Kalba – žmogaus turtas
Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nepaisyti.
Net įvairių religijų šventose knygose paliudijama dieviška kalbos prigimtis, į ją žvelgiame kaip į esminę žmogaus galią, skiriančią jį nuo visos kitos bežadės kūrinijos.
Per gimtąją kalbą žmogus yra susijęs ne tik su savo paties buvimu, bet ir su savąja tauta. Todėl įaugimas į gimtąją kalbą yra neišvengiamas kaip kažkas be galo sava ir įprasta. Gyvenime esame panardinti joje, dažnai nemąstome, nejaučiame jos – kaip oro, kuriuo kvėpuojame. Prisirišimas prie gimtosios kalbos žmogui yra savaiminis, instinktyvus, kaip stipri ir aiški jo žmogiškosios esmės apraiška.
Liaudies išmintis sako: kol žmogus išmoksta vaikščioti, daugel kartų turi nusilenkti žemei. O norint išmokti kalbos. Ar ne šitaip turėtų būti pirmiausia nusilenkiama tau, žodi? Savo aplinkoje girdime daug suluošintos, degraduotos kalbos. Ją turime gelbėti – taisyti, gryninti. Tam reikia asmeninių pastangų ir valios, ištvermės, pasiryžimo ir meilės gimtajai kalbai.
Tačiau tikra meilė nėra vien jausmas: ji yra dar ir troškimas pažinti tai, ką mylime. Taip yra ir su gimtosios kalbos meile. Savo kalbą mylintis žmogus nori ją labiau suprasti, įsisąmoninti jos raiškos galimybes, gėrėtis jos grožybėmis.
Meilė dar yra ir įsipareigojimas. Suprasdami gimtąją kalbą kaip vertybę, juntame pareigą ja rūpintis, puoselėti ją. Nepriklausomoje mūsų valstybėje jai jau nebegresia jokie išoriniai pavojai: niekas neriboja jos vartojimo, ji yra įstatymais įteisinta kaip valstybinė kalba. O vis dėl to pavojų yra, ir jie glūdi, deja, dažniausiai mumyse pačiuose, – tai mūsų apsileidimas, nerūpestingumas. Kalbinis atlaidumas gramzdina mus į barbarybės būvį.
Taip pat tikroji meilė visados yra veikli. Tad gimtąją kalbą mylėti – vadinas, pirmiausia žiūrėti, kad ji skleistųsi visa savo esme: jai būdingu skambėjimu, žodžių sandara, žodžių junginiais ir prasmėmis. Visu tuo rūpintis reiškia ugdyti, tobulinti savo paties kalbą. Atsakomybė už gimtosios kalbos likimą yra labai asmeniška, ji gula ant kiekvieno tautos nario pečių. Kiekvienas kalbą esame paveldėję iš tėvų ir protėvių ir turime ją perduoti ateinančioms kartoms.