Mūsų kalba
5 (100%) 2 votes

Mūsų kalba



RAŠINYS

ŠIAPUS IR ANAPUS MIRTIES RIBOS

(PRASMIŲ ŽENKLAI JAUNŲ MIRUSIŲ POETŲ – VYTAUTO MAČERNIO, ARVYDO AMBRASO IR ROLANDO MOSĖNO – KŪRYBOJE)

I. MIRTIES PRASMĖS SUPRATIMO TRAUKA

Mus, gyvuosius, nuo jų, buvusių čia, kolei kas skiria riba – mirtis. Tačiau ji ir jungia, traukia link savęs. Sunku susitaikyti su ta mintimi, suvokti tai, kad viskas kinta ir vienąsyk baigiasi. Amžino pastovumo nėra. Na, nebent mirtis, bet nežinau apie ją iš tikrųjų nieko. Galiu šnekėti tik apie gyvenimą ir apie gyvuosius. Atrodytų, jog šiuolaikinis žmogus savo širdyje nejaučia, nesuvokia mirties. „Techniškai mes suvokiame, jog galime mirti, ir apdraudžiame gyvybę, kad apsaugotume saviškius nuo vargo. Tačiau iš tikrųjų širdies gelmėse jaučiamės esą nemirtingi“ (Ph. Aries „Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje“). Tik kartais, kai radikaliai pasikeičia gyvenimas, pajunti jo LAIKINUMĄ. Tą tikrąjį. Supranti, jog laukia dar vienas slenkstis – „mano“ mirtis. Tokia reali. Tačiau kodėl taip sunku ją suvokti? Kodėl nejunti savo mirtingumo, kodėl kiti artimieji neatrodo mirtingi, o mintis apie jų galimą ir tikrą laikinumą atrodo gąsdinanti, todėl varoma šalin? Netgi kai tikima pomirtiniu gyvenimu. Mirtis įgavo dramatišką ir labiau įtemptą pavidalą. „…asmeniškesnis ir intymesnis mirties jausmas, „mano“ mirties jausmas pasireiškė nepaprastu prisirišimu prie gyvenimo, be to – kančių pralaimėjimo ir drauge mirtingumo suvokimu: aistra būti, nerimu, kad nepakankamai būsi“ (ten pat). Šiuolaikinės civilizacijos žmogus lengvai sutinka melo pasaulį, teatrą, kūrybą ir lengvai patiki jais, bet tikėti mirtimi, natūraliausiu ir tikriausiu dalyku, yra baugu ir sunku. Mirties instinkto mums gamta nedavė? Tik instinktą gyventi? O juk iš pradžių mirtis buvo sutinkama lyg su pasyviu nuolankumu, tikint Lemtimi, kuriai nebuvo įprasta priešintis: „Mirtis – tai savo Lemties atpažinimas, kai kiekvienas suvokia, kad jo asmenybė, aišku, nėra sunaikinta, bet užmigusi – requies. (…) Toks požiūris į mirtį išreiškia susitaikymą su Lemtimi ir abejingumą pernelyg įvairioms ir savitoms asmenybės formoms“ (ten pat). Sugebėjimas ramiai numirti ir sutikti artimųjų mirtį – toks buvo mirties instinktas. Mūsų laikų racionalusis žmogus jį praranda, bet gyvenimas dėl to netampa begalinis, todėl susidūrimas su mirtimi atrodo vis tragiškesnis.

Toks mirties suvokimas dominuoja visame XXa. pabaigos šiuolaikinės civilizacijos pasaulyje. Tačiau kokie stereotipai gali glūdėti lietuvių pasąmonėje? Remiantis archeologija ir mitologija, galima teigti, jog pirmiausia mirusiųjų bijota: jie laidoti suriesti, apmėtomi akmenimis, matyt, baimintasi jų sugrižimo. Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, tuo metu vyravęs matriarchatas, todėl tokį laidojimą galėjo laikyti žmogaus grąžinimu į Didžiosios Deivės įsčias, kuriose viskas yra nebūtybiška.

Vėliau mirusieji gerbti ir deginti. Stipriai tikėta pomirtiniu gyvenimu, našlės neverčiamos žudydavosi po vyrų mirties, vildamosis aname pasaulyje su jais susitikti. Tarnų pasiaukojimas po šeimininkų mirties ir drabužių, asmeninių daiktų bei gyvūnų laidojimas kartu su mirusiuoju taip pat rodo stiprų, neabejotiną tikėjimą gyvenimu po mirties.

Ko gero, iki XXa. buvo išlikęs namų kultas – mirusieji šalia mūsų. Vėlės vaišinamos švenčių metu, jaučiamas jų buvimas. Pomirtinio gyvenimo vieta ne po žeme, o tam tikrose žemės vietose arba šiek tiek aukščiau žemės: kalneliuose, medžių viršūnėse, miškuose. Europos kultūra jaučiama dar ne visur, mirties dar ne visada bijoma, tačiau ilgainiui vakarietiška pasaulio samprata įtakoja lietuviškąją. Mirtis tampa nenusakoma nežinomybe, riba, skiriančia mus čia nuo jų, buvusių, ten.

II. MIRTIES ŽENKLAI VYTAUTO MAČERNIO POEZIJOJE

Jauni mirę poetai mums atrodytų tarsi arčiausiai mirties, arčiausiai jos suvokimo, nors nebūtinai mirtis – jų kūrybos dominantė. Ji – lyg šių poetų gyvemino kulminacija, todėl taip traukia suprasti, pažinti jų požiūrį, santykį su mirtimi. Norėčiau šiuo aspektu pažvelgti į anksti mirusio lietuvių poezijos klasiko Vytauto Mačernio kurybą, kurį galbūt lietuvių klasiku padarė pati mirtis. Jo poezijos pasaulyje gana daug archajiškų detalių, senosios baltų ir vėlesnės lietuvių kultūros ženklų. Tarsi matriarchato žymė – pagarbus santykis su žeme – Deive motina:

Aplink bekraštė tamsuma…

Taip gera vienišam nakty,-

Po kojų žemė mylima

Ir visa taip arti arti… („Einu, sustoju…“)

Eilėraščio lyrinis subjektas, jausdamas realios žemės artumą, šalia junta tą visumą, esančią žemės įsčiose. Galbūt iš tos pačios kultūros erdvės atklysta ir nakties vaizdiniai – nakties kultas:

Vidunaktį dažnai

Aš pabundu,

Kada keistai

Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,

Kas daros su manim,

Bet man kaskart sunkiau

Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų. („Vidunaktį dažnai…“)

Pirminėje mitinėje sampratoje Naktis buvo vertinama labiau negu Diena. Naktis duoda pradžią Dienai, lygiai taip pat, kaip ir Žemė – Dangui. Senosios visuomenės apeigos būdavo atliekamos naktimis, laikas irgi skaičiuojamas naktimis, o ne dienomis. V.Mačernio eilėraščių
žmogaus vidiniai konfliktai kyla dažniausiai naktimis, prabudus, jaučiant situacijos šventumą ir netradiciškumą. Naktis įkvepia žmogų, pasaulis atrodo realesnis negu dieną:

Sėdžiu lange. Rugsėjo naktis. Pilnatis.

Ir švelnus kaip vestuvinis nuometas

Lengvas rūkas virš pievų. („Rugsėjo naktis“)

Be to, dar yra eilėraščių, kuriuose naktis atsiskleidžia tradicinėmis savo reikšmėmis – amžinybe, mirtimi:

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,

Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,

Išeisiu vienišas į amžinąją naktį. („Praeinančiam pasauly…“)

Šiuo atveju naktis suprantama kaip tamsa – nežinomybė, tai, kas bus po mirties. Dar vienas V.Mačernio poezijoje archajiškas ženklas – mirusių grįžimas, buvimas šalia visiškai jų nesibaiminant, priimant ir bendraujant su jais:

Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno

Senoliai grįžę mano kambary susėda

Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu

Ir ima tarp savęs įvertint darbus mano:

Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį,

Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury. („Už lango…“)

Eilėraščio lyriniam subjektui yra svarbi praeities žmonių nuomonė, jo darbų įvertinimas. Greta „gyvena“ ir mirusioji mylima senolė, atklystanti retsykiais į sodą:

Ten sodo vidury, po didele purėta obelim, matau, senolė sėdi (…)

Aš prieinu arčiau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:

„Tai tu, sūnel, grįžai namolei?!

Prieik arčiau ir sėsk šalia…

Kiek aš dienų pralaukiau čia, į kelią žvelgdama, tavęs!“ („Šeštoji vizija“)

Bendravimas su mirusiuoju žmogum neatrodo nepaprastas ar bauginantis – tai tik švelnus prisilietimas prie pasaulio, kuris egzistuoja tuo pačiu metu šalia realaus. Galbūt jis net tikresnis už realųjį („grįžai namolei“)? Galima netgi parašyti laišką mirusiam draugui (eil. „Laiškas mirusiam draugui“) arba pasiguosti senolei. Kaip šių minčių paaiškinimas – eilutės iš eilėraščių ciklo „Songs of Myself“:

Aš pasauly neturiu jau mylimų

Mirę jie yra, mane čia žemėje mylėję,

Tai kodėl nykiais ir neviltingais vakarais man

nesišaukt prisiminimuose į tuos, kurie kadais mane mylėjo?

Lyrinis subjektas jaučiasi apleistas, visi jo mylėti žmonės mirę, todėl jų buvimo šalia jutimas yra tarsi paguoda, nuraminimas.

Vis dėlto V.Mačernio eilėraščiuose greta archajiškų mirties ženklų randasi ir XXa. europietiškų, labiau pesimistiškų, kai atrodo, jog nėra pomirtinio gyvenimo: visa, ką mes turime, yra čia, žemėje, ir tik čia galime įamžinti save:

Raudokit, kapo akmenys, ir verkit, mirusieji,

Raudokit vidury nakties,

Pro jus vis eis visi kaip ėję

Ir jūsų verksmo negirdės.

Jei jūs neturite darbų dalies šventos,

Prakeiktos jūsų dulkės žemės viduriuos. („Kapuose“)

Amžinybė suprantama kaip kitų gyvų žmonių prisiminimas, todėl reikia stengtis išlikti jų atmintyje. Kaip viena iš galimybių BŪTI yra KŪRYBA:

Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš

Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus,

Todėl ir skubinu, kad žody praeitis

Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus. („Man neramu…“)

Žmogus išlieka prisiminimo dėka, tačiau yra sunaikinamas kaip asmenybė:

Viskas pasauly vieną kartą baigias.

Kartu neamžinas ir tu – žmogus. („Rudens žodžiai“)

Visiškos nebūties baimė skatina prisirišimą prie realaus gyvenimo, atsiranda noras ištempti jį iki begalybės, kad būtent ši egzistencijos forma taptų amžinybe:

Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas!

O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį

Ir juo keliaut kaip amžinasis piligrimas,

Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti. („Gyvenimas…“)

Racionalusis šiuolaikinis žmogus pilnas nerimo ir nežinios. Nesant tvirto religinio pagrindo, iškyla daug abejonių ir klausimų, į kuriuos rasti atsakymų protu beveik neįmanoma:

Išgyvenimai lašas po lašo

Ardo sielos trapiąsias lytis

Ir vėl kuria naujas, bet, sakyk, prie kurios

Tavo aš amžinai apsistos? (,,Visa tai…“)

Galima sąlygiškai teigti, kad Vytauto Mačernio kūryboje susitinka du pasauliai: senasis, archajinis, ir naujasis, europietiškas, lyrinis subjektas blaškosi tarp jų: viename eilėraštyje dominuoja vienas, kitame- kitas. Galima tik spėti, kad senieji vaizdiniai atklysta iš pasąmonės klodų, o naujoji europietiškoji samprata formavosi vakarų kultūros, ypač literatūros, įtakoje.

Tai būtų lyg mirties temos atskaitos taškai- pradinis ženklas, į kurį atsirėmę bandysime eiti į mažiau žinomų ir oficialiai apeinamų poetų kūrybą. V.Mačernį MIRTIS pakylėjo, suteikė jo kūrybai gilesnį, mistiškesnį skambėjimą arba bent ypatingesnį – atidesnį, pagarbesnį – perskaitymą. Reikšmingai skaitomos V.Mačernio eilės V.Kubiliaus, V.Daujotytės, T.Sakalausko ir kitų literatūrologų darbuose. Yra dar jo poezijoje mįslių, kurias galbūt bandysime įminti mes, eiliniai skaitytojai. Šioje darbo dalyje bandžiau iškelti tik kai kurias asociacijas, kilusias man skaitant V.Mačernio poeziją kultūrologiniame mirties sampratos kontekste.

Dabar bandysiu žengti žingsnį link kitų – irgi ankstyvos mirties ženklu pažymėtų – tai A.Ambraso ir R.Mosėno. Kokiomis prasmėmis versis jų eilės? Skaitysiu lėtai – ne, ne vien apie mirtį, bet ir apie buvusį arba sugalvotą gyvenimą, paliktą žodžių eilutėse.

III. ARVYDO AMBRASO

PRASMIŲ LAUKAS

1. Asmenybės kontūrai.

Žinių apie Arvydo Ambraso gyvenimą nėra daug: poetas gimė 1947m. lapkričio 3d. Vilniuje, baigė S.Nėries vidurinę mokyklą, 1965m. įstojo į Dailės instituą studijuoti tapybos; 1970m. paskutiniame kurse, ruošdamas diplominį darbą, A.Ambrasas mirė. Yra likęs po mirties sudarytas vienas eilėraščių rinkinys „Žeme, nepalik mūsų“, kuriame yra keturiasdešimt keturi gana skirtingos tematikos eilėraščiai, atskleidžiantys gana vientisą pasaulį, kurio atradimo lauke tikėsimės surasti ir suprasti anksti mirusį menininką A.Ambrasą.

2. Eilėraščių „aš“ ir kiti žmonės.

A.Ambraso eilių semantinis centras tradicinis – tai žmogus – dažniausiai „aš“, kurį lengviausia pažinti ir suprasti iš bendravimo, santykių su kitais eilėraščio lyrinio vyksmo dalyviais. Lyrinis „aš“ nėra užsidaręs nuo pasaulio, nors, atrodytų, kartais vienišas ir liūdnas, įžeistas, jis siekia dalintis su kitais viskuo, ką turi:

Šulinių svirtys vis girgžda girgžda.

Jei nori, prisemsiu tau sklidiną kibirą

Šalto vandens.

Žvaigždžių ir svajonių, jei nori,

Primėtysiu į patį dugną.

Aš tau galiu ir šypseną padovanoti,

Ir laukų rudeninių melancholiją,

Ir išsiskyrymų ilgesį,

Ir meilės liepsningą žvilgsnį. („Šulinių svirtys…“)

Atrodytų, jog niekas nėra tiek svarbu, kiek kiti žmonės, jų dvasios pilnatvė. Netgi kūrybą, kurią labai vertina dauguma poetų, nustelbia paprastas žmogus:

…Ir įeina tylėdami žmonės, svetimi, nepažįstami,

Su savo slaptom mintim,

Susėda aplink motiną ugnį

Lyg apie švenčių stalą:

Iš lėto garuoja nuo jų apmaudas,

Pyktis, nepasitikėjimas.

Nereikia nei duonos, nei druskos, nei vaišių-

Užtenka ugnies poezijos.

Kai nebeliks malkų,

Sukūrensim mano visus eilėraščius,

Kad degtų ugnis iki ryto,

Degančią širdį paliksiu,

Kad šildytų ji ir šviestų,

Kad nepažįstami žmonės

Kartu klausytųs karštų liepsnos žodžių

Ir kad ilgai neišeitų. („Įsiklausyk…“)

Svarbiausia, kad žmonės būtų kartu, kad jų neigiamos emocijos išgaruotų bent sekundėlei, vietoje jų atsirastų supratimas ir galbūt meilė (šiluma). Lyrinis subjektas myli žmones, vardan jų nepagailėtų savęs, net daugiau – kūrybos. Kartais atrodo, jog kitų pasaulio pilnatvė yra gyvenimo prasmė, „aš“ užmirštamas ir tiesiog altruistiškai padalinamas kitiems:

Baltai mėlynu lašu

Ištiškau

Ant šalto grindinio

Tik tam,

Kad galėčiau pagirdyti

Meilės ištroškusius akmenis,

Pirmą ir paskutinį kartą

Gyvenime pamatyti

Aukštus ir pilnus namus,

Sudrėkint kažkieno

Pavargusias akis, lūpas, plaukus,

Po to susigerti į žemę

Ir amžiams pradingti („Baltai mėlynu lašu…“)

Tai tiesiog idealistiška, maksimalistiška lyrinio subjekto pozicija, tačiau sunku abejoti jo žodžių nuoširdumu. A.Ambraso eilėse nesigirdi melo ir beveik visiškai nėra jokios kaukės. Būsenos bei jausmai išreiškiami nuoširdžiai, atsiveriama labai emocionaliai – tiesiog išrėkiant, rėžiant visas nuoskaudas tiesiai į akis:

Aš negirtas!

Bent taip neatrodo…

Tik lietpalčio nepakeliu

Balto. O gaila.

Rupūžės! Gaila – sakau!

Gaila – sakau!

Gaila – sakau!

Gaila – sakau!!!

-Negirdi… („Aš išeinu“)

Šiame eilėraštyje atrandame kitokį santykį su žmonėmis – lyrinis subjektas pavargęs, įskaudintas, vienišas, neišgirstas. Jis bando teisintis prieš kitus, kol vis dėlto išsprūsta nevilties žodžiai, net kaltinimas, kad likai niekieno neišgirstas. Eilėraščių „aš“ dažnai yra vienišas, savame liūdesyje besiguodžiantis tik iliuzijomis:

Iliuzija nesudužk nepranyk

Kaip muilo burbulas

Vaivorykštės splavom

Aš tavęs laukiu

Bet kitą sykį

Tu nebegrįši… („Ne, neišeik…“)

Vienatvė tokia aiški, jog net susikurtoji savotiška meilės iliuzija gali tuojau pat dingti ir nebegrįžti. Nebėra užuovėjos tikrovėje, meldžiama svajonės pasilikti, nors suvokiant, kad tai tėra iliuzija – vienintelė, todėl tokia brangi. Vis dėlto daugiausia A.Ambraso eilių vyrauja tamsios nuotaikos, nykuma („ant kranto nyku ir tuščia“, „vis vien nyku“, „tai šalta ir nyku“), liūdesys. Nuotaika šiek tiek pasikeičia, kai kalbama apie meilę:

Nesibarkim, nereikia –

Savo širdy paieškokim vasaros.

(…)

Prispausiu pirštus prie lūpų

Ir tavo žodžius surinksiu

Į didelį širdies korį. („Nesibarkim…“)

Nusiraminama, liūdesys užmirštamas, visa atrodo gražu ir gera. Vasara tarsi įkvepia lyrinį subjektą, leidžia jam atsikvėpti ir mylėti. Eilėraštyje „Himnas meilei“ vasara dovanoja žaismingumą, laisvę:

Vasara vasara

Saulė išdegusi

Alyvų vakaras

Meilė patrakusi

Skrieja tik dienos

Vasara vasara

Dingsim lig ryto

Grįžulo Ratuose

Siausim ten dūksim…

Mylimieji šėlsta žvaigždėse: kai myli, atrodo, jiems viskas įmanoma. Meilė jau nebe tokia rami kaip prieš tai buvusiame eilėraštyje: „meilė patrakusi“, leidžianti užsimiršti, nesibaigianti, besitęsianti diena po dienos. Tarp mylimųjų nėra jokio priešiškumo, jie jaučiasi vieni visame pasaulyje.Tačiau vasara baigiasi, meilei, taip glaudžiai susijusiai su ja, taip pat artėja baigties riba:

Jau baigiasi vasara

Nori nenori teks išsiskirti

Su tavim

Su gėlėm

Nes lapai jau gelsta

Ir žvaigždės jau byra

Kišenėje traukinio bilietas

Na lik
sveika

Traukinys pajudėjo

Rašysi?

Nežinau

Pro šalį šmėkšteli tarsi brūkšnys

Ir gėlės ir šunys

Ir tavo akys („Rugpjūčio mėnuo“)

Viskas susilieja į viena: ir gėlės, ir šunys, ir mylimosios akys, galbūt jau nebe tokios svarbios. Išsiskyrimas dvelkia abejingumu, neaišku, ar bus paliktas ryšys tarp buvusių mylimųjų. Eilėraščiuose meilės tema yra ir liūdesio bei vienišumo motyvų, būdingų visai poeto kūrybai. Meilė – lyg savotiškas išsigelbėjimas lyriniam subjektui, kai jos nebelieka, vienatvės jausmas išsiskiria dar labiau, tampa aštresnis ir suteikia daugiau skausmo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2633 žodžiai iš 8649 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.