Inovaciniai procesai ir jų valstybinio reguliavimo metodai
5 (100%) 1 vote

Inovaciniai procesai ir jų valstybinio reguliavimo metodai

TURINYS

ĮVADAS 2

1. INOVACIJOS SAMPRATA 4

2. INOVACINIAI PROCESAI IR INOVACINĖS VEIKLOS PRINCIPAI 7

3. PAGRINDINĖS VALSTYBĖS ORGANŲ FUNKCIJOS INOVACINIUOSE PROCESUOSE IR VALSTYBINIO REGULIAVIMO METODAI 9

IŠVADOS 12

LITERATŪROS SĄRAŠAS 13

ĮVADAS

Siekiant užtikrinti normalų bet kurios šiuolaikinės ekonominės sistemos funkcionavimą svarbus vaidmuo tenka valstybei. Valstybė, visame jos gyvavimo laikotarpyje, spręsdama tokius klausimus kaip tvarkos palaikymas, teisingumas, valstybės sienų apsauga, atlieka tam tikras funkcijas šalies ekonomikoje. Valstybinis ekonomikos reguliavimas egzistavo Europoje jau ankstyvojo kapitalizmo periode, apimdamas centralizuotą kainų, prekių ir paslaugų kokybės, palūkanų normos ir užsienio prekybos kontrolę. Dabartinėmis sąlygomis bet kurioje šalyje yra vykdomas didesnio ar mažesnio lygio valstybinis ekonomikos reguliavimas.

Valstybinio reguliavimo vaidmuo ypatingai išauga esant ekonominės krizės sąlygoms. Pasaulio šalių patirtis, Vakarų Europos valstybių – pokariniu laikotarpiu, Lotynų Amerikos (Čilė, Argentina, Brazilija) – netolimoje praeityje, parodė, kad išsivadavimas iš krizinės situacijos galimas esant griežtai valstybės ekonominei politikai, orientuotai į greitą ekonominį šalies augimą.

Valstybinis ekonomikos reguliavimas tampa būtinybe vyldant šalies socialinę politiką. Kolektyvinio vartojimo, visuomeninių poreikių tenkinimo (sveikatos apsauga, švietimas, neįgaliųjų išlaikymas ir t.t.) įgyvendinimas neįmanomas be valstybinių svertų ir organizacijų įsikišimo. Tuo pačiu atsirandant naujiems ekonominiams poreikiams, rinkos dalyviai, privatus sektorius negali išgyventi be valstybinės paramos. Valstybinis ekonomikos reguliavimas esant laisvos rinkos sąlygoms vykdomas valstybinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų pasitelkiant įstatymų leidybos, vykdomasias ir kontrolės priemones. Šiomis priemonėmis siekiama užtikrinti valstybės socialinės – ekonominės sistemos stabilumą ir adaptavimasį prie besikeičiančių sąlygų.

Vystantis šalies ūkiui iškyla naujos ekonominės ir socialinės problemos, kurios negali būti automatiškai sprendžiamos privačiame sektoriuje. Atsiranda naujų svarių investicijų poreikis, kurios privataus kapitalo požiūriu yra nerentabilios, tačiau būtinos gamybos plėtojimui (nacionaliniu masteliu), taip pat siekiant išspręsti problemas, atsirandančias dėl ekonominių ūkio krizių, masinės bedarbystės, pinigų apyvartos sutrikimų, paaštrėjusios konkurencijos pasaulio rinkose.

Teorinė valstybės ekonominės politikos sąvoka yra platesnė už valstybinį ekonomikos reguliavimą, todėl kad pirmoji gali būti grindžiama valstybės nesikišimo į ūkinę šalies veiklą principu (žinomas ekonominio liberalizmo principas – laisser faire – laisser passer). Šiuolaikinėmis sąlygomis neįsivaizduojamas valstybės atitolimas nuo šalies socialinių – ekonominių procesų. Jau nuo seno vyksta diskusijos ne tiek dėl ekonomikos valstybinio reguliavimo, kiek dėl jo mastelio, formos ir intensyvumo. To pasekoje terminai “Valstybinis ekonomikos reguliavimas” ir “Valstybės ekonominė politika” tampa identiški.

Objektyvi valstybinio reguliavimo galimybė atsiranda pasiekus tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį, gamybos ir kapitalo koncentraciją. Tokio reguliavimo būtinumas kyla iš pastoviai augančių problemų bei sunkumų. Valstybinis reguliavimas sprendžia visą eilę užduočių, pavyzdžiui: ekonominio augimo stimuliavimas, užimtumo reguliavimas, eksporto palaikymas. Konkrečias valstybinio ekonominkos reguliavimo kryptis, formas, mastelius įtakoja ekonominių – socialinių problemų aštrumas, savybės tam tikru ekonominio vystymosi periodu.

Galima išskirti sekančius valstybino ekonomikos reguliavimo objektus:

 Ekonominis ciklas;

 Regioninė, šakinė ir sektorinė ūkio struktūra;

 Kapitalo kaupimo sąlygos;

 Užimtumas;

 Pinigų apyvarta;

 Mokėjimų balansas;

 Kainos;

 Mokslinių – tyrimų, bandymų – konstravimų darbai, kurių tikslas – naujų mokslinių idėjų tyrimas ir realizavimas;

 Konkurencijos sąlygos;

 Socialinė rupyba, taip pat socialiniai santykiai tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų;

 Kadrų parengimas ir tobulinimas;

 Aplinkos apsauga;

 Užsienio ekonominiai ryšiai.

Minėti reguliavimo objektai, apimantys makroekonominius procesus, gali būti charakterizuojami įvairiai – ūkinis ciklas, kapitalo kaupimas šalies masteliu, atskiros šakos, teritoriniai kompleksai, taip pat santykiai tarp ūkio subjektų – konkurencijos sąlygos, santykiai tarp profsajungų ir darbdavių, verslo sąjungų, valstybinių reguliavimo organų.

1. INOVACIJOS SAMPRATA

“Inovacija” – tai naujovės, naujų permainų, pakeitimų, tobulinimų atitikmuo. Inovacijos esmė gali būti apibrėžiama įvairiais budais. Labiausiai paplitę du apibrėžimai: inovacija apibūdinama kaip kūrybinės veiklos rezultatas, nauja produkcija (technika), technologija, metodas ir t.t. Kitu apibrėžimu, inovacija – tai naujų gaminių, elementų, metodų, principų įvedimas vietoje dabar veikiančių. Pasaulinėje ekonominėje literatūroje “inovacija” interpretuojama kaip potencialaus mokslinio – techninio progreso pavertimas į realųjį, pasireiškiantį naujuose produktuose ir technologijose.
Atliekant gilesnę inovacijos apibrėžimų analizę galima atrasti, jog inovacija sudaro pasikeitimai, o pagrindinė inovacinės veiklos funkcija – pasikeitimo funkcija.

Austrų mokslininkas I. Šumpeteris išskyrė penkis tipinius pasikeitimus:

1) naujos technikos, naujų technologinių procesų panaudojimas, naujų realizacijos būdų panaudojimas;

2) produkcijos su naujomis savybėmis įvedimas;

3) naujų žaliavų panaudojimas;

4) gamybos organizavimo ir jos materialinio – techninio aprūpinimo pasikeitimai;

5) naujų realizacijos rinkų atsiradimas.

Šie teiginiai I. Šumpeterio įvesti dar 1911 metais. Vėliau, 30-tais metais jis įvedė naują inovacijos sampratą, apibrėždamas ją kaip pokyčius, kurių tikslas – naujų vartojimo prekių, gamybos ir transportavimo būdų, rinkų ir organizacijos formų idiegimas ir naudojimas pramonėje. Inovaciją galima laikyti inovacinės veiklos rezultatu, realizuotu naujame arba patobulintame produkte, taip pat naujame arba patobulintame technologiniame procese, panaudotame praktinėje veikloje. Inovacija atsiranda praktiškai panaudojus mokslinių tyrimų rezultatus, skirtus gamybinės veiklos proceso tobulinimui, ekonominių, teisinių ir socialinių santykių derinimui mokslo, kultūros, švietimo ir kituose visuomenės veiklos sferose.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 836 žodžiai iš 2745 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.