TURINYS
ĮVADAS 3
1. BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. VERBALINIS IR NEVERBALINIS
BENDRAVIMAS 5
1.1 Verbalinė kalba mokytojo ir mokinių bendravime 9
1.2 Artistiškumas – kūno kalba 13
2. VERBALINĖS IR NEVERBALINĖS KALBOS SANTYKIS PRADINĖJE MOKYKLOJE 19
3. NEVERBALINĖS KALBOS RAIŠKOS MOKINIŲ BENDRAVIME TYRIMAS 25
2.1 Pedagogų apklausos duomenų analizė 26
2.2 4 klasės mokinių anketinės apklausos duomenų analizė 31
1.3 Mokinių stebėjimo duomenų aprašymas 36
IŠVADOS 39
NAUDOTA LITERATŪRA 41
SANTRAUKA 43
PRIEDAI 44
ĮVADAS
Temos aktualumas: Lietuvių kalba – ryškiausias lietuvių tautos
nacionalumo požymis ir didžiausia vertybė. Mokykloje ja perteikiamos
dorovinės nuostatos, tautos atmintis. Ja kuriama dabarties kultūra.
Pradinėje mokykloje kalba yra prieinamiausias vaiko informacijos šaltinis
ir viena iš svarbiausių mokymosi priemonių. Kalbėdami žmonės bendrauja.
Bendravimas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių. Be bendravimo
su žmonėmis negali būti normalaus psichinio žmogaus vystymosi. Negalime
žmogaus asmenybės raidos atsieti nuo socialinės aplinkos, nuo tradicijų.
Tai turi įtakos ir harmoningai asmenybės raidai, ir jo individualių galių
raiškai.
Bendravimas su kiekvienu asmeniu yra skirtingas. „Bendravimas – turėti
bendrų reikalų, santykių“ [8, p. 78]. Mes bendraujame verbaliniu, ir
neverbaliniu būdu, taip pat kaip bendravimo forma yra naudojama rašytinė
kalba. Neverbalinis bendravimas -„nežodinių elementų (gestų, mimikų)
naudojamas bendraujant. Verbaliniai bendravimo elementai, t.y. tai ką
žmogus kalba, ir neverbaliniai elementai, t.y. kaip žmogus kalba, gali
sutapti, papildyti vienas kitą, bet gali ir prieštarauti vieni kitiems“
[29, p. 188]. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ verbalinis bendravimas
apibūdinamas, kaip „žodis, žodžiu pareikštas“[8, p. 921].
Apie bendravimo svarbą, funkcijas bei raišką daug rašė D. Gailienė, L.
Bulotaitė, M. Sturlienė (20002), A. Gučas (1990), J. Laužikas (1997), A.
Pease (2003), J. Vabalas – Gudaitis (1983), R. Želvys (1995), V. Žemaitis
(1992) ir kt.
Šiuolaikiniame gyvenime Lietuvai integruojantis į Europos
Sąjungą vis dažniau susiduriama su kitų tautų atstovais, ir nemokant jų
kabos susikalbama kūno judesiais, ženklais – kūno kalba. Juo labiau
plečiasi ir intensyvėja žmonių bendravimas, tuo daugiau juntame ir
bendravimo kultūros stoką. Tai, matyt, galima paaiškinti ne vien tuo, kad
žmonių santykiai tampa sudėtingesni, bendravimas – intensyvesnis, bet ir
tuo, kad smarkiai kyla bendras žmogaus kultūros lygis, turtėja dvasinis
pasaulis, kad dabar jis daug reiklesnis sau ir kitiems, nepakantesnis
savanaudiškumui, šiurkštumui, bukumui, chamiškumui ir kitokiam blogiui
žmonių santykiuose.
Žmonės bendraudami ir bendradarbiaudami gali sėkmingiau tenkinti
daugelį svarbiausių savo poreikių. Visų pirma žmonės bendraudami ir
bendradarbiaudami keičiasi informacija. Antra, bendravimas ir
bendradarbiavimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save
[2, p. 11]. Bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymas prasideda dar šeimoje,
atėjus vaikui į mokyklą tobulinamas.
Mokytojo ir mokinio, auklėtojo ir auklėtinio bendravimo ir
bendradarbiavimo būdo problema labai sena. Visais laikais ir visų tautų
pažangūs pedagogai jai skyrė didelį dėmesį. Antai jau žymus graikų
filosofas Platonas, kurdamas valstybės, kaip politinės ir dorovinės
organizacijos modelį, teigė, kad tik teisingas jauno žmogus auklėjimas ir
lavinimas pažadina geruosius žmogaus prigimties bruožus, o kas jau juos
turįs, tai tokio teisingo auklėjimo ir bendravimo atitikimo prigimčiai dėka
padaro tuos bruožus dar geresnius. [30, p. 140].
Pagrindinis bendravimo ir bendradarbiavimo mokytojas yra mokykla.
Kiekvienos tautos mokykloje vaikai išmoksta, kaip tinkamai reikšti savo
emocijas, jausmus, taisyklingai kalbėti. Auklėjimo, ugdymo procese
mokytojas su mokiniais nuolat bendrauja ir bendradarbiauja žodžių ir kūno
judesių pagalba.
TYRIMO OBJEKTAS: 1 ir 4 klasių mokinių neverbalinės kalbos raiška.
DARBO TIKSLAS: Atskleisti neverbalinės kalbos svarbą mokinių
bendravime.
DARBO UŽDAVINIAI:
1. Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę.
2. Išanalizuoti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį pradinėje
mokykloje teoriniu ir praktiniu aspektu.
3. Nustatyti mokinių neverbalinės kalbos raišką ir jos įtaką
bendravimui.
HIPOTEZĖ: Neverbalinė kalba bendravimą padaro išraiškingesnį.
TYRIMO METODAI: mokslinės literatūros analizė; stebėjimas;
anketavimas; interviu; tyrimo rezultatų statistinė ir grafinė analizė.
DARBO STRUKTŪRA IR APIMTIS: Darbą sudaro santrauka, įvadas, trys
skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas ir priedai.1. BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. VERBALINIS IR NEVERBALINIS
BENDRAVIMAS
Norime ar
nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo pat ryto iki vakaro su
kuo nors bendraujame ir bendradarbiaujame. Vaikai bendrauja ir
bendradarbiauja su tėvais, studentai su dėstytojais, įstaigų darbuotojai su
savo vadovais, bendradarbiais, klientais. Netgi tada, kai šalia nėra nei
vieno žmogaus, jaučiame aplinkinių įtaką. „Pedagogikos terminų“ žodyne
bendravimas yra aiškinamas kaip „keitimasis informacija, patirtimi, jos
turtinimas naudojantis žodiniais ir nežodiniais ženklais.“ [15, p. 27].
Anot D. Gailienę, L. Bulotaitę, M. Sturlienę, bendravimas yra
daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančią
draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą
publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir
aspektai. [11, p. 127].
Bendravimo formos yra žodinės, rašytinės ir nežodinės. Žodinis
bendravimas – dialogas ir monologas. Rašytinis – gebėjimas išreikšti ir
perduoti raštu mintis bei jausmus. Nežodinis bendravimas – emocijos,
įgyvenimai, žvilgsnis, gestai, mimika ir kt. Tai – bendravimas be žodžių.
Anot V. Žemaičio (1992), „šie neverbalinio bendravimo būdai sudaro savitą
komunikacinę ženklų sistemą, kuri papildo verbalinę komunikaciją, o kartais
net ją pakeičia“. [33, p .5].
Galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas
intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,
interpersonalinis). Puikios intrapersonalinio bendravimo iliustracijos –
posakiai „mane baigia užgraužti sąžinė“, „pasižiūrėk į save iš šalies“ ir
pan. Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kuri įsitraukia ne mažiau kaip du
žmonės. [2, p. 34].
[pic]
1 lentelė Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai [2, p. 34].
Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,
prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys
iš plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors
ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša
vieni kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami
įvairūs būdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi
aprangos detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis
informacija vyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas
ir gavėjas supranta tų pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. [10,
p. 310]. Mokykloje nuolat komunikuoja pedagogas su savo auklėtiniais. Kaip
pedagogas sugeba perteikti mokomąją medžiagą priklauso, kaip mokinys ją
perims, supras ir gebės įsisavinti.
Kitas svarbus bendravimo aspektas – tarpusavio sąveika. Tai
bendraujančių poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems
tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Dažnai, turėdami
įvairių tikslų, tarpusavyje bendrauja visai nepažįstami žmonės. [2, p.35].
Mokykloje tarpusavyje nuolat bendrauja mokytojas ir mokinys. Mokytojas
yra tarsi patarėjas, pagalbininkas. Pedagogas auklėtiniams turi didžiulę
įtaką. Vaikai stebi mokytojo kalbėseną, judesius, mimiką, veido išraišką ir
patys bando pamėgdžioti.
Pasak J. Vabalą – Gudaitį tarpusavio sąveiką turi sudaryti ne mažiau
kaip du nariai, be to jie turi vienas kitą veikti arba paeiliui arba net
vienu metu. [32, p.104]
Bendravimą galima apibūdinti, kaip:
2 lentelė Bendravimo apibūdinimas.Turint galvoje svarbiausius čia paminėtus bendravimo aspektus, galima
sakyti, jog sąvoka bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio
suvokimą keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius.
Poreikis bendrauti – vienas pirmųjų vaiko socialinių poreikių. Jis
pasireiškia jau pirmojo gyvenimo mėnesio pabaigoje ir išlieka beveik visą
gyvenimą. Nuo šio poreikio tenkinimo, kaip parodė rusų psichologų L.
Vygotskio, A. Leontjevo, A. Lurimjos, D. Elkonino ir jų pasekėjų tyrimai,
priklauso vaiko psichinis vystymasis. Kontakto su artimais žmonėmis, t. y.
tėvais, mokytojais pobūdis, jų bendravimo su vaiku kultūra bei prigimtinių
poreikių tenkinimo esmės suvokimas – pagrindinės padedančios asmenybei
vystytis sąlygos [34, 216- 217].
Atėjus vaikui į mokyklą bendravimo poreikis nepakinta, tačiau
prasiplečia. Vaikai jau bendrauja ne tik su tėvais, broliais, seserimis,
bet ir su pedagogais, bendraamžiais. Mokykloje atsiranda poreikis
bendradarbiauti. „Dabartiniame Lietuvių kalbos žodyne“ žodis
„bendradarbiauti“ apibūdinamas, kaip kartu su kitais dirbti. [8, p. 91].
Pasak J. Vabalą – Gudaitį, pedagogas mokiniu turi rūpintis taip, kaip
rūpinasi juo mama. Skirtis turi tik sąmoningumas: „motina intuityviai ir
bemaž nesąmoningai užmezga stiprius santykius su savo kūdikiu, pedagogas
tuos santykius nustato sąmoningai, nors ir jam šiame darbe daugiausiai
padeda įgimti tėviškumo instinktai bei jautrumas vaikų bejėgiškumui.“ [32,
p. 108]. Pagal tai auklėtojų ir auklėtinių bendravimas yra daugiau
dalykinis, nors yra ir
bendravimo išraiškų: mokytojas paguodžia
užsigavusį auklėtinį, paglosto, apkabina, meiliai šypsosi ir pan..
Mokytojo ir mokinių bendravime ir bendradarbiavime, anot J. Vabalo –
Gudaičio, pirmiausia svarbu – auklėtojo psichofizinės ypatybės, labiausiai
tos, kurios padidina jo kaip sąveikos nario reikšmę. Antrąją pedagogikos
dalį sudaro auklėtinio psichofizinės funkcijos, dalyvaujančios bendravimo
sąveikoje, ir jų klasifikacija pagal reikšmę konstrukcinei sąveikai. Pačią
svarbiausią pedagogikos dalį sudaro sąveikos abipusiški vyksmai ir
nustatymas sąlygų bei priemonių, kurios stiprina arba silpnina konstrukcinę
sąveiką. Pasak J. Vabalą – Gudaitį tarpusavio sąveikai priskiriami garsai,
o ypač žodžiai ir optiniai įspūdžiai veikia vaiko sielą. [32, p. 109-110].
Pedagogo ir mokinių bendravime ir bendradarbiavime labai svarbu ne
tik, kas pasakoma, t.y. žodžiai, bet ir tai kaip pasakoma. Negali būti
pilnavertis bendravimas, kai mokymo procese bendraujama tik žodžiais.
Vaikams mokantis svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti kaip yra pasakoma.
Vaikas taip geriau įsimena medžiagą, nes prisimena su kokia veido išraiška
mokytojas pasakojo,kokie buvo jo gestai, kokias emocijas perteikė.
Mokykloje tinkamą bendravimą ir bendradarbiavimą sąlygoja teigiami
tarpasmeniniai ir kolektyviniai santykiai, o tinkamas bendravimas ir
bendradarbiavimas – teigiamus santykius, kuriuos reguliuoja pedagoginė
etika, taktas, mokinio taisyklės, asmeninis patrauklumas, sąmoningas ir
nesąmoningas požiūris vienų į kitus, prieštaravimų sprendimas. Mokytojo
bendravimo kultūra ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir viso pedagoginio
proceso šerdis.
Bendravimo ir bendradarbiavimo, jo kultūros išmanymas žmogui toks
reikšmingas ir būtinas, kad be jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus.
Bendravimo procese sukuriama individo socialinė esmė, susiformuoja visi jo
žmogiškieji bruožai – pažiūros ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos,
vertinimai ir idealai, charakterio savybės ir elgesio įpročiai. Be
bendravimo neįmanoma žmonių gamybinė, kultūrinė bei visuomeninė veikla.
[32, p.113].
Pagaliau mokėjimas išlaikyti tinkamą bendravimo ir bendradarbiavimo
kultūros lygį – didelė savaiminė vertybė. Kiekvienam labai svarbu patirti
kito žmogaus artumą, jo palankumą, būti suprastam, dalintis mintimis ir
išgyvenimais.
Pasak J. Vabalą – Gudaitį (1983), auklėtojas klasėje turi sukurti
tokią bendravimo atmosferą, kurios narys jis pats būtų, jei pedagogas pats
nėra tos sąveikos narys, anot J. Vabalo – Gudaičio , tai nepavydėtinas
tokio mokytojo likimas. Jei mokytojas, kad ir ne visai sąmoningai sukuria
mokinių sąveiką, ir pats yra veiklus jos narys, tai tame bendravimo
sūkuryje jis turės energijos, smalsumo, nes vaikai „užkrės“ jį savo
įkarščiu bei troškimais vis naujų žinių. Toks mokytojas nuolat stiprins
bendravimą su savo mokiniais. [32, p.109-111].
L. Jovaiša (1993) teigia, kad bendravimu ir bendradarbiavimu pradedamas
ir baigiamas pedagoginis aktas pamokos metu ir tiek kitokių pedagoginių
susitikimų metu. Bendravimo ir bendradarbiavimo dėka organizuojama,
atliekama ir kontroliuojama veikla vadovaujantis konkrečiais mokymo ar
auklėjimo uždaviniais. Bendravimas ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir
viso pedagoginio proceso šerdis. [15, p. 27]Galima teigti, kad bendravimas ir bendradarbiavimas reikalingas
kiekvienam žmogui, nes poreikis bendrauti jau pasireiškia pirmosiomis
kūdikio gyvenimo dienomis ir tęsiasi visą gyvenimą. Be bendravimo ir
bendradarbiavimo neįmanoma apsieiti mokykloje. Mokymo procese pedagogas
bendrauja ir bendradarbiauja su vaikais, o ir vaikai bendrauja ir
bendradarbiauja tarpusavyje. Pagrindinė bendravimo išraiška yra žodinis
bendravimas, tačiau neįmanoma apsieiti ir be nežodinio bendravimo, kuris
papildo žodinę išraišką.
1.1 VERBALINĖ KALBA MOKYTOJO IR MOKINIŲ BENDRAVIME
Kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma
bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinoma. Bendravimas perteikiant
informaciją žodžiu vadinamas kalbėjimu. Pasaulyje yra daugiau kaip trys
tūkstančiai kalbų. Todėl norint visaverčio bendravimo būtina mokėti kalbą,
kuria kalba pašnekovas.
Pasak B. Rosenberg Marchall (2000), kalba, žodžiai turi didžiulę
reikšmę visiems žmonėms. Kalbėdami mes labai priartėjame prie bendravimo
(kalbėjimo ir klausymo), skatinančio nuoširdžiai duoti, tiesiančio tiltus
ne tik į mus pačius, bet ir į kitus. [31 , p. 12]. Kalba pagrindinė mokymo
ir auklėjimo, bendravimo priemonė, kuria žodžiais keičiasi informacija,
pažintine, praktine, emocine patirtimi. Mokymo procese kalba plečiama ir
gilinama. [15, p. 92].
J. Pikūnas ir A. Palijauskienė (2001) teigia, kad mokytojų ir mokinių
tiesioginis bendravimas vyksta sistemoje „subjektas – subjektas”. Galimas
ir tarpinis vyksmas, kai įsiterpia mokomosios priemonės, knygos, tada
bendravimas tampa sistema „subjektas – objektas”. Tiesioginis bendravimas
kalba visada
prasideda nuo kontakto ir santykių užmezgimo, susitikus ugdymo
proceso dalyviams: mokytojui ir mokiniui. Čia mokytojas vadovauja
bendravimui, kreipia jį kultūros vertybių įgijimo linkme. Keitimosi
patirtimi turinį sudaro ne tik žinios, bet ir mokėjimai, įgūdžiai, pažiūros
ir kitos objektyvios vertybės. Todėl verbalinis bendravimas yra vienas
esminių ugdymo komponentų. [25, p.64]
Anot R. Želvio (1995), kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir
vidinis. Vadinasi, kalba skirta ne vien bendrauti su kitais žmonėmis:
galima kalbėti ir su pačiu savimi. [33, p. 65]. Šiame darbe bus aptariamas
bendravimas tarp mokytojų, mokinių ir bendravimas tarp mokinių.
Verbalinis bendravimas gali būti monologinis ir dialoginis Monologinis
kalbėjimas yra tada, kai šneka vienas žmogus, o kiti, būdami klausytojais,
tik priima žodinę informaciją. Dialoginio kalbėjimo metu bendravimo
partneriai vienas kitam perdavinėja pokalbio giją— ir patys kalba, ir kitų
klausosi. Dialogas sudėtingesnis už monologą: pašnekovams reikia labiau
taikytis vieniems prie kitų. Šis prisitaikymas yra įvairialypis —
pašnekovams tenka suderinti savo pokalbį taip, kad abu nenutiltų arba
nepradėtų šnekėti vienu metu. [33, p. 67-68].
Mokėjimas naudotis verbaliniais įgūdžiais – svarbiausias elementas
mokytojo darbe, kurį atspindi penkios mokytojo funkcijos, susijusios su
mokytojo ir mokinių verbaliniu bendravimu:
[pic]
3 lentelė Mokytojo ir mokinių verbalinio bendravimo funkcijos3 lentelėje pateikta mokytojo ir mokinių verbalinio bendravimo schema
kurią būtų galima paaiškinti taip: visų pirma mokytojai turi kalbėti
aiškiai, suprantamai, kad būtų išgirsti ar kad jų žodžiai turėtų poveikį.
Taip pat mokytojas turi suprasti, ką mokiniai jam nori pasakyti; mokytojų
vertinimo sistema – galima rasti daugybę pavyzdžių, kai mokinių kalbos
mokymasis nukentėjo dėl netinkamos ugdymo programos, nes buvo iki galo
neišsiaiškintos mokinių galimybės mokytis kalbos; mokytojų kompetencija
turi padėti vaikams suvokti, kad kalbos mokėjimas leidžia būti raštingu
visuomenės nariu; ir mokytojų dalyvavimas socializacijoje – turi padėti
mokiniams tapti pilnaverčiais visuomenės nariais.
R. Želvio (1995) teigimu pokalbio sėkmė labai priklauso nuo pašnekovų
asmeninių savybių: charakterių, pasaulėžiūros, temperamento ypatybių. Vieni
žmonės mėgsta lėtą, neskubią šneką su ilgomis pauzėmis, kiti greitai beria
žodžius, vos suspėję užbaigti sakinį, tuoj pradeda kitą ir nekreipia
dėmesio į pertraukimus. Jei šnekasi du skirtingo temperamento žmonės, jiems
gali būti sunku suderinti tokius nevienodus pokalbio stilius. Tačiau
dažniausiai sugebama prisiderinti vienas prie kito, ypač jei tenka
bendrauti ilgiau. [33, p. 69].
Paprastai, girdėdami ir suvokdami žodžius, mes kuriame vieningą
vaizdą, dažniausiai net neįsisąmonindami minėtų trijų komponentų
egzistavimo. [2, p. 87].
Labai svarbu mokytojo ir mokinių pokalbyje, kad būtų grįžtamasis
ryšys. Tai pastebima pokalbio metu, kai pašnekovas pritaria arba nepritaria
neverbaline kalba. Grįžtamasis ryšys būna efektyvus tik tada, kai mokama
klausytis.
Mokykloje šitoks ryšys yra pastebimas tada, kai mokytojas klausia
mokinių, o mokiniai jam atsako pritaria ar nepritaria mokytojo nuomonei.
Mokytis kalbos galima kalbant, bendraujant, t. y. būnant socialiai
aktyviam. Per pamoką kalbėjimą galima išprovokuoti nagrinėjant tekstą ar
lyginant keletą skirtingų tekstų, sudarius tam tikras situacijas.
Mokymo procese labai svarbu, kad mokiniai įdėmiai klausytų mokytojo,
nes nuo efektyvaus klausymosi priklauso mokomosios medžiagos įsiminimas.
Jau „bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose“ kalbama, kad
kalbinis bendravimas tai moksleivio gebėjimas bendrauti su bendraamžiais ir
savo aplinkos žmonėmis sakytine ir rašytine kalba. Gebėjimas klausytis ir
suprasti kitų žmonių kalbą, gebėjimas pačiam kalbėti, reikšti savo mintis
ir jausmus. [3, p.113]
Labai svarbu, kad mokiniai gebėtų išklausyti mokytojo pasakojimų. Nuo