Leksikologijos
5 (100%) 1 vote

Leksikologijos

Žodžio supratimasKas yra žodis?

Empiriškai (t. y. iš patyrimo) mes visi žinome, kas yra žodis, todėl kai kam gali rodytis keistas ar net juokingas šis klausimas. Kiekvienas iš mūsų turbūt nesumaišys žodžio su sakiniu, žodžių junginiu ar garsu ir prireikus galėtų suminėti šimtus, o gal ir tūkstančius savo gimtosios kalbos žodžių. Tačiau moksliškai apibrėžti žodį, kaip ir sakinį, taip pat nelengva, nes jo prigimtis gana sudėtinga. Todėl ir nenuostabu, kad kalbos mokslo darbuose galima rasti daugybę įvairių įvairiausių žodžio apibrėžimų, pvz.: „Žodis yra trumpiausias, reikšmės ir formos atžvilgiu savarankiškas kalbos vienetas“ (V. Žirmunskis), „Žodis yra sakinio segmentas, kurį galima atskirti pauzėmis“ (Č. Hoketas), „Žodis – tai minimali savarankiška šnekos atkarpa, turinti leksinę reikšmę […] ir gramatiškai apiforminta pagal tam tikros kalbos dėsnius“ (A. Reformatskis).

Nesileisdami į šių ir kitų apibrėžimų analizę (kiekvienam jų būtų galima šį tą prikišti) ir nebūdami dideli žodžio apibrėžimo skeptikai (kaip, pavyzdžiui, žymus prancūzų lingvistas A. Mejė, kuris yra pasakęs, kad „le mot est en principe indefinissable“ („Žodis iš esmės yra neapibrėžiamas“), pateiksime tokį darbinį žodžio apibrėžimą, nepretenduodami į jo tobulumą: Žodis – tai pagrindinis šnekos vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir laisvai atkuriamas šnekos aktuose.

Kad žodis yra pagrindinis šnekos vienetas, matyti iš to, jog jis, o ne garsas ar morfa, sudaro savarankišką sakinio struktūros komponentą. Kartais, kaip matėme, net vienas žodis gali būti sakinys (Temsta; Šąla; Nerūkyti! ir pan.). Kad žodis turi savarankišką reikšmę, tai akivaizdžiai rodo jo palyginimas su garsu ir morfa. Atskirai ištarti garsai, kaip žinome, neturi jokios reikšmės, o morfos (realizuotos morfemos), nors ir turi tam tikrą reikšmę, bet ta reikšmė glaudžiai susijusi su kitų morfų reikšmėmis, nėra visai savarankiška (savarankiška ji būna tik tais atvejais, kai morfa sutampa su žodžiu, plg. žodžius aš, tu, ir, o, bet ir pan., kuriuos galima traktuoti ir kaip šaknines morfemas). Kas kita žodis: jis ir skyrium ištartas turi savarankišką reikšmę (net ir tokie trumpi tarnybiniai žodžiai, kaip ant, su, be savo gramatinės reikšmės, turi ir tam tikrą leksinės reikšmės minimumą: ant – tai „ko nors viršuje“, su – „drauge su kuo nors“).

Pagaliau kad žodis yra laisvai atkuriamas šnekos aktuose, šnekos procese kaip gatavas vienetas, tai lengvai patiriame, mokydamiesi kurios nors svetimos kalbos. Norėdami išmokti svetimą kalbą, mes stengiamės įsiminti ne atskiras morfemas ar morfas, bet visą žodį, kaip tam tikrą atskirą savarankišką vienetą.

Kalbant apie kitus žodžio požymius, neatsispindinčius anksčiau pateiktame apibrėžime, reikia dar nurodyti, kad žodis – tai tam tikra garsinė struktūra, sudaryta pagal kiekvienai kalbai būdingus fonologijos dėsnius. Pavyzdžiui, tokių garsų kompleksų, kaip bmkas, pniaukti negalėsime laikyti lietuvių kalbos žodžiais, nes joje žodžiai neprasideda fonemų junginiais bm, pn. Turint galvoje žodžio garsinę, fonetinę pusę, lingvistinėje literatūroje neretai vartojamas fonetinio žodžio terminas.

Toliau žodis – tai tam tikra gramatinė struktūra, priklausanti tam tikrai gramatinei žodžių klasei ir atliekanti vienokias ar kitokias sintaksines funkcijas. Tose kalbose, kurios turi kaitybos afiksų, didesnė ar mažesnė netarnybinių žodžių dalis vartojama skirtingomis formomis (plg. stalas, stalo, stalui; angl. box, boxes; vok. das Buch, des Buches, die Bücher; pranc. je parle, nous parlons).

Be to, žodis yra tam tikra vientisinė struktūra, į kurią negalima įterpti kitų žodžių. Šiuo atžvilgiu žodis skiriasi nuo bet kokio sintaksinio žodžių junginio (sintagmos), kuris gali būti papildomas naujais žodžiais (plg. skaityti knygą ir skaityti gražią knygą; angį. to read a book ir to read an interesting book; vok. das Buch lesen ir das schöne Buch lesen; pranc. lire le livre ir lire un bel livre).

Kiekvienas žodis yra dvipusis: jį sudaro tam tikras garsų kompleksas ir tuo kompleksu reiškiamas turinys, reikšmė. Garsų kompleksas – tai materialioji (mūsų klausos organais girdima), o turinys – idealioji (mūsų sąmonės suvokiama) žodžio pusė. Pavyzdžiui, žodžio miškas materialioji pusė yra šešių garsų kompleksas, o idealioji – „medžiais apaugusi vieta“. Šiodvi pusės yra būtini bet kurio žodžio elementai: nėra žodžio be garsų komplekso, taip pat nėra žodžio, kuris neturėtų vienokios ar kitokios reikšmės.

Specialiuose leksikologijos darbuose kartais nurodoma ir daugiau žodžio požymių, tačiau jau ir iš čia suminėtųjų (esmingiausių) aiškiai matyti didelis žodžio, kaip pagrindinio šnekos vieneto, sudėtingumas. Kad būtų galima dar geriau suvokti žodžio esmę, pravartu paliesti jo santykį su įvairiais tikrovės dalykais, taip pat su žmogaus sąmonės reiškiniais, ypač sąvokomis.

Žodis ir daiktas

Kaip žinome, daugelis žodžių yra įvairių daiktų, reiškinių, ypatybių, veiksmų bei procesų pavadinimai (pvz.: namas, lietus, baltas, eiti, snigti). Kyla klausimas, ar yra koks tiesioginės priklausomybės ryšys tarp daikto, reiškinio, ypatybės ar veiksmo ir jo
pavadinimo, ar tokio ryšio nėra?

Nesunku suvokti, kad tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir tuo kompleksu žymimo daikto ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra. Jeigu toks ryšys būtų, tada visose kalbose tas pats daiktas ar reiškinys būtų vienodai arba bent panašiai vadinamas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, duona latvių kalboje vadinama maize, prūsų – geits, anglų – bread, vokiečių – Brot, prancūzų – pain, estų – leib (leiva) ir t. t. Netgi ir vienoje kalboje, ypač atskirose jos tarmėse, tas pats daiktas ar reiškinys kartais nevienodai vadinamas (plg. bulvės pavadinimas lietuvių kalbos tarmėse: bulbė, builė. dūlė, rapukas, ropė, roputė ir kt).

Kad tarp žodžio garsų komplekso ir juo žyminio daikto ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra, rodo dar ir tai, kad kalbos raidoje tie patys daiktai ar reiškiniai gali gauti naujus pavadinimus. Pavyzdžiui, seniau lietuvių kalboje kumelė buvo vadinama ašva, indas – ryku, senas – vetušu, krūtis – kreklu, žudyti – žavinti.

Nors tarp žodžio garsų komplekso ir juo žymimo daikto tiesioginės priklausomybės nėra, tačiau tai nereiškia, kad žodis yra visiškai savavališkas padaras, kad mes galime laisvai keisti daiktų pavadinimus (pvz., šunį vadinti ožka, kėde – stalu ir t. t.). Tokios „laisvės“ kalba nepripažįsta, nes žodis yra tam tikro žmonių kolektyvo priimtas, istoriškai prie tam tikro daikto ar reiškinio „pritvirtintas“ ženklas.

Vienokio ar kitokio garsų komplekso pasirinkimas kokiam nors daiktui ar reiškiniui vadinti dažnai mums rodosi visai atsitiktinis, nemotyvuotas. Tai ypač pasakytina apie vad. paprastuosius, iš senų senovės paveldėtus žodžius, tokius kaip akmuo, dirbti, eiti, saulė, žemė ir pan. Mes dabar negalime paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, lietuvių kalboje tam tikras uolienos gabalas pavadintas akmeniu, šviečiantis ir šildantis dangaus kūnas – saule, o ne kokiais kitais garsų kompleksais. Tačiau tai dar nereiškia, kad žiloje senovėje, kai buvo kuriami tie žodžiai, jų kūrėjai visai savavališkai sujungė atskirus garsus į tam tikrus kompleksus ir jais pavadino tuos daiktus.

Kaip rodo naujesnieji žodžiai, ypač kai kurie vediniai, kartais žodžio garsų kompleksas ir jo reikšmė būna susiję su tuo žodžiu žymimo daikto ar reiškinio vaizdiniu, su daikto ar reiškinio ypatybėmis. Pavyzdžiui, tas lietuvis, kuris pirmasis pavadino tam tikrą paukštelį sniegena, matyt, pastebėjo būdingą jo ypatybę – pasirodyti mūsų gyvenamoje teritorijoje drauge su pirmu sniegu. Šita to paukštelio ypatybė, kaip yra pažymėjęs ukrainų lingvistas L. Bulachovskis, kritusi į akį ir rusui, davusiam pavadinimą снегирь. Tuo tarpu serbui, pirmajam pavadinusiam tą paukštelį zimovka, atkreipė dėmesį ne konkretus žiemos požymis – sniegas, bet apskritai žiema. Pirmasis sniegeną pavadinęs vokietis žodžiu Gimpel (vok. vidurio aukštaičių Gümpel kilęs iš gumpen „strakčioti, šokinėti“) turbūt įsidėmėjo šio paukštelio straksėjimą, šokinėjimą, o prancūzas, pirmasis davęs jam pavadinimą pivoine, turėjo galvoje panašią į bijūno to paukštelio patinėlio spalvą. Spalvos požymis atsispindi ir lotyniškame pavadinime Pyrrhula. Prancūzų kalboje yra ir kitas sniegenos pavadinimas – bouvreuil, kilęs iš lot. bovariolus „(galvijų) piemenėlis“; šio pavadinimo atsiradimas siejamas su tuo, kad sniegenos mėgstančios sekioti paskui galvijų bandas.

Kitas pavyzdys – serbento pavadinimas. Lietuviai šį vaiskrūmį bei jo uogas pavadino pagal neesminį požymį – sirpimą, nokimą (plg. sirpti), rusai – pagal jo kvapą (rusų tarmėse смород „smarvė, dvokimas“), o lenkai – pagal augimo vietą: porzeczka, t.y. paupio augalas (lenkų porzecze – ,,paupys“). Vokiečiai serbentą vadina Johanisbeere („Jono uoga“) toks pavadinimas veikiausiai yra mitologinės ar legendinės kilmės. Į vokiečius yra nusižiūrėję ir latviai, kurie serbentą vadina janoga, nors greta šio turi ir kitą pavadinimą – upene, susijusį su augimo vieta prie upių (tarmėse yra dar ir sustarene, sustrene, kilę iš estų kalbos). Prancūzų, groseille, kaip manoma, yra skolinys iš sv. Krauselbeere „Garbiniuotoji uoga“, o anglų currant – per prancūzų ir lotynų kalbas susijęs su graikišku vietovardžiu.

Su kokiu daikto požymiu ar vaizdiniu gali būti susijęs to daikto pavadinimas, daug priklauso nuo asociacijų, kylančių pavadinimo kūrėjo sąmonėje. Yra tokių daiktų, kurių pavadinimams atsirasti įvairiose kalbose turėjo įtakos tas pats požymis ar vaizdinys. Pavyzdžiui, pastebėta, kad daugelyje indoeuropiečių kalbų veido pavadinimas susijęs su veiksmažodžiais, reiškiančiais matymą, pvz.: liet. veidas (plg. veizdėti „žiūrėti“, išvydo „pamatė“), o vok. Gesicht (plg. sehen „matyti“), pranc. visage (plg. lot. visus „matymas“ < videre „matyti“). Sodo bei daržo pavadinimai ne vienoje indoeuropiečių kalboje turi šaknis, reiškiančias „aptvertą vietą“ (plg. rus. огород, lenk. ogrod, čekų zahrada, vok. Garten, lot. hortus ir kt.).

Tokių žodžių, kurių atsiradimas vienaip ar kitaip yra susijęs su jais vadinamų daiktų ar reiškinių požymiais, vaizdiniais ar įvairiomis asociacijomis, kalbose palyginti nedaug. Daug daugiau jose yra
ir išvestinių), kurie nerodo jokio ryšio su tais žodžiais žymimais daiktais ar reiškiniais, ypatybėmis, veiksniais, procesais. Tačiau reikia neužmiršti, kad kokio nors daikto ar reiškinio požymis, vaizdinys, asociacijos, susiję su jo pavadinimu, ilgainiui galėjo išblukti, o pavadinimą sudarantis garsų kompleksas galėjo pakisti ir tuo būdu visiškai išdilti kadaise buvę požymio, vaizdinio ar asociacijų pėdsakai. Todėl tam tikrų daiktų ar reiškinių pavadinimai, iš pradžios galėję būti motyvuoti, ilgainiui virto visai nemotyvuotais. Pavyzdžiui, jeigu arklys dar lengvai siejasi su arti, arklas, tai karvės jau nebeįmanoma susieti su atitinkamos garsinės struktūros ir reikšmės lietuviškais žodžiais ir jais vadinamomis realijomis (etimologijos specialistai karvę gretina su lot. cornu, got. haurn, reiškiančiais „ragą“).

Antra vertus, kalbose yra ir tokių žodžių, kuriuos galima laikyti net tiesioginiais juos žymimų daiktų ar reiškimų atspindžiais. Tai įvairūs jaustukai (ai! oi! ui! ir pan.) ir iš dalies vad. onomatopėjiniai žodžiai (kukuoti, gurgėti, dardėti, miaukti ir pan.). Bet jie sudaro nedidelį kalbų leksikos sluoksnį.

Žodis ir sąvoka

Daugelis žodžių ne tiktai pavadina daiktus, reiškinius, ypatybes, veiksmus ar procesus (t. y. atlieka nominacinę funkciją), bet ir išreiškia apie juos žmonių susidarytas sąvokas. Todėl svarbu yra pasiaiškinti taip pat žodžio ir sąvokos santykį. Tačiau, norint geriau suvokti tą santykį, reikia visų pirma prisiminti, kas yra sąvoka.

Sąvoka, paprastai šnekant, – tai susidarytas apie kokį nors daiktą, reiškinį ar veiksnią supratimas. Pavyzdžiui, stebėdami vieną, antrą, trečią medį, mes savo pojūčių organais suvokiame įvairius tų medžių požymius (aukštumą, šakotumą, kamieno spalvą ir t. t.). Kai kurie iš tų požymių yra esminiai, t. y. tokie, be kurių medis nebūtų medžiu (kamieno, šakų, šaknų buvimas), o kiti (lapų ar spyglių forma, spalva) – neesminiai, t. y. tokie, kuriuos medis gali turėti arba neturėti. Tuos esminius požymius mes savo sąmonėje apibendriname, abstrahuojame, atribojame nuo neesminių ir tuo būdu susidarome „medžio“ sąvoką, apimančią įvairių rūšių medžius (ir alksnį, ir beržą, ir ąžuolą, ir eglę, ir liepą, ir kt.). Arba vėl: stebėdami vieną, antrą, trečią, ketvirtą plokščią figūrą, susidedančią iš trijų tiesių galais sujungtų linijų, mes susidarome geometrinę „trikampio“ sąvoką, kuri apima neribotą šios rūšies figūrų kiekį ir kurioje atsispindi ypatybės, bendros visiems trikampiams ir esminės geometrijos požiūriu. Tokios ypatybės, arba požymiai, kaip popierius, kuriame nubrėžtas trikampis, arba jį sudarančių tiesių linijų storumas, geometrijos požiūriu yra neesminiai ir todėl neįeina į „trikampio“ sąvokos turinį.

Taigi sąvoka, kaip tam tikra mąstymo forma, atspindi esminius daikto ar reiškinio požymius, apibendrina žmogaus patirties bei pažinimo duomenis. Plečiantis pažinimui, didėja sąvokos apimtis, tikslėja jos turinys, atsiranda naujų sąvokų (pvz., „gyvio“ sąvoka dabar apima gausybę įvairių įvairiausių gyvų būtybių, stebėtų ir ištirtų daugelio žmonių kartų; būtybių tiek tebeegzistuojančių, tiek seniai išnykusių, tiek didelių, tiek ir visai mažų, paprasta akimi nematomu mikroorganizmų).

Nors sąvokos reiškiamos žodžiais, bet ne visi žodžiai reiškia sąvokas (t. y. ne visi žodžiai yra sąvokų ženklai). Nereiškia sąvokų vad. tarnybiniai žodžiai (jungtukai, prielinksniai, dalelytės), jaustukai, kurie yra tiktai tam tikri emociniai signalai, taip pat įvardžiai, kurie arba pavaduoja savarankiškas kalbos dalis, arba atlieka nurodomąją funkciją. Nereiškia sąvokų ir tikriniai žodžiai (Petras, Alytus, Nemunas), jeigu jie nevartojami bendrinių žodžių reikšme (pvz., amperas, voltas, donžuanas).

Kitas sąvokos ir žodžio skirtumas tas, kad žodžiai neretai sudaromi vieno kurio, kartais ir neesminio, daikto ar reiškinio požymio pagrindu (prisiminkime lietuvišką serbento pavadinimą!), o sąvokos – tiktai esminių požymių apibendrinimo pagrindu. Dėl to sąvoka yra bendražmogiška mąstymo kategorija, o žodis turi nacionalinę specifiką (tapati sąvoka atskirose kalbose dažniausiai reiškiama skirtingais žodžiais, plg. liet. miškas; angl. forest; vok. Wald; rus. лес; lot. silva; kinų lin’; totorių urman ir kt.).

Skiriasi sąvoka nuo žodžio dar tuo, kad ji gali būti reiškiama keliais žodžiais, sintaksiniais žodžių junginiais (pvz., vientisinis sakinys, aušros žvaigždė, sieros rūgštis). Antra vertus, vienas žodis gali reikšti kelias sąvokas (pvz., ausis gali reikšti ir „klausos organo“, ir „kibiro ąsos“ sąvokas, ožys – „ožkų patino“, „pastovo malkoms pjauti“, „užsispyrėlio“ ir kt. sąvokas).

Nors sąvoka ir žodis yra skirtingi dalykai (sąvoka – mąstymo, logikos kategorija, o žodis – kalbos kategorija), vis dėlto tarp jų egzistuoja glaudi tarpusavė sąsaja. Iš vienos pusės, žodis yra sąvokos formavimo priemonė, o iš antros – sąvoka įsikūnija žodyje. Pavyzdžiui, tos primityvios pietų Amerikos indėnų ar Ramiojo vandenyno salų gentys, kurios neturi žodžių „atomo“, „traktoriaus“ ir pan. sąvokoms pavadinti, neturi ir tokiu sąvokų.

Glaudžiausiai su
sąvoka susisieja ne žodžio materialioji pusė, garsų kompleksas, bet jo reikšmė. Žodį sudarantis garsų kompleksas tėra tiktai sąvokos ženklas. Todėl, norint geriau suprasti žodžio ir sąvokos santykį, reikia dar pasiaiškinti tai, kas yra žodžio reikšmė.

Žodžio leksinė reikšmėVieni žodžio elementai gali turėti daiktinę, kiti – gramatinę, vėl kiti – darybinę reikšmę. Tačiau visas žodis kaip tam tikras šnekos vienetas, kaip tam tikras garsų kompleksas taip pat turi savo atskirą, savarankišką reikšmę, kuri vadinama leksine reikšme ir kurią tiria leksikologija.

Žodžio leksine reikšmė – tai ta minėtoji žodžio idealioji pusė, žodžio turinys, kuris išlieka visose žodžio formose (kalbos lygmenyje sudarančiose leksemą) ir kuriuo vienas žodis skiriasi nuo visų kitų žodžių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžio šaltas leksine reikšmė yra ta, kuria šis žodis skiriasi nuo žodžių karštas, šiltas, verdantis, kietas, žemė, bėgti ir kt. reikšmės.

Nors iš pirmo žvilgsnio žodžio leksinė reikšmė rodosi nesunkiai suvokiamas dalykas, tačiau iš tikrųjų tai gana sudėtingas reiškinys. Todėl atskirti tyrinėtojų žodžio leksinė reikšmė dažnai nevienodai suprantama ir aiškinama. Vieni leksinę žodžio reikšmę linkę sutapatinti su sąvoka, kiti ją laiko savotišku daiktų bei reiškinių atspindžiu žmogaus sąmonėje, treti ją traktuoja kaip tam tikrą „suprastintą sąvoką“, kaip tam tikrą sąvokos turinio dalį. Nesileisdami į tų įvairių žodžio leksinės reikšmės supratimų komentavimą, čia žodžio leksine reikšme vadinsime žodį sudarančio garsų komplekso santykį su tuo kompleksu reiškiamu daiktu, reiškiniu, sąvoka.

Tas tikrovės daiktas ar reiškinys, kuris žymimas tam tikru žodžiu, lingvistinėje literatūroje dažnai vadinamas denotatu (lot. denotatus „pažymėtas“), o santykis tarp žodžio ir denotato – denotacine reikšme. Paprastai apie šią reikšmę kalbama tik tuomet, kai žodis nereiškia sąvokos (pvz., turint galvoje tarnybinius, tikrinius žodžius), kai tiktai norima pasakyti, kad žodis „tą ar tą reiškia, žymi“.

Žmogaus sąmonėje susidariusi sąvoka apie kokį nors daiktą ar reiškinį, žymimą tam tikru žodžiu (garsų kompleksu), vadinama designatu (lot. designatus „paženklintas“), arba signifikatu (lot. significatus „žymėtas“). O santykis tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir juo reiškiamos sąvokos vadinamas designatine, arba signifikatine (kartais dar konceptualine, sąvokine), reikšme.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2986 žodžiai iš 9860 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.