Literatūra ir kalbaSu kalbos ugdymu glaudžiai susijusi literatūra, kuri ne tik atskleidžia ir įprasmina kalbos turtus, bet išsaugo ir perduoda juos kitoms kartoms.
Pirmasis grožinės lietuvių literatūros kūrinėlis yra pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ (1547) – eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“. Vienus iš pirmųjų lietuviškos poezijos kūrinėlių parašė kunigas Adomas Frydrichas Šimelpenigis (1699-1763). Tai Biblijos II leidimo (1755) eiliuota prakalba (192 eilutės), kurioje apžvelgiama Prūsijos lietuvių raštija nuo pirmosios lietuviškos knygos iki XVIII a. vidurio, ir keli proginiai eilėraščiai. Bene seniausias istorinės tematikos lietuvių poezijos kūrinys – originali Milkaus istorinė poema „Pilkalnis“, kurios rankraštis išlikęs iki mūsų dienų.
Pirmoji lietuviška pasaulietinė grožinės literatūros knyga – „Ezopo pasakėčios“. Ją išvertė ir 1706 m. išleido kunigas Jonas Šulcas (apie 1684-1710). Knygoje gyva, liaudiška kalba pateikiama 10 pasakėčių. Vokiškai parašytoje prakalboje autorius sakosi siekiąs parodyti, kad Ezopo pasakėčias puikiausiai galima išversti „grynais, tikrais ir gerais lietuviškais žodžiais, kuriuos ir paprastas lietuvis supranta“.
Pirmoji lietuviška poema – Kristijono Donelaičio (1714-1780) „Metai“. Šį iškilų lietuvių literatūros kūrinį 1818 m. išleido vienas žymiausių XIX a. pradžios lietuviškų knygų rengėjų ir leidėjų Liudvikas Gediminas Rėza.
„Metai“ parašyti 1765-1775 m. Poemą sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“, turinčios 3517 hegzametru parašytų eilučių. „Metuose“ pavaizduoti Mažosios Lietuvos valstiečiai ir jų gyvenimas: kasdienybė ir šventės, vargai ir džiaugsmai, tautinė savimonė. Poemos kalba nepaprastai vaizdinga. Donelaitis sugebėjo liaudies kalboje rasti daugybę gyvų ir vaizdingų žodžių bei posakių ir taikliai bei meniškai juos pavartoti, pvz.: barzdota gadynė, ant ežerų visur langai (ledas) pasidaro, lietus nugarą skalbia.
Vienas iš XIX a. pradžios lietuvių rašytojų Dionizas Poška (apie 1765-1830) parašė garsią poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, pirmą kartą išspausdintą 1886 m. „Aušroje“. Poemoje liaudiška vaizdinga kalba nupiešta valstiečių buitis ir socialinė padėtis. Poškos užrašų rinkinyje „Bitelė Baublyje“ išlikusią grožinę kūrybą lietuvių kalba sudaro 1600 eilučių.
Lietuvių poetas, tautosakininkas, istorikas ir švietėjas Simonas Stanevičius (1799-1848) parašė odę „Šlovė Žemaičių“, kuri tapo XIX a. žemaičių kultūrinio sąjūdžio himnu. Odėje raginama kovoti dėl tautinio lygiateisiškumo, grąžinti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą:
Tarp žemaičių vis atgijo
Garbė tėvų ir liežuvis.
Meilė tarp jų išsiliejo,
Prasidžiugo ir lietuvis.
Žymusis lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, visaip skatinęs leisti lietuviškas knygas, Motiejus Valančius (1801-1875) pats parašė apie septyniasdešimt šviečiamojo didaktinio pobūdžio pasakojimų ir apsakymų. Žymiausios jo knygos: „Vaikų knygelė“ (1868), „Paaugusių žmonių knygelė“ (1868), „Pasakojimas Antano tretininko“ (1891) ir apysaka „Palangos Juzė“ (1869).
Daugelis Valančiaus knygelių buvo labai populiarios, leistos po kelis kartus. Valančius rašė labai žodinga, tautosakai artima kalba, savitu stiliumi. Siekė, kad raštų kalba būtų paprasta, liaudiška ir visiems suprantama.
Puikios lietuvių kalbos pavyzdys – romantinė poema „Anykščių šilelis“, parašyta 1858-1859 m., pirmą kartą išspausdinta Ivinskio kalendoriuose 1860-1861 m. Jos autorius – poetas, kalbininkas, matematikas mėgėjas, vėliau – Seinų vyskupas Antanas Baranauskas (1835- 1902). Poemoje, apdainuojančioje senovės Lietuvos mišką ir buvusią lietuvių stiprybę bei vienybę, įstabiai atskleistos lietuvių kalbos galimybės.
Lietuvių kalbai daug nusipelnė lietuvių literatūros klasikas Maironis (1862-1932) (eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, 1895; poema „Jaunoji Lietuva“, 1907). Jis įtvirtino bendrinę kalbą literatūroje, savo kūryba atskleidė lietuvių kalbos grožį ir turtingumą. Subtilūs, tobulos eilėdaros Maironio eilėraščiai, patraukli ir veikli paties poeto asmenybė darė didžiulį poveikį inteligentijai ir visai tautai ne tik lemtingais spaudos atgavimo ir nepriklausomos valstybės kūrimosi metais, bet ir iki šiol ugdo ir žadina pasigėrėjimą gimtąja kalba.
Nuo XIX a. pabaigos išaugo daug lietuvių rašytojų, kurie kėlė ir turtino bendrinę lietuvių kalbą. Jų kūryba, paremta liaudies kalbos ir pačių talentingai sugalvotomis raiškos priemonėmis, reikšminga ne tik literatūrai, bet yra ir svarbus kalbos mokymosi šaltinis.
Žemaitė (1845-1921) į grožinę literatūrą perkėlė gimtosios žemaičių tarmės šnekamosios kalbos turtus ir raiškos priemones: daugybę liaudiškų žodžių bei posakių, vaizdingų palyginimų, epitetų, metaforų. Žemaitės raštus redagavo Jonas Jablonskis, mokydamasis, kaip pats sakė, gražių gražiausios kalbos, ir savo darbuose pateikdavęs rašytojos sakinių kaip geros kalbos pavyzdžius. Svarbiausi kūriniai: apsakymų ciklas „Laimė nutekėjimo“ (1906), apysaka „Petras Kurmelis“ (1901).
Jonas Biliūnas (1879-1907)
meniškai rėmėsi liaudies kalba, trumpais, dailiais sakiniais sukūrė paveikius, sukrečiančius pasakojimus (apysaka „Liūdna pasaka“ (1907), apsakymai „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“ (1906).
Antanas Vienuolis (1882-1957) realistinius apsakymus („Paskenduolė“ (1909), „Grįžo“ (1910) ir kt.) rašė natūralia, vaizdinga ir paprasta kalba, artima liaudies šnekamajai kalbai. Apsakymų ciklo „Kaukazo legendos“ (1908) kalba nekasdieniška: retoriška, puošni ir pakili.