Literatūros terminų žodynėlis
Adresantas – siuntėjas.
Adresatas – asmuo, kuriam kas adresuojama, gavėjas.
Aforizmas – trumpas įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos.
Akrostichas – iš eiliuoto kūrinio eilučių pirmųjų raidžių sudarytas prasminis žodis ar žodžių junginys; kartais šiuo terminu pavadinamas pats akrostichą turintis kūrinys. Akrostichas žinomas nuo Antikos. Renesanso laikais paplito Europos literatūrose. Seniausias lietuviškas akrostichas yra Martyno Mažvydo Katekizmo (1547) pratarmėje, kurios 3-19 eilučių pradžios slepia autoriaus vardą ir pavardę.
Akroteleutas – akrosticho rūšis, kai „paslėptąjį“ žodį ar žodžių junginį (arba du skirtingus žodžius ar junginius) sudaro pirmosios ir paskutiniosios teksto eilučių raidės.
Aktas – dramos kūrinio veiksmas, dalis.
Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas. Alegorija dažna pasakėčiose ir pasakose, kuriose suktumas alegoriškai vaizduojamas lapės paveikslu, godumas – vilko, klastingumas – gyvatės pavidalu ir t. t.
Aleksandrinas – 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su cezūra po šešto arba septinto skiemens. Eilutes jungia gretutinis rimas. Tokiomis eilutėmis XII a. buvo parašyta prancūzų poema apie Aleksandrą Makedonietį. Iš čia ir kilo pavadinimas – aleksandrinas.
Alfabetikas – akrosticho rūšis, eiliuotas kūrinys, kurio eilutės (kartais strofos) prasideda iš eilės visomis abėcėlės raidėmis. Lietuvos kitakalbėje literatūroje aptinkamas labai retai.
Aliteracija – ryškus tų pačių priebalsių pasikartojimas.
Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi, vėjo pajudinti,
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti. (B. Sruoga)
Aliuzija – užuomina, nuoroda į kitą literatūros kūrinį, kultūrinį kontekstą, konkretų asmenį ar įvykį.
Almanachas – gyvenamojo meto įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys.
Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.
Amfibrachis – triskiemenė pėda, kurios vidurinysis skiemuo kirčiuotas.
Pasklido giesmė po tą šalį toli,
Kur Nemuno vandenys bėga. (Maironis)
IAI / IAI / IAI / IA
IAI / IAI / IAI
Anachronizmas – klaidingas arba sąlygiškas vienos epochos įvykių, bruožų pritaikymas kalbant apie kitą.
Anafora – stiliaus figūra, pagrįsta žodžio ar frazės kartojimu mažiausiai du kartus pagrečiui einančių sakinių, pastraipų, eiliuoto teksto eilučių ar strofų pradžioje.
Visi jie ne kartą ir ne du aplankė Merkinę, visi jie plėšė draskė jos akmens krūtinę… (V. Krėvė)
Vėjas linguoja topolį juodą –
Vėjas pravirkdė plieno vilnis.
Mano svajonė, mano paguoda –
Jūra tamsioji, jūra – naktis. (S. Nėris)
Anagrama – retorinė figūra, gaunama sukeitus vietomis pasirinkto žodžio ar žodžių junginio (vadinamo programa) raides taip, kad išeitų naujas, kitą prasmę turintis žodis ar junginys; anagramomis neretai vadinami eiliuoti kūriniai, kurių komponentas yra žodis ar žodžių junginys, sudarytas iš kito žodžio ar junginio (t. y. programos, paprastai nurodomos eilėraščio pavadinime) raidžių.
Anakreontinė lyrika – kupina gyvenimo džiaugsmo, šlovinanti jaunystę, vyną, meilę, linksmus pašnekesius, kartais laisvamaniška poezija, tematiškai, stilistiškai ir eilėdaros požiūriu siejama su graikų poeto Anakreonto (572–488) lyrika.
Anakruzė – eilutės pradžia, t. y. nekirčiuoti arba trumpi skiemenys prieš pirmąjį metrinį kirtį.
Už Raséinių ant Dubysos.
Analai – senovės romėnų pamečiui surašyti istoriniai įvykiai.
Analizė – išsamus ko nors nagrinėjimas.
Anapestas – triskiemenė pėda, kurios paskutinis skiemuo kirčiuotas.
Išsisu|pus plačiai | vakarų | vilnimis,
Man krūti|nę užliek | savo šal|ta banga… (Maironis)
Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų. (Maironis)
IIA / IIA / IIA / IIA / I
IIA / IIA
Antika – graikų bei romėnų senovė, jų kultūra.
Anekdotas – glaustas sakytinio pasakojimo kūrinys, kuriame komiškai vaizduojamas vienas įvykis ar herojaus poelgis. Juokiamasi iš žmogaus ydų, nepagrįstų pretenzijų, valdžios veiksmų. Pirmiausia anekdotais buvo pavadinta Bizantijos istoriko Prokopijaus (VI a.) „Slapta istorija“, kurioje buvo aprašyti atsitikimai iš imperatoriaus Justinijono ir jo dvariškių asmeninio gyvenimo.
Antikinė eilėdara – eilėdaros sistema senovės Graikijoje, kur ji atsirado dar VIII a. p. m. e., ir senovės Romoje, kur ji pateko III a. p. m. e. iš Graikijos.
Anonimas – nepasirašyto laiško ar veikalo autorius, nežinomo autoriaus laiškas ar veikalas.
Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio apibūdinimas.
Antitezė – tam tikra paralelizmo atmaina; priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas.
Darbas – ne vargas, tinginystė – ne laimė.
Antologija – įvairių autorių rinktinių kūrinių ar jų ištraukų rinkinys.
Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.
Antonomasija – tikrinio vardo panaudojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai.
Apybraiža –
epinis kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.
Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.
Apogėjus – didžiausias pasiekimas, suklestėjimas.
Apokalipsė – paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje kalbama apie pasaulio pabaigą ir antrąjį Kristaus atėjimą.
Apologetas – kurios nors idėjos, mokslo ir kt. gynėjas, garbintojas.
Apoteozė – asmens ar įvykio pagarbinimas; iškilminga scena.
Aprašymas – pasakojimo forma – asmenų, daiktų, gamtos, interjero arba aplinkos vaizdavimas. Aprašymo, kaip meninės vaizdavimo priemonės, reikšmė priklauso nuo kūrinio žanro, epochos, autoriaus tikslų, tačiau labiausiai jis buvo išplėtotas realistinėje prozoje (apysakoje, romane), reikalavusioje iš autoriaus tiksliai atskleisti tiek herojaus charakterį, tiek socialinę aplinką, kurioje jis gyvena.
Apsakymas – mažoji epinė forma, glausto pasakojimo laiko ir nedidelės erdvės kūrinys, telkiantis dėmesį į vieną įvykį su nedaugeliu veikėjų, tačiau sukuriantis gyvenimo visumos ir apibendrinimo įspūdį.
Archaizacija – archaizmų vartojimas kalboje, literatūros kūrinyje, siekiant sudaryti istorinio laikotarpio įspūdį, kalbėti pakiliu stiliumi, charakterizuoti personažą, sukurti komišką efektą.
Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, forma, posakis.
Tik pabalnoki savo ristąjį žirgelį žalio šilko balneliu ir kamanoki juodbėrėlį grynuoju aukseliu, žaboki žirgelį sidabriniais žąslais, pakaustyk sidabro pasagėlėmis, tai tada joki tolimon šalelėn, į marias mėlynąsias, Prūsų žemelėn; ten rasi didį alką, o tame alke tai seną senužėlį, po ąžuolu plačialapiu besėdintį, kaitrią ugnį bekūrenantį… (V. Krėvė)