Lietuvių kalbos dėstymo metodika pradinėse klasėse
5 (100%) 1 vote

Lietuvių kalbos dėstymo metodika pradinėse klasėse

LIETUVIŲ KALBOS DĖSTYMO METODIKA.

LITERATŪRA:

1. Liet. Kal. Vadovėlis, 1993m. sud. Kuzavinis, Gedvilas.

2. Liet. K. I dal. 1995m. Sud. Baranauskaitė, Čepaitienė, Pabrėža. Šiaulių Univ. (dialektologinė pusė- tarmės).

3. Liet. Bend. Lav-o mok. – os bendrojo lavinimo programos.

4. Liet.-os šviet.- o reformos gairės 1993m.( integracija).

5. Budzinskio, Naujokaičio.Lietuvių k. Dėstymas pradinėse klasėse.1960.(Metodikos klasika- rašinio ir atpasakojimo metodika)

6. Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje 1918- 1940m.Sud. Magdalena Karčiauskienė.1990m.

7. Marcelionienė E. Šaltinėlis I k. Mokytojo knyga. 1997m. ( teor.-ė met.-a),2003m.

8. Marcelionienė E., Plentaitė V. Liet. K. Pradžios mokykloje 1997m (I- IV k. Teminiai planai).K.1995.

9. Žurnalas ,,Žvirblių Takas”

10. Surtautas, Drenda Lietuvių k. Sintaksė.

Pradinių klasių vadovėliai, pratybos

I tema.Kalbos struktūra, kalbotyros šakos, tyrinėjančios k.- os struktūros vienetus, jų tarpusavio sąsajas.

Kalba- universali bendravimo priemonė. Skiriami 4 kalbos struktūros vienetai arba lygmenys:1. tekstas- sintaksė,2. sakinys – sintaksė,3.žodis-morfologija, leksikologija,4. garsas( raidė)- fonetika.

Juos nagrinėja atskiros kalbos šakos.Pats maž.-as kalbos vienetas yra fonema. Pvz. žodis ,, lapė “ sudarytas iš 4 fonemų.

Kalbotyros šaka tyr.-i kalbos garsus, jų sudarymą ir ypatybes, kirtį, intonaciją vad. Fonetika.

Mažas reikšminis kalbos vienetas susidedantis iš 1 fonemos arba fonemų grupės yra morfema(reikšminė žodžio dalis).Morfemomis vadiname šaknį, priesagą, priešdelį, galūnę, intarpą ( tapti, tampa, tapo ), sangrąžos dalelė.Tai nag.-a gramatikos mokslų

Intarpas

Šaka – morfologija.Tai žodžių formų mokslas, kuriam rūpi žodžių darybos bei kaitos dėsniai.

Stambesnis už morfemą yra leksema( t.y. žodis).Tai kalbos strutūros vienetas turintis savarankišką reikšmę, galintis pavadinti daiktus, požymius, veiksmus ir pan.Yra žodžių sudarytų iš 1 morfemos:,, čia”, ,,ne”, (visą žodį sudaro šaknis).Tačiau žodį dažnai sudaro 2 ir daugiau reikšminių dalių. Kalbos šaka – tirianti žodžius arba Lietuvių kal. Leksika yra leksikologija.

Dar stambesnis vienetas- sintegmema. Tai – žodžių junginys. Kalbinio bend- o proc.-e dažniausia naud.-ės ne atskirais žodžiais, o žodžių junginiais. Kad žodžiai išreikštų tam tikrą mintį juos turime pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka sujungti į sakinį.Pvz. ,,eiti” , ,,universitetas” , ,, į “ , ,, aš “ .1 Aš einu į universitetą. 2. Aš ejau į universitetą” ir t.t. Pats sakinys moksle vad.- as logema. Žodžių junginius, jungimą į sakinius, sakinių struktūrą nag.-a kalbotyros mokslo šaka –sintaksė.

Sintaksė ir morfologija sudaro GRAMATIKOS MOKSLĄ.

AUKŠČIAUSIAS KALBOS LYGMUO YRA TEKSTAS.

TEKSTAS SINTAKSĖ

SAKINYS LEKSIKOLOGIJA

ŽODIS MORFOLOGIJA

GARSAS-RAIDĖ FONETIKA

Smulkesni skyriai (fonetikos).1. Ortoepija- tai taisyklingas garsų tarimas.

2. Logopedija- netaisyklinga tarimo priežasčių nagrinėjimas ir jų pašalinimo būdai.

Leksikologija

1. Semiotika- tyrinėja žodžių reikšmes.2. Etimologija-tyrinėja pačios pirmiausios (tikrosios) žodžių reikšmes, kurios šiandien atskiriamos tik mokslininkų.

Kitas skyrius Frazeologija- tyrinėja pastovius žodžių junginius.

Terminologija- terminų nagrinėjimas.

Be šių kalbotyros skyrių turime dar ir akcentologija- mokslas taisyklingai kirčiuoti,dialektologija-tyrinėja tarmes,t.p. stilistika, kuri tyrinėja kalbos funkcinius stilius.

II tema. Kalbos funkcijos.

Kalbos esmę sudaro tai, kad tai yra ne tik biologinis, bet ir psichinis- socialinis reiškinis. Todėl su pradinukais reikia naudoti žaidimus tol, kol jie galės piešti.Kalba yra kuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi kartu su visuomenės gyvenimo raida.Žmonijos istorijoje buvo atveju, kaip ,,maugli’’, taigi iš to sprendžiame, kad vaikas turi būti su suaugusiais.Istorijos raidoje ji nuolat kinta ir tobulėja, kiek.-a nauja karta, paveldėdama kiek.-os kartos kalbą įneša į ją kažką naujo.T.y. kuria pavadinimus, naujai atsiradusioms realijoms gyvenime, jas tobulina.Tuo tarpu atskiri kalbos elementai nyksta.Pvz. ilgą baltišką a , istorijos eigoje pakeitė o .M.Mažvydas dar rašė a .Tuo tarpu būdvardžių bei daiktavardžių dviskaita baigia išnykti. Tik tarmėse sakoma ,,du litu” , ,, du broliuku”. Daugiskaita išstumia dviskaita.Svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacija t.y.kalbos paskirtis: būti žmonių bendravimo ir susižinojimo priemone.Kiekvienam visuomenės nariui perteikti kitiems informaciją, susijusią tiek su buitimi, mokslu profesija,kultūra ir t.t.Aišku kalba nėra vienintelė bendravimo priemonė.Tam tikrais atvejais yra pasitelkiami gestai, mimika,piešiniai, įvairūs signalizacijos ženklai, tačiau normaliomis aplinkybėmis universalia ir patogia bendravimo priemone yra kalba.Ja remiasi ir visos kitos komunikacijos priemonės . Tai I kalbos funkcija. II funkcija – ekspresinė.Ji leidžia realizuoti žmogui būdingą norą išsakyti savo mintis, jausmus, išgyvenimus,pasidalinti patyrimu.Ši saviraiškos
funkcija ypač ryški, kai žmoguje susikaupia naujos mintys, idejos, kai jis ilgą laiką būna vienas, apimtas džiaugsmo ir t.t. III funkcija gnoseologinė( pažintinė).Kalba padeda pažinti tikrovę perduoti iš kartos į kartą patyrimą, žinias, mokslo bei kultūros laimėjimus. Paprastai tik nedidelę dalį žinių apie supantį pasaulį žmogus įgyja savo paties patyrimu, daugiausia tų žinių jis perima iš kitų, kalbos pagalba.Be šių pagrindinių funkcijų kalba atlie

ka ir antrines funkcijas:estetinę ir reprezentacinę.Estestinė – ryški grožinėje liter.-e , tautosakoje, kur kalbos priemonės naudojamos meniniam vaizdui kurti.Reprezentacinė- tai, kad kalboje atsispindi tam tikras visuomeninis, tautos gyvenimas, jos kultūra.Kalba yra savotiška reprezentantė. Ši funkcija iškyla aikštėn tuomet , kai susiformuoja literatūrinė kalba.

III. KALBA, KAIP ŽENKLŲ SISTEMA.

Pagrindinis visuomenės gyvenimo reiškinys- bendravimas.Visuomenės gyvenimas neįsivaizduojamas be galėjimo suprasti vienas kitą.O bendrauja žmonės vieni su kitais ženklais: t.y. susikalba žodžiais,gestais sutartiniais signalais ir t.t.Ženklą galima apibūdinti, kaip tam tikrą pojūčiais suvokiamą tikrovės dalyką, kuris signalizuoja kažką kitą, egzistuojantį dar be jo.Pvz. kylantys dūmai- yra ženklas, kad kažkur dega ugnis.Visiems ženklams bendra tai, kad tam tikra forma išreiškiamas tam tikras turinys, kad ženklai atsiranda tik žmonių bendravimo procese, kai susidaro ženklinė situacija, t.y.kai atsiranda kažkas norintis 1. perteikti mintį, kam mintis 2. perteikiama,3. objektas, apie kurį norime pranešti, ir 4. ženklas, kuriuo informacija perteikiama.

Kad tam tikras ženklas taptų ženklu, būtina, kad bendruomenės žmonės jį vienodai suprastų.Be šių bendrų ypatybių, ženklai turi ir skirtumus.

Ženklai: natūralieji ir dirbtiniai.

Natūralieji.Jie neturi sąmoningo tikslo ką nors pranešti. Jie atsiranda nepriklausomai nuo tikslingos žmogaus veiklos.Pvz. ,,Kregždės skraido aukštai”

Tai reiškia-bus geras oras.

Dirbtiniai.Tai sąmoningos veiklos produktas. Jie kuriami specialiai tenkinant bendravimo poreikius ir suvokiant pagal išankstinį susitarimą.Tai būtų įvairių kalbų žodžiai,matematikos, muzikos ženklai, morzės abecėlė,gestai.

Dirbtiniai dar skirstomi į kalbinius ir nekalbinius.

Kalbiniai:1. morfemos,2. žodžiai,3. žodžių junginiai.

Nekalbiniai:1. signalai,2.simboliai,3.kopijos.

Signalai- ženklai kam nors.Jų reikšmė nustatoma laisvu susitarimu.Jie yra laikini ir galioja tik tam tikrai reakcijai išgauti.Pvz. skambutis mokykloje. Jis galioja mokiniams. Senelei , einančiai pro mokyklą jis negalioja.

Simboliai-ženklai ne kam nors, o ko nors, tai materialūs, abstrakčių sąvokų pakaitalai, pvz. raudona vėliava- revoliucijos simbolis.T.p.skyrybos ženklai.

Kopijos-konkrečių daiktų pakaitalai.Pvz. skaidrės, schemos, brėžiniai, fotografijos,maketai.Nuo kitų ženklų jie skiriasi tuo, kad gali reikšti tik vieną vienintelį daiktą. Pvz. Petro nuotrauka yra tik to būtent Petro, o ne kokio nors kito Petro.

Kalbiniai.Žodis-kaip kiekvienas ženklas turi materialią formą, t.y. tam tikrą garsų kompleksą ir tam tikrą reikšmę.Tarp žodžio garsinės formos ir jo reikšmės ryšys dažnai nemuotyvuotas.Kodėl ,, stalas” o ne koks kitas žodis. Pačiame garsų komplekse tokios minties nėra, tačiau žodžiu vis dėlto kažkas išreiškiama ir tą supranta klausytojas, jeigu jis moka kalbą.Taip yra todėl, kad žodis yra tas materialus dalykas, kuris signalizuoja kito buvimą. Jis yra minties ženklas.

III. GIMTOSIOS KALBOS UGDYMO TIKSLAI, UŽDAVINIAI, PRINCIPAI, TURINYS.

TURINYS- I,II KLASĖS.Pasakojimai, faktų gretinimas,pratinimas jausti kalbos skambumą, išraišką. Ženklas ir kalba. Sakinio suvokimas ir sudarymas, intonavimo trukūmų šalinimas žodyno turtinimas įvairių reikšmių žodžiais. Žaidimas žodžiais.

Etimologiniai( žodžių kilmės žaidimai) žaidimai.Garsai gamtoje, muzikos garsai ir mūsų kalbos garsai.Garsinė žodžio sudėtis. Taisyklingas ilgųjų ir trumpųjų balsių dvibalsių tarimas.Garsas ir raidė Spausdintinės ir rašytinės raidės.

Sąvokos: balsiai, dvibalsiai, priebalsiai.

Neilgų žodžių , kurių rašyba nesiskiria nuo tarimo, rašymas. Vardų rašymas didžiaja raide. Sakinio ribų žymėjimas.

Kūrybiniai teksto darbai.

III.IV klasės.(Kalba- informacijos garsinė ir perteikimo priemonė).Pratinimas pajausti garsinės kalbos grožį.

Mokymas dalyvauti dialoge: pradėti pokalbį, paklausti, atsakyti į klausymus.Monologinės kalbos pradmenys: pasakojimas apie save. Išgirsto, skaityto teksto perpasakojimas, tikrų ir pramanytų nuotykių kūrimas.

Sklandus skaitymas, deklamavimas, pasakų sekimas.

Žodžio reikšmės aiškinimas pagal kontekstą. Nesimokant sinonimų ir antonimų terminų juos skirti.

Elementarus žodžių darybos būdų supratimas.

Paprastas supažindinimas su paprastu priebalsių asimiliacijos atvejais, mišriais dvigarsiais.

Rašytinio teksto universalumas

Garsiojo ir tyliojo skaitymo įgūdžių tobulinimas.

Supažindinimas su informacijos šaltiniais.

Dalykinio teksto skaitymas. Mokymas jame rasti reikalingą informaciją.

Įvairių tekstų kūrimas( pasakojimas , aprašymas).

Dvigarsiai, priebalsių supanašėjimas.

Mokymas klasifikuoti kalbos žodžius: veiksmažodžius, prieveiksmius,
daiktavardžius, būdvardžius,prielinksnius ir t.t., sakinio dalis: veiksnį, tarinį, pažyminį, aplinkybę, papildinį.

Rašymo ir rašybos, skyrybos įgūdžių tobulinimas(vardų rašyba didžiaja raide, sakinio falo, neišplėstinių vietisinių sakinio dalių skyryba).

LITERATŪRINIS LAVINIMAS

I –II KLASĖS.Orientavimasis knygų pasaulyje: supažindinimas su knygų autoriumi, pavadinimu, dailininku. Pratimų skaitymas, tautosakos jausmas.

Poezijos skambesys, pirmieji kūrybos darbai, žinutės, eilėraščiai.

III- IV KLASĖS.Sakmės,padavimai.Lietuvių tautos kūrybos lyginimas, su kitų tautų kūryba.Lietuvių ir latvių pasakojamoji tautosaka.

Grožinė ir dalykinė literatūra

Eiliuoto ir prozos kūrinio skirtumai.Dramos kūrinio savitumai.

Eilėraščio deklamavimas, kūryba.

PAGRINDINIAI MOKYMO PRINCIPAI.

Lietuvių kalbos mokymas pradinėje mokykloje yra kūrybinis procesas,integruotas į asmenybės ugdymo sistemą. Kalba ypač glaudžiai susijusi su pasaulio pažinimu , vieningumu, psichologiškumu.

Mokant kalbos remiamasi visais bendraisiais didaktikos principais: vaizdingumu, sąmoningumu, aktyvumu, sisteminingumu, nuoseklumu, prieinamumu.

Mokant kalbos pradinėje mokykloje pirmenybė teikiama jausmų , vertybinių nuostatų raiškai, etninėms, dorovinėms nuostatoms, moksliškumui.

Programos struktūra.

1.Sakytinė kalba-klausymas ir kalbėjimas.

2.Rašytinė kalba- skaitymas ir rašymas.

GIMTOSIOS KALBOS UGDYMAS IR UŽDAVINIAI.

TIKSLAI: KALBOS PLĖTRA.

UŽDAVINIAI:1.PAŽADINTI NORĄ DOMĖTIS KALBA.

2. BENDRAUTI SU KITAIS.

3. SUTEIKTI PRADMENYS

4. ATSKLEISTI LITERATŪRINĖS KALBOS REIŠKINIUS.

5. IŠMOKYTI RAŠYTI

6. SUPAŽINDINTI SU TAUTOSAKA

7. ATVERTI RAŠYTINĖS KULTŪROS LOBIUS

8. MOKYTI SUVOKTI IR NORĖTI SKAITYTI.

VIDINĖ KALBOS UGDYMO INTEGRACIJA PRADŽIOS MOKYKLOJE.

Vidinė kalbos ugdymo integracija pasireiškia dviem aspektais: 1. kalbos ugdymo ir literatūrinio lavinimo integracija,2. vidinė kalbos lygmenų integracija.

Tautosaka Tekstas mokinio

tekstas

Vaikų literatūra Sakinys

Žodis

Garsas( raidė)

Pirmiausia supažindiname su tekstu, garso ypatybėmis.

Tarpdalykinė integracija. Integruojantis gimtosios kalbos vaidmuo.

Tarpdalykinę integraciją lemia tai, kad kalba perimame, kuriame, perteikiame visų dalykų turinį, todėl svarbu paisyti kokybinių reikalavimų( kalbos kultūros nuostatų, atsižvelgti į kalbinės komunikacijos veiksnius- adresatą, kalbos paskirtį – per visų dalykų pamokas).Kalbos vartosenos ugdymo užduotys, tai yra kalbinių situacijų , tekstų kūrimas, turėtų būti derinamas ir su kitų dalykų tematika. Be to kalbos ugdymui ir literatūriniam lavinimui skiriama tematika ir problematika sietina su kitų dalykų temomis.Pvz. ,, Šaltinėlis” turi muzikos dainų istorijos tematika. Svarbiausias ryšys su pasaulio pažinimu.Tautos savitumą, raidą geriau suvoksime žinodami Lietuvos gamtą, papročius. Kalbos garsyno mokymas neatsiejamas nuo muzikos lavinimo. Pvz. vaikas neskiria balsį nuo priebalsio: paprašyti padainuoti tęsiamą garsą.Siedami disciplinas išvengiame bereikalingo kartojimo. Taip sutaupomas laikas.

Kalbos rūšys: sakytinė arba šnekamoji ir rašytinė- rašomoji kalba.

Žmogaus kalbinė veikla

Sakytinė kalba Rašytinė kalba

Kalbėjimas Klausimas Skaitymas Rašymas

Suvokimas

Raiška

Abu būdai ir sakytinė ir rašytinė yra skirti bendravimui, mintims reikšti, abu turi savas vartojimo sferas, savus raiškos būdus, norminimo tradicijas.Sakytinė kalba – tai minčių dėstymas laike, o rašytinė – minčių dėstymas erdvėje.Erdvė – popierius, sąsiuvinys, lenta.Skaitydami galime grįžti prie tos pačios minties , o klausidamiesi- susigrąžinti tą patį jau išgirstą tekstą negalime(jeigu tik neįrašome į magnetofoną).

Rašytinė kalba daug lengviau norminama . Nesunku sutarti dėl rašybos, skyrybos , tam tikrų žodžių ar jų formų tinkamumo bendrinei kalbai, nors ir čia diskutuojame.

Nesunku sekti, kaip rašto kalba laikosi nustatytų normų. Tuo tarpu sakytinę kalbą norminti daug sunkiau. Sakytinės kalbos savitumas.jos garsinė raiška, verčia laikytis tarties ir kirčiavimo normų, o tai padaryti ne visada yra lengva, nes mūsų kalbą veikia svetimos kalbos.Sakytinėi kalbai svarbu ir aiškumas, garsumas, tonas,tembras, intonacija,tempas.Sakytinė kalba dažnai papildoma neverbaline informacija: gestais, mimika, veido išraiška.Ji turi laisvesnę stilistinę ir gramatinę formą. Būdingos pauzės, parazitiniai žodžiai,nepilni sakiniai.Bet sakytinė kalba veiksmingesnė dėl savo betarpiškumo. Rašytinė kalba nukreipta į skaitytoją. Jai reikia grafinių išraiškos priemonių ( skyrimo ženklų ir t.t.) Būdingas pilnesnis žodynas , įvairesnės formos, sudėtingesni sakiniai, tačiau ją įsisavinti trukdo rašymo technikos ir rašymo proceso sunkumai.Greitesnis nuovargis, įgūdžių stoka, nepakankamas sugebėjimas sakytinę kalbą transformuoti į sakytinę . Apie bendriausius vaiko kalbos raidos bruožus galima paskaityti R. Žukauskienės knygoje ,, Raidos psichologija”

Reikalavimai mokytojo kalbai:

1. taisyklingai tarti visus lietuvių kalbos garsus

2. plėsti ir turtinti savo žodyną.

3. taisyklingai kirčiuoti žodžius ir intonuoti
nedaryti žodžių vartojimo klaidų.

5. kalbėti taisyklingais sakiniais ir juos tinkamai sieti tekste.

6. mokėti sklandžiai ir vaizdingai pasakoti.

7. gebėti raiškiai skaityti, deklamuoti.

8. neturėti kalbos defektų.

Funkciniai kalbos stiliai.

(Župerka. Lietuvių kalbos stilistika.)

Stilistika nagrinėja kalbos priemonių vartojimo tikslingumą.Jai rūpi kur, kokiomis aplinkybėmis, bendraujant, kokiame tekste, vienas ar kitas žodis, gramatinė forma, sakinio konstanta tinka, o kur netinka: kodėl tinka, o kodėl netinka. Labiausia paplitęs kalbos stilių skirstymas pagal vartojimo sferas ir atliekamas funkcijas.

Funkcinis stilius yra istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios stilistines ypatybes ir kalbos ir kalbos priemones lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir funkcijos.

Funkcinių stilių skirstymą galima pavaizduoti tokia schema:

1.Meninis dalykinis 4. mokslinis

Stiliai

2. publicistinis 5.administracinis

Nemeninis 3.buitinis

Mokslinis stilius-vartojamas mokslinėje visuomeninėje veikloje. Juo išdėstomas kurios nors mokslo srities turinys, žmonijos patirtis,žinios apie gamtą,apie visuomenę.

Mokslinio stiliaus poskyriai: 1. teorinis ( specialusis) ,2. mokomasis( mokslo – populiarinamasis).Tačiau šio stiliaus tekstose ne tik pateikiama dalykinė informacija, bet ir siekiama poveikio bei įtagumo. Todėl šie tekstai priartėja prie publicistikos ir grožinės literatūros.Rašytiniais mokslo stiliaus žanrai yra: tėzė, straipsnis, studija, monografija, vadovėlis.Ir rašytinę ir sakytinę formą turi mokslinis pranešimas ir paskaitos.Moksliniai pranešimai atlieka vieną funkciją:dalykinio pranešimo.

Mokslinėi literatūrai būdingos šios ypatybės:1.apibendrinimas,2. dalykinis tikslumas,3. logiškumas,4. objektyvumas,5. glaustumas, 6. išsamumas, 7. aiškumas.

Emocingumas ir vaizdingumas mokslinei literatūrai yra nebūdingos ypatybės.

Administracinis stilius-vartojamas įstatymų leidyboje ir raštvedyboje.Skiriami 3 postiliai:1.juridinis,2.kanceliarinis,3. diplomatinis.Atitinkami žanrai :1.juridinio- įstatymas, įsakas, nuostatai, statusas.2. kanceliarinis-aktas, įsakymas,potvarkis, protokolas,įgaliojimas, potvarkis, protokolas,įgaliojimas, pareiškimas,prašymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas.3. diplomatinis- deklaracija, konvencija, memorandumas, sutartis, nota ir t.t.Tipinį turinį sudaro: valdiniai ir valstybiniai reikalas. Vyrauja pranešimo ir valdymo funkcija. Būdingas stilius: oficialumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas.Nebūdingas stilius: individualumas, vaizdingumas.

Administracinio stiliaus tekstų kalba pasižymi tradiciškumu, jai būdingi šablonai,standartinės, griežtos formos:pvz.įgaliojimo rašymas.Tikslūs įprastiniai formulavimai neleidžia kitaip suprasti dokumento. Be to kalbos šablonai teikia oficialumo.Ypač būdingas leksikos uždarumas.Šis stilius neįsileidžia kitų stilių žodžių.Būdinga profesinė terminija bei frazeologija. Tai asmenų pavadinimai pagal veiklą ar būklę:pvz. įsūnytojas,indelininkas.Dokumentų pavadinimas, paskyra,gimimo liudijimas.Rezoliucijos:parengti įstatymą.Dažni veiksmažodiniai daiktavardžiai pvz.: dokumentų įforminimas,santuokos sudarymas.Būdingi neveikiamieji dalyviai.Sakiniai ilgi kartais apima visą tekstą.

Publicistinis stilius-tai aktualios tematikos,faktiniais duomenimis parengti autoriaus požiūrį tiesiogiai reiškiantys kūriniai.Vartojami spaudoje, sakytine forma- oratorių kalboje,radijuje ir televizijoje. Publicistikos tikslas:ne tik faktai, bet ir įtikinimas.Todėl jai būdinga pranešimo ir poveikio funkcijų derinimas.Intelektinės poveikio priemonės derinamos su emocingumu ir vaizdingumu.

Buitinis stilius (šnekamasis)- kalba šeimoje, gatvėje,artimų žmonių laiškai.Nesudėtingi dalykai kalbami žanrais: 1. pagrindinis kalbėtojų stilius- pasakojimas, pokalbis su vaikais.2.pagrindinis pasakojimo objektas- apie save, pažįstamus,anekdotai.3. pagrindinė šnekamoji paskirtis- kvietimas, pasiūlymas, pranešimas,dėkojimas.Svarbiausia funkcija- paprastas bendravimas. Jis reiškiasi bendravimo ir emocinio poveikio funkcija.Kalba paprasta konkreti, subjektyvi, emocinga, emocinga, spontaniška. Nebūdinga-išsamumas ir griežtas tikslumas.Sakiniai neilgi,yra įterpinių, sutrumpėjusių žodžių.Buitinį stilių veikia dvi priešingos tendencijos: kalbos trumpinimas, kalbos perteklius.Buitiniam stiliui artimi grožinės prozos dialogai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2860 žodžiai iš 9226 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.