Lietuvos valstybės ištakos1
5 (100%) 1 vote

Lietuvos valstybės ištakos1



I. Šaltiniai

Pirmosios rašytinių šaltinių žinios apie Lietuvą yra susiję su 1009 m. Šv. Brunono misija Prūsijoje ir jo žuvimu. Apie tai kalbantys šaltiniai gali būti suskirstyti į dvi versijas – Viberto ir Titmaro. Viberto versija yra kilusi iš Brunono bendražygio Viberto pasakojimo. Mūsų dienas pasiekė trumpesnis Viberto pasakojimo variantas (užrašytas apie 1020 m.) ir platesnio varianto perdirbiniai Petro Damianio ,,Šv. Romualdo gyvenime” (apie 1040 m.) bei ,,Šv. Brunono gyvenime ir kančiose” (apie 1400 m.). Titmaro (saksoniškoji) versija išliko trumpuose saksų metraštininkų atpasakojimuose: Titmaro Merzeburgiečio kronikoje (1014 m.), Kvedlinburgo analuose, ,,Magdeburgo vyskupų darbuose” (XII a.) ir kt. Pirminis saksoniškosios versijos šaltinis – neišlikusi ,,Brunono darbų knyga”, kurios autorius greičiausiai buvo Brunono bendramokslis ir giminaitis Titmaras Merzeburgietis.

XI a. pirmosios žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Dauguma jų prasideda 1113 m. Nestoro ,,Senųjų laikų pasakojimu” (jis kaip atskiras kūrinys neišliko, geriausi jo nuorašai atsispindi Laurentijaus ir Volynės metraščiuose). Manoma, kad Naugardo metraščiai prasideda ankstyvesniu kūriniu – 1093 m. sudarytu ,,Pradiniu sąvadu”, nors kai kurie tyrinėtojai jį laiko tik sutrumpintu ,,Senųjų laikų pasakojimo” variantu. Žinių apie Lietuvą šiuose šaltiniuose mažai. Naugardo metraščiuose ir ,,Senųjų laikų pasakojime” paminėta tik po vieną žygį prieš lietuvius, bet jie datuojami skirtingai – 1040 m. (Nestoras) ir 1044 m. (,,Pradinis sąvadas”). Neaišku, ar iš tiesų buvo du žygiai (pirminis metraščio tekstas galėjo būti trumpinamas), ar viena iš šių datų klaidinga. Be šių žinių lietuviai paminėti tik Nestoro metraščio įvade kaip Rusios duoklininkai.

Naugardo pirmasis metraštis yra seniausias išlikęs Rusios metraštis (Sinodinis jo nuorašas rašytas XIII a. pabaigoje). Jis mums reikšmingiausias XII a. II pusės – XIII a. įvykiams tyrinėti. Iš jo sužinome ir apie pirmąjį savarankišką lietuvių karo žygį į Rusią 1183 m. Antras pagal senumą iš išlikusių Rusios metraščių yra Laurentijaus metraštis (vienuolio Laurentijaus 1377 m. nurašytas 1305 m. Tverės metraštis). Ankstyvuoju laikotarpiu jis Lietuvai skiria palyginti nedaug dėmesio, bet XIII a. II pusės istorijai pateikia keletą svarbių žinių. Vladimiro-Suzdalės žemėje buvo sudarytas ir vadinamsis Radvilų metraštis – seniausias iliustruotas Rusios metraštis. Tai XV a. pabaigoje padarytas taip pat iliustruoto 1206 m. metraščio nuorašas. Su Lietuvos istorija tiesiogiai susiję dvi miniatiūros (tautos, mokančios Rusiai duoklę ir 1113 m. rusinų žygis prieš jotvingius). Iliustruota ir keletas reikšmingų Lietuvai Rusios istorijos įvykių.

Vienas iš svarbiausių šaltinių Lietuvos valstybės susidarymui tirti yra Volynės (Ipatijaus) metraštis, aprašantis įvykius iki 1290 m. Jis išlikęs maždaug 1420 m. Ipatijaus bei XVI a. Chlebnikovo nuorašuose. Metraščio leidėjai pagrindu pasirinko Ipatijaus nuorašą, bet M. Hruševskis archaiškesniu laikė Chlebnikovo nuorašą. Volynės metraštis pateikia daug originalios informacijos apie XII a. II pusės – XIII a. Lietuvą. Jis susideda iš trijų pagrindinių dalių – ,,Senųjų laikų pasakojimo” (iki 1118 m.), Kijevo metraščio (1119–1200 m.) ir Haličo-Volynės metraščio (1205–1290 m.). Mums svarbiausia trečioji dalis buvo rašoma Cholme (iki 1262 m.) ir Volynės Vladimire (1264–1290 m.). Silpniausia šios dalies vieta – chronologija. Chlebnikovo nuoraše XIII a. įvykiai pateikiami be datų, o Ipatijaus nuoraše datos netikslios, nes surašytos vėliau.

Lietuvos kariniai veiksmai šiaurėje plačiai atsispindi Livonijos kronikose. Henriko Latvio kronikoje aprašomi 1184–1227 m. įvykiai (seniausias nuorašas – XIV a. pradžios Zamoiskių kodeksas). Autorius – aprašomų įvykių amžininkas, deja, nesiorientavęs Lietuvos vidaus gyvenime, todėl daugiausiai žinių pateikęs tik apie dažnus lietuvių antpuolius. Apie 1295–1297 m. parašyta Eiliuotoji Livonijos kronika yra vienas iš vertingiausių XIII a. Lietuvos istorijos šaltinių (joje aprašomi įvykiai iki 1290 m.). Seniausias jos nuorašas – XIV a. vidurio Rygos kodeksas. Kronikoje Lietuvai skiriamas ypatingas dėmesys, todėl iš visų XIII a. šaltinių ji pateikia bene daugiausiai duomenų apie vidinę Lietuvos padėtį. Itin svarbi užuomina apie Mindaugo tėvą, kaip lygių neturintį karalių.

Mūsų temai labai svarbus šaltinis yra ,,Sakmė apie Igorio žygį” (1185 m.; vienintelis XVI a. nuorašas žuvo 1812 m. Maskvos gaisro metu, bet liko dvi jo kopijos). Istoriografijoje būta bandymų suabejoti ,,Sakmės” autentiškumu. Tokios pozicijos besilaikantys tyrinėtojai nesėkmingai bandė įrodyti, kad ,,Sakmės” šaltinis buvo XIV a. poema ,,Uždonė”. Iš tiesų daugelis faktų rodo, kad ,,Uždonė” buvo parašyta sekant ,,Sakme”, o tai tik patvirtina ,,Sakmės” autentiškumą.

Verti dėmesio ir istorinės tradicijos duomenys. Svarbiausia lietuvių istorinės tradicijos dalis užfiksuota XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose, o rusų – XIX – XX a. užrašytose bylinose. Abiejų tradicijų medžiaga apie ankstyvąją Lietuvos istoriją yra labai daugiasluoksnė,
supainiota ir mažai patikima, bet jos duomenų analizė, gretinant juos su žinomais istoriniais faktais, gali suteikti papildomą šaltinį kai kurioms problemoms spręsti. Žinių apie Lietuvą bylinose yra labai daug, bet tai dažniausiai ne etninė Lietuva, o greičiau LDK po Liublino unijos. Rusų tautosakoje su Lietuva kartais siejami ir visai nieko bendro su ja neturintys kraštai bei įvykiai. Ankstyvajai Lietuvos istorijai bene įdomiausias pasakojimas ,,Lietuvių antpuolis” apie du Lietuvos karaliaus seserėnus nesėkmingai vykusius kariauti į Briansko kunigaikščio Romano žemes. Prieš šį kunigaikštį 1263 m. Mindaugas iš tiesų buvo suorganizavęs nesėkmingą žygį.

Lietuviškoji tradicija, užrašyta dar XVI a., todėl ne taip smarkiai maišo įvairias epochas. Lietuvos metraščių legendinėje dalyje yra gana tiksliai perteiktų įvykių, kaip, pavyzdžiui, vokiečių įsikūrimas Livonijoje po lietuvių žygio (1185–1186 m.). Tačiau lietuvių tradicija mus pasiekė perdirbta. Atskiri padavimai buvo dirbtinai sujungti į vientisą metraštinį pasakojimą, todėl dabar reikia juos išskirti ir į kiekvieną jų žiūrėti kaip į atskirą šaltinį. Įvairiuose Lietuvos metraščių nuorašuose lietuvių istorinė tradicija perteikiama kiek skirtingai. Turbūt protografe buvo pateikta prieštaringų žinių, o nuorašų skirtybės atsirado trumpinant pirminį tekstą. Net ir dabar žinomuose nuorašuose nevengiama nurodyti kelias įvykių versijas, pateikti kelis vardų variantus. Iš viso šiuo metu žinomi 7 Lietuvos metraščių nuorašai, turintys legendinę dalį.

Lietuvos valstybės susidarymo tyrinėjimas neįmanomas be archeologinių šaltinių. Mums svarbiausi duomenys yra iš brūkšniuotosios keramikos kultūros (1300 m. pr. Kr. – 400 m.) ir Rytų Lietuvos pilkapių kultūros (400–1200 m.) teritorijų.

Interpretuoti archeologinius duomenis padeda analogijos iš kitų visuomenių, priklausančių panašaus išsivystymo stadijoms. Tokias analogijas galima suskirstyti į 3 grupes: 1) Žinios apie kitus baltus bei artimiausius jų kaimynus; 2) žinios apie kitas Europos miškingosios zonos šalis – visų pirma slavų ir germanų kraštus; 3) etnografinė atsilikusių tautų medžiaga (jos pagrindu kuriamos bendros valstybių formavimosi teorijos, svarbios ir Lietuvos valstybės formavimosi supratimui).

II. Istoriografija

Pirmoji Lietuvos valstybės kūrimosi koncepcija buvo suformuluota M. Stryjkowskio ,,Kronikoje” (1582 m.). Jo manymu, iš pradžių lietuvių protėviai ,,kaip laukiniai žmonės, miškuose gyveno”. Dar 1577 m. M. Stryjkovskis tą mintį bandė paremti etnografine analogija: ,,Taip pat šiandien už Švedijos gyvena lapiai…”. Valstybinę organizaciją, anot jo, atnešė I a. pr. Kr. atvykę italai, o ,,Lietuvos įkūrėjas ir pirmasis kunigaikštis” buvo jų palikuonis Kernius, valdęs nuo 1040 m. (ši data – pirmasis M. Stryjkovskiui žinomas Lietuvos vardo paminėjimas). M. Stryjkowskis iškėlė ir kitą klausimą: ,,Kada atsirado Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas”. Jo manymu, legendinis Mindaugo tėvas Rimgaudas, atėjęs į valdžią 1219 m., ,,pirmasis ėmė vadintis Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios didžiuoju kunigaikščiu, o to titulo iki tol jo pirmtakai nenaudojo ir naudoti negalėjo, nes tos valstybės visada turėjo atskirus valdovus”. M. Stryjkovskis naudojosi Lietuvos metraščių legendomis, bet negrindė jomis esminių savo postulatų. Jis suprato, kad legendinių kunigaikščių istorijos (iki 1200 m.) abejotinos – jie ,,savo gyvenimus paliko abejotinus todėl, kad dažniau savo kaimynams kardu ant kaktų rašė”. Deja, po M. Stryjkowskio Lietuvos istorijos tyrinėjimai ilgą laiką nebebuvo tęsiami. Dar ir XIX a. romantiškai nusiteikę istorikai kartojo M. Stryjkowskio interpretuotas legendas. Savo apogėjų ši istoriografija pasiekė Teodoro Narbuto darbuose, kur pateikta sudėtinga, bet nuo realybės atitrūkusi Lietuvos valstybės kūrimosi schema.

Tik 1818 m. rusų istorikas Nikolajus Karamzinas ėmė remtis tik autentiškais Lietuvos istorijos šaltiniais. Jis pirmasis įvertino 1183 m. datos reikšmę Lietuvos ir Rusios istorijoje: ,,Šiuo metu Vakarų Rusija pažino naujus priešus, pavojingus ir žiaurius.” Tačiau Lietuvos valstybės susidarymo laiko N. Karamzinas nebandė nustatyti.

Plačiau Lietuvos valstybės susidarymo problemą ėmėsi tyrinėti ukrainiečių istorikas Vladimiras Antonovičius, kuris yra laikomas XIX – XX a. sandūroje vyravusios istoriografinės mokyklos pradininku. Jo daktarinė disertacija ,,Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos apybraiža” (1878 m.) padėjo pagrindus moksliniam ankstyvosios Lietuvos istorijos tyrinėjimui. Tačiau Lietuvos istorija V. Antonovičių domino visų pirma kaip Ukrainos istorijos dalis, ir tai nulėmė tendenciją vėlinti Lietuvos valstybės ištakas. Autorius siekė jas priartinti prie Lietuvos periodo Ukrainos istorijoje pradžios: ,,Pirmasis bandymas sukurti Lietuvos valstybę ir kartu pirmasis lietuvių pasirodymas rusų teritorijoje įvyko XIII a. viduryje; šį bandymą galutinai vainikavo sėkmė tik XIV a. pradžioje, apjungus kunigaikščių iš lietuvių giminės valdžioje beveik visą rusų žemės vakarinę pusę”. Beje, pirmąjį valstybės sukūrimo bandymą atlikęs Mindaugas, pasak autoriaus, neapsiėjo be rusų paramos.
Išsamiausią XIX a. studiją apie Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpį 1892 m. parašė Juliuszas Latkowskis. Jis pastebėjo du svarbius lūžius Lietuvos gyvenime – rusinų žygių į Lietuvą ir lietuvių žygių į Rusią pradžią, kurie buvo susiję su naujais Lietuvos politinės konsolidacijos etapais: XI a., ginantis nuo Rusios antpuolių, atsiranda smulkūs kunigaikščiai, XII a. – iškyla vyresnieji (galingesnieji) kunigaikščiai, organizavę antpuolius į Rusią. Nors jis ir pripažino, kad tie vyresnieji kunigaikščiai veikdavo kartu, bet manė, kad šiai vienybei pakako jų santarvės. Neigti politinį jų ryšį J. Latkowskį paskatino 1219 m. sutarties atpasakojimas, kuriame minimi penki ,,vyresnieji kunigaikščiai”. J. Latkowskio supratimu, jie buvo nuo nieko nepriklausomi. Tokia ar panaši 1219 m. sutarties interpretacija ilgam įsigalėjo istoriografijoje. Lietuvos valstybės sukūrimą J. Latkowskis priskyrė Mindaugui, o jo atėjimą į valdžią datavo 1236 m.

H. Paszkiewiczius 1930 m. pirmasis argumentuotai peržiūrėjo XII – XIII a. sandūros Lietuvos politinės organizacijos interpretaciją. Jo manymu, jau nuo XII a. paskutiniojo ketvirčio gyvavo Lietuvos valstybė, o teigti, kad ją sukūręs Mindaugas, nėra jokio pagrindo. Ryški permaina, rodanti valstybės susikūrimą – lietuvių karo žygių pradžia. Pagal H. Paszkiewicziaus paskaičiavimus, iš 75 lietuvių žygių, surengtų 1200–1263 m., 42 tenka laikotarpiui iki Mindaugo (1236 m.), o 33 – Mindaugo laikams. Jų intensyvumas nekito, taigi ir žymesnių pokyčių Lietuvos visuomenėje tuo laikotarpiu neįvyko. 1219 m. sutartis nerodo, kad tuo metu vyriausiojo kunigaikščio nebuvo. XIV a. Lietuvos sutartyse irgi dalyvaudavo daug kunigaikščių, tarp kurių žinomi ir vyresnieji, bet jų buvimas neprieštaravo aukščiausiojo valdovo buvimui.

H. Paszkiewicziaus idėjoms pasipriešino kitas iškilus lenkų istorikas H. Łowmiańskis. Jis iškėlė ir sprendė daugelį naujų Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpio problemų, bet daugelis jo išvadų dėl Lietuvos valstybės susidarymo buvo pernelyg skubotos. Jo manymu, visą Aukštaitiją Mindaugas suvienijo tik 1254–1258 m., o Žemaitiją prijungė 1261 m. (iš tiesų tai tik 1248–1254 m. vidaus karo pasekmių likvidavimas). H. Łowmiańskis netgi manė, kad ir tuomet Mindaugas valstybę negalėjo sukurti savo jėgomis, jam reikėję kryžiuočių pagalbos. Sėkmingesni buvo H. Łowmiańskio atlikti XIII a. lietuvių (o faktiškai visų baltų) visuomeninės struktūros, demografijos, politinio padalinimo tyrinėjimai.

Pokario metais nemažas susidomėjimas ankstyvosios Lietuvos istorijos problemomis pastebimas lietuvių išeivijos spaudoje, tačiau dėl pirminių šaltinių trūkumo Lietuvos istorijos tyrinėjimai išeivijoje buvo labai apsunkinti. Didesnį profesionalumą galėjo išlaikyti tik nepriklausomoje Lietuvoje savo veiklą pradėję istorikai, bet problemą svarstė ne tik specialistai, ypač kilus idėjai minėti Lietuvos valstybės įkūrimo sukaktį. Buvo siūlomos 1219, 1236, 1251, 1253 m. Lietuvos valstybės įkūrimo datos, populiari buvo ir ikimindauginės valstybės idėja.

Lietuvai patekus į Sovietų Sąjungos sudėtį, ir rusų istorikams iškilo reikalas marksistiškai įvertinti Lietuvos valstybės susidarymą. Tai padarė Vladimiras Pašuta. Nors jo monografija pavadinta ,,Lietuvos valstybės susidarymas”, joje nagrinėjamos įvairiausios Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpio problemos, pačiam valstybės susidarymui skiriant nedaug dėmesio. V. Pašutos manymu, pereinamoji forma nuo ikivalstybinės prie valstybinės politinės organizacijos buvo žemių konfederacija. Ją jis įžiūrėjo Prūsijoje, kurios vienuolika žemių vargu ar kada nors yra veikę kartu. Lietuvoje tokios organizacijos šaltiniai jau nebeužtinka. 1219 m. sutartis, V. Pašutos manymu, ,,rodo Lietuvoje buvus palyginti vieningą valstybę” – žemių sąjungą. Pirmuoju vyresniųjų kunigaikščių sąraše įrašytas Živinbutas buvęs didžiuoju kunigaikščiu. Vėliau didžiojo kunigaikščio valdžia dar buvusi stiprinama, Mindaugas vienijęs lietuvių žemes, o jo veiklos rezultatas – žemių sąjungos pavertimas monarchija XIII a. viduryje. To meto sąlygomis, itin nepalankiomis Lietuvos istorijos tyrinėjimams, V. Pašutos knyga buvo reikšmingas įvykis. Iš esmės palankiai V. Pašutos veikalas buvo sutiktas ir išeivijos spaudoje.

Pastaruoju metu Edvardas Gudavičius vėl parėmė Lietuvos valstybės kūrimosi Mindaugo laikais hipotezę. Lietuvos valstybės kūrimosi procese jis išskyrė tris etapus: 1) ,,kolektyvusis senjoratas”, įžiūrimas 1219 m. sutarties atpasakojime, 2) ,,individualusis senjoratas”, kurį XIII a. 4–5 deš. sandūroje sukūrė Mindaugas, 3) Mindaugo tapimas ,,realiu valdovu” 1249–1253 m. vidaus karo pasėkoje. Kaip ir daugelis kitų autorių, E. Gudavičius pastebėjo permainas, įvykusias XII a. pabaigoje ir nulėmusias lietuvių karo žygių pradžią. XII a. dviem paskutiniaisiais dešimtmečiais jis datavo Žemių konfederacijos susidarymą, kurios santvarką apibūdino kaip ,,kolektyvųjį senjoratą”. E. Gudavičiaus pažiūros į valstybę yra griežtai marksistinės. Jis iki šiol liko ištikimas lenininiam valstybės apibrėžimui, kuris, esą ,,taikliai ir esmingai” apibūdino valstybę ,,kaip išnaudotojų
priemonę išnaudojamiesiems pajungti”. Todėl ir valstybei susidarant, E. Gudavičiaus manymu, lemiamą vaidmenį suvaidino kariaunos, kurios primetė visuomenei savo valią. Ko gero tai nemaža dalimi ir nulėmė E. Gudavičiaus norą ,,leisti” Lietuvos kunigaikščių kariaunoms bent 60 metų chaotiškai pasiausti, sukaupti turtus ir jėgas, kol pagaliau iškils stipriausias kunigaikštis, sugebėsiantis primesti visuomenei savo valią. E. Gudavičiaus pozicija lėmė, kad valstybės kūrimosi Mindaugo laikais hipotezė tebėra populiari iki šiol.

III. Politinės organizacijos raida Lietuvos teritorijoje iki valstybės susidarymo

Bet kuri žmonių visuomenė gali egzistuoti tik koordinuodama savo narių veiklą, todėl visoms visuomenėms reikalinga vienokia ar kitokia valdžios forma. Svarbiausios valdžios funkcijos (socialinio organizmo vientisumo išsaugojimas ir normalaus funkcionavimo užtikrinimas) niekada nekito – kito tik valdžios organizavimo formos. Valstybė siaurąja prasme yra aukščiausia politinės organizacijos forma. Norint geriau suprasti jos susidarymą, reikia nors trumpai susipažinti su ligtoline politinės organizacijos raida.

X–V tūkstantmečių pr. Kr. Lietuvos medžiotojų visuomenę sudarė autonomiškos, bet nepastovios porinės šeimos. Jos jungėsi į ordas (lokalines grupes), kurios tam tikrais sezonais gyvendavo ir sumedžiotą maistą vartodavo kartu. Kitais sezonais ordos suskildavo į nedideles grupes ar atskiras šeimas. Bendruomenę galėjo sudaryti iki 12–15 šeimų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2528 žodžiai iš 8350 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.