TURINYS
I.Įvadine dalis .Apmastymai apie krikšcionybę ir krikšcionišką filosofiją.
II.Dėstymas:
1.Meilės įtaka.
2.Dievo vieta vertybių sampratoje.
3.Kančia – pagrindinis žmogiškosios egzistencijos faktas.
4.Žmogaus vertinimas – jo vieta pasaulyje.
5.”Krikščionis skiriasi nuo nekrikšcionio”-taip teigia J.Girnius.
6.Kas yra nuodėmė?
7.Kuo pagarysta laimė?
III.Kokia krikščioniška žmogaus vertingumo samprata? – lieka atviru klausimu.
KOKIA ŽMOGAUS VERTINGUMO SAMPRATA?
Kas yra žmogus begalybėje, amžinybėje. Dulkelė? “Dulke buvai, dulke ir pavirsi.” Bet žmogus privalo gyventi ir ta savo trumpą gyvenimo tarpsnį nugyventi kuo naudingiau.
Krikščionybe susijusi su Dievu. Ar yra Dievas?Ar įmanoma įrodyti jo buvimą? įrodymai išplaukia iš priežasties ir iš padarinio, “jeigu koks nors padarinys yra mums aiškesnis už priežastį, tai mes esame priversti suvokti priežastį per padarinį.Juk galima įrodyti bet kokio padarinio priežastį, nes jeigu padarinys priklauso nuo priežasties, tai būtina, kad priežastis būtų anksčiau už padarinį”.Dievo buvimas mums įrodomas “remiantis padariniais kurie yra prieinami mūsų pažinimui. Pažinimas priklauso tik nuo paties žmogaus, jo sugebejimo priimti, analizuoti supantį pasaulį.
Pagal Šv. Tomą Akvinietį įrodyti ar Dievas yra, galima penkiais būdais.”Pirmasis ir aiškesnis budas išplaukia iš judejimo supratimo.Kai kas šiame pasaulyje juda.Taciau visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito.<…> Tas, kas judina viska turi galią, potenciją, bet jokio daikto potencijos negalima paversti veiksmu kitaip, kaip tik tam tikros veikiančios būties dėka”.
“Antrasis būdas išplaukia iš veikiančiosios priežasties.Mat pojūčiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikiančiųjų priežaščiu eilę. <…> Trečias būdas išplaukia iš galimybės ir būtinybės supratimo. <…> Ketvirtas – iš skirtingų laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo.Vadinasi, yra kažkas, kas pasireiškia kaip visu egzistuojančiu dalyku gerumo ir tobulumo priežastis. Ją vadiname Dievu. <…> Penktas būdas išplaukia iš daiktų valdymo supratimo.Taigi yra kažkokia protinga butybe, kuri visa, kas egzistuoja gamtoje, nukreipia i tam tikrą tikslą“.Tai Dievas, jo galybė ir rūstumas. Krikščionybė taip supranta Dievą, o krikščioniška filosofija bando nagrinėti žmogaus santykį su Dievu ir visu žmogu supančiu pasauliu.
Iš kur krikščioniška filosofija? Ar ji nekildinama iš žmogiškosios būties, asmenybės, dorovės ir vertybiu problematikos pozicijų? Vertybių pasaulis įvairus. “Į klausimą, ar iš tikrųjų yra toks pasaulis, kokį jį įsivaizduoju, negaliu atsakyti nieko pagrįsta, nieko kas iškiltų virš visų abejonių, išskyrus štai ką: neabejotinai ir tikrai turiu tas konkrečias pareigas, kurios man yra pareigos tam tikrų objektų atžvilgiu ir tam tikruose objektuose”. Kokie objektai vertingi, pagal ką, kokiais principais remiantis mes skirstome vertybes? Vienas tas pats daiktas ar reiškinys vienam vertingas, kitam – ne. Kas pasakys, kur tas atskaitos taškas, pagal kuri lygindami galime pasakyti, tai vertinga ar ne? Viskas pasaulyje mus verčia abejoti ir nesvarbu ar tu lėkštas, ar viską matantis filosofas. Abejonė veda prie teisingumo ieškojimo, nors absoliučios tiesos nėra ir būti negali, tačiau abejonė verčia mąstyti. Kas gali žmogui, mąstytojui sukliudyti “atskleisti naujus faktus ir tiesas – tas, kurios neatitinka iš anksto susikurtos sistemos. Butina klausyti galingo įvairiagarsio būties balso ir atskleisti jame vis naujas dimensijas”. Žmogus, problemos “sprendėjas, privalo būti “atviras” būties problemoms”, jas suvokti ne tik mąstymu, bet ir iracionaliu išgyvenimu.
Koks ūusų supratimas apie tai, kas duota? Mes savo pojūčiais, jutimu jaučiam, kad kažkas yra, bet negalime paaiškinti, todėl sugalvojame įvairias dogmas, žmogaus mąstymą varžančius dalykus: įsakymus, nuostatas, ugdome asmenybėje nuolankų tikėjimą, nereikalaujanįi galvojimo.
Žmogus narve – kokia gali būti vertingumo samprata? “Esminis žmogiškos būties bruožas yra gebėjimas pažinti, išgyventi vertybes, pasiduoti jų įvairiapusiškam poveikiui.<…> Žmogus kaip sąmoninga ir laisva esybė, ir yra asmenybė – vieninga, substanciali būtis, “pasaulis sau”. Savo būties pilnatve asmenybė išreiškia, bendraudama su kitomis asmenybėmis. Jų bendravimas realizuojasi įvairiomis pakopomis ir formomis.”
Pirmiausia su kitais asmenimis turi buti “dvasinis salytis”, kai asmenybė “gerbdama, mylėdama, stebėdama, piktindamasi vidiniai krypsta prie kitos asmenybės, dalyvaujančios jos gyvenime.” Susidaro kažkokia bendruomenė, kuri turi bendresnes žmonių ryšių formas. Tas bendruomenės narių dvasinis pasaulis yra panašus arba bent jau krypstantis vienu i kitus, bandantis supanašėti, priimant kitu reiškiamas mintis, taip pat jas reiškiant, viska sintezuojant ir bandant analizuoti.
Veiksminga žmones veikianti jėga yra meilė.” Meilė yra intencija, dalyvaujanti kitoje asmenybėje, intencionalus atsidavimas, buvimas kartu su ja.<…> D. Fon Hildebrandas analizuoja įvairias
meilės rušis, pradedamas nuo pirminės, pusiau instinktyvios tėvų meilės vaikams, sutuoktinių meilės ir baigdamas aukšciausia, dvasine, šventa meile ir įsitikinimu meile, kai žmones jungia aukojimasis tiems patiems idealams.”
Meilė asmenybę suvertybina, vertybės pripildo visą asmenybės būtį. Meilė linksta į aukštas dvasines vertybes, “taciau šį polinkį kiek sukausto tai, kad realus meilės objektas, kita asmenybė, yra “materialios kokybės”. Šią disharmoniją įveikia tokia meilė, kuri parodo kitos asmenybės vertingumą iki giliausių būties sluoksnių, iki jos paslaptingo ryšio su Dievu”. Tai ir yra meilė religinėms vertybėms. Iš tos meilės gimsta tų vertybių siekimas, noras buti geru, kad Dievas įvertintų, stengdamasis neapvilti Jo.
Per grožio, gėrio ir tiesos vertybes bandomas vertinti ir pats žmogus. “Nieko nėra nuostabiau už žmogų”. Pagal krikščionybę “žmogus yra tarpininkas tarp visų kūrinių, artimas aukščiausiems, valdovas tarp žemiausių, dėl proto įžvalgumo ir mąstymo aiškumo galintis buti gamtos aiškintoju, užimantis tarpinę padetį tarp pastovios amžinybės ir tekančio laiko, pasaulio mazgas, ne daug ką menkesnis už angelus”. Tačiau ne vien dėl to žmogus kelia susižavėjimą”.
“Žmogus teisėtai yra vadinamas ir laikomas didžiausiu stebuklu ir nuostabos verta būtybe. <…> Jam aukščiausiasis Tėvas Kūrėjas Dievas pagal paslaptingus išminties dėsnius sukūrė šiuos pasaulio namus, kurie mums atrodo kaip nuostabiausia dievybės šventovė. Viršdangiška sritį papuošė protu. Žmogus jau nuo seno stengėsi iminti gamtos paslaptis, domisi aplinkui vykstančiais reiškiniais”. Ar tas vertinimas yra teisingas, dėl to galima ginčytis ir ginčijamasi ilgą laiką. Sunku įrodyti, kad tiesa yra tokia, kokią supranta kiekvienas individas savaip. Čia ir susikerta tiesos supratimo keliai. “Religinių bendruomenių vertybes aukštesnes už pasaulietiškų bendruomenių, ir už asmenybių vertybes”. Čia žmogus tarsi nuvertinamas, tarsi pasmerkiamas neegzistencijai kaip asmenybė, čia egzistuoja masė kaip bendruomenė. Žmogus niekada neapčiuopia apskritai, o apčiuopia savo jutimą ir tik jį įsisamonina. “Kiekvienas pojūtis yra apibrėžtas. Niekada nėra vien tik matoma, apčiuopiama ar girdima, bet visada matome, apčiuopiame ar girdime kažką apibrėžta”.
“I. Tamošaitį labiausiai domino vertybių problematikos kilimo, vertybių pedagogikos, asmenybės ir vertybių santykio problemos”. Kas gali paaiškinti, kiek turi būti asmenybės ( žmogaus ) ir joje vertybių, kokios jos turi būti, kad sudarytų žmoguje pilną harmoniją? Kokią dalį žmogaus sielos pilnatvės turi užimti krikščionybė? Tai filosofiniai klausimai, į kuriuos tiesaus atsakymo nėra ir negali būti. Galima pateikti prielaidas, šimtus klausimų į šį atsakymą, bet konkretaus teiginio – niekada. Žinoma, galima atsakyti taip: krikščioniško vertingumo jokio arba jis įdealus, bet tai bus netiesa. “I. Tamošaitis vertybių problematikos atsiradimą sieja su abstrakčiai suprantamu žmonijos dvasinės kultūros augimu, buržuazinės kultūros prieštaravimus aiškino žmogaus nutolimu nuo dievo, teigė, kad dora neatsiejama nuo religijos”. Ir iš viso, kas gali atsakyti į klausimą, kas yra Dievas, ar tai žmogaus sukurtas įdealizuotas kultas, į kurį galėtų kreiptis, kuriuo galėtu tikėti, pasitikėti juo, aklai sekti? Ar yra kažkas aukšciau už mus, ar tai tik mūsų sąmonės padarinys?