Komercinė teisė
5 (100%) 1 vote

Komercinė teisė

1121314151

KOMERCINĖ TEISĖ

KOMERCINĖS TEISĖS SĄVOKA

Komercinės teisės terminas kartais sutapatinamas su prekybos teise. Toks sutapatinimas nepagrįstas, nes prekybos teisė yra tam tikra teisinio regulamentavimo sritis, apimanti prekių ir paslaugų apyvartą. Vadinasi, į šią sritį patenka ne tik santykiai tarp verslininkų, bet ir jų santykiai su vartotojais.

Komercinės teisės nereikėtų sutapatinti ir su ūkine teise. Ūkinė teisė apima viešosios teisės sritį, kuri reglamentuoja administracinę verso priežiūrą (sanitarijos, aplinkos ir darbo saugos, vartotojo teisių užtikrinimo srityse) bei užtikrina sąžiningą verslininkų konkurenciją.

Komercinės teisės ištakos glūdi feodalinėje santvarkoje, kai pradėjo formuotis prekybininkų ir įmonininkų socialinis sluoksnis. Jie tarpusavio verslo santykiams reglamentuotii pradėjo kurti savo taisykles, nes civilinės teisės perdėto formalumo, ilgai užsitęsiančio ginčų nagrinėjimas proceso netenkino jų poreikio greitai ir patikimai įgyvendinti verslo santykius. Verslininkų santykiai buvo grindžiami asmeniniu pasitikėjimu. Iki šiol komercinei teise būdinga liberali sutarčių forma ir specialios tarpusavio ginčų sprendimo taisyklės.

Komercijos sąvoka gali turėti keletą reikšmių.

Komercija: 1) sudaromus prekybinius sandorius (t.y. komercinė prekyba); 2) komercija kaip ūkinė veikla; 3) verslas.

(1) Prekyba – nuolatiniai veiksmai, susiję su pirkimo-pardavimo sandoriais. Komercinė prekyba – prekyba, kuri siekia pelno. Komercija – komercinė prekyba – veikla, kurią sudaro pirkimo – pardavimo veiksmai, kuriais siekiama pelno.

(2) Ūkinė veikla apima 3 dalykus – gamybą, prekybą, paslaugų teikimą. Gamyba – nuolat atliekami veiksmai, kuriais sukuriami tam tikri materialaus pasaulio dalykai. Prekyba apima ir mainus bei kitokį pasikeitimą prekėmis. Paslaugų teikimas – nuolat atliekami veiksmai, kurių procese sukuriamas intelektinės veiklos rezultatas ar atliekami kt. veiksmai, patarnavimai. Ne bet kuri gamyba, prekyba, paslaugų teikimas yra komercija, ūkinė veikla. Būdingas požymis – pelno siekimas, nors ne visada yra pasiekiamas.

(3) Verslas – bet kokia veikla, kuria siekiama pelno ir t.y. profesinė veikla, tam tikras užsiėmimas, kuriuo užsiimama pragyvenimui.

Komercija – tam tikrų veiksmų atlikimas, kurio tikslas – pelno siekimas, taigi komercija neapima profesinės veikos ar užsiėmimo, kuriais siekiama pragyventi.

APIBENDRINTAI galima teigti, kad ūkinė komercinė veikla – tai veikla, kuri vykdoma ne dėl asmeninių poreikių tenkinimo, bet siekiant gauti pelno.

Komercinės teisės dalykas – visuomeniniai santykiai, atsirandantys siekiant pelno (privataus intereso).

KOMERCINĖ TEISĖ

Komercinės teisės sąvoka Lietuvoje atsirado ir yra susijusi su tuo laikotarpiu, kai Lietuvos ūkis perėjo prie rinkos dėsniais reguliuojamos ekonomikos. Tai vyko devinto dešimtmečio pabaigoje, kuomet buvo leista užsiimti verslais. Teisiniams santykiams, kurie buvo civilinės teisės dalyku atsirandantiems tarp verslininkų reikėjo kitokio teisinio reguliavimo. Būtent tokie teisiniai santykiai tapo komercinės teisės reguliuojamu objektu.

Reikėtų atkreipti dėmesį, jog įstatymų leidėjas komerciniais (verslo) santykiais vadina dvejopo pobūdžio santykius: civilinius teisinius santykius, kurių abi pusės yra verslininkai ir civilinius teisinius santykius, kurių tik viena pusė yra verslininkas.

Iš esmės, komerciniai teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, apibūdinami ypatumais pasireiškiančiais tuo, kad jų dalyviai užsiima verslu. Verslu vadinama savarankiška, grindžiama rizika veikla, nukreipta pastoviam pelnui gauti, naudojant turtą, parduodant prekes, atliekant darbus ar sukuriant paslaugas. Visa tai atlieka asmenys atitinkamu būdu turi užsiregistruoti kaip ūkio subjektai.

Tarp išvardintų požymių, teisės prasme apibūdinančių verslą, reikia skirti bendrus, pasireiškiančius bet kokioje laisvoje veikloje, taip pat ir versle (savarankiškumas, rizika), ir specialius verslo veiklos požymius (siekti pelno ir veikti tik užsiregistravus). Reiktų pabrėžti, kad valstybinio registro požymis nėra susijęs su pačia verslo prasme, tai juridinis (formalus ir išorinis) požymis, įstatymo leidėjo reikalavimas. Apžvelgsime visus požymius iš eilės.

Pirmiausia verslas – tai savarankiška veikla. Šis požymis rodo valinę verslo prigimtį. Fiziniai ir juridiniai asmenys savarankiškai t.y. savo valia ir interesu vadovaudami dalyvauja versle. Jei veikla nėra savarankiška, tai nėra verslas. Verslas organizuojamas asmens savo nuožiūra. Šios veiklos tiesiogiai nevaldo koks nors valstybinis valdžios subjektas, tačiau nereiškia, kad valstybė verslo nereguliuoja apskritai. Konstitucija garantuoja teisę užsiimti veikla, neuždrausta įstatymo. Taigi remiantis konstitucija ir kitais teisės aktais valstybės kišimasis į privatų verslą, įstatymų nenumatytais atvejais yra neleistinas. Verslininkas turi teisę kreiptis į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais nenorminius valstybinės ar vietinės valdžios aktus, tais atvejais, kai jie nėra grindžiami įstatymu ar kitu teisės aktu (jiems prieštarauja), pažeidusiems asmens teises ar verslininko interesus.

Tuo būdu įstatymų leidėjas konstruoja teisę į verslą (užsiimti verslu) kaip asmens privačią teisę
(teisinę galimybę), suteikiančią jam tam tikrose ribose būti laisvam ir neliečiamam. Tačiau teisę į laisvą verslą nereikėtų suprasti tik verslininko ir valstybės santykių atžvilgiu. Ši teisė suteikia apsaugą ne tik nuo valstybės kišimosi, tačiau ir nuo kitų asmenų kišimosi. Valstybė taip pat garantuoja teisių gynybą ir esant pastariesiems santykiams. Teisė į laisvą verslą – tai privataus asmens teisnumo elementas. Iš kitos pusės verslas yra veikla, kur asmuo veikia savo paties rizika. Iš tikrųjų verslo laisvė reiškia ir atsakomybę už pasekmes (prisiimti pasekmių riziką).

Kaip ir kita veikla, verslas nukreiptas įsigyti bei panaudoti, sukurti gėrį, patenkinantį asmens poreikius, šiuo atveju – gauti materialinę naudą. Deja, dėl įvairių priežasčių tą naudą galima ne visuomet pasiekti, nes verslas yra susijęs su rizika (komercine rizika). Verslininkas turi tai suprasti ir valdyti riziką. Vienas iš būdų – apsidrausti, kitas būdas – kaupti rezervinius (atsarginius) fondus ūkio subjekto viduje (vidiniai rezervai).

Su komercine rizika yra glaudžiai susijusios nemalonios pasekmės paties verslo priesakų (įsipareigojimų) nevykdymas, sutarties nutraukimas, atsakomybė už sutarties nevykdymą. Yra išimtis – taip Force Majeure (arba nenugalima jėga). Tai atvejai, kuomet kita sutarties šalis yra atleidžiama nuo įsipareigojimų vykdymo, o atleidžiama todėl, kad nėra kaltės. Kaltė yra būtina atsakomybės sąlyga verslininkui, išskyrus atvejus, kuomet teisės aktai numato kitaip.

Kitas verslo požymis – pelno siekimas. Tai susiję su apskaita, mokesčių mokėjimu. Jei pelnas nėra tikslas, tai nėra verslas įstatymų prasme (asmenys, užsiimantys ūkine komercine veikla –ne pelno organizacijos, viešosios įstaigos – jos vykdo ūkinę veiklą – tačiau jų tikslas nėra pelno gavimas).

Verslininkui nėra svarbu, kuria veikla užsiimti: prekybine, tarpininkavimu, statybų, transporto, draudimo, banko, investicine ar bet kuria kita veikla. Svarbiausia yra gauti pelną, sistemingai jo siekti. Savaime suprantama, patrauklesnės sferos patraukia daugiau verslininkų dėmesio – ten plaukia kapitalas – didesnės investicijos.

Kitas požymis – negalima organizuoti verslo vienu ar kitu būdu neįregistravus jo valstybės registruose. Veikti kaip verslininkui neįsiregistravus yra neteisėta – už tai įstatymai numato atsakomybę. Registracija reikalinga tam, kad visuomenė galėtų kontroliuoti,- kontroliuoti gerąja prasme (negalima daryti tokio verslo, koks visuomenei nėra priimtinas).

Verslo santykiai yra sudėtinė ekonominių santykių dalis, kuriuos reguliuoja civilinė teisė. Komercinė veikla (verslas) ir ekonominiai santykiai, verslo teisė ir civilinė teisė – viena kitos atžvilgiu yra kaip speciali ir bendra. Verslo teisė yra verslininko civilinė teisė, t.y. civilinės teisės subjekto, siekiančio nuolatinio pelno, teisė. Čia esminis skirtumas tarp verslo kaip veiklos ir asmens veiklos – pastovaus pelno siekimas – versliškumas.

KOMERCINĖS T. EGZISTAVIMO PROBLEMOS:

Privatinė teisė, viešoji teisė ir jos įtaka komercinės teisės formavimui

Teisė skirstoma į dvi rūšis: privatinę teisę ir viešąją teisę.

Komercinė ir viešoji teisė

Viešoji teisė reguliuoja santykius tarp valstybės bei vietinės valdžios subjektų bei tarp pastarųjų ir privačių asmenų – skirta visuomenės interesų gynimui.

Privatinė teisė reguliuoja santykius tarp privačių asmenų ir gina jų asmeninius interesus pagal reguliavimo dalyką, pagal reguliavimo metodą – tai susiję dalykai, nes nuo to, kas reguliuojama priklauso, kaip turi būti reguliuojama.

Teisinis verslo režimas išreiškiamas leidžiamuoju teisiniu reguliavimo būdu (tipu). Čia leidimas yra pagrindinis teisinio reguliavimo elementas, apibūdinamas teisinėmis priemonėmis, pasireiškiančiomis socialinės laisvės suteikimu ir verslininko aktyvumu, jo realių teisių įgyvendinimu. Leidimo ribos yra nustatomos įstatymu, išsamiai išvardinančiu išimtis, ko negalima daryti.

Tuo būdu išorinis leidžiamojo teisinio reguliavimo objektyvumas išreiškiamas ne juo pačiu, o priešpastatant draudimus, ribojimus. Taigi yra pagrindinė formulė: leidžiama viskas, kas nėra uždrausta.

Galiojantys įstatymai užtikrina verslininko laisvę pripažindama verslininkui subjektyvias teises, kuriomis remiantis verslininkai įgyja plačią veiklos laisvę, galimybę būti laisvu įstatymo ribose.

Viešosios teisės ir privatinės teisės (komercinis tuo atveju) santykis nėra vien teorinis dalykas. Praktinė reikšmė ta – nustatoma, kiek viešoji valdžia gali kištis į privatų gyvenimą, ekonomiką ir kitas visuomenines sferas.

Komercinė ir civilinė teisė

Seniausiuose laikotarpiuose privatinės teisės dualizmas (civilinė teisė ir prekybinė teisė) nebuvo žinomas. Susiskirstymas prasideda tuomet, kai vėlyvajame romėnų laikotarpyje greta civilinės teisės atsiranda ypatinga prekybinė – visuotinė teisė.

Viduramžiais prekybinė teisė vystėsi kaip pirklių teisė. Prekybine vadinama ne todėl, kad reguliavo prekybinius santykius, bet todėl, kad šiems įstatymams pakluso tik asmenys, priklausę pirklių luomui. Vykstant kapitalistinėms revoliucijoms luomai išnyko, tačiau šis teisės šaka išliko.

Komercinė teisė – yra speciali civilinės teisės atžvilgiu, t.y.
teisės norma yra speciali civilinės teisės normos atžvilgiu. Tuo tarpu civilinės teisės norma yra bendra – nesant komercinės teisės normos – taikoma civilinė teisė. Šios (komercinės teisės) normos reguliuoja verslininkų santykius kaip specialių teisės subjektų. Taigi iš to seka, kad komercinė teisė nėra atskira teisė, t.y. ji yra civilinės teisės dalis.

Būdami sudėtine civilinės teisės dalimi, komerciniai santykiai taip pat yra reguliuojami ne tik specialiomis, bet ir bendromis civilinės teisės normomis. Specialios civilinės teisės normos turi prioritetą prieš bendras ir taikomos komerciniams santykiams pirmiausiai. Bendros normos taikomos subsidiariai, t.y. taikomos tik nesant specialių normų.

Komercinė teisė, kaip ir šeimos bei darbo teisė, yra privatinės teisės šakos, išsirutuliojusi iš civilinės teisės, todėl išlaikė funkcinius ryšius su civiline teise ir faktiškai nesiremdama civilinės teisės normomis negali tinkamai funkcionuoti.

KOMERCINĖS TEISĖS RAIDA

Keturi pagrindiniai komercinės teisės vystymosi etapai:

1. Romėnų

2. Italų

3. Prancūzų

4. Vokiečių

1.Romėniškasis etapas – kadangi komercinė teisė kaip savarankiška teisės šaka susiformavo viduramžiais, romėnų teisės įtaka jos formavimuisi buvo neabejotina. Romėnų teisės ius civile nereikia painioti su šiuolaikine komercine teise. Ius civile buvo Romos piliečių teisė (kai Romos valstybė buvo Romos miestas). Romos valstybei plečiantis atsirado ius gentium – reguliavo visų Romoje gyvenančių asmenų (taip ir užsieniečių) santykius. Ius gentium dalį sudarė ius naturale (prigimtinė teisė). Ius gentium nebuvo formali palyginus su ius civile ir buvo grindžiama pasitikėjimu (fides) ir teisingumu.

212 m. Romos pilietybę suteikus visiems Romos gyventojams, teisės skirstymas į ius civile ir ius gentium prarado prasmę. Komercinės teisės institutus galima aptikti ius gentium. Komercinė teisė nebuvo žinoma Romoje, nes pagrindinis verslas buvo žemdirbystė. Smulkiąja prekyba užsiimdavo vergai, o pelnas atitekdavo jų šeimininkams. Tik stambius sandorius sudarydavo patys aristokratai (vergų šeimininkai). Vėliau ėmė rastis prekybiniai elementai teisėje. Tai nulėmė Romos plitimas ir su valstybės plitimu susijęs kosmopolitizmas. Komercinės teisės normų prireikė užkariaujant naujas teritorijas, įsigyjant prekes. Ankstyvoji Romos teisė draudė prekiauti užsieniečiams, jie turėjo turėti Romos patronus, per kuriuos prekiaudavo. Taip pat užsieniečiams buvo draudžiama įsigyti žemę nuosavybės teise. Plečiantis Romos teritorijai, užsieniečiams buvo leista tiesiogiai užsiimti komercija.

2.Itališkasis laikotarpis – komercinės teisės atsiradimas slypi luominėje santvarkoje. Valstybei stiprėjant išlieka luominis žmonių santykių tarpusavio reguliavimo procesas. Italijos geografinė padėtis labai palanki prekybiniam tarpininkavimui (tarp Europos ir Azijos). Po Romos imperijos sužlugimo ir užkariavimo (apie V a.) atsiranda ramybė ir sparčiai pradeda vystytis pakrančių miestai (Genuja, Palermo, Venecija). Italijai suskilus į atskiras respublikas,, kurių viduje viešpatavo vidinis laisvumas, o išoriniuose santykiuose galia, dar labiau leido išsivystyti prekybai. Didelę įtaką Italijai turėjo Kryžiais žygiai: tai visų pirma Kryžiaus žygių dalyvių pervežimas, jų aprūpinimas ir, be abejo, naujų teritorijų užvaldymas (prekybinių teritorijų). Susidūrimas su rytais leidžia atsirasti naujiems amatams, stiklo gamybai, audinių ir pan.

Pirmosios komercinės teisės taisyklės susiformuoja jūrinėje prekyboje. Jūrinių papročių rinkinys – “Ordo maris”, o XII a. sudarytas rinkinys “Consulato del mare” pripažįstamas visų viduramžių statutu. “Consulato del mare” sudaro 297 dalys, sudėliotos be jokios tvarkos. Nežinoma ir jo surinkimo data (tarp XI ir XIV a.).

Kiekvieno miesto pirkliai ir amatininkai jungėsi į korporacijas. Korporacijų viduje atsirado ginčų sprendėjai (teisėjai) – konsulai – jiems keliamas reikalavimas išmanyti prekybą. Bylos sprendžiamos greitai. Atsiranda poreikis užrašyti sprendimus, atsiranda sprendimų rinkiniai – statutic de mercante. Toliau vyksta korporacijų stambėjimas, dažnėja jų bendravimas. Atskirų korporacijų teisė virsta luomine kiekvieno miesto teise. Esminis bruožas šios luominės teisės: jai pritaria ir jos laikosi pirkliai, ir visai nesvarbu kokiem jų santykiams ji skiriama. Todėl ji vadinama ius mercatorum, o ne ius mercaturare (pirklio teisė, o ne prekybos teisė). Šioje vietoje komercinės teisės vystymasis Italijoje sustojo. Pagrindinis to laikotarpio šaltinis – XVI amžiaus papročių rinkinys.

Negalima teigti, kad Vakarų Europoje nesivystė komercinė teisė. Pradžią jai davė Hanzų miesto sąjunga – sutinkami papročių rinkiniai – ypač jūros prekyboje. Žinomiausi jų – XII-XIII amžių ruz de Oleram. Šio rinkinio pagrindas – consulato del mare. 1214 m. pasirodo atskiras Jūros Prekybos papročių rinkinys, kuris turėjo įstatymo galią, buvo privalomas Hanzų sąjungos nariams.

3. Prancūziškasis laikotarpis – vyko pasauliniai įvykiai, tarp kurių svarbiausi Konstantinopolio užkariavimas, naujo kelio į Indiją atradimas, Graikijos užkariavimas – tai užkirto Italijai kelią į Rytus. Pagrindinis prekybos objektas yra Rytų prekės. Amerikos atradimas ir aukso
atkeliavimas iš ten į Italiją kuriam laikui atgaivino prekybą Italijoje, tačiau neilgam. Šiuo laikotarpiu prekyba pradėjo vystytis Prancūzijoje, Olandijoje.

Žlunga natūrinis ūkis, išauga piniginių santykių reikšmė. Valstybingumo idėjos tampa madingomis, siekiant apriboti bajorų valdžią. Sustiprėja centrinė valdžia. Ribojama vietinių feodalų savivaliavimas – tai lengvina prekybą. Miestai tampa atviresni. Stiprėjant valstybingumui, karaliaus valdžiai populiarumą įgyja romėnų teisės principai. Todėl prancūziškuoju laikotarpiu teisėje išryškėja trys teisės šakos:

1. romėnų teisė

2. kanonų teisė

3. prekybos teisė

Atsiranda priešprieša tarp jų. Visų pirma tarp kanonų teisės ir prekybos teisės. Bažnyčia niekada nepripažino prekybos kaip normalaus amato, ypač kai imamos palūkanos už paskolas. Todėl pradedami maskuoti komerciniai santykiai. Pavyzdžiui: palūkanų ėmimas buvo maskuojamas steigiant skolininkui ir kreditoriui bendriją. Įkeitimas buvo pakeičiamas pirkimu-pardavimu. Draudimas bendrauti su musulmonais paskatino atsirasti komiso sutarčiai. Romėnų teisei tuo laikotarpiu būdinga kazuistika bei formalumas ir griežtas reikalavimas laikytis sutartinių santykių. Šios priežastys nulėmė komercinės teisės individualumą.

Toliau stiprėjant centrinei valdžiai, miestų ir luomų savarankiškumas tampa nepageidautinas, tačiau tuo pačiu metu pirkliai buvo reikalingi, nes mokėjo mokesčius. Todėl su pirkliais nesielgiama kaip su žemvaldžiais, jų luomas ir toliau turi privilegijas – valstybė skatina prekybą, remia jų verslą. Prekybos vystosi.

Karo su Italija pasėkoje daugelis gamybos sričių pereina į Prancūziją. Kelyje iš Italijos į Prancūziją atsiranda mugės (Lionas ir kt.), kuriose vyksta prekyba. Mugių atsiradimą skatina Prancūzijos monarchas. Įsteigiami mugių teismai. Užsieniečiams suteikiama jų gabenamų prekių neliečiamybė ir garantuojama apsauga. Tačiau laikomasi pozicijos, kad prekyba yra luominis užsiėmimas.

1581 m. Henrikas III išleidžia įsakymą, kad bet koks asmuo, užsiimantis prekyba, turi užsiregistruoti korporacijoje.

1563 m. įkuriamas pirmas Komercinis teismas (teisėjai yra pirkliai), kuris vadovaujasi prekybos papročiais.

XVII a. atsiranda poreikis kodifikuoti komercinę teisę. Kodifikavimas rėmėsi papročiais, jų apibendrinimu. 1673 m. išleistas kodeksas Code de Savari (Ordonans de comers – oficialusis pavadinimas). Kodeksą sudarė 122 str. Pagrindinė jo idėja – reguliuoti santykius, remiantis pasitikėjimo tarp pirklių principu. Luominis komercinės teisės principas išliko. Šiame kodekse buvo numatyta, kad pirkliu negali būti tas, kuriam nėra 20 metų ir kas nepristatė pažymos, kad pradėjo mokymąsi.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2735 žodžiai iš 5331 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.