Europos sąjungos teisės šaltiniai
5 (100%) 1 vote

Europos sąjungos teisės šaltiniai

1121

Europos Sąjungos teisės šaltiniai

ES teisėje nėra įtvirtinta jokios aiškios visų ES teisės šaltinių hierarchijos, nors visuotinai pripažįstama, kad teisės aktai turi aukštesnę galią visų kitų atžvilgiu. Taigi ES teisės šaltinius būtų galima skirstyti į rašytinius ir nerašytinius.

Rašytiniai teisės šaltiniai

Rašytiniai teisės šaltiniai skirstomi į: pirminės teisės aktus, antrinės (arba išvestinės) teisės aktus, Teisingumo Teismo praktiką, Tarptautines sutartis, Sutartis tarp valstybių narių. Dabar aptarsiu šiuos teisės šaltinius konkrečiau:

Pirminės teisės aktai.

Pirminė teisė teisės aktų hierarchijoje užima aukštesnę poziciją ir yra pagrindas išvestinei (antrinei) teisei bei nustato kriterijus, pagal kuriuos tikrinamas pastarosios teisėtumas.

Jie gali būti apibūdinti kaip visi Bendrijai skirti dokumentai, kurie yra tarpvyriausybinių veiksmų padarinys ir nacionalinių įstatymų leidėjų ratifikuoti pagal jų konstitucines procedūras. Jiems priskiriami šie dokumentai:

1. steigiamosios sutartys, t.y. EB (1957 m. Romoje Europos ekonominė bendrija), EAPB (1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija) ir Euratomo (1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija) sutartys. Bendrijos teisės pradžia tam tikra prasme ir yra šios trys Bendrijų sutartys;

2. svarbūs dokumentai, kaip Suvestinis Europos aktas, ES (Mastrichto) sutartis ir kt., įvairūs stojimo aktai ir sutartys;

3. įvairūs protokolai ir kitokie Sutarčių priedai;

4. konvencijos ir kt. susitarimai, padaryti tarp valstybių narių, pvz 1968m Briuselio konvencija dėl abipusio teismų sprendimų pripažinimo.

Trys steigiamosios sutartys – EAPB, EB ir EURATOM – yra tiesiogiai taikomos. Tai reiškia, kad jas ratifikavus, jos savaime tampa valstybių narių teisės dalimi ir nacionaliniai teismai privalo jas tiesiogiai taikyti kaip savo valstybės įstatymus. Dėl šios priežasties steigiamosios sutartys dažnai vadinamos Bendrijos konstitucija.

Antrinės teisės aktai.

Teisės aktai, leidžiami Bendrijos institucijų pagal steigimo sutartyse numatytas procedūras ir laikantis įgaliojimų, yra vadinami Bendrijos antrine teise. Antrinė teisė – tai dar vienas Bendrijos teisės šaltinis.

Pagal Walter’į Cairns, antrinius Europos Sąjungos teisės aktus sudaro standartiniai ir nestandartiniai aktai. Standartiniai yra šie: reglamentai, direktyvos, sprendimai ir rekomendacijos bei išvados (arba nuomonės). Konkrečią dokumento formą pasirenka jį priimanti institucija (kaip pvz. Europos Parlamentas kartu su Taryba, taip pat Komisija ir Taryba ).

 Reglamentas. Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Jis įsigalioja visoje Europos Sąjungoje iškarto po to, kai yra paskelbiamas Europos Bendrijų „Oficialiajame leidinyje“ arba nuo reglamente nurodytos datos, yra privalomas be išimties visiems Europos Sąjungos teisės subjektams ir nepalieka jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės.

 Direktyva. Didžiąją Bendrijų teisės aktų dalį sudaro direktyvos. Direktyva suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms ES valstybėms narėms, tačiau sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačios valstybės narės. Direktyvos taikomos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai.

 Sprendimas. Sprendimas priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra privalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis privalomas tiktai tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis yra skirtas, pvz.: vienai kuriai nors valstybei narei, konkrečiai verslo šakai ar netgi atskiriems asmenims. Sprendimas nuo reglamento skiriasi tuo, kad pirmasis konkrečiai nurodo kokiems asmenims jis skirtas, tuo tarpu, kai antrasis taikytinas abstrakčiai asmenų grupei.

 Rekomendacija ir išvada (nuomonė). Rekomendacija ir išvada nėra teisiškai privalomi Europos Sąjungos teisės aktai. Jomis paprasčiausiai išreiškiama institucijų pozicija tam tikru klausimu, siūlomi tam tikri veiksmai ir elgesys, įvairių politikos sričių derinimas, koordinavimas. Rekomendacijos ir išvados gali būti skirtos tiek fiziniams ir juridiniams asmenims, tiek valstybėm narėms.

Antriniai nestandartiniai aktai yra šie:

• Aktai, kurie reglamentuoja institucijų vidaus darbo tvarką, kartais jie turi teisinę galią;

• Bendros derinimo programos, pvz. programa nustačiusi prekybos pramonės gaminiais kliūčių panaikinimą

• Parlamento, Tarybos ir Komisijos priimtos bendros deklaracijos ar institucijų susitarimai. Pažymėtina, kad jie taip pat turi teisinę galią.

Teisingumo Teismo praktika

Ji laikoma ES teisės šaltiniu, nes EB sutarties 220 str. nustato, kad „Teisingumo teismas užtikrina teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį“. Atlikdamas šį uždavinį Teisingumo Teismas suformavo vadinamąją „nusistovėjusią teismo praktiką“, kuri turi didelę įtaka Bendrijos teisei. Šis teismas nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos, todėl jis nėra suvaržytas savo paties sprendimų ir dėl to, keičiantis aplinkybėms, gali patikslinti savo praktiką.

Tarptautiniai susitarimai

Dar vienas Bendrijos teisės šaltinis – EB santykiai tarptautiniu lygiu bei iš to kylantys teisiniai
susitarimai. Kaip vienas didžiausių pasaulio centrų, Europa negali apsiriboti savo vidaus reikalais. Ji privalo palaikyti ekonominius, socialinius ir politinius ryšius su „likusiu pasauliu“. Todėl Bendrija (ar atskiros jos šalys narės) sudaro tarptautines sutartis su valstybėmis, nepriklausančioms Bendrijai ir su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.

Vis dėlto Bendrija gali sudaryti sutartis tik tada, kai tai tiesiogiai numato EB sutartis. Jeigu šios sutartys sudarytos remiantis nustatyta tvarka, valstybės narės privalo jas vykdyti.

Trys sutarčių rūšys tarp Bendrijos ir valstybių, nepriklausančių Bendrijai, yra ypatingos reikšmės. Tai asociacijos, bendradarbiavimo ir prekybos sutartys.

1) Asociacijos sutartys. Asociacija apima kur kas plačiau nei paprastas prekybos santykių reguliavimas – ji numato aktyvų bendradarbiavimą ekonomikos srityje bei visokeriopą EB finansinę pagalbą atitinkamai šaliai. Jos yra trejopo pobūdžio:

a) sutartys, numatančios specialius ryšius tarp atskirų valstybių narių ir Bendrijai nepriklausančių valstybių (pvz. buvusių kolonijų);

b) sutartys, skirtos pasirengti stojimui į Bendriją ar muitų sąjungai įkurti. (asociacijos sutartys – pirmasis etapas, vedantis narystės link. Jo metu šalis, norinti įstoti į ES, stengiasi savo ūkį priartinti prie bendrijos ekonominio lygio ir pan.);

c) Europos ekonominės erdvės susitarimas ( pasirašius šį sussitarimą į vidaus rinką įsitraukė likusios Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės (Norvegija, Islandija, Šveicarija, Lichtenšteinas).

2) Bendradarbiavimo sutartys yra siauresnės nei asociasijos sutartys, ir jų tikslas – skatinti intensyvų bendradarbiavimą ekonomikos srityje.

3) Bendrija yra sudariusi nemažai prekybos sutarčių dėl tarifų prekybos politikos su atskiromis valstybėmis, nepriklausančiomis Bendrijai, tokių valstybių grupėmis ar tarptautinėmis prekybos organizacijomis.

Sutartys tarp valstybių narių

Valstybėms narėms nėra uždrausta pačioms tapti tarptautinių sutarčių šalimis. Tačiau paprastai jos privalo to nedaryti srityse, kurios priklauso išimtinei Bendrijos teisei sudaryti sutartis. Taikydamos tokias sutartis, atitinkamos valstybės narės privalo nuolat atsižvelgti į Bendriją, jos institucijas ir pranašumus, kuriuos šios suteikia savo nariams.

Nerašytiniai teisės šaltiniai.

Nerašytiniai Bendrijos teisės šaltiniai yra bendrieji ES teisės principai bei teisiniai papročiai.

Bendrieji ES teisės principai

Tai taisyklės , atspindinčios teisės ir teisingumo principus, kurių privalu laikytis bet kurioje teisinėje sistemoje. Jie leidžia užpildyti spragasir garantuoja, kad egzistuojanti teisė bus aiškinama kuo sąžiningiau. Jie ypač išryškėja Teisingumo Teismo sprendimuose.

Be Bendrijos teisės autonomiškumo, tiesioginio taikymo ir viršenybės principų, yra ir kiti – pagrindinių. žmogaus teisių garantavimo bei proporcingumo (visos valstybės narės 1950 metais Romoje pasirašė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimo konvenciją), teisėtų lūkesčių apsaugos, teisės į sąžiningą bylos nagrinėjimą teisme – principai bei principas, kad valstybės narės atsako už Bendrijos teisės pažeidimą.

Teisinis paprotys

Nerašytinei ES teisei priskiriamas ir teisinis paprotys. Jis suprantamas kaip tam tikra praktika, kurios yra laikomasi ir kuri yra pripažįstama ir dėl to tampa teisiškai privaloma. Ji papildo ar patikslina pirminės ir antrinės teisės aktus. Tačiau yra ir tam tikrų kliūčių, kurios trukdo teisiniam papročiui įsitvirtinti būtent ES teisėje, t.y.:

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1282 žodžiai iš 2444 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.