Kalbos kultūros objektas ir kalbos normos
5 (100%) 1 vote

Kalbos kultūros objektas ir kalbos normos

TURINYS

Ivadas 3

• Kalbos kultūros objektas ir kalbos normos

• Morfologijos sąvoka

Sintaksės sąvoka 4

Žodžio supratimas 5

Leksikos sudėtis 6

Kalbos klaidos ir jų taisymas leksikos klaidos 7

• Nevartotinos svetimybės ( barbarizmai )

Morfologijos klaidos 8

• Žodžių sandaros klaidos

Prielinksnių vartojimo klaidos 9

• Sintaksės klaidos

• Linksnių vartojimo klaidos

Kalbos klaidų analizė 11

• Prielinksnių vartojimo klaidos

Nevartotinos naujosios svetimybės 12

Linksnio vartojimo klaidos 13

Žodžių sandaros klaidos 14

Išvados 15

Priedai 16-20

Literatūra 21

ĮVADAS

KALBOS KULTŪROS OBJEKTAS IR KALBOS NORMOS

Kalba – pagrindinė tautos egzistavimo prielaida. Kalbos kultūra – sudedamoji žmogaus kultūros dalis. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, vartosena. Rašomoji ir šnekamoji kalba. Funkciniai stiliai. Kalbos kultūros mokslo objektas. Kalbos kultūra plačiąja ir siaurąja prasme. Kalbos kultūros ir specialybės kalbos santykis. Kalbos normos. Bendrinės kalbos norminimo pagrindai, normų kodifikavimo kriterijai: taisyklingumas, sistemingumas, visuotinumas, pastovumas, tikslingumas. Kalbos klaidos, jų samprata ir skirstymas. Kalbos klaidų priežastys ir šaltiniai. Klaidų taisymo principai.

Mūsų tikslas surasti dažniausiai pasitaikančių kalbos kultūros klaidų, jas ištaisyti ir išsamiai paaiškinti netaisyklingų žodžių rašybą.

Morfologijos sąvoka

Morfologija (gr. morphe – forma, logos – mokslas) yra gramatikos šaka, nagrinėjanti kalbos dalis (žodžių klases) ir jų sudėtį — kaitybą, darybą. Gramatinės žodžių ypatybės (žodžių formos, gramatinės reikšmės bei kategorijos, paradigmatika) yra bendros tam tikroms žodžių klasėms, vadinamoms kalbos dalimis. Todėl morfologiją dar galima apibrėžti kaip kalbos dalių mokslą ir jų gramatinių kategorijų mokslą.

Kaip rodo apibrėžimas, tiesioginis morfologijos uždavinys yra žodžių kaitymo analizė. Tačiau žodžių formų, jų kaitymo negalima analizuoti, pirma neištyrus žodžio struktūros elementų (morfemų), kurių dalis ir tarnauja formų darybai, gramatinių reikšmių realizavimui. Antra vertus, iškeliant su formų daryba ir gramatinėmis reikšmėmis susijusius žodžių struktūros elementus, negali būti nutylimas ir kitų elementų vaidmuo, nes kartais tas pats struktūrinis elementas padaro ir žodžio formą, ir patį žodį. Todėl morfologijoje įprasta aptarti ir morfeminę žodžio struktūrą, morfemų rūšis bei funkcijas. Tas morfologijos skyrius, kuris tyrinėja žodį jo morfeminės sudėties atžvilgiu, yra vadinamas morfemika.

Žodis – kalbėjimo ar teksto dalis, suvokiama kaip sąlygiškai atskira nuo to paties lygmens kitos dalies ir rašoma atskirai.

Morfologija tiria žodžių darybą ir kaitybą. Nors žodžių daryba yra žodyno gausinimo būdas, tačiau žodis yra ne tik žodyno, bet ir gramatikos elementas. Darybą su kaityba sieja žodžio formos pasikeitimas. Tiek kaitant, tiek darant naujus žodžius, kinta žodžio dalys. Be to, galūnių darybos atveju (liūtas – liūtė, skanus – skonis) darybos priemonės sutampa su kaitybos priemonėmis.

Žodžių darybos uždavinys – nagrinėti naujų žodžių sudarymo būdus, aprašyti atskirų kalbos dalių darybos tipus.

Taigi morfologinė analizė, kurios tikslas – žodžio struktūros tyrinėjimas gramatiniu aspektu, susideda iš trijų dalių: morfeminės, kaitybinės ir darybinės analizės.

Sintaksės sąvoka

Žodis sintaksė yra kilęs iš graikų kalbos žodžio syntaxis, reiškiančio sudarymą, sutvarkymą, rikiuotę. Sintaksė yra gramatikos dalis, nagrinėjanti žodžių tarpusavio ryšius, sakinių sandarą, jų sudarymo būdus ir taisykles. Sintaksei taip pat rūpi ir tekstas, sakinių sąsajos jame.

Pagrindinės sintaksės sąvokos – žodžių junginys, sakinys (tiesioginis, skatinamasis ir klausiamasis; išplėstinis ir neišplėstinis; vienanaris ir dvinaris; asmeninis ir beasmenis; pilnasis ir nepilnasis; vientisinis ir sudėtinis), sakinio dalys (pagrindinės – veiksnys ir tarinys; antrininkės – papildinys, aplinkybės ir pažyminys), kreipinys, įterpiniai, tiesioginė ir netiesioginė kalba.

Sintaksė kartu su morfologija sudaro gramatiką. Morfologijai rūpi nustatyti, kiek žodis turi formų, kokios jos. Morfologijos objektas yra žodžio formos, jų visuma.

Sintaksė tiria žodžių santykius, jų jungimo būdus, taip pat ir sakinių modelius, sudėtinių sakiniu sudarymo būdus, jų rūšis. Pastaruoju metu sintaksei priskiriamas ir tekstas, t. y. sakinių sąsaja.

Kadangi morfologija ir sintaksė glaudžiai susijusios (kartais jų net nenorima skirti), tai svarbu išsiaiškinti, kuo šios gramatikos dalys viena nuo kitos skiriasi (to prisireikia, sakysime, kad ir vertinant mokinių daromas gramatines klaidas).

Morfologijos pagrindinis uždavinys yra žodžio formų, žodžių kaitymo analizė, taip pat gramatinių reikšmių bei kategorijų, realizuojamų tomis formomis, aiškinimas ir nusakymas. Be kaitybinės ir darybinės analizės, morfologijoje aptariamos ir morfemų rūšys, morfeminė žodžio sandara. Šalia paradigminių santykių morfologija domisi ir žodžių sintagminiais santykiais, žodžio atliekamomis sintaksinėmis funkcijomis. Tačiau tai jau ne pagrindinis, o šalutinis morfologijos
dalykas.

Sintaksės tyrimo esmę visada sudaro žodžių tarpusavio santykiai, žodžių ar sakinių jungimo taisyklės. Žinoma, sintaksei rūpi ir žodžio formos, bet tik tiek, kiek jos gali atlikti tam tikras sintaksines funkcijas.

Žodžio supratimas

Kas yra žodis?

Empiriškai (t. y. iš patyrimo) mes visi žinome, kas yra žodis, todėl kai kam gali rodytis keistas ar net juokingas šis klausimas. Kiekvienas iš mūsų turbūt nesumaišys žodžio su sakiniu, žodžių junginiu ar garsu ir prireikus galėtų suminėti šimtus, o gal ir tūkstančius savo gimtosios kalbos žodžių. Tačiau moksliškai apibrėžti žodį, kaip ir sakinį, taip pat nelengva, nes jo prigimtis gana sudėtinga. Todėl ir nenuostabu, kad kalbos mokslo darbuose galima rasti daugybę įvairių įvairiausių žodžio apibrėžimų, pvz.: „Žodis yra trumpiausias, reikšmės ir formos atžvilgiu savarankiškas kalbos vienetas“ (V. Žirmunskis), „Žodis yra sakinio segmentas, kurį galima atskirti pauzėmis“ (Č. Hoketas), „Žodis – tai minimali savarankiška šnekos atkarpa, turinti leksinę reikšmę […] ir gramatiškai apiforminta pagal tam tikros kalbos dėsnius“ (A. Reformatskis).

Žodis – tai pagrindinis šnekos vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir laisvai atkuriamas šnekos aktuose.

Pagaliau kad žodis yra laisvai atkuriamas šnekos aktuose, šnekos procese kaip gatavas vienetas, tai lengvai patiriame, mokydamiesi kurios nors svetimos kalbos. Norėdami išmokti svetimą kalbą, mes stengiamės įsiminti ne atskiras morfemas ar morfas, bet visą žodį, kaip tam tikrą atskirą savarankišką vienetą.

Kiekvienas žodis yra dvipusis: jį sudaro tam tikras garsų kompleksas ir tuo kompleksu reiškiamas turinys, reikšmė. Garsų kompleksas – tai materialioji (mūsų klausos organais girdima), o turinys – idealioji (mūsų sąmonės suvokiama) žodžio pusė. Pavyzdžiui, žodžio miškas materialioji pusė yra šešių garsų kompleksas, o idealioji – „medžiais apaugusi vieta“. Šiodvi pusės yra būtini bet kurio žodžio elementai: nėra žodžio be garsų komplekso, taip pat nėra žodžio, kuris neturėtų vienokios ar kitokios reikšmės.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1114 žodžiai iš 3476 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.