžiai iš 9144 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.