Neverbalinės kalbos raiška pradinėje mokykloje
5 (100%) 1 vote

Neverbalinės kalbos raiška pradinėje mokykloje

TURINYS

ĮVADAS 3

1. BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. VERBALINIS IR NEVERBALINIS

BENDRAVIMAS 5

1.1 Verbalinė kalba mokytojo ir mokinių bendravime 9

1.2 Artistiškumas – kūno kalba 13

2. VERBALINĖS IR NEVERBALINĖS KALBOS SANTYKIS PRADINĖJE MOKYKLOJE 19

3. NEVERBALINĖS KALBOS RAIŠKOS MOKINIŲ BENDRAVIME TYRIMAS 25

2.1 Pedagogų apklausos duomenų analizė 26

2.2 4 klasės mokinių anketinės apklausos duomenų analizė 31

1.3 Mokinių stebėjimo duomenų aprašymas 36

IŠVADOS 39

NAUDOTA LITERATŪRA 41

SANTRAUKA 43

PRIEDAI 44

ĮVADAS

Temos aktualumas: Lietuvių kalba – ryškiausias lietuvių tautos

nacionalumo požymis ir didžiausia vertybė. Mokykloje ja perteikiamos

dorovinės nuostatos, tautos atmintis. Ja kuriama dabarties kultūra.

Pradinėje mokykloje kalba yra prieinamiausias vaiko informacijos šaltinis

ir viena iš svarbiausių mokymosi priemonių. Kalbėdami žmonės bendrauja.

Bendravimas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių. Be bendravimo

su žmonėmis negali būti normalaus psichinio žmogaus vystymosi. Negalime

žmogaus asmenybės raidos atsieti nuo socialinės aplinkos, nuo tradicijų.

Tai turi įtakos ir harmoningai asmenybės raidai, ir jo individualių galių

raiškai.

Bendravimas su kiekvienu asmeniu yra skirtingas. „Bendravimas – turėti

bendrų reikalų, santykių“ [8, p. 78]. Mes bendraujame verbaliniu, ir

neverbaliniu būdu, taip pat kaip bendravimo forma yra naudojama rašytinė

kalba. Neverbalinis bendravimas -„nežodinių elementų (gestų, mimikų)

naudojamas bendraujant. Verbaliniai bendravimo elementai, t.y. tai ką

žmogus kalba, ir neverbaliniai elementai, t.y. kaip žmogus kalba, gali

sutapti, papildyti vienas kitą, bet gali ir prieštarauti vieni kitiems“

[29, p. 188]. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ verbalinis bendravimas

apibūdinamas, kaip „žodis, žodžiu pareikštas“[8, p. 921].

Apie bendravimo svarbą, funkcijas bei raišką daug rašė D. Gailienė, L.

Bulotaitė, M. Sturlienė (20002), A. Gučas (1990), J. Laužikas (1997), A.

Pease (2003), J. Vabalas – Gudaitis (1983), R. Želvys (1995), V. Žemaitis

(1992) ir kt.

Šiuolaikiniame gyvenime Lietuvai integruojantis į Europos

Sąjungą vis dažniau susiduriama su kitų tautų atstovais, ir nemokant jų

kabos susikalbama kūno judesiais, ženklais – kūno kalba. Juo labiau

plečiasi ir intensyvėja žmonių bendravimas, tuo daugiau juntame ir

bendravimo kultūros stoką. Tai, matyt, galima paaiškinti ne vien tuo, kad

žmonių santykiai tampa sudėtingesni, bendravimas – intensyvesnis, bet ir

tuo, kad smarkiai kyla bendras žmogaus kultūros lygis, turtėja dvasinis

pasaulis, kad dabar jis daug reiklesnis sau ir kitiems, nepakantesnis

savanaudiškumui, šiurkštumui, bukumui, chamiškumui ir kitokiam blogiui

žmonių santykiuose.

Žmonės bendraudami ir bendradarbiaudami gali sėkmingiau tenkinti

daugelį svarbiausių savo poreikių. Visų pirma žmonės bendraudami ir

bendradarbiaudami keičiasi informacija. Antra, bendravimas ir

bendradarbiavimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save

[2, p. 11]. Bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymas prasideda dar šeimoje,

atėjus vaikui į mokyklą tobulinamas.

Mokytojo ir mokinio, auklėtojo ir auklėtinio bendravimo ir

bendradarbiavimo būdo problema labai sena. Visais laikais ir visų tautų

pažangūs pedagogai jai skyrė didelį dėmesį. Antai jau žymus graikų

filosofas Platonas, kurdamas valstybės, kaip politinės ir dorovinės

organizacijos modelį, teigė, kad tik teisingas jauno žmogus auklėjimas ir

lavinimas pažadina geruosius žmogaus prigimties bruožus, o kas jau juos

turįs, tai tokio teisingo auklėjimo ir bendravimo atitikimo prigimčiai dėka

padaro tuos bruožus dar geresnius. [30, p. 140].

Pagrindinis bendravimo ir bendradarbiavimo mokytojas yra mokykla.

Kiekvienos tautos mokykloje vaikai išmoksta, kaip tinkamai reikšti savo

emocijas, jausmus, taisyklingai kalbėti. Auklėjimo, ugdymo procese

mokytojas su mokiniais nuolat bendrauja ir bendradarbiauja žodžių ir kūno

judesių pagalba.

TYRIMO OBJEKTAS: 1 ir 4 klasių mokinių neverbalinės kalbos raiška.

DARBO TIKSLAS: Atskleisti neverbalinės kalbos svarbą mokinių

bendravime.

DARBO UŽDAVINIAI:

1. Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę.

2. Išanalizuoti verbalinės ir neverbalinės kalbos santykį pradinėje

mokykloje teoriniu ir praktiniu aspektu.

3. Nustatyti mokinių neverbalinės kalbos raišką ir jos įtaką

bendravimui.

HIPOTEZĖ: Neverbalinė kalba bendravimą padaro išraiškingesnį.

TYRIMO METODAI: mokslinės literatūros analizė; stebėjimas;

anketavimas; interviu; tyrimo rezultatų statistinė ir grafinė analizė.

DARBO STRUKTŪRA IR APIMTIS: Darbą sudaro santrauka, įvadas, trys

skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas ir priedai.1. BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO SAMPRATA. VERBALINIS IR NEVERBALINIS

BENDRAVIMAS

Norime ar

nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo pat ryto iki vakaro su

kuo nors bendraujame ir bendradarbiaujame. Vaikai bendrauja ir

bendradarbiauja su tėvais, studentai su dėstytojais, įstaigų darbuotojai su

savo vadovais, bendradarbiais, klientais. Netgi tada, kai šalia nėra nei

vieno žmogaus, jaučiame aplinkinių įtaką. „Pedagogikos terminų“ žodyne

bendravimas yra aiškinamas kaip „keitimasis informacija, patirtimi, jos

turtinimas naudojantis žodiniais ir nežodiniais ženklais.“ [15, p. 27].

Anot D. Gailienę, L. Bulotaitę, M. Sturlienę, bendravimas yra

daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daugelį metų trunkančią

draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą

publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir

aspektai. [11, p. 127].

Bendravimo formos yra žodinės, rašytinės ir nežodinės. Žodinis

bendravimas – dialogas ir monologas. Rašytinis – gebėjimas išreikšti ir

perduoti raštu mintis bei jausmus. Nežodinis bendravimas – emocijos,

įgyvenimai, žvilgsnis, gestai, mimika ir kt. Tai – bendravimas be žodžių.

Anot V. Žemaičio (1992), „šie neverbalinio bendravimo būdai sudaro savitą

komunikacinę ženklų sistemą, kuri papildo verbalinę komunikaciją, o kartais

net ją pakeičia“. [33, p .5].

Galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas

intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,

interpersonalinis). Puikios intrapersonalinio bendravimo iliustracijos –

posakiai „mane baigia užgraužti sąžinė“, „pasižiūrėk į save iš šalies“ ir

pan. Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kuri įsitraukia ne mažiau kaip du

žmonės. [2, p. 34].

[pic]

1 lentelė Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai [2, p. 34].

Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,

prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys

iš plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors

ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša

vieni kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami

įvairūs būdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi

aprangos detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis

informacija vyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas

ir gavėjas supranta tų pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. [10,

p. 310]. Mokykloje nuolat komunikuoja pedagogas su savo auklėtiniais. Kaip

pedagogas sugeba perteikti mokomąją medžiagą priklauso, kaip mokinys ją

perims, supras ir gebės įsisavinti.

Kitas svarbus bendravimo aspektas – tarpusavio sąveika. Tai

bendraujančių poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems

tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Dažnai, turėdami

įvairių tikslų, tarpusavyje bendrauja visai nepažįstami žmonės. [2, p.35].

Mokykloje tarpusavyje nuolat bendrauja mokytojas ir mokinys. Mokytojas

yra tarsi patarėjas, pagalbininkas. Pedagogas auklėtiniams turi didžiulę

įtaką. Vaikai stebi mokytojo kalbėseną, judesius, mimiką, veido išraišką ir

patys bando pamėgdžioti.

Pasak J. Vabalą – Gudaitį tarpusavio sąveiką turi sudaryti ne mažiau

kaip du nariai, be to jie turi vienas kitą veikti arba paeiliui arba net

vienu metu. [32, p.104]

Bendravimą galima apibūdinti, kaip:

2 lentelė Bendravimo apibūdinimas.Turint galvoje svarbiausius čia paminėtus bendravimo aspektus, galima

sakyti, jog sąvoka bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio

suvokimą keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius.

Poreikis bendrauti – vienas pirmųjų vaiko socialinių poreikių. Jis

pasireiškia jau pirmojo gyvenimo mėnesio pabaigoje ir išlieka beveik visą

gyvenimą. Nuo šio poreikio tenkinimo, kaip parodė rusų psichologų L.

Vygotskio, A. Leontjevo, A. Lurimjos, D. Elkonino ir jų pasekėjų tyrimai,

priklauso vaiko psichinis vystymasis. Kontakto su artimais žmonėmis, t. y.

tėvais, mokytojais pobūdis, jų bendravimo su vaiku kultūra bei prigimtinių

poreikių tenkinimo esmės suvokimas – pagrindinės padedančios asmenybei

vystytis sąlygos [34, 216- 217].

Atėjus vaikui į mokyklą bendravimo poreikis nepakinta, tačiau

prasiplečia. Vaikai jau bendrauja ne tik su tėvais, broliais, seserimis,

bet ir su pedagogais, bendraamžiais. Mokykloje atsiranda poreikis

bendradarbiauti. „Dabartiniame Lietuvių kalbos žodyne“ žodis

„bendradarbiauti“ apibūdinamas, kaip kartu su kitais dirbti. [8, p. 91].

Pasak J. Vabalą – Gudaitį, pedagogas mokiniu turi rūpintis taip, kaip

rūpinasi juo mama. Skirtis turi tik sąmoningumas: „motina intuityviai ir

bemaž nesąmoningai užmezga stiprius santykius su savo kūdikiu, pedagogas

tuos santykius nustato sąmoningai, nors ir jam šiame darbe daugiausiai

padeda įgimti tėviškumo instinktai bei jautrumas vaikų bejėgiškumui.“ [32,

p. 108]. Pagal tai auklėtojų ir auklėtinių bendravimas yra daugiau

dalykinis, nors yra ir
bendravimo išraiškų: mokytojas paguodžia

užsigavusį auklėtinį, paglosto, apkabina, meiliai šypsosi ir pan..

Mokytojo ir mokinių bendravime ir bendradarbiavime, anot J. Vabalo –

Gudaičio, pirmiausia svarbu – auklėtojo psichofizinės ypatybės, labiausiai

tos, kurios padidina jo kaip sąveikos nario reikšmę. Antrąją pedagogikos

dalį sudaro auklėtinio psichofizinės funkcijos, dalyvaujančios bendravimo

sąveikoje, ir jų klasifikacija pagal reikšmę konstrukcinei sąveikai. Pačią

svarbiausią pedagogikos dalį sudaro sąveikos abipusiški vyksmai ir

nustatymas sąlygų bei priemonių, kurios stiprina arba silpnina konstrukcinę

sąveiką. Pasak J. Vabalą – Gudaitį tarpusavio sąveikai priskiriami garsai,

o ypač žodžiai ir optiniai įspūdžiai veikia vaiko sielą. [32, p. 109-110].

Pedagogo ir mokinių bendravime ir bendradarbiavime labai svarbu ne

tik, kas pasakoma, t.y. žodžiai, bet ir tai kaip pasakoma. Negali būti

pilnavertis bendravimas, kai mokymo procese bendraujama tik žodžiais.

Vaikams mokantis svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti kaip yra pasakoma.

Vaikas taip geriau įsimena medžiagą, nes prisimena su kokia veido išraiška

mokytojas pasakojo,kokie buvo jo gestai, kokias emocijas perteikė.

Mokykloje tinkamą bendravimą ir bendradarbiavimą sąlygoja teigiami

tarpasmeniniai ir kolektyviniai santykiai, o tinkamas bendravimas ir

bendradarbiavimas – teigiamus santykius, kuriuos reguliuoja pedagoginė

etika, taktas, mokinio taisyklės, asmeninis patrauklumas, sąmoningas ir

nesąmoningas požiūris vienų į kitus, prieštaravimų sprendimas. Mokytojo

bendravimo kultūra ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir viso pedagoginio

proceso šerdis.

Bendravimo ir bendradarbiavimo, jo kultūros išmanymas žmogui toks

reikšmingas ir būtinas, kad be jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus.

Bendravimo procese sukuriama individo socialinė esmė, susiformuoja visi jo

žmogiškieji bruožai – pažiūros ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos,

vertinimai ir idealai, charakterio savybės ir elgesio įpročiai. Be

bendravimo neįmanoma žmonių gamybinė, kultūrinė bei visuomeninė veikla.

[32, p.113].

Pagaliau mokėjimas išlaikyti tinkamą bendravimo ir bendradarbiavimo

kultūros lygį – didelė savaiminė vertybė. Kiekvienam labai svarbu patirti

kito žmogaus artumą, jo palankumą, būti suprastam, dalintis mintimis ir

išgyvenimais.

Pasak J. Vabalą – Gudaitį (1983), auklėtojas klasėje turi sukurti

tokią bendravimo atmosferą, kurios narys jis pats būtų, jei pedagogas pats

nėra tos sąveikos narys, anot J. Vabalo – Gudaičio , tai nepavydėtinas

tokio mokytojo likimas. Jei mokytojas, kad ir ne visai sąmoningai sukuria

mokinių sąveiką, ir pats yra veiklus jos narys, tai tame bendravimo

sūkuryje jis turės energijos, smalsumo, nes vaikai „užkrės“ jį savo

įkarščiu bei troškimais vis naujų žinių. Toks mokytojas nuolat stiprins

bendravimą su savo mokiniais. [32, p.109-111].

L. Jovaiša (1993) teigia, kad bendravimu ir bendradarbiavimu pradedamas

ir baigiamas pedagoginis aktas pamokos metu ir tiek kitokių pedagoginių

susitikimų metu. Bendravimo ir bendradarbiavimo dėka organizuojama,

atliekama ir kontroliuojama veikla vadovaujantis konkrečiais mokymo ar

auklėjimo uždaviniais. Bendravimas ne tik sėkmingo ugdymo sąlyga, bet ir

viso pedagoginio proceso šerdis. [15, p. 27]Galima teigti, kad bendravimas ir bendradarbiavimas reikalingas

kiekvienam žmogui, nes poreikis bendrauti jau pasireiškia pirmosiomis

kūdikio gyvenimo dienomis ir tęsiasi visą gyvenimą. Be bendravimo ir

bendradarbiavimo neįmanoma apsieiti mokykloje. Mokymo procese pedagogas

bendrauja ir bendradarbiauja su vaikais, o ir vaikai bendrauja ir

bendradarbiauja tarpusavyje. Pagrindinė bendravimo išraiška yra žodinis

bendravimas, tačiau neįmanoma apsieiti ir be nežodinio bendravimo, kuris

papildo žodinę išraišką.

1.1 VERBALINĖ KALBA MOKYTOJO IR MOKINIŲ BENDRAVIME

Kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma

bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinoma. Bendravimas perteikiant

informaciją žodžiu vadinamas kalbėjimu. Pasaulyje yra daugiau kaip trys

tūkstančiai kalbų. Todėl norint visaverčio bendravimo būtina mokėti kalbą,

kuria kalba pašnekovas.

Pasak B. Rosenberg Marchall (2000), kalba, žodžiai turi didžiulę

reikšmę visiems žmonėms. Kalbėdami mes labai priartėjame prie bendravimo

(kalbėjimo ir klausymo), skatinančio nuoširdžiai duoti, tiesiančio tiltus

ne tik į mus pačius, bet ir į kitus. [31 , p. 12]. Kalba pagrindinė mokymo

ir auklėjimo, bendravimo priemonė, kuria žodžiais keičiasi informacija,

pažintine, praktine, emocine patirtimi. Mokymo procese kalba plečiama ir

gilinama. [15, p. 92].

J. Pikūnas ir A. Palijauskienė (2001) teigia, kad mokytojų ir mokinių

tiesioginis bendravimas vyksta sistemoje „subjektas – subjektas”. Galimas

ir tarpinis vyksmas, kai įsiterpia mokomosios priemonės, knygos, tada

bendravimas tampa sistema „subjektas – objektas”. Tiesioginis bendravimas

kalba visada
prasideda nuo kontakto ir santykių užmezgimo, susitikus ugdymo

proceso dalyviams: mokytojui ir mokiniui. Čia mokytojas vadovauja

bendravimui, kreipia jį kultūros vertybių įgijimo linkme. Keitimosi

patirtimi turinį sudaro ne tik žinios, bet ir mokėjimai, įgūdžiai, pažiūros

ir kitos objektyvios vertybės. Todėl verbalinis bendravimas yra vienas

esminių ugdymo komponentų. [25, p.64]

Anot R. Želvio (1995), kalbėjimas gali būti ne tik išorinis, bet ir

vidinis. Vadinasi, kalba skirta ne vien bendrauti su kitais žmonėmis:

galima kalbėti ir su pačiu savimi. [33, p. 65]. Šiame darbe bus aptariamas

bendravimas tarp mokytojų, mokinių ir bendravimas tarp mokinių.

Verbalinis bendravimas gali būti monologinis ir dialoginis Monologinis

kalbėjimas yra tada, kai šneka vienas žmogus, o kiti, būdami klausytojais,

tik priima žodinę informaciją. Dialoginio kalbėjimo metu bendravimo

partneriai vienas kitam perdavinėja pokalbio giją— ir patys kalba, ir kitų

klausosi. Dialogas sudėtingesnis už monologą: pašnekovams reikia labiau

taikytis vieniems prie kitų. Šis prisitaikymas yra įvairialypis —

pašnekovams tenka suderinti savo pokalbį taip, kad abu nenutiltų arba

nepradėtų šnekėti vienu metu. [33, p. 67-68].

Mokėjimas naudotis verbaliniais įgūdžiais – svarbiausias elementas

mokytojo darbe, kurį atspindi penkios mokytojo funkcijos, susijusios su

mokytojo ir mokinių verbaliniu bendravimu:

[pic]

3 lentelė Mokytojo ir mokinių verbalinio bendravimo funkcijos3 lentelėje pateikta mokytojo ir mokinių verbalinio bendravimo schema

kurią būtų galima paaiškinti taip: visų pirma mokytojai turi kalbėti

aiškiai, suprantamai, kad būtų išgirsti ar kad jų žodžiai turėtų poveikį.

Taip pat mokytojas turi suprasti, ką mokiniai jam nori pasakyti; mokytojų

vertinimo sistema – galima rasti daugybę pavyzdžių, kai mokinių kalbos

mokymasis nukentėjo dėl netinkamos ugdymo programos, nes buvo iki galo

neišsiaiškintos mokinių galimybės mokytis kalbos; mokytojų kompetencija

turi padėti vaikams suvokti, kad kalbos mokėjimas leidžia būti raštingu

visuomenės nariu; ir mokytojų dalyvavimas socializacijoje – turi padėti

mokiniams tapti pilnaverčiais visuomenės nariais.

R. Želvio (1995) teigimu pokalbio sėkmė labai priklauso nuo pašnekovų

asmeninių savybių: charakterių, pasaulėžiūros, temperamento ypatybių. Vieni

žmonės mėgsta lėtą, neskubią šneką su ilgomis pauzėmis, kiti greitai beria

žodžius, vos suspėję užbaigti sakinį, tuoj pradeda kitą ir nekreipia

dėmesio į pertraukimus. Jei šnekasi du skirtingo temperamento žmonės, jiems

gali būti sunku suderinti tokius nevienodus pokalbio stilius. Tačiau

dažniausiai sugebama prisiderinti vienas prie kito, ypač jei tenka

bendrauti ilgiau. [33, p. 69].

Paprastai, girdėdami ir suvokdami žodžius, mes kuriame vieningą

vaizdą, dažniausiai net neįsisąmonindami minėtų trijų komponentų

egzistavimo. [2, p. 87].

Labai svarbu mokytojo ir mokinių pokalbyje, kad būtų grįžtamasis

ryšys. Tai pastebima pokalbio metu, kai pašnekovas pritaria arba nepritaria

neverbaline kalba. Grįžtamasis ryšys būna efektyvus tik tada, kai mokama

klausytis.

Mokykloje šitoks ryšys yra pastebimas tada, kai mokytojas klausia

mokinių, o mokiniai jam atsako pritaria ar nepritaria mokytojo nuomonei.

Mokytis kalbos galima kalbant, bendraujant, t. y. būnant socialiai

aktyviam. Per pamoką kalbėjimą galima išprovokuoti nagrinėjant tekstą ar

lyginant keletą skirtingų tekstų, sudarius tam tikras situacijas.

Mokymo procese labai svarbu, kad mokiniai įdėmiai klausytų mokytojo,

nes nuo efektyvaus klausymosi priklauso mokomosios medžiagos įsiminimas.

Jau „bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose“ kalbama, kad

kalbinis bendravimas tai moksleivio gebėjimas bendrauti su bendraamžiais ir

savo aplinkos žmonėmis sakytine ir rašytine kalba. Gebėjimas klausytis ir

suprasti kitų žmonių kalbą, gebėjimas pačiam kalbėti, reikšti savo mintis

ir jausmus. [3, p.113]

Labai svarbu, kad mokiniai gebėtų išklausyti mokytojo pasakojimų. Nuo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2705 žodžiai iš 8987 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.