Lyginamoji konstitucinė teisė
5 (100%) 1 vote

Lyginamoji konstitucinė teisė

1121314151

LYGINAMOJI KONSTITUCINĖ TEISĖ

1.Konstitucinės teisės dalykas ir samprata

Lyginamoji konstitucinė teisė-tai mokslas,kuriuo siekiama, bandoma sugretinti įvairių šalių konstitucinės teisės bruožus bei išskirti skirtumus.

Konstitucinė teisė-tai t.t.viešosios teisės šaka, remianti sen.romėnų sukurtą teisės skirstymą. Teisės normos, institutai, reguliuojantys santykius tarp viešojo valdymo subjektų. Nustato individo teisinio statuso pagrindus. Bet KT nereguliuoja visų žmogaus teisių ir laisvių, o tik pagrindinius. Nustato visuomeninio gyvenimo pagrindus. Konstitucinės normos nustato valstybės valdymo formą (respublika, monarchija ir pan.), valstybės modelį, formavimo tvarką, institucijų formavimą, įgaliojimus, tarpusavio santykius, apibrėžia valdžios ribas. Regulioja ir savivaldos principus, nustato svarbiausias savivaldybės organizavimo taisykles, principus. KT normos reguliuoja ypatingos svarbos santykius.

Konstitucinė teisė-tai konkrečios šalies, valstybės teisės normų sistema, reguliuojanti žmogaus teisinę padėtį, visuomeninės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios organizavimo ir veiklos pagrindus bei savivaldos pagrindus. Tai savotiškas pagrindas, fundamentas, iš kurio išauga kitos teisės šakos(CT,BT,ŠT). Tai nereiškia, kad KT nustato daugumą kitų teisės šakų taisykles, bet pagrindas yra KT.

Konstitucinės teisės sąvoka vartojama 3 aspektais:1)kaip teisės šaka(suvokiamos t.t. normos, kurių sistema sudaro KT). Tai KT objektyviąja prasme.2)kaip mokslo šaka(KT mokslas neapsiriboja tik t.t.normomis, o formuluoja t.t.mokslo sąvokas.KT mokslo dalykas yra KT kaip teisės šaka.KT mokslas iš esmės studijuoja KT normas, jų veikimo mechanizmus, sukuria naujas sąvokas, kategorijas, parodančias, kaip veika normos, kaip jos kuriamos, kaip klasifikuojamos).3)kaip mokymo disciplina(apima KT mokslą ir KT kaip teisės šaką).

Konstitucinės teisės dalyko didžiąją dalį sudaro valdžios santykiai(valdžios institucijų formavimas, veikimas, įgaliojimai, kas yra valstybė, kaip ji funkcionuoja). Kitose šalyse KT dažnai vadinama valstybine teise. Tai ypač paplitę Vokietijoje, Rusijoje. Esminių skirtumų tarp KT ir valstybinės teisės nėra, tai pavadinimai, susiformavę t.t.valstybių tradicijų rezultate.

2.Konstitucinės teisės sistema

Skiriami 3 pagrindiniai elementai:

1)bendrieji principai;

2)KT institutai;

3)KT normos.

1)KT principai-tai pagrindiniai pradai, kurie nulemia teisės normų turinį, orientaciją, kartais ir formą. Jie tiesiogiai netaikomi, nes yra pernelyg bendro pobūdžio. KT principai veikia per KT normas, orientuojami į įstatymų leidėjus ar kt.įstatymų kūrėjus, tarsi juos varžo, nustatydami jiems t.t. apribojimus leidžiant teisės normas. KT principai turi didelę reikšmę taikant KT normas, ypač jei kyla abejonės. KT principai skirstomi į bendruosius(pagrindiniai, svarbiausi-tautos suvereniteto principas(parodo,kad valstybinės valdžios galios kyla iš tautos.tauta suprantama teisine prasme-t.t.valstybės piliečių visuma),tautos atstovybės principas(susijęs su suvereniteto principu,parodo, kad tauta, kaip visagalis subjektas, savo galią formuoja per atstovaujamąsias institucijas. Tautos atstovybė įvardijama kaip parlamentas),valdžių padalijimo principas(pirmiausiai įtvirtintas JAV konstitucijoje 1787m.-valdžia paskirstyta Kongresui, Prezidentui, teisminei valdžiai. Šiuolaikinėse konstitucijose šis principas įvardijamas tiesiogiai-valstybės valdžia formuojama remiantis šiuo principu. Šis principas pakirto absoliutizmo pagrindus, sukūrė demokratinės valstybės pagrindus), lygiateisiškumo principas(turi reikšmę žmogaus teisėms ir laisvėms, juo vadovaujasi tarptautinės organizacijos. Kai kurių šalių konstitucijos įtvirtina pagrindines, neatimamas teises, kurias žmogus įgyja gimdamas ir jų netenka tik mirdamas- teisė į gyvybę, laisvę, nuosavybę ir kt. Remiantis šiomis teisėmis, daug šalių priėmė įstatymus dėl mirties bausmės panaikinimo)) ir specialiuosius (konkretūs, susiję su t.t.KT institutais ir turi jiems poveikį. Kartais gali būti taikomi tiesiogiai, bet yra šiek tiek platesni už teisės normas)-deputatų nepriklausomumo principas(išrinkti deputatai yra laisvi nuo bet kokių rinkėjų norų, tai įvardijama kaip laisvasis mandatas. Renkamiems parlamento, savivaldybių tarybų nariams negalima duoti jokių nurodymų priimant sprendimus), konstitucinių teisių teisminės gynybos principas(individas gali kreiptis į teismą bet kuriuo atveju, jei mano, kad jo teisės yra pažeistos), valstybės vadovo absoliutaus imuniteto principas(monarchas/prezidentas,pvz, Ispanijos konstitucijoje pabrėžiama, kad monarchas turi absoliutų imunitetą).

2)KT normos-pagrindinis sistemos elementas, nes KT apibrėžiama kaip normų visuma. Tai valstybės nustatyta, visuotinai privaloma elgesio taisyklė, kurios laikymasis užtikrinamas valstybine prievarta, galimybe ją taikyti. KT normų struktūra:a)hipotezė,b)dispozicija,c)sankcija. Hipotezė nustato aplinkybes, sąlygas, kada ji taikoma. Dispozicija-pati elgesio taisyklė. Sankcija nustato pasekmes, kai pažeidžiamos elgesio taisyklės. KT normos dažnai abstraktesnės, bendresnės nei, pvz,CT ar AT. Dispozicijos yra deklaratyvaus pobūdžio, nustatomi t.t. tikslai(programinis pobūdis). KT normose ne visada aptinkama sankcija, ji dažnai aptinkama kitose
šakose(AT,CT,BT). KT normų privalomumą užtikrina ne tos normos sankcija, o kt. teisės šakų. KT normos skirstomos į: a)reguliatyvines(nustato t.t.taisykles, kaip turi elgtis valstybės institucijos ir pareigūnai),b)apsaugos (t.t.draudimai, apribojimai, bendrais principais draudžia atlikti t.t.veiksmus,už draudimų pažeidimą atsiranda t.t.sankcijos),c)įgalinančios(įtvirtina t.t.teises, o teisės subjektas pasirenka,ar ir kada jomis naudotis),d)įpareigojančios(adresuojamos valdžios institucijoms, įpareigoja elgtis t.t.būdu.FA įpareigojami atlikti karinę tarnybą),e)draudžiančios(draudžia atlikti t.t.veiksmus),f)materialinės (nustato elgesio taisykles),g)procesinės(nurodo, kaip tos taisyklės turi būti įgyvendinamos).KT dominuoja materialinės teisės normos, o procesinės normos įtvirtintos kt.teisės normose. h)nuolatinės(galiojimo laikas neapibrėžtas),i)laikinosios(nurodyta galiojimo trukmė),j)išimtinės (taikomos ypatingais atvejais,pvz,reglamentuoja karinę padėtį,ypatingąją padėtį).KT normos pagal jų formulavimą skirstomos į:a)normos-tikslai(konstitucijų preambulėse,taip pat gali būti tekstuse), b)normos-uždaviniai(t.y.ko t.t.teisės subjektai turi siekti,jų kompetencija),c)normos-simboliai (nustato valdžios atributus).

3)KT institutai-KT normų visuma, reguliuojant t.t.grupę, tarpusavyje susijusius visuomeninius santykius. Institutų išskyrimas:a)žmogaus teisinio statuso,b)visuomeninės santvarkos pagrindų, c)rinkimų teisės,d)tautos atstovybės,e)konstitucinės priežiūros,f)vykdomosios valdžios,g)teisminės valdžios. Pagrindiniai institutai skirstomi į subinstitutus,pvz:žmogaus teisių instituto subinstitutai-pilietybės,politinių teisių,asmeninių teisių.

KT vieta teisės sistemoje

KT tenka išskirtinė vieta. Kiekviena valstybė mano, kad KT-tai visos teisės pagrindas, iš kurio išauga kitos teisės šakos. Tai susiję su tokiais aspektais:1)ypatinga konstitucijos paskirtis ir ypatingas konstitucinių normų vaidmuo;2)KT normos reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius;3)KT normos įtvirtina žmogaus teises ir laisves bei jų gynimą;4)KT normos įtvirtina ir visos valstybės sandaros principus, struktūrą ir pan.5)iš KT normų kildinamos visos kitos teisės šakos. Kiekvienos valstybės teisės sistemoje t.t.teisės šakos pradžia yra konstitucijoje. KT normoms teikiamas prioritetas, todėl kiekviena kita teisės šaka turi neprieštarauti KT normoms. Taigi KT-tai pagrindas, iš kurio išauga kitos teisės šakos.

7.Tema. VALSTYBĖS TERITORINĖS SANDAROS FORMA

1.Teritorinės sandaros samprata, teritorinių vienetų rūšys

Teritorija- vienas privalomų valstybės komponentų, joje gyvena tos valstybės piliečiai ir kt. asmenys. Tai esminis valstybės požymis, nes pagal ją skiriamos t.t. valstybės formos.

Valstybės teritorijos dalys vadinamos teritoriniais vienetais.

Valstybės teritorinis suskirstymas į teritorinius darinius reikalingas:

1)kad būtų galima tinkamai organizuoti valstybės valdymą. Teritoriniuose vienetuose įsteigiami valstybinės institucijos atskaitingos centrinei valdžiai.

2)gyventojų patogumui (gyventojai paprastai būna priversti kreiptis į valstybines institucijas,o teritoriniuose vienetuose valdžia priartina valstybinę valdžią prie gyventojų, jie turi galimybę tvarkyti reikalus vietoje, niekur nevažiuodami)

Teritoriniai vienetai skiriasi dydžiu(jie dažniausiai susiformuoja istoriškai.Mažiausi vnt-parapijos, stambiausi, didžiausi(pavaldūs centrinei valdžiai,juose steigiamos ministerijų atstovybės)-regionai, sritys,provincijos).

Visų rūšių teritoriniai vienetai sudaro valstybės administracinę sistemą. Kiekvienoje valstybėje egzistuoja administracinė teritorinė struktūra(senosiose valstybėse ji susiformavo dar viduramžiais).

Greta administracinių teritorinių vienetų kai kur egzistuoja politiniai teritoriniai dariniai. Jie pasižymi tuo, kad yra stambūs, dideli, juose egzistuoja kt. valdžių sistema, jie turi daug didesnį savarankiškumą, juose būna savarankiškoms valstybėms būdingos valdžios institucijos.

Administracinių teritorinių ir politinių teritorinių darinių skirtumai:

1)dydis,

2)teisinė padėtis.

Valstybės, kuriose yra tik administraciniai teritoriniai vnt, vadinamos unitarinėmis(vieningomis)- šalies teritorija yra nedaloma, vieninga, administraciniai dariniai neturi savarankiškumo, ypatingo teisinio statuso jie neįgyja.

Politiniai teritoriniai dariniai turi politinį savarankiškumą. Jie vadinami valstybiniais, nes turi valstybės požymių. Tokios valstybės vadinamos federacijomis(jos savo teritorijos beveik neturi, ją sudaro darinių visuma). Federacijos susideda iš politinių teritorinių vienetų, jų visuma sudaro federacijos teritoriją. Politiniai teritoriniai dariniai vadinami federacijos subjektais, sudėtinėmis dalimis. Kiekvienas federacijos subjektas turi savo administracinę vidinę struktūrą, kuri gali būti skirtinga įvairiuose dariniuose. Federacija- jungtinė, sudėtinė valstybė, valstybių sąjunga. Tai nėra tikros valstybės, o mažos valstybėlės, dariniai, turintys t.t. valstybės požymių.

Pagal teritorinę organizaciją dar skiriama konfederacija- savarankiškų valstybių sąjunga, darinys. Skirtingai nuo federacijos, valstybės, besijungiančios į konfederaciją, savo valstybingumo nepraranda,o federacijos subjektai t.t.požymius,teises perduoda
federacinei valdžiai. Konfederacijos dažniausiai sudaromos kariniais tikslais pasirašant konfederacijos sutartį. Taip pat gali būti ekonominiai tikslai, tačiau konfederacija visada traktuojama kaip netvirta sąjunga. Esant konfederacijai nesudaromi valdymo organai, arba jie neturi didelių įgaliojimų. Nėra vieningos teisės sistemos (kiekvienas darinys turi savo teisės sistemą, Konstituciją, įstatymus), gali būti konfederaciniai įstatymai, bet jie įsigalioja tik jei valstybės juos ratifikuoja. Konfederacinių įstatymų atžvilgiu gali būti taikoma nulifikacija(parlamento aktas, kai konfederacinis įstatymas pripažįstamas negaliojančiu toje valstybėje). Dabar gryno pavidalo konfederacijų nebėra, tik kai kurioms sąjungoms būdingi t.t.konfederacijų požymiai(Nepriklausomų valstybių sąjunga- buv. SSRS). Vienintelė valstybė, turinti konfederacijos pavadinimą- Šveicarijos konfederacija, tačiau realiai ji neatitinka tikros konfederacijos, ji peraugo į federaciją. Dėl silpnų ryšių po kiek laiko konfederacijos suyra(taip gali nutikti dėl narių nesutarimo, kai viena iš narių nori dominuoti) arba perauga į federaciją.

2.Unitarinė valstybė, jos požymiai

Požymiai:

1)jos teritorija skirstoma tik į administracinius teritorinius vienetus.Dauguma valstybių unitarinės (~10%valstybių yra federacinės). Unitarinės valstybės privalumas tas, kad ji laikoma patvariausia, stipriausia, nėra vidinės grėsmės valstybės suyrimui, griuvimui iš vidaus, išėjimo, atsiskyrimo tendencijų. Ji vieninga, vientisa.

2)joje egzistuoja vieninga teisės sistema(viena Konstitucija, vienas parlamentas leidžia įstatymus, o vykdomoji valdžia- poįstatyminius aktus). Bet kurioje valstybės dalyje galioja tie patys įstatymai.

3)vieninga pilietybė. Išimtis- Suomija, kuriai priklauso Alandų salos, kurių gyventojai turi alandų ir suomių pilietybę. Alandų salos turi autonomiją.

4)sudaroma vieninga centrinių institucijų sistema(vienas parlamentas, vyriausybė), aukščiausieji šalies organai nesidubliuoja.

Pagal valdymo organizaciją, skirstomos į:

1)centralizuotos-valstybės,kuriose didžiausius įgaliojimus turi valstybės valdžia. Ji pati tvarko valstybės gyvenimo klausimus, neteikdama teritoriniuose vienetuose esančioms institucijoms didesnių teisių. Vietose steigiamos valdžios institucijos traktuojamos kaip centrinės valdžios atstovybės. Kadangi valdymas iš centro ne visada patogus patiems gyventojams, ne visada palankus demokratijai egzistuoti, todėl dažnai siekiama dekoncentruoti valdžią. Tai daroma pagal regioninę politiką: steigiami stambūs regionai, jiems deleguojama dalis centrinės valdžios funkcijų. Regioninė sistema būdinga daugeliui Europos valstybių. Tie regionai kartais traktuojami vos kaip ne autonominiai vienetai. Jiems suteikiami platūs įgaliojimai.

2)decentralizuotos- dažnai naudojama savivalda, steigiamos sabvivaldos institucijos. Laikoma, kad savivalda- tai t.t.teritorijoje gyvenančių žmonių pačių organizuojamas valdymas. Savivalda organizuojama pačiuose smulkiausiuose vienetuose. T.p. gali būti steigiami ir antrosios grandies teritoriniai vienetai. Savivaldos institucijos- šiuolaikinės demokratinės valstybės elementas. Pačių gyventojų pastangomis vykdomas valdymas derinamas su visos valstybės valdymu. Deklaruojama, kad savivaldos yra savarankiškos, tačiau valstybės valdymo funkcijos išlieka ir tuose vienetuose, kur yra savivalda.

Stambios valstybės paprastai yra decentralizuotos, o mažesnės- centralizuotos.

Po II Pasaulinio karo išplito racionalizmas- valstybė suskaidoma į regionus, jiems suteikiama nemažai savarankiškumo, patikima spręsti smulkias vietos problemas, dažnai suteikiama teisė leisti vietinės reikšmės įstatymus(Italija- regionų tarybos turi teisę priimti t.t.teisės aktus).

3.Federacinės valstybės požymiai ir ypatumai

Tai jungtinė,sąjunginė valstybė,susidedanti iš teritorinių politinių darinių, turinčių politinį valstybinį savarankiškumą.

Požymiai:

1)egzistuoja ypatingi teritoriniai vienetai- politiniai valstybiniai dariniai

2)federacinės valstybės teritorija- politinių teritorinių vienetų visuma. Jos teritorija nėra vieninga, susideda iš atskirų savarankiškų vienetų. Greta politinių teritorinių darinių gali egzistuoti kt.teritoriniai dariniai, turintys kitokį statusą nei federacijos subjektai (federacinės žemės- tokios teritorijos, kurios priskiriamos išimtinei federacijos jurisdikcijai, t.y.neįeina į federacijos subjektų teritoriją(JAV-greta 50 federacinių subjektų(valstijų), yra Kolumbijos federacinė apygarda, kurioje joks kitas federacinis subjektas neturi teisių, ją administruoja federacinė valdžia. Analogiška situacija su Puero Riku- prisijungusia prie JAV teritorija).

Federacinių subjektų pavadinimai:

1)valstijos- anglosaksų kraštuose(JAV, Mexica, Australija, Brazilija, Indija)

2)žemės- Europoje(Vokietija, Austrija)

3)provincijos(Kanada, Argentina, Pakistanas)

4)sritys(Belgija)

5)kantonai(Šveicarija)

Ypatumai: 1)teritoriniai politiniai vienetai, jų teisinė padėtis;

2)sudaroma dviguba valstybės organų sistema- federacinė valdžia(valstybės vadovas, parlamentas, vyriausybė, federaciniai teismai) ir kiekvieno federacinio subjekto valdymo organai (vadovas, įst.leidžiamoji valdžia, teismai)

3)neretai būna dviguba konstitucinė sistema (kiekvienas
subjektas gali priimti savo konstituciją)

4)dviguba pilietybė-federacijos subjektų pilietybė ir bendra valstybės(federacijos) pilietybė. Pastarąja naudojamasi išvykstant į užsienį. Vidinė pilietybė suteikia galimybę vienam federacijos subjektui neišduoti už nusikaltimą savo piliečio kitam federacijos subjektui.

5)būdinga dviejų rūmų parlamento sistema(bikameralizmas). Tai grindžiama tuo, kad žemieji rūmai- atstovų, parlamento narys renkamas nuo tolygaus piliečių skaičiaus. Aukštieji rūmai/Senatas- sudaromi pagal federacjos subjekto atstovavimo principą. Kiekvienas federacijos subjektas čia atstovaujamas kaip ir kitas, netsižvelgiama į gyventojų skaičių. Aukštieji rūmai užtikrina galimybę federacijos subjektams dalyvauti priimant federalinius įstatymus.

6)dviguba teisės sistema-egzistuoja federaciniai įstatymai, galiojantys visoje federacijos teritorijoje, o greta jų galioja atskirų federacijos subjektų įstatymai. Sudėtinga suderinti, kad vieni įstatymai neprieštarautų kitiems, todėl egzistuoja griežtas kompetencijos apribojimas. Dėl dvigubos sistemos suderinimo didelį vaidmenį vaidina teismai(federaliniai teismai, Aukščiausias Teismas turi galutinį balsą sprendžiant ar t.t.teisės aktas neprieštarauja federalinei Konstitucijai).

7)egzistuoja kompetencijos pasiskirstymas tarp federacijos ir jos subjektų. Turi būti užtikrinta, kad tie patys klausimai nebūtų sprendžiami ir federacijos, ir jos subjektų. Todėl konstitucija numato, kokie klausimai ir kam paskiriami. Taip išvengiama funkcijų dubliavimosi.

Pasaulyje yra apie 20 federacijų:

1)Amerika- Kanada, JAV, Mexica, Venesuela, Brazilija, Argentina

2)Europa- Austrija, Vokietija, Šveicarija, Belgija, Bosnija-Hercegovina, Jusgoslavija, Rusija

3)Azija- Indija, Pakistanas, Malaizija, JAE

4)Afrika- Tanzanija, Nigerija, Komaro salų federatyvinė islamo respublika

Federacijų rūšys:

1)sutartinės- atsiranda tarptautinės sutarties pagrindu, neretai iš pradžių sudaroma konfederacinė sutartis(JAV, Šveicarija, Australija, Malaizija)

2)nesutartinės- atsiranda ne sutarties pagrindu, jų priežastis- t.t. valstybės valdymo interesai, t.t. problemos unitarinės valstybės viduje (autonominių darinių priekaištai).Belgijoje flamandai ir valonai- 2 etninės grupės,nesutarė dėl dominavimo, vienos kalbos įtvirtinimo, todėl norint išsaugoti valstybę, kaip tarptautinės teisės subjektą, buvo sukurta federacija, kurioje egzistuoja 3kalbos- valonų, prancūzų ir vokiečių.

Didelėse valstybėse (Brazilija,Kanada,Indija) federacinė santvarka pasitarnauja valstybės valdymui, palengvina nacionalinių klausimų sprendimą, tvarkymą.

Pagal gyventojų nacionalinę sudėtį skiriamos:

1)daugianacionalinės(nacijų ir federacinių subjektų skaičius nesutampa-Kanada,Indija,Mexica)

2)nacionalinės (Austrija, Vokietija, Australija).

Tautiškumo požymis parodo gyventojų sudėtį: ar dauguma gyventojų vienos tautybės, ar jų sudėtis mišri. Kai naudojamas šis kriterijus, reikia turėti omenyje, kad gyventojai gyvena kompaktiškai. Todėl JAV nepriskiriama nė vienai(čia gyvena l.įvairių tautų atstovai, nėra vientisų regionų)

Kai kalbama apie daugianacionališkumą, tai nereiškia, kad tautybių yra tiek, kiek yra federacijos subjektų. Pvz, Kanadoje yra 2 pagr. nacionalinės (angliškai ir prancūziškai kalbantys kanadiečiai), tačiau pačią Kanadą sudaro 10 provincijų. Šveicarijoje- 4nacionalinės grupės (prancūziškai, vokiškai, itališkai ir kalniečių kalba kalbantys šveicarai), o kantonų yra 22.

4.Federacijos subjektų teisinė padėtis

F.subjektai-tai savotiškos valstybės, nes jie turi tam tikrų valstybės požymių. Jų pavadinimai įvairūs (daugiausiai valstijos, t.p.yra žemės, provincijos, kantonai).

Tarptautinės teisės požiūriu F.subjektai nėra tarptautinės teisės subjektai. Pačiose federacijose subjektams pripažįstamas valstybės statusas (tai būdinga P.Amerikos federacijoms: Venesuela, Brazilija. Kalbama, kad F.subjektai yra suverenūs dariniai. Suverenitetas- vienas iš valstybės požymių).

Subjektų traktavimą kaip valstybę nulėmė istoriniai aspektai, t.y.tai, kaip kūrėsi federacijos.

F.subjektų teisė išstoti iš F- tai ypač būdinga sutartinėms federacijoms. Ši teisė vad. secesijos teise- tai teisė išeiti, pasitraukti, išstoti iš F. Secesijos teisė apskritai nepripažįstama. Laikoma, kad F.yra stabili valstybė. Tačiau secesijos bandymų istorijoje būta. Tai privesdavo iki karinių konfliktų(19a. Susikūrus JAV, pietinės valstijos bandė kurti savo atskirą valstybę, ir tai pasibaigė pilietiniu karu. Po to daugiau secesijų nebuvo, atvirkščiai-JAV tik plėtėsi). 20a.žinomi 2 secesijos atvejai: Singapūras taikiu būdu išstojo iš Malaizijos F, iš Pakistano pasitraukė rytinė Pakistano dalis, nes tarp rytinės ir vakarinės dalių buvo Indija. Šiuo atveju vyko karas, bet R.Pakistanui pavyko atsiskirti ir jo vietoje susikūrė Bangladešo valstybė.

F.subjektai yar dvilypėje padėtyje. Jų valstybingumas, valstybingumo statusas yra ribotas. Kai kuriose valstybėse yra pripažįstama subjektų teisė dalyvauti tarptautiniuose santykiuose. Bet tarptautinė teisė teigia, kad tai nėra visiškai savarankiškos valstybės, kad galėtų būti tarptautinės teisės subjektais.

Nežiūrint to, F.subjektai sugeba sudaryti tarptautines sutartis. Bet

galimybė labai ribota, pvz, Kanados Kvebeko provincija yra sudariusi kultūrinio bendradarbiavimo sutartis su Prancūzija. Panašių sutarčių Kanados provincijos yra sudariusios su JAV šiaurinėmis valstijomis(dėl gamtos apsaugos, dėl prekybos). Bavarija yra sudariusi sutartis su kai kuriais Šveicarijos kantonais (daugiausia gamtos apsaugos klausimais). Vakarinės Vokietijos žemės yra sudariusios sutartis su Nyderlandais.

Dažnai F.subjektams perduodamos ratifikuoti tarptautinės sutartys. Jie sprendžia, ar federacinė valstybė gali prisijungti prie tarptautinių sutarčių(JAV dar neratifikavusi daug tarptautinių sutarčių žmogaus teisių klausimais).

F.subjektai paprastai turi savo konstitucijas. (kai kurios Afrikos ir Azijos federacijos to neturi. Bet JAV, Šveicarijos, Kanados ir kt. federacijų subjektai turi savo konstitucijas).F.subjektai turi aukščiausią savo valstybinės valdžios institucijas (legislatūras). Jos renkamos to subjekto gyventojų. Subjektai patys formuoja vykdomosios valdžios institucijas (JAV valstijų gubernatorius renka gyventojai). Yra t.t. ypatumai dėl vykdomosios valdžios D.Britanijos buvusiose kolonijose (Kanada). Generalgubernatorius skiria D.Britanijos karalienė vyriausybei pateikus. Tai ribota F.subjektų kompetencija.

Greta vykdomosios valdžios egzistuoja sava teismų sistema. Todėl praktiškai federacijose susidaro dviguba valdžios sistema (federacinė ir federacijos subjektų). F.subjektų valdymas organizuojamas pagal pačios federacijos modelį.

Federacijos subjektai turi savo pilietybę. Tarptautiniuose santykiuose pripažįstama tik federacijos pilietybė.

Federacijose iškyla problema dėl kompetencijos padalinimo. Yra bendra jungtinė valstybė, kuri susideda iš smulkių valstybėlių. Vienas iš aktualiausių klausimų- kompetencijos padalijimas. Egzistuoja F.kompetencija- F.kompetencijai priskirtus klausimus gali spręsti tik F.organai. tai išimtinė F.kompetencija.Federalinė konstitucija nustato veiksmus, kurie priskirtini tik federaliniams organams: tai išimtinei F.kompetencijai priskiriami klausimai- valstybės gynyba ir vadovavimas karinėms pajėgoms, užsienio politika, finansų sistema(piniginio vieneto nustatymas, valstybinis bankas, finansų sitemos įstatyminis reglamentavimas, mokesčiai, rinkliavos), tarifai, federalinės valdžios organų steigimas. Neretai būna, kad pati F.prisiima teisę būti arbitru, spręsti ginčus tarp F.subjektų. greta F.kompetencijos egzistuoja F.subjektų kompetencija, kuri apibrėžiama gana įvairiai:

1)tai, kas nepriskiriama F, priklauso F.subjektams(lygtinis kompetencijos principas)

2)yra F,kur išsamiai įvardijama tai,kas priskiriama F.subjektams(išimtinė F.subjektų kompetencija). Šiuo atveju egzistuoja 2 išimtinės kompetencijos rūšys.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3349 žodžiai iš 6683 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.