KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJA
VERSLO FAKULTETAS
APSKAITOS IR FINANSŲ KATEDRAILGALAIKIO TURTO INVENTORIZACIJA IR JOS REZULTATŲ APSKAITA PREKYBOS ĮMONĖSE
Finansinės apskaitos kursinis darbasAtliko 3 bn gr. studentė
J.Gončarova
2005-04-03Darbo vadovė
Dėstytoja N. Budzinskienė
2005-…………..
Klaipėda, 2005
TurinysĮvadas 3
1. Inventorizacijos esmė ir reglamentavimas 5
2. Inventorizacijos rūšys 6
3. Inventorizacijos terminai 8
4. Inventorizacijos etapai 9
4.1. Pasirengimas inventorizacijai 9
4.2. Ilgalaikio turto inventorizacijos atlikimas 11
4.2.1. Ilgalaikio nematerialaus turto inventorizacijos atlikimas 12
4.2.2. Ilgalaikio materialaus turto inventorizacijos atlikimas 12
4.2.3. Turto, išsinuomoto ar gauto pagal išperkamosios panaudos
sutartis, inventorizacijos atlikimas 14
4.2.4. Investicijų inventorizacijos atlikimas 15
4.2.5. Nebaigtų statybos darbų inventorizacijos atlikimas 15
4.3. Inventorizacijos įforminimas 16
4.4. Inventorizacijos duomenų sutikrinimas su apskaitos duomenimis
19
4.5. Nustatytų apskaitos klaidų ištaisymas 20
4.6. Rezultatų išvedimas 21
4.7. Vadovo priimto sprendimo dėl rezultatų registravimo apskaitoje
vykdymas 22
4.7.1. Vadovo sprendimas 22
4.7.2. Inventorizacijos rezultatų registravimas apskaitoje 23
Išvados 29
Literatūros sąrašas 30
Schemos 31
Priedai 36
ĮVADAS
Ilgalaikis turtas, arba pagrindinės priemonės, yra būtinas visoms
įmonėms bei organizacijoms nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio.
Įvairioms ūkinės veiklos rūšims reikia įvairaus ilgalaikio turto. Pvz.,
transporto firmai reikalingos transporto priemonės, žemės ūkio įmonei –
žemė, gyvuliai ir kt. Kiekviena įmonė turi tiksliai žinoti, kokio dydžio
turtu ji disponuoja, ir privalo (jeigu ji, aišku, nori pelningai
funkcionuoti) nustatyti optimalų ilgalaikio turto dydį bei struktūrą.
Norint tai atlikti, reikia kruopščiai tvarkyti įmonės ilgalaikio turto
apskaitą.
Ir nekilnojamasis materialusis turtas, ir kilnojamasis turtas vienodai
svarbūs įmonės prekybinei veiklai. Kilnojamojo turto, t.y. turto,
tiesiogiai susijusio su prekių ar paslaugų prekyba, ir nekilnojamojo turto,
t.y. turto, tiesiogiai nedalyvaujančio prekybos procese, optimalaus
santykio nustatymas – viena iš efektyvaus įmonės darbo sąlygų. Be abejo,
šis santykis įvairiose įmonėse gali būti įvairus, tačiau svarbu, kad jis
būtų pasirinktas optimalus.
Įmonės ilgalaikį turtą sudaro:
1. Materialusis turtas
1. Nekilnojamasis turtas
1. Žemė
2. Pastatai
2. Kilnojamasis turtas
1. Transporto priemonės
2. Įvairūs įrenginiai
3. Įmonės baldai
2. Nematerialusis turtas
1. Prestižas
2. Patentai
3. Licenzijos
4. Autorinės teisės
5. Mokslinio tyrimo išlaidos
Viso šio turto reikia normaliam įmonės funkcionavimui.
Įmonės valdymo personalas turi tiksliai ir nuolat žinoti turimo
ilgalaikio turto dydį, jo struktūrą, panaudojimo lygį, turto būklę bei
kitus svarbius duomenis.
Kiekvienas turto objektas turi savininką ir kiekvienas savininkas
stengiasi apsaugoti savo turtą, efektyviai ir tikslingai jį naudoti. Turto
išsaugojimo ir naudojimo užtikrinimu rūpinasi ne vien tik savininkas ar
samdytas įmonės vadovas, bet tam tikslui yra sukurta daugybė kontrolės
sistemų. Tai galima būtų paminėti ir Valstybinę bei vietos savivaldybių
kontrolės tarnybas, Valstybinę mokesčių inspekciją ir jos skyrius, Vidaus
reikalų sistemos tarnybas, Valstybinę saugumo tarnybą ir visą eilę kitų
kontrolės sistemų. Viena iš šios kontrolės sistemos sudedamųjų dalių yra
turto objektų būvimo įmonėje patikrinimas natūra. Tam tikslui įmonės
vadovas ar savininkas savo įsakymu sudaro inventorizacijos komisiją, kuriai
paveda (vadovaujantis teisės norminiais aktais), patikrinti esantį natūroje
visą įmonės turtą. Turto natūroje inventorizavimas padeda užkirsti kelią
darbuotojų nesąžiningumui, piktnaudžiavimui, turto grobstymui.
INVENTORIZACIJOS ESMĖ IR REGLAMENTAVIMAS
Inventorizacija (lot. inventorium – sąrašas, aprašas) – tai būdas
faktiniams turto likučiams natūra nustatyti ir palyginti su apskaitos
rodikliais. Lyginant duomenis, siekiama atskleisti turto trūkumą arba
perteklių. Inventorizacija privaloma šiais atvejais:
1) prieš metinės atskaitomybės sudarymą;
2) keičiantis materialiai atsakingam asmeniui;
3) po vagysčių, apiplėšimų, piktybinio kenkimo;
4) perkainojant kai kurias materialiųjų vertybių grupes;
5) po stichinės nelaimės, gaisro,
audros;
6) bankrutuojant įmonei;
7) darant auditą, teismo, tardymo institucijų reikalavimu;
8) keičiantis nuosavybės formai.
Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis inventorizacijos atlikimo
tvarką, – Inventorizacijos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Vyriausybės
1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719, kuriame išdėstytos inventorizacijos
tvarkos nuostatos[1]. Inventorizacijos tvarka privaloma šioms įmonėms:
1) akcinėms bendrovėms;
2) uždarosioms akcinėms bendrovėms;
3) kooperatyvinėms bendrovėms;
4) žemės ūkio bendrovėms;
5) investicinėms bendrovėms;
6) valstybės įmonėms;
7) savivaldybių įmonėms;
8) viešosioms įstaigoms;
9) visuomeninėms organizacijoms;
10) visų tipų įmonių ir organizacijų junginiams (asociacijoms,
federacijoms, susivienijimams, konfederacijoms);
11) biudžetinėms įstaigoms.
Tvarkos reikalavimai rekomenduojami:
1) individualioms (personalinėms) įmonėms;
2) tikrosioms ūkinėms bendrijoms;
3) komanditinėms (pasitikėjimo) ūkinėms bendrijoms;
4) biurams (kontoroms).
INVENTORIZACIJOS RŪŠYS
Literatūroje inventorizacija skirstoma įvairiai. Vienas iš
inventorizacijos skirstymo būdų pateiktas 1 schemoje[2]. Joje išskiriamos
keturios didelės inventorizacijos grupės:
– pagal priežastį;
– pagal apimtį;
– pagal pobūdį;
– pagal inventorizuojamus objektus.
Pagal priežastį inventorizacija gali būti planinė, priežastinė ir
netikėta (neplaninė).
Planinė inventorizacija atliekama pagal iš anksto sudarytą planą prieš
parengiant metinę finansinę atskaitomybę. Ji gali būti metinė ir periodinė.
Metinės inventorizacijos metu patikrinamas visos įmonės turtas ir nuosavas
kapitalas, įmonės įsipareigojimai pagal visus balanso straipsnius.
Periodinės inventorizacijos metu atliekamas brangaus turto, buitinės
paskirties prekių ir kt. patikrinimas.
Priežastinė inventorizacija atliekama tokiais atvejais:
– keičiantis materialiai atsakingiems asmenims;
– reorganizuojant arba likviduojant įmonę;
– po įsilaužimų, stichinių nelaimių;
– perduodant turtą nuomininkui;
– nusprendus turtą perkainoti.
Netikėtos inventorizacijos atliekamos kontrolės tikslais, gavus
signalus apie turto grobstymą, norint įsitikinti, ar materialiai atsakingi
asmenys sąžiningi. Netikėtai gali būti inventorizuojami pinigai kasoje.
Pagal apimtį inventorizacija gali būti ištisinė, atrankinė ar dalinė.
Per ištisinę inventorizaciją tikrinamas visas įmonės turtas, esantis
įmonėje ir pas trečiuosius asmenis, turtas priimtas saugoti, perdirbti bei
mokėtinos skolos. Inventorizuojami šie objektai:
– nematerialusis turtas;
– materialusis turtas;
– finansinis turtas (investicijos, gautinos skolos, vertybiniai
popieriai);
– atsargos (žaliavos, medžiagos, kuras, pašarai, pagaminta produkcija,
nebaigta gamyba, nebaigta statyba);
– pinigai (kasoje, atsiskaitomojoje sąskaitoje ir kt.);
– trumpalaikiai ir ilgalaikiai įmonės įsipareigojimai;
– kiti objektai.
Atrankinė inventorizacija daroma, kai norima patikrinti vieną balanso
straipsnį, pinigus, atskiras prekes, atskaitingus asmenis ir kt.
Per dalinę inventorizaciją tikrinama kurio nors turto dalis. Tai
susiję su tam tikromis priežastimis, pavyzdžiui, vagyste ar įsilaužimu į
įmonės patalpas.
Pagal pobūdį inventorizacija skirstoma į faktinę ir dokumentinę.
Faktinės inventorizacijos metu turtas yra sveriamas, matuojamas,
skaičiuojamas. Kito turto, įmonės įsipareigojimų, kurių negalima pasverti
ar suskaičiuoti, pavyzdžiui, įmonės skolos, skolos įmonei, atliekamos
dokumentinės inventorizacijos. Jų metu siunčiamas skolų suderinimo aktas
dviem egzemplioriais įmonės skolininkams (debitoriams), prašoma patvirtinti
įmonės apskaitoje užregistruotas sumas.
Dokumentinė inventorizacija atliekama tikrinant įmonės kreditorinį
įsiskolinimą ir kitus įsipareigojimus.
Pagal inventorizuojamus objektus inventorizacija gali būti ilgalaikio
turto, atsargų, finansinio turto, mokėtinų skolų ir kitų objektų.
INVENTORIZACIJOS TERMINAITerminų, per kiek laiko turi būti atlikta inventorizacija, norminiai
aktai nenustato. Tačiau kai kurioms įmonėms Inventorizacijos taisyklėse yra
nustatytos anksčiausios atlikimo datos. Žemės ūkio įmonės, kurių veikla yra
sąlygojama gamtos sąlygų, inventorizaciją gali atlikti tuo metu, kai
gatavos produkcijos ir atsargų kiekiai yra mažiausi, bet ne anksčiau kaip
ataskaitinių metų birželio 30 dieną.
Visos kitos įmonės, įstaigos ir organizacijos savo turtą
inventorizuoja pačių pasirinktu laiku, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad
inventorizacijos duomenimis turi būti pagrįsti metinės atskaitomybės
duomenys, parankiausias laikas inventorizacijai – paskutinis metų
ketvirtis. Metinė inventorizacija gali būti atliekama ir prasidėjus kitiems
kalendoriniams metams, kai norima jos duomenis maksimaliai priartinti prie
atskaitomybės duomenų. Tačiau tokiu atveju negali būti imami vėlesni
nei
gruodžio 31 dienos buhalterinės apskaitos duomenys, o inventorizaciją
rekomenduojama atlikti per 2–3 pirmąsias metų savaites.
Įmonės, kurioms pagal jų veiklą reglamentuojančius norminius aktus
privalomas auditas arba kurios atlieka auditą savo iniciatyva, metinės
inventorizacijos teminus turi suderinti su auditą atliekančia įmone, nes LR
audito įstatymo[3] 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte auditoriui suteikta
teisė reikalauti, kad audituojamoje įmonėje būtų atlikta inventorizacija, o
20 nacionaliniame audito standarte, patvirtintame Visuotiniame Lietuvos
auditorių rūmų susirinkime 2003 m. vasario 28 d., inventorizacija yra
numatyta kaip vienas iš audito įrodymų.
INVENTORIZACIJOS ETAPAIInventorizacija, ypač didelėse, daug turto turinčiose įmonėse, gali
trukti gana ilgai – iki kelių mėnesių. Norint šį procesą paspartinti,
tikslinga inventorizacijos darbus suskirstyti į kelis etapus. Jų trukmė
turi būti nustatyta vadovo įsakymu.
Pagrindiniai inventorizacijos etapai:
1) pasirengimas;
2) tikrinimas natūra;
3) inventorizacijos duomenų sutikrinimas su apskaitos duomenimis;
4) nustatytų apskaitos klaidų ištaisymas;
5) rezultatų išvedimas;
6) vadovo priimto sprendimo dėl rezultatų registravimo apskaitoje
vykdymas.
Atsižvelgiant į įmonės poreikius, šie etapai gali būti detalizuojami
dar smulkiau. Tikrinimą natūra sudaro du etapai – ilgalaikio materialiojo
turto tikrinimas ir dokumentų tikrinimas. Šie darbai gali būti atliekami
nuosekliai, kai įmonėje sudaryta viena komisija, ir lygiagrečiai, kai
sudaromos kelios nedidelės komisijos, kurios atlieka atskirus
inventorizacijos darbus, o jų veiklą koordinuoja centrinė komisija.
Bendra inventorizacijos organizavimo ir vykdymo eiga pavaizduota 2
schemoje[4].
1 Pasirengimas inventorizacijai
Inventorizacija įmonėje prasideda nuo vadovo įsakymo. Atsižvelgiant į
tai, kaip dažnai įmonėje atliekamos inventorizacijos, vadovas savo įsakymu
gali sudaryti nuolat veikiančią inventorizacijos komisiją arba komisiją tik
vienai konkrečiai inventorizacijai atlikti. Sudaryti nuolat veikiančią
komisiją ypač patogu įmonėse, kur inventorizuojama periodiškai. Nuolatinę
inventorizacijos komisiją pravartu sudaryti visose įmonėse, turinčiose daug
materialiai atsakingų asmenų, plėtojančių veiklą filialuose, taip pat tose
įmonėse, kuriose didelė materialiai atsakingų asmenų kaita.
Sudarant nuolat veikiančią inventorizacijos komisiją, įsakymas
paprastai rašomas ūkinių metų pradžioje. Jame būtinai nurodoma, kokias
inventorizacijas ir kada ši komisija atliks. Jeigu dėl nenumatytų
aplinkybių (tarkime, materialiai atsakingų asmenų pasikeitimas, stichinė
nelaimė ar vagystė) reikia atlikti įsakyme nenumatyta inventorizaciją,
rašomas atskiras įsakymas, kuriuo nuolat veikiančiai komisijai pavedama
atlikti tokią neplanuotą inventorizaciją.
Didelėse, turinčiose daug turto įmonėse inventorizacijai atlikti
sudaromos kelios komisijos, kurių darbą koordinuoja centrinė komisija.
Atskiros inventorizacijos komisijos gali būti sudaromos ir tuomet, kai
įmonė vykdo savo veiklą struktūriniuose padaliniuose ar filialuose. Į tokią
komisiją siūloma įtraukti centrinės komisijos narį arba buhalterijos
darbuotoją.
Visais atvejais vadovo įsakyme dėl inventorizacijos komisijos sudarymo
turi būti nurodoma:
1) komisijos pirmininko ir narių vardai, pavardės bei pareigos;
2) konkreti data, pagal kurios duomenis buhalterinėje apskaitoje
atliekama inventorizacija;
3) inventorizacijos pradžios ir pabaigos laikas;
4) pavedimas inventorizacijos faktą įforminti dokumentais.
Be šių punktų, įsakyme dar rekomenduojama nurodyti:
1) inventorizacijos apimtį (ištisinė, atrankinė, dalinė), atlikimo
vietą (keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, vagystės ar
kitais atvejais);
2) sutikrinimo žiniaraščių sudarymo datą;
3) inventorizacijos aprašų ir sutikrinimo žiniaraščių pateikimo
vadovui datą.
Be to, kiekviena įmonė įsakyme gali aptarti ir kitas tik jai aktualias
sąlygas bei reikalavimus. Įsakymo pavyzdys pateiktas 1 priede. Praktiškai
įsakyme turi būti nurodyti visi veiksmai, kuriuos turi atlikti
inventorizacijos komisija, terminai, kaip reikalaujama Inventorizacijos
taisyklėse, ir papildomi reikalavimai inventorizacijos dokumentams sudaryti
bei pateikti įmonės vadovui.
Su vadovo įsakymu dėl inventorizacijos komisijos sudarymo turi būti
supažindinami visi į ją įtrukti darbuotojai ir materialiai atsakingi bei
atskaitingi asmenys. Tai parankiausia padaryti atskirame pasitarime ar
susirinkime.
Prieš pradedama inventorizaciją, komisija privalo išsiaiškinti:
1) ar visi darbuotojai, kurių darbas susijęs su materialinių vertybių
ir kito įmonės turto gavimu, išdavimu, saugojimu, tai atlieka
vadovo raštiško įsakymo pavedimu;
2) ar su visais darbuotojais, dirbančiais su įmonės turto įsigijimu,
gavimu,
išdavimu susijusį darbą, sudarytos materialinės
atsakomybės sutartys, o kai sudaryti visiškos materialinės
atsakomybės sutartis nėra galimybės, nes įmonėje nėra sudaryta ir
patvirtinta kolektyvinė sutartis, – ar materialinės atsakomybės
ribos aptartos darbuotojų darbo sutartyse;
3) ar atlikta įmonėje naudojamų ilgio ir svorio matavimo priemonių
privalomoji patikra pagal LR metrologijos įstatymo[5] 13 straipsnio
nuostatas;
4) ar buhalterinės apskaitos duomenys leidžia nustatyti kiekvieno
materialiai atsakingo asmens atsakomybėje esančio materialiojo
turto kiekį ir vertę;
5) ar yra viso priemonės turtui tikrinti (matavimo priemonės,
perkėlimo įranga), ar pakaks personalo matuojamam bei sveriamam
turtui patikrinti.
Inventorizacijos komisija vadovauja pasirengimo darbams, tačiau juose
dalyvauja beveik visi įmonės skyriai. Ypač daug darbų tenka buhalterijai,
nes turi būti atliekama tam tikra revizija, kad būtų galima atsakyti į
iškeltus aukščiau klausimus. Pasirengimo inventorizacijai darbai ir jų seka
vaizduojama 3 schemoje.
Iki įsakyme nurodytos inventorizacijos pradžios datos būtina
apsirūpinti inventorizacijai įforminti reikalingais blankais. Jų galima
įsigyti apskaitos blankais prekiaujančiose įmonėse arba pasigaminti
įmonėje. Būtina patikrinti, ar įsigyjamuose blankuose yra visi
Inventorizacijos taisyklėse išvardyti rekvizitai. Gaminamuose įmonėje
blankuose taip pat privalo būti visi reikalaujami rekvizitai.
LR Vyriausybės patvirtintos Inventorizacijos taisyklės inventorizacijų
aprašų formos nereglamentuoja, tik nurodo, kokie privalomieji rekvizitai
juose turi būti.
Vadovaujantis Inventorizacijos taisyklių 55 punkto reikalavimais,
atskiri aprašai sudaromi pagal šiuos požymius:
1) turto buvimo vieta;
2) inventorizacijos metu gautas turtas;
3) inventorizacijos metu išduotas turtas;
4) materialiai atsakingas asmuo;
5) buhalterinės apskaitos sąskaita, kurioje turtas apskaitomas;
6) išsinuomotas turtas;
7) nuomojamas turtas;
8) sugedęs ir netinkamas naudoti turtas;
9) priimtas perdirbti, saugoti, perduoti ar parduoti turtas.
2 Ilgalaikio turto inventorizacijos atlikimas
Ilgalaikio turto inventorizacijos objektas yra visas įmonėje
apskaitomas materialusis ir nematerialusis turtas, įskaitant investicijas
ir nebaigtą statybą. Pelno siekiančiose įmonėse pagal 12 Verslo apskaitos
standartą „Ilgalaikis materialusis turtas“[6] įmonių ilgalaikiam turtui
priskiriami turto objektai, kurie veikloje naudojami ilgiau kaip metus ir
jų vieneto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra lygi ar didesnė už įmonės
nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę. Šis turtas
apskaitomas ilgalaikio turto apskaitai skirtose sąskaitose. Ilgalaikio
nematerialiojo ir materialiojo turto inventorizacija atliekama
vadovaujantis Inventorizacijos taisyklių 18–27 ir 48–49 punktų nuostatomis.
Individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės
bendrijos jų nuosavybei priklausantį ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį
turtą gali inventorizuoti ir nesilaikydamos šių taisyklių reikalavimų.
Įmonių ilgalaikis nematerialusis turtas įmonėse pripažįstamas ir
apskaitomas vadovaujantis 13 Verslo apskaitos standarto nuostatomis.
1 Ilgalaikio nematerialaus turto inventorizacijos atlikimas
Inventorizuodama ilgalaikį nematerialųjį turtą, inventorizacijos
komisija turi patikrinti jo atsiradimo įmonėje pagrįstumą. Tuo tikslu
revizuojami ilgalaikio nematerialiojo turto įsigijimo pirminiai dokumentai:
sutartys, sąskaitos, pajamavimo dokumentai. Todėl inventorizacijos metu
būtina patikslinti, ar tas turtas visiškai amortizuotas, kad nebūtų
nepagrįstai skaičiuojamos amortizacijos sumos, taip didinant sąnaudas, arba
kad tie priskaitymai būtų teisingai priskiriami atitinkamiems laikotarpiams
tiek finansinėje, tiek mokesčių apskaitoje.
Inventorizuojant tokį ilgalaikį nematerialųjį turtą kaip teisės į
prekių ženklus, licenzijos, rekomenduojama, tikrinant įsigijimo dokumentus,
išsiaiškinti, ar užsienio šalių įmonėms išmokėtos sumos buvo apmokestintos
pelno mokesčiu prie šaltinio pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas.
Inventorizacijos taisyklių 51 punkte nustatyta, kad inventorizacija
įforminama sudarant inventorizacijos aprašus (2 priedas). Vienas iš
privalomųjų inventorizacijos aprašo rekvizitų yra materialiai atsakingo
asmens pareigos, vardas, pavardė ir parašas, taip pat šio asmens raštiškas
patvirtinimas, kad turtą po inventorizacijos pasižada saugoti ir prisiima
atsakomybę. Todėl, sudarant įmonės nematerialiojo turto inventorizacijos
aprašus, kyla klausimas, kas įmonėje gali ar turi būti materialiai
atsakingas, pavyzdžiui, už kompiuterių programas ar keliasdešimt tūkstančių
litų kainavusią teisę naudoti užsienio įmonės prekių ženklą. Pagal Darbo
kodekso 253[7] straipsnio nuostatas materialinė atsakomybė atsiranda dėl