Lietuvos kalbininkai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos kalbininkai

Kalba yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Ji tartum pagrindinė žmogiškumo ypatybė eina drauge su žmogumi nuo pat jo atsiradimo. Jeigu apskritai kalba kažkada žmogų išskyrė iš kitų gyvų pasaulio būtybių, ta raštas, būdamas turbūt, pats didžiausias žmonijos išradimas. Žmonės išmoko tiksliai aprašyti visokiausius kabos reiškinius, pradėjo sudarinėti žodynus, gramatikas. Pamažu ir iš pačių lietuvių tarpo pradėjo rastis žmonių , kurie pradėjo susidomėjo savo gimtąja kalbą. Buvo laikai, kai lietuviai savo kalbininkus galėjo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tačiau mums reikia nepamiršti, o taip pat jausti dėkingumą aniems kitataučiams mokslininkams, įvedusiems lietuvių kalbą į tarptautinę mokslo areną. 1852 metų gegužės mėnesį Prahoje lankosi švietimo ministras grafas Tun- Hohenšteinas. Su dideliu palydovų būriu šiam einant į puotų salę, koridoriuje staiga kelią pastoja gražaus sportiško sudėjimo vyriškis. Ministras susinervina, palydoje sumišimas – laikai juk neramūs … Visi atsikvepia, kai nepažystamasis paprašo ministro leisti jam vykti į Lietuvą tirti to krašto žmonių kalbos. Džiaugdamasis, kad taip laimingai pasibaigė netikėtas susidūrimas, ministras, nesileisdamas į platesnius samprotavimus, pažada įvykdyti savo keisto interesanto norą, o šis jau spėja pasisakyti esąs Prahos universiteto profesorius Augustas Šleicheris. Į Lietuvą tuo metu kalbos mokslui dar mažai žinomą kraštą, A.Šleicheris buvo užsispyręs nagrinėti lietuvių kalbą. Jis nedavė ramybės universiteto vadovybei, rašė prašymus Vienos Mokslų akademijai. Tačiau, iš niekur negavęs konkretaus atsakymo, vieno bičiulio, kurio sesuo buvo paskirta tarnauti aukštiesiems svečiams, painformuotas apie tikslią ministro iškilmingų pietų vietą ir laiką, A.Šleicheris ryžosi ką tik mūsų minėtam „pasikėsinimui“. Ministras pažadą įvykdė: „Vienos Mokslų akademija A.Šleicheriui paskiria šešis šimtus guldenų“, ir dar to paties mėnesio 25 dieną A.Šleicheris pradeda reikšmingiausią lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje kelionę. Vienas po kito į Prahą, Vieną pasipila A.Šleicherio laiškai, kuriuose lyg gyvi iškyla devyniolikto šimtmečio vidurio Rytų Prūsijos lietuvių kaimo paveikslai. Lietuvių kalbą mokytis jam labai gerai sekasi. O liepos 7 dieną laiške draugui į Prahą pasigiria, kad iš bėdos su lietuviais galįs susikalbėti, o suprantąs jau visiškai gerai sekasi. Nemažai ir vargų A.Šleicheriui tenka patirti šiame krašte. Juk labiau pasiturintys ir apsišvietę šio krašto žmonės beveik visi kalba vokiškai. Lietuvių A.Šleicheriui dažniausiai tekdavo ieškoti šiaudinėse pirkelėse. Tačiau visi šie vargai tik juokas, palyginus su tai džiaugsmais, kuriuos jam suteikia skambi lietuvių kalba, jos nepaprastai įvairios, žila senove dvelkiančios formos. A.Šleicheris atjautė sunkią lietuvių nedalią, sielojosi dėl jų nacionalinės priespaudos. Tačiau lietuvių tautos ateitimi jis nebetikėjo. Skaitydamas Donelaičio „Metus“, kuriuos jis pavadino literatūriniu šedevru, spalio mėnesio vidury A.Šleicheris, apsikrovęs lietuviškomis pasakomis, dainomis, mįslėmis, kupinas įspūdžių, o, svarbiausia, gerai pramokęs lietuvių kalbos, grįžo į Prahą. Keletą metų jis rūpestingai tvarkė ir studijavo surinktą medžiagą. Jam į talką nuvykdavo ir mokytojas Kumetaitis, pas kurį A.Šleicheris, viešėdamas Rytų Prūsijoje, ilgesnį laiką gyveno. 1856 metais Prahoje A.Šleicheris išleidžia „Lietuvių kalbos gramatiką“. A.Šleicherio gramatika lietuvių kalbą padarė tartum tarptautine kalbotyros disciplina. A.Šleicherio kelionės pavyzdys buvo užkrečiantis. Kuršaitis, taip nedraugiškai sutikęs A.Šleicherį, praėjus dvidešimt ketveriems metams po ano susitikimo, rašė: „A.Šleicheris kalbotyroje buvo didvyris, kurį aš, kaip savo mokytoją, meistrą kalbos gramatikai atvaizduoti, didžiai gerbiu“ Kalbotyros istorikai, aptardami A.Šleicherio nuopelnus kalbos mokslui, išvardinę pagrindinius jo veikalus, pirminę garsią kelionę į Lietuvą, paprastai nurodo ir dvi ką tik mūsų paminėtas pavardes. Juk mokiniai yra taip pat labai graži kiekvieno mokslininko charakteristika. Johanas Šmitas pirmiausiai pagarsėjo savo „bangų teorija“, kuri lyg gaivus vėjas padvelkė į to meto indoeuropiečių kalbotyrą. Nauji kalbos reiškiniai į šalis plinta lyg vandenin mesto akmens bangos. Keliuose židiniuose atsiradusios bangos susipina tarp savęs. „Bangomis“ buvo galima paaiškinti ne vieną sudėtingą indoeuropeistikos problemą, kur A.Šleicherio „medis“ pasirodydavo bejėgis. J.Šmitas pagrįstai laikomas indoeuropiečių dialektikos pradininku. Išėjęs A.Šleicherio lituanistikos mokyklą, jis lietuvių kalbos faktais sėkmingai operavo savo studijose, tačiau didesnių tyrinėjimų, specialiai skirtų lietuvių kalbai, J.Šmitas nepaliko. Augustas Leskynas šiame kalbotyros bare pasuko savo didžiojo mokytojo pėdomis, ir jo lituanistikos veikalai lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje užima labai įspūdingą vietą. A.Leskynas buvo tikra Šleicherio numylėtinis. Lietuvių kalbos problemas A.Leskynas lietė jau įžanginėje savo paskaitoje, o toliau per visą pusę šimtmečio beveik kiekvienais metais jis skaitė lietuvių kalbos kursą. Norėdamas pagilinti iš Šleicherio gautas lietuvių
kalbos žinias, Leskynas 1870 ir 1880 metais kartu su Karlu Brugmanu lankosi Lietuvoje, Vilkyškių apylinkėse (į rytus nuo Pagėgių) renka lietuvių liaudies dainas, kurių dalį paskelbia viename slavistikos žurnale, o kitas bendrojoje knygoje su Brugmanu. Savo metu labai reikšmingi buvo A.Leskyno veikalai „Lietuvių kalbos balsių kaita“ ir „Lietuvių kalbos vardažodžių daryba“. Jie padėjo pagrindus tolimesniam šių lietuvių kalbos problemų tyrinėjimui. A.Leskynas taip pat atrado dėsnį apie lietuvių kalbos žodžių galūnių trumpėjimo ryšį su šių galūnių priegaide. Atradėjo garbei šis dėsnis buvo pavadintas Leskyno vardu. Paskutinis svarbus A.Leskyno lituanistikos darbas buvo lietuvių kalbos vadovėlis. Šį vadovėlį jis baigė rašyti prieš pat mirtį, jau sunkiai sirgdamas. Paskutinis A.Leskyno lituanistikos veikalas buvo išspausdintas po autoriaus mirties. Nepaprastų gabumų žmogus ir devynių amatų meistras buvo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Vestuvėse jis sakė oracijas, laidotuvėse buvo nepakeičiamas giesmininkas, grojo keliais muzikos instrumentais, komponavo muziką savo sukurtoms eilėms, net žmones nuo įvairių ligų kažkokiu nepaprastu būdu bandęs gydyti. Iš pat mažumės tiek gabumais, tiek įvairiais palinkimais, o ypač atkaklumu A.Baranauskas skyrėsi iš kitų vaikų tarpo. Čia jis eiles apie griežtą tėčio diržą sukuria. Čia ant kelmo pasilypėjęs, piemenims pamokslą išdrožia. O kai pradeda lankyti pradžios mokyklą, taip sužavi mokytoją savo skaičiavimais, kad šis ne kartą visų mažiausiam Antanukui suteikia garbę nuplakti vyresniuosius draugus už prastą anų mokslą. Dar nesulaukęs penkiolikos metų ir neturėdamas supratimo apie algebros lygtis, jis iš kažkur išgirdo uždavinį: „Kiek galima nupirkti jaučių, karvių, jeigu už jautį mokėsime po dešimt rublių, už karvę po dešimt, o už veršiuką po pusrublį, kad už šimtą rublių būtų nupirkta įimtas gyvulių?“ A.Baranauskas dvi savaites kamavosi, bet surado teisingą atsakymą. Toks įvairiapusis talentas A.Baranauskui išliko visą gyvenimą. Storą skyrių jis užima mūsų literatūros istorijoje. Reikia papasakoti apie A.Baranauską lietuvių matematikos istorijoje. Neparašysi be jo ir lietuvių kalbotyros istorijos, kuri jam, kaip pirmam žymiam mūsų dialektologui, priklauso netgi garbinga vieta. Jis po 1863 metų sukilimo, tūkstančius iškoręs ir išvargęs katorga, norėdamas šiek tiek atitraukti lietuvius nuo lenkų, įsakė, kad Kauno kunigų seminarijoje pamokslų sakymo menas „Šventosios iškalbos mokslas“ turi būti dėstomas ne lenkiška, o rusų arba lietuvių kalba. Lenkiška seminarijos vadovybė iš dviejų blogybių pasirinko mažesnę, į seminarijos mokymo programą įvedė „mužikėlių“ lietuviu kalbą, kurią dėstyti kaip tik ir teko A.Baranauskui. dėstymo reikalams A.Baranauskas iš vokiečių kalbos išsivertė Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, bet vėliau, labiau įsitraukęs į studijas, parašė ir savo „Kalbamokslį“, kurį daug kartų redagavo, bet išleisti taip ir nesiryžo. Bet šis kalbamokslis 1896 metais buvo išleistas be jo žinios Tilžėje A.Baranauskui ypač patiko dzūkų tarmė. A.Baranauskas seminarijoje lietuvių kalba dėstė septyniolika metų. Jis buvo laikomas didžiausiu savo kalbos autoritetu. Rusijos Mokslų akademija prašydavo jo recenzuoti įvairius lituanistinius veikalus. Tačiau, nustojęs dėstyti lietuvių kalbą Kauno kunigų seminarijoje. A.Baranauskas nuo šios kalbos studijų ir, apskritai, nuo lietuvybės ėmė tolti. Pateko į pasaulį ir Kazimiero Jauniaus paskaitos. O buvo taip. Lietuvių kalbos gramatiką anais laikais įsigyti buvo ne taip jau paprasta. Jadvyga Juškytė, vėliau, kaip matysime, suvaidinusi Jauniaus gyvenime svarbų vaidmenį, sugalvojo rašinėti į lietuvišką laikraštį, bet pasiskundė Vincui Kudirkai, nemokanti gramatikos. Šis ir atsiuntęs jai lietuvių kalbos gramatiką… į dvilinką sąsiuvinio lapą surašytą. Patys galite išsivaizduoti, ką galima išmokti iš tokios gramatikos. Juškytės pusbrolis klausė Kaune K.Jauniaus lietuvių kalbos paskaitų. Jis perrašinėdavo K.Jauniaus aiškinimus ir siųsdavo pusseserei. Kai Juškytė išsikalbėjo su savo drauge rašytoja Gabriele Petkevičaite-Bite, paaiškėjo, kad ši gaunanti iš pažįstamų vaikinų K.Jauniaus paskaitų užrašus. Tada abi merginos sudėjo savo lobius į krūvą, ir išėjo gana storas gramatikos sąsiuvinis. Sąsiuvinis pateko į Dorpato (dabar Tartu) studentų lietuvių rankas, ir jie 1897 metais hektografu K.Jauniaus gramatiką išleido. Sužinojęs apie tai K.Jaunius labai įtūžo. Daugiausia jis, turbūt, pyko ne dėl to, kad išleido jo visai nesiklausę, bet todėl, kad tiek kartų perrašinėjant, šioje gramatikoje atsirado daugybė klaidų, kurios iš tikrųjų badė gramatikos autoriui akis. Kai devyniolikto šimtmečio pabaigoje K.Jauniaus paskaitų užrašai buvo labai paplitę, rodo ir tas faktas, jog ir dabar nemažai tų užrašų egzempliorių saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bei Vilniaus Valstybiniame universitete, rankraštynuose. Kaune praleistus metus K.Jaunius prisimindavo su malonumu: „Tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos. K.Jauniaus mylimas, naudingas ir pats labai mylėjau mokinius…“ Tumas-Vaižgantas, tada buvęs K.Jauniaus mokinys, taip pat
kas K.Jaunius visų buvo mėgstamas, „apgaubtas pagarbos ir nusistebėjimo aureole“. Savo rašiniams K.Jaunius buvo sugalvojęs be galo painią rašybą, vartojo daugelį neįprastų terminų. Dėl šių aplinkybių K.Jauniaus darbus skaityti gana sunku. Kalbininkai paprastai mieliau skaito rusišką K.Jauniaus gramatikos vertimą negu lietuvišką originalą. K.Jaunius turėtų stovėti tarp A.Baranausko ir K.Būgos, gal šiek tiek daugiau pasišliejęs į K.Būgos pusę. Su Kazimieru Jauniumi baigiasi vargingi savamokslių kalbininkų laikai, o Kazimieras Būga pradeda naują profesionalios kalbotyros erą. K.Būgos tėviškė, nepaprastai gražus kalnais ir ežerais išmargintas kraštas – Dusetų apylinkės. Rodos, tik tokiame krašte galėjo gimti K.Būgos kaimynų A.Strazdo ir Vienažindžio dainų posmai. Tačiau K.Būgai didžiausia poezija buvo paprasta žmonių kalba. Jį ir dainos žavėjo tik retesniais žodžiais ar senesnėmis jų formomis. Žodžiai K.Būgą užbūrė nuo pat mažų dienų. Jis jau gimė kalbininku. K.Būga buvo kalbininkas dar to nežinodamas, kad yra toks kalbotyros mokslas. Į Peterburgo istorijos-filologijos fakulteto pirmąjį kursą K.Būga įstojo būdamas dvidešimt šešerių metų, kai daugelis vėlesnių jo kolegų tokio amžiaus jau siekė profesūros. K.Būgos kelias į universitetą buvo labai sunkus. Būrelis lietuvių inteligentų, pamatę jo gabumus ir užsidegimą kalbotyrai, pažada jį remti materialiai. Bet kur gauti brandos atestatą, juk K.Būga baigęs tik keturias klases. Ruošiasi egzaminus laikyti eksternu. Tačiau išlaikyti reikia trylika egzaminų, o išlaikyk – jei matematikos formulės visai nelenda į galvą. Ryžtasi. Matematikos gresia dvejetas. Nevilties apimtas, K.Būga į savo mokslus jau nori numoti ranka. Bet čia, sako, į pagalbą atėjęs profesorius Boduenas de Kurtenė. Pavyksta įtikinti kitais kartais labai griežtą matematikos mokytoją, kad trejetukas, nors ir labai silpnas, ateityje gali labai pasitarnauti kalbos mokslui. O Boduenas de Kurtenė apie K.Būgą turėjo gana aiškią nuomonę: su juo susitikdavo pas bičiulį K.Jaunių. K.Būga įstoja į universitetą. Tuomet universitete dirba Boduenas de Kurtenė ir kiti garsūs filologai. Tačiau pirmakursiui K.Būgai jie neegzistuoja. K.Jaunius – vienintelis jam autoritetas. K.Jauniaus mokslas taip įsirėžęs į K.Būgos sąmonę, kad šis visai nepajėgia klausyti savo naujųjų mokytojų aiškinimų, o skuba sisteminti ir paskelbti senojo mokytojo įkvėptas idėjas. Na, ir išleidžia K.Būga „Aistiškus studijas“. „Nustebkite, Lietuva ir kaimynų šalys!- rašo po šešiolikos metų savo autobiografijoje K.Būga. Jis, būdamas studentu, tiesiog už paskutinius pinigus išspausdina plačią savo darbo kritiką ir, žinoma, nemokamai išsiuntinėja jam žinomiems baltų kalbų tyrinėtojams, kad šie, ko gero, nebūtų suklaidinti iš K.Jauniaus paveldėtomis teorijomis. Kai akademikas Kostas Smoryginas 1957 metų pavasarį lankėsi Helsinkyje pas Būgos mokslo dienų draugą profesorių Eino Niemineną, šis jam parodė K.Būgos dovanotą „Aistiškų studijų“ egzempliorių su tokiu įrašu: „Aistiški studijai“ gali būti klasikiniu lingvistinių kliedėjimų pavyzdžiu. „Aisiški studijai“ – vertingi tik žodynine medžiaga. K.Būga. Petrogradas 1916 m. balandžio 20 d. Mokslas universitete, ypač specialūs kalbos dalykai labai gerai sekasi. Už darbą apie slavų skolinius lietuvių kalboje 1908 metų vasario 8 dieną per iškilmingas universiteto sukaktuves jam įteiktas aukso medalis. 1912 metais Būga baigia universitetą pirmojo laipsnio diplomu ir paliekamas prie Boduemo de Kurtenės vadovaujamos Lyginamosios Kalbotyros katedros ruoštis profesūrai. Fakulteto vadovybė nutaria jį siųsti dviems metams tobulintis į užsienį, bet kelią pastoja carinė švietimo ministerija K.Būgai, kaip ne rusui, atsisakoma skirti stipendiją K.Būgą, šiaip taip prasiversdamas lėšomis, gaunamomis iš Mokslų akademijos už A.Juškos žodyno redagavimą, magistro egzaminams rengiasi Peterburge. Pagaliau švietimo ministerija, pažangių rusų mokslininkų nuolat prašoma, sutinka skirti stipendiją. 1914 metų balandžio pradžioje jis jau buvo pas garsųjį baltų kalbų tyrinėtoją A.Becenbergerį. A.Becenbergerio rūpesčiu prieinami Karaliaučiaus archyvai, bibliotekos turbūt pačios turtingiausios tuo metu pasaulyje lituanistinės literatūros. Jis nerte pasineria į darbą. Daro išrašus iš senųjų lietuvių kalbos paminklų, susipažįsta su niekur neskelbtais rankraščiais, rengiasi tyrinėti Rytų Prūsijos lietuvių tarmes. K.Būga savo žiniomis tiesiog apstulbino A.Becenbergerį. sako, jog šis netgi prasitaręs: „Jeigu aš tiek žinočiau, kiek K.Būga!”. Bet Pasaulinis karas sudrumsčia visus planus. Nutraukiama stipendija. Vėl prasideda sunki kova dėl būvio. Su žmona ir vos gimusia dukrele K.Būga gyvena pas vieną pažįstamą Peterburgo lietuvį bendrame kambaryje. Permėje 1918 metais K.Būgai suteikiamas profesoriaus vardas. Matematikos mokytojas, prieš trylika metų parašęs ne visai pelnytą trejetą, neapsiriko… Universitete K.Būga dėsto lyginamąją indoeuropiečių gramatiką, sanskritą, kalbotyros įvadą, lenkų kalba, o visą laisvalaikį skiria lietuvių kalbos studijoms, lietuvių kalbos žodynui. K.Būgos gyvenimas ir lietuvių kalbos žodyno istorija – tai du tarp savęs
neatskiriamai susipynę dalykai. Aukštadvaryje, rašydamas žodyną, jis peršalo, liga komplikavosi, ir K.Būga nenustojo rūpinęsis pradėtu žodynu. Viename iš paskutinių laiškų K.Būga vos bevaldoma plunksna, dažnai sumaišydamas raides ir nesusiedamas minties, žmonai rašė: „Brangioji! X.2 laišką supratau. Kur mano žodyno kortelės? Ir ligoje rūpi žodyno dėžės… „Lietuvos žodyno“ dėžės… Ir šiandien rūpi visą ligą. Šitos dėžės pridera ne K.Būgai, bet Lietuvos turtui. Rašyti sunku. Galva dėl laiško šiltyn eina…“ 1924 gruodžio mėnesio naktį iš pirmosios dienos į antrąją K.Būga mirė. Jo kūną iš Karaliaučiaus traukiniu į Kauną atvežė žmona ir profesorius Eduardas Volteris, rūpestingas Būgos globėjas iš Peterburgo laikų. Palaidojo K.Būgą gruodžio 6 dieną Kauno kapinėse šalia jo mokytojo K.Jauniaus. K.Būgos mirtis buvo lietuvių kalbos mokslo tragedija. K.Būga tyrinėjo lietuvių kalbos kirčiavimą, įvairių garsų atsiradimo kelius, istorinę jų raidą. Jis išaiškino daugelio lietuviškų žodžių kilmę. Nesidomėjo K.Būga turbūt tik lietuvių kalbos sintaksės klausimais. Savo žodyno įvade jis parašė: „Skiriamųjų ženklų dėlioti aš nemoku, todėl skaitytojas lai nemano mokytis jų iš žodyno“. Būdamas mokslininkas teoretikas, daugiausiai įkibęs į kalbos istorijos problemas, K.Būga nepamiršdavo ir kasdieninių kalbos reikalų. Su didžiausiu užsidegimu jis kovojo su visokio plauko susintojais, kurie įsismaginę pradėjo guiti iš lietuvių kalbos nuo amžių vartojamus žodžius. K.Būgai buvo svetimas bet koks šovinizmas. “Patriotizmas mokslinguose tyrinėjimuose yra piktas (= blogas) patarytojas. Kur jis įsibrauna, ten drąsiai gali ieškoti įvairių bei įvairesnių moksliškų nesąmonių. Moksliška nesąmonė piga padaryti ne tik paprastam diletantui, bet ir didžiam mokslo vyrui“. Jono Jablonskio vaikystė prabėgo Suvalkijos lygumose. Kaimo siuvėjo pamokytas skaityti lietuviškai, tris žiemas kalė kitas mokslo gudrybes. Ypač sunkiai į galvą jaunajam Jonukui lindo lenkiškai dėstomas Šventojo Katekizmo mokslas. Su geraširdiška šypsena J.Jablonskis po šešiasdešimties metų prisimena anuos „mokslus“: „Pradžiai šitas mokslo dalykas man buvo labai sunkus, ir tikybos pamoka baigdavosi gana dažnai labai negražiai: po kunigėlio klausimo man, kiek pamikčiojus bent pradžioje, reikdavo tuojau klauptis; po manęs klaupdavosi tuoj pasieny ir keli mano draugai, kurie būdavo tikybos mokytojo paklausti: Taip drebėdami paklūpodavom visi, kol kunigėlis išklausinėdavo iš eilės visus kitus. Pabaigęs klausinėjimą darbą, kunigas liepdavo mums prigulti ant suolo atkišus tam tikrą užpakalio dalį, per kurią paskum suduodavo kelis kartus savo lendre ar lazdele“. 1881 metais J.Jablonskis aukso medaliu baigė garsiąją Marijampolės gimnaziją. Po keliasdešimt metų ši mokykla buvo pavadinta Jono Jablonskio vardu. Tačiau taip ne daug trūko, kad jau po pirmųjų metų J.Jablonskis būtų atsisveikinęs su šia mokykla ir su šia mokykla ir su visais mokslais ir, žinoma, nei jo vardo mokyklos nebūtų, nei mes kalbėtume apie tokį kalbininką Joną Jablonskį, kurio gyvenime nemažą vaidmenį suvaidino mažutis chloro buteliukas… J.Jablonskio tėvai prišnekėjo dėdei kunigėliui apie Jonuko „gerą galvą“, visi nutarė jį leisti į dar didesnius mokslus. Tėvai mokyti Jonukui neturėjo lėšų, todėl buvo sutarta, jog šie kaip nors išleis jį vieną klasę, o paskui jam sėkmingai perėjus į antrąją, tolimesniu mokslu rūpinsis dėdė: „Ką gali žinoti, gal ir iš Jonuko kada nors kunigėlis išeis?“ Stojamuosius egzaminus Jonukas išlaikė. Baigęs gimnaziją, J.Jablonskis, nuliūdindamas tėvus ir gimines, atsisako stoti į kunigų seminariją, išvažiuoja į Maskvą studijuoti filologijos. Prieš stodamas į universitetą J.Jablonskis jau buvo mokęsis septynių kalbų, mažiausiai iš šių septynių, žinoma, lietuvių kalbos. Šis dalykas nebuvo net privalomas. Į lietuvių kalbos pamoką, įvykstančią tik vieną kartą per savaitę, mokytojas paprastai atsinešdavo kokią M.Valančiaus ar M.Daukanto knygelę. Šį tą paskaitydavo iš jos, paaiškindavo kokį nors mokiniams nesuprantamą žemaitišką žodį – ir visas mokslas baigtas. Nei linksniuoti, nei asmenuoti tąsyk mokiniams nereikėdavo, niekas apie kokią nors lietuvių kalbos istoriją, gramatiką, rašybos taisykles mokinių nemokė. Apie šiuos dalykus J.Jablonskis išgirdo ne Suvalkijos kultūros centre Marijampolėje, kur tuo laiku tik viena inteligentas; Petras Kriaučiūnas, išdrįsdavo viešai prabilti lietuviškai, o Maskvos universitete, kur J.Jablonskis rado jau mums pažįstamą Filipą Fortunovą, puikiai dėstant mokslinį lietuvių kalbos kursą. Su nepaprasta meile ir pagarba prisimena J.Jablonskis ir kitą žymų rusų mokslininką Fiodorą Koršą, dėsčiusį jam lotynų ir graikų kalbas. Šiedu mokslininkai, įvairiais būdais padėję lietuviams, skatino J.Jablonskį susidomėti gimtąja kalba. J.Jablonskis ima bendradarbiauti „Aušroje“. 1885 metais J.Jablonskis sėkmingai baigia universitetą. Esant galimybei likti šitoje aukštojoje mokykloje ir toliau dirba mokslinį darbą, jis, norėdamas būti arčiau savo krašto, atsisako viliojančios karjeros ir pradeda sunkų lietuvių kalbos mokytojo darbą. Kauno universiteto studentai
lietuvių kalbos egzamino laikyti eidavo į J.Jablonskio butą ar net ligoninę, kur jis sirgdamas gulėdavo. Bet ir tokios aplinkybės nešvelnindavo egzamino. Kiti profesoriai buvo net susirūpinę, ką daryti, kad taip mažai žmonių išlaiko šį egzaminą. Mokydamas kitus, visą laiką mokėsi ir pats J.Jablonskis. jo lietuvių kalbos mokėjimas nuolat didėjo. Jeigu kas nors J.Jablonskiui, dirbančiam Kauno universitete, būtų atnešęs jo paties prieš trisdešimt ir daugiau metų parašytą rašinį, tai griežtasis profesorius daugiau, kaip dvejeto už tokį rašinį nebūtų parašęs. J.Jablonskis studijavo geriausius mūsų rašytojų raštus, skaitė lingvistinę literatūrą, bet visų geriausias jo mokytojas buvo paprasti kaimo žmonės, šių žmonių kalba. Turbūt niekas taip gerai nesugebėjo įsiklausyti į šių žmonių kalbą, pajusti jos dvasią kaip J.Jablonskis. Įsiklausyti į žmonių kalbą nėra labai sunkus darbas, daug sunkiau yra pajusti, kas šioje kalboje yra gera, kas bloga. Dar 1901 metų „Lietuviškos kalbos gramatikos“ prakalboje J.Jablonskis rašė: „Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam…Šiukšles reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai įmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“. Kurdamas naujadarus, išvarydamas iš lietuvių kalbos svetimos kilmės žodžius, J.Jablonskis buvo labai atsargus. Jis nevarė iš lietuvių kalbos tokių svetimos kilmės žodžių, kurie kalbai buvo kuo nors reikalingi, kuriuos lietuviai nuo seno vartojo ir kuriems mūsų kalboje nebuvo gerų pakaitų. Nekovojo J.Jablonskis ir su tokiais svetimais žodžiais, kurie vartojami daugelyje civilizuoto pasaulio kalbų. Kai Lietuvoje atsirado kalbininkų, kurie klimatą siūlė keisti orove, literatūrą – raštuomene, trigonometriją – trikampiomata ir t.t., J.Jablonskis rašė: „Man seniui, net galva ima suktis, beskaitant įvairius tų terminų rinkinius ar projektus… reiks, nuosekliai elgiantis, ir mūsų studentai moksniuotojais paversti… Susipraskime“. Šiaip apie J.Jablonskį esame įpratę kabėti kaip apie kalbininką praktiką. Tačiau tokie J.Jablonskio veikalai, kaip 1922 metais išleista „Lietuvių kalbos gramatika“, 1928 metais pasirodę „Linksniai ir prielinksniai“, turi didelės reikšmės ir mūsų kalbos mokslui. Tai įvairiomis progomis yra pabrėžę tirk lietuviai, tiek svetimtaučiai kalbininkai. Šitais žodžiais reikėtų paminėti ne tik mirusius, bet ir gyvuosius lietuvių kalbos tyrinėtojus, pradedant turbūt lenku Janu Otrembskiu, norvegu Kristianu Stangu, rusu Vladimiru Toprorovu. Be J.Otrimbskio Lenkijoje dar dirba Janas Safarevičius, Ježis Korilovičius, Česlovas Kudzinovskis, Tamara Buch, Vokietijoje dirba Viktoras Falkenhanas, Švedijoje – Knutas-Olafas Falkas, Suomijoje – Valentinas Kiparskis, Rumunijoje – Aritonas Vračiu, Italijoje – Vitorė Pizanis, Džiakomas Devotas, Prancūzijoje – Raimondas Šmitleinas, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Erikas Hempas, Alfredas Zenas, Viljamas Šmalstygas ir t.t. Sėkmingai tebesidarbuoja ir artimiausias Jono Jablonskio bendradarbis ir ištikimas jo tradicijų tęsėjas Juozas Balčikonis. Kažkada jau beveik pradėję mirti lietuviški žodžiai atgijo. Jie įsitvirtino ne tik pagrindiniuose indoeuropiečių kalbotyros veikaluose, bet ir kaip pagrindinė bendravimo priemonė puikiai aptarnauja tris milijonus žmonių. Šie žodžiai atgijo, įgavo galingus sparnus, o tai yra didelis kalbininkų nu