Lietuva tarptautinių santykių sistemoje
5 (100%) 1 vote

Lietuva tarptautinių santykių sistemoje

112131

ĮVADAS

Jau pats žodis „tarptautinis“ pasufleruoja, kad tai santykiai tarp tautų (valstybių), prasidėję susikūrus pirmosioms valstybėms bei nustačius jų sienas. Savaime suprantama, jog kintant valstybių sienoms (kas buvo labai aktualu pirmosioms bei iki naujausių laikų susiformavusioms valstybėms) kinta ir santykiai tarp jų.

Tarptautinius santykius galime suprasti ir įvardinti kaip įvairius veiksmus, kuriuos tarpusavyje vykdo tautos (valstybės). Tarptautiniams santykiams gali būti priskiriamos tarptautinės sutartys, tarptautinės organizacijos, tarptautinis bendradarbiavimas (ekonominis, finansinis ar pan.) bei tarptautinis konfliktas, kurių yra keletas rūšių ir juos galima suklasifikuoti.

Tarptautiniai santykiai neatsiejama kiekvienos valstybės politikos dalis. Apie jų egzistavimą turime žinių nuo seniausių laikų. Lietuvos valstybės tarptautinių santykių vystymosi istorija prasidėjo nuo mūsų valstybės sukurimo XIII a. Seniausiais Lietuvos tarptautinių santykių rašytiniais dokumentais laikomi Gedimino laiškai popiežiui ir Vakarų Europos miestams. Nuo senųjų laikų Lietuva turėjo ekonominių ir politinių ryšių su Senąja Ruse, ir kitais savo kaimynais. Plačiausiu ruožu rytuose lietuvių kaimynas buvo Senoji Rusų valstybė. Į vakarus nuo lietuvių, ilgainiui susidarusių feodalinę Lietuvos valstybę, abipus žemutinio Nemuno ir iki Persantės upės gyveno taip pat lietuviai, kuriuos vadinami vakariniais lietuviais, ir prūsai. Pietuose lietuvių ir prūsų kaimynas buvo vakarinių slavų – lenkų valstybė Lenkija. Šiaurėje lietuviai betarpiškai susisiekė su latviais. Vakaruose per Baltijos jūrą Pabaltijo tautos, taigi ir lietuviai, turėjo santykių su germanų tautomis – su skandinavais ir su vokiečiais. [10]

Žinoma, dauguma šių senųjų tarptautinių santykių išliko ir iki šiol. Iš šių imperijų ir valstybių susiformavimo naujos, taip suformuodamos ir naujus tarptautinius santykius. Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai apima kompleksinę politinių, ekonominių, kultūrinių bei kitų tarptautinių ryšių sritį ir vaidina labai svarbu vaidmenį visų valstybių ir visos žmonijos gyvenime. Šiuo metu Lietuvos ekonominiai ir politiniai tarptautiniai santykai yra visapusiški.

Šio darbo tikslas, aptarti aktualiausius Lietuvos tarptautinius santykius, kurie labiausiai įtakoja Lietuvos politinį gyvenimą. Čia bus paminėtos Pabaltijos valstybės, Europos sąjunga ir NATO, bei Rusijos politikos įtaka, šių valstybių ir organizacijų reikšmė Lietuvos politiniuose, ekonominiuose, kultūriniuose bei tarptautiniuose santykiuose ir ryšiuose.

1. Lietuvos vystymasis nuo Žečpospolitos laikų iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1922 m.

Pirmiausia truputėli istorijos, kad galėtume įsivaizduoti, nuo ko viskas prasidėjo, ir kad suprastume, jog visi tai apie ką šnekame dabar prasidėjo jau labai senai.

• 1569 m. sausio 10 d.

Liubline prasidėjo bendras Lietuvos ir Lenkijos feodalų seimas. Sutinkami su bendrais Lietuvos ir Lenkijos feodalų interesais Liublino unijos aktu buvo nustatyta, kad Lietuvos Dydžioji Kunigaikštystė ir Lenijos Karalystė sudaro bendrą valstybę – Žečpospolitą, “respubliką”, kurios valdovas yra Lenkijos karalius ir Lietuvos didysys kunigaikštis. Žečpospolitoje karaliaus ir seimo galia nuolat ėjo silpnyn. Užsienio valstybių princai, kunigaikščiai arba šiaip jau jų statytyniai patekdavo į Žečpospolitos karaliaus sostą papirkimų keliu, pasirašydami eilę sąlygų, varžančių jų valdžią. [10]

• 1772 m. vasario 6d.

Peterburge tarp Rusijos ir Prūsijos buvo pasirašytas susitarimas dėl Žečpospolitos žemių pasidalijimo. Rusijai atiteko rytinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis iki Daugavos ir Dniepro. Austrija užėmė dalį Mažosios Lietuvos ir Galicijos, o Prūsija – Pavislį ir Varmiją; Lenijai buvo paliktas tik laisvasis Dancigo miestas ir Torunė. Daugiausia iš dalybų laimėjo Prūsija – ji atsidūrė pirmaeilių Europos valstybių tarpe. [10]

• 1793 m. sausio 23 d.

Pasirašyta antroji dalybų sutartis tarp Prūsijos ir Ekaterinos II. Įviko antrasis Žečpospolitos padalijimas. .Žečpospolitai buvo draudžiama turėti savarankiškus diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis ir buvo nustatytas kariuomenės skaičius: Lenkijai 10 000, Lietuvai 5 000. Likusioji Žečpospolitos dalis su 4 mln gyventijų. atkirsta nuo jūros, apsupta trijų ekonomiškai ir politiškai stipresniu absoliutinių monarchijų, nebeturėjo sąlygų nei ekonominiam, nei politiniam gyvenimui. Lietuva tokiomis aplinkybėmis buvo pasmerkta dar didesniam ekonominiam skurdui ir kultūriniam smukimui. [10]

• 1795 m., spalio 24 d.

Pasirašyta sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Prūsija užėmė didžiąją dalį lenkiškųjų žemių; jos sienomis tapo Nemunas ir vakarinis Bugas. Austrijai atiteko Mažoji Lenkija su Liublinu; Rusijai teko vakarinė Volynė, vakariniai Baltarusijos pakraščiai, prie Rusijos buvo prijungta beveik visa teritorija: tik Užnemunė – visas kairysis Nemuno krantas – teko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje iki 1807 m.Po trečiosios Lietuvos ir Lenkijos užgrobties Lietuvos žemės atsidūrė Rusijos imperijoje ir Prūsijos karalystėje. [10]

Vėliau Lietuvai teko patirti ir Vokiečių valdžios naštą ant savo valstybės pečių. Okupavus Vokietijai Lietuvą, po kurio laiko
Vokietijos valdžia, reaguodama į besikeičiančią tarptautinę padėtį ir nuolatinį lietuvių spaudimą, pasiūlė lietuvių politiniams veikėjams bendradarbiauti ir pažadėjo kultūrinę autonomiją. Lietuviai iškėlė savo sąlygas: Lietuva pirmiausia lietuvių tautos atstovų paskelbiama nepriklausoma valstybe, o tada ji sutiks sudaryti sąjungą su Vokietija. Buvo sudaryta Lietuvos Taryba, kurią Vokietijos valdžią laikė organu su kuriuo vokiečių karinė ir civilinė valdžia turėjo tartis dėl Lietuvos likimo. [10]

• 1918m. vasario 16d.

Tarybos nariai susirinko Vilniuje, jie pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Pagaliau 1918 m. kovo 23 d. kaizeris Vilhelmas II specialiuoju aktu pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 1922 m. buvo priimta Lietuvos Konstitucija. Tai įtvirtino valstybėje parlamentinę santvarką. Valstybė pradėjo savo savarankišką gyvenimą. [10]

2. Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai

Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai apima kompleksinę politinių, ekonominių, kultūrinių bei kitų tarptautinių ryšių sritį ir vaidina labai svarbu vaidmenį visų valstybių ir visos žmonijos gyvenime. Jie siejasi su istoriškai lemtingais įvykiais ir kasdieninio gyvenimo problemomis: karo ir taikos, tarpvalstybinių konfliktų ir bendradarbiavimo, dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, pasaulio ekonomikos koordinavimo, gamtos resursų naudojimo ir t.t Tarptautiniams santykiams būdingas nuolatinis vystymasis. [9]

Nepriklausomo gyvenimo laikotarpiu Lietuva pamažu ir protingai, atsižvelgdama į savo interesus ir galimybes, plėtė ryšius su kitomis valstybėmis. Glaudesnis bendravimas su užsieniu ūkio ir kultūros srityse plėtojosi sekmingai, Lietuvai parodant, kad ji pajėgi tvarkytis, daryti pažangą ir patikimai bendradarbiauti. Šiuo metu Lietuvos ekonominiai ir politiniai tarptautiniai santykai yra visapusiški.

Kad išsamiau apžvelgti akstualiausius Lietuvos tarptautinus santykius išskirsiu keturias mano manymu aktualiausias tarptautinių santykių sritis: Rusija, Europos sąjunga (ES), NATO ir Pabaltijo valstybės. Apie jas visas išsamiau.

2.1 Baltijos valstybės ir Lietuva

Lietuva pirmiausiai bendradarbiavo su gretimomis šalimis. Tarp tokių visa pirma buvo jos sąjungininkės Latvija ir Estija. Be dvišalių sutarčių, Estija, Latvija ir Lietuva 1934 m. sudarė Baltijos antantę, kurią, be glaudžių ekonominių tarpusavio ryšių, buvo numatyta bendradarbiauti užsienio politikos srityse.

Dėl nedidelio dydžio bei strateginės geopolitinės padėties Baltijos valstybės visada buvo priklausomos nuo didžiųjų tarptautinės politikos veikėjų. Didžiausias poveikis jų geopolitinei situacijai po Šaltojo karo pabaigos nulemtas keturių veiksnių: tai vidaus elito pasikeitimas, JAV ir Rusijos santykiai, NATO plėtra ir ES plėtra. Įstojusios į ES jos vis dar tebėra veikiamos išorinių veiksnių, kurių dalis yra nevalstybinio lygmens ir sudaro dalį potencialių grėsmių Europos saugumui. Baltijos valstybės – Rusijos organizuoto nusikalstamumo struktūrų veiklos arena, panaudojama narkotikų, asmenų, ginklų tranzitui. [8]

Kita grėsmė Baltijos valstybių stabilumui – nuolat jaučiama Rusijos įtaka (pastebima ir per Latvijos bei Estijos mažumų konfliktus, ir per 2003-2004 m. Lietuvos prezidento skandalą, ir per su š.m. gegužės 9 d. minėjimu susijusiuose Lietuvos verslininkų pareiškimuose).

Vis dėlto svarbiausia tai, kad, viešuosiuose politikų bei valstybės pareigūnų pareiškimuose matyti, jog jie vadovaujasi „kietojo“ saugumo samprata ir didžiausios grėsmės identifikuojamos kariniu požiūriu bei laikoma, kad geriausia jas spręsti NATO rėmuose. Tačiau pilnavertė narystė Europos Sąjungoje reikalauja, kad visos trys valstybės prisiimtų ir aktyvų vaidmenį spręsdamos „minkštojo“ saugumo problemas, ypač todėl, kad jos pačios yra stipriai pažeidžiamos ir neatsparios tokioms grėsmėms. [5]

Gali būti, kad stipresnis tarpvalstybinis bendradarbiavimas (kuris iki šiol yra daug aktyvesnis deklaracijose nei realybėje) pagreitintų ir problemų sprendimą ir padidintų pačių valstybių įtaką pačioje Europos Sąjungoje, tačiau iki šiol matoma, kad visos trys valstybės teikia pirmenybę dvišaliam bendradarbiavimui su kitomis kaimynėmis.

Taigi efektyviausiai prie Europos saugumo strategijoje identifikuotų grėsmių neutralizavimo Baltijos valstybės gali prisidėti visų pirma kovodamos su savo pačių pažeidžiamumu: stiprindamos demokratines institucijas, ugdydamos pilietinę visuomenę ir kovodamos su korupcija bei organizuotu nusikalstamumu. Greičiausiai todėl kurį laiką šios šalys gali būti labiau Europos saugumo strategijos „vartotojos“ nei aktyvios kūrėjos, nors pažanga karinių priemonių srityje čia yra ir gerokai labiau pastebima bei matomos svarbios ir reikšmingos iniciatyvos (pvz. Lietuvos misija Afganistane). [8]

Tuo tarpu, kai dalyvavimas NATO veikloje vyksta aktyviai, Baltijos valstybėms kur kas mažiau sklandžiai sekasi spręsti tas problemas, kurias Europos Sąjunga įvardija kaip aktualiausias strategines grėsmes. Panašu, kad šito priežastis – ne tik priklausomybė nuo Rusijos, socialinės problemos ar geografinė padėtis, lemianti tarptautinių nusikalstamų grupuočių interesus, bet ir tai, kad iki šiol tiek Lietuva, tiek Latvija, tiek Estija pirmenybę teikia „kietojo“ saugumo grėsmių
neutralizavimui ir karinių struktūrų stiprinimui. Iš dalies tai pateisinama tuo, kad minėtas grėsmes daug lengviau identifikuoti, iš dalies tuo, kad Baltijos valstybės – itin proamerikietiškos, tad natūralu, kad jos perima amerikietiškąją saugumo sampratą. Be to, kova su seniai glūdinčiomis problemomis (korupcija, nusikalstamumu, socialine nelygybe) yra daug sudėtingesnė bei pačios valstybės neskuba šių problemų įvardinti kaip grėsmių saugumui. [7]

Baltijos valstybėms dalyvavimas Europos Sąjungos saugumo strategijos tikslų įgyvendinime – tai ir kova su savo vidaus problemomis bei grėsmėmis, kurių židiniais jos pačios yra.

2.2 Lietuva ir NATO

Baltijos valstybės prieš metus įgyvendino du geopolitinius strateginius tikslus: įstojo į Europos Sąjungą ir tapo NATO narėmis. Narystės NATO išvakarėse, 2004 m. kovo 17 d., vienuolika pagrindinių Lietuvos politinių partijų pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo nekeisti gynybos politikos kurso ir iki 2008 metų jai įgyvendinti lėšų iš valstybės biudžeto skirti ne mažiau kaip iki šiol. Tai yra ne mažiau kaip 2 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP). Nors tiesiogiai kariuomenei ir Krašto apsaugos ministerijai tenka tik 1,52 proc. BVP, o likusi dalis skiriama tokioms su krašto apsauga susijusioms sritims, kaip sienos apsauga ar parama visuomeninėms organizacijoms. [4]

Net ir tapusi NATO nare Lietuva gynybai neišleis daugiau, nors narystė prestižiniame NATO klube, be abejo, kainuoja. Lietuva, tapusi NATO valstybe, turės mokėti įmokas į šios organizacijos biudžetą. Įmokos bus mokamos iš krašto apsaugai skirtų lėšų (t.y. iš tų pačių 2 procentų BVP).

Saugesnė aplinka – daugiau investicijų. O saugesnė Lietuva gali pigiau skolintis iš užsienio. Lietuvos skolinimosi reitingai, vadinamasis investicijų saugumo lygis, iš dalies didinami ir dėl narystės NATO bei Europos Sąjungoje. Palypėjimas vienu laipteliu finansų rinkose paprastai reiškia puse procento mažesnes palūkanas. Atrodytų, kas tiek tėra, bet žinant, kad kasmet Lietuva pasiskolina apie 1,5 milijardo litų, tai pusė sutaupyto procento, arba 7,5 mln. litų, yra kaip tik tiek, kiek po poros metų mokėsime į NATO biudžetą. [1]

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1847 žodžiai iš 3686 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.