Pagrindiniai tarptautinės teisės principai
5 (100%) 1 vote

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai

112131415161

I.Pagrindinių tarptautinės teisės principų sąvoka

Viena iš šiuolaikinės tarptautinės teisės ypatybių yra ta, kad jos sistema apima ypatingos rūšies normas – pagrindinius principus. Remiantis pagrindiniais principais, suprantamos ir apibrėžiamos pagrindinės ir visuotinai pripažintos normos, kuriomis išreikštas tarptautinės teisės turinys, tarptautinės teisės bruožai, be to šios normos pasižymi aukščiausia, imperatyvine juridine galia.

JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucijose terminas ”principas” suprantamas įvairiai:

a) teisinis arba neteisinis principas;

b) aukštesnės arba aukščiausios galios norma;

c) norma, iš kurios kyla konkrečios taisyklės;

d) norma, svarbi rezoliucijos tikslams;

e) tikslas, kurį būtina pasiekti reikalaujant juridinei ar kitai politikai;

f) vadovaujanti derybų pradžia.

Tarptautinėje teisėje be to dar yra principai-idėjos ir bendresnio charakterio principai-normos (pvz., diplomatinio neliečiamumo principas). Be to egzistuoja ir ypatinga principų kategorija, kuri skiriasi nuo visų kitų – pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Jie ne tik yra normos, bet ir turi aukščiausią juridinę galią – jus cogens.

“Sutartis laikoma niekinė, jei jos sudarymo metu ji prieštarauja imperatyviajai bendrosios tarptautinės teisės normai. Kadangi tai liečia pačią Konvenciją, imperatyvioji bendrosios tarptautinės teisės norma, kuri priimama ir pripažįstama tarptautiniu valstybių susitarimu kaip norma, nuo kurios bet koks nukrypimas neleistinas ir kuri gali būti pakeista tik tokia pat bendrosios tarptautinės teisės norma.”

Ir praktikoje ir teorijoje šis ”pagrindinio principo” statusas yra plačiai pripažįstamas.

Kai JTO-joje, vykdant kvalifikacijos darbus buvo svarstoma, kokias normas pripažinti imperatyvinėmis, “socialistinės valstybės išreiškė teigiamą požiūrį šiam institutui, ir nurodė, kad šiai normų rūšiai, visų pirma, priklauso pagrindiniai tarptautinės teisės principai.”

Tarptautiniai aktai, skirti pagrindinių tarptautinės teisės principų analizei, patvirtina jų juridinę galią, o taip pat tai, kad iš jų neginčijamai kyla teisės ir pareigos.

1975 m. pasitarimo dėl saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamajame akte 1975 m., sąžiningų įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo principas formuluojamas taip, kad pirmoje vietoje pažymimos pareigos, kylančios iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų.

Pagrindinių tarptautinės teisės principų požymiai

Principai yra tarptautinės teisės normos-pagrindai. Tai reiškia, kad jų pagrindu yra paremti šiuolaikinių tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės sistema, reikalinga normaliam šios sistemos funkcionavimui ir vystymuisi. Svarbiausia: pagrindiniai principai yra labiausiai apibendrintos normos, kurios koncentruota forma atspindi pagrindinį tarptautinės teisės turinį.

Principų veikimas erdvėje neapibrėžtas. Tai priklauso nuo to, kur veikia tarptautinės teisės subjektas. Jei šis subjektas pradeda veikti kokioje nors naujoje erdvėje, pvz., kosmose, principų veikimas automatiškai persikelia ir ten.

Pagrindinių tarptautinės teisės principų turinys pasižymi stabilumu. Išskiriant pagrindinius tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių sistemos bruožus, šie bruožai nėra veikiami įvairių pasikeitimų, kylančių tarptautiniuose santykiuose. Bet, kartu principų turinys išsiskiria savo dinamiškumu. Pasiekus tai, ko jais buvo siekta ir tuo remiantis, jie vystosi, po truputį ”pakeliant” tikslą. Todėl jie pasižymi tobulėjimo bruožu. Palaipsniui realūs santykiai ir jiems artimos konkrečios normos pasiekia principų nustatytą lygį. Ir tada principas vystosi toliau. Pirmiausia demokratiškumas pripažįstamas principe bendra

forma, o vėliau jo turinys konkretizuojamas, jis vis aktyviau įsilieja į praktinį įgyvendinimą. Tai yra didžiulė principų funkcionavimo reikšmė. Jei anksčiau buvo priimta, kad tarptautinė teisė seka iš politikos, tai dabar daugybė jos principinių bruožų ją lenkia, stimuliuoja tarptautinės teisės vystymąsi siekiant taikos tarp užsienio valstybių.

Kita svarbi pagrindinių principų veikimo mechanizmo ypatybė yra ta, kad pareigos, kylančios iš šių principų yra visuotinės (erga omnes). Tai kiekvienai valstybei suteikia teisę ir pareigą taikyti atitinkamas priemones prieš principų pažeidinėjimą netgi tais atvejais, kai šios valstybės interesai ir nepažeidžiami šio principo pažeidimu.

Charakteringas pagrindinių principų bruožas dar yra ir tai, kad jie labiau, nei kitos tarptautinės-teisinės normos, veikia tarptautinius santykius pasiremdami ne tik teisiniu, bet ir politiniu, ir netgi moraliniu norminio reguliavimo mechanizmu.

Charakteringi pagrindinių principų bruožai ir ypatybės nėra visiškai savarankiški: jie objektyviai determinuoti tomis funkcijomis, kuriomis pagrindinius principus pripažinta įgyvendinti tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės sistemoje.

Pagrindinių tarptautinės teisės principų funkcijos

Svarbi pagrindinių principų funkcija – žmogiškųjų interesų ir vertybių prioriteto apsauga, visų pirma taikos ir saugumo, gyvybės ir sveikatos, tarptautinio bendradarbiavimo ir kitų tarptautinio lygio vertybių apsauga.

Pagrindinės tarptautinės teisės funkcijos, visų pirma, atlieka
pagrindinio, apibendrinančiojo faktoriaus vaidmenį, kuris apjungia normas, institutus, suteikia tarptautinei teisei sisteminį funkcionavimą.

Pagrindiniai principai užtvirtina pagrindines valstybės teises ir pareigas, konkretizuoja ir vysto jų sudėtį, atsižvelgiant į atitinkamos epochos reikalavimus. Užtvirtindami tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės pagrindinių subjektų teisinį statusą, principai nustato norminius jų veiklos pagrindus, išskiria tarptautinės teisės ir tarptautinio-teisinio reguliavimo charakteringus bruožus, kurie, visų pirma, yra apibrėžti unikaliu reguliavimo objektu – santykiais tarp suverenių valstybių.

Pagrindiniai principai, – tai tarptautinio saugumo pagrindas. Pirma, jie apibrėžia tarptautinio saugumo politinį-teisinį įvaizdį. Antra, tarptautinis saugumas priklauso, visų pirma, nuo jo principų pripažinimo ir laikymosi.

Ypatingai didelė pagrindinių principų reikšmė ideologinėje sferoje. Jais paremta tarptautinė teisė idėjine prasme, jais įtvirtinamos pirminės idėjos, kuriomis remiantis turi būti suprantami tarptautiniai santykiai ir tarptautinė teisė. Iš viso to seka, kad jais paremtos tarptautinės-teisinės sistemos, jos struktūros, o taip pat jos funkcionavimo ir vystymosi idėjiniai pagrindai. Normatyvinių idėjų poveikio jėga pabrėžiama tarptautiniuose aktuose. 1990 m. Paryžiaus chartijoje naujajai Europai pažymima, kad Helsinkio baigiamojo akto tvarka „atvėrė“ naują demokratijos, pasaulio ir vienybės Europoje epochą.

Idėjinis pagrindinių principų turinys sukuria aiškią tarptautinę-teisinę sąmonę, ir tai turi pačią geriausią praktinę reikšmę. Dėka to, principai yra bendras orientyras apibrėžiant valstybių pasirinktas teisines priemones visuomeniniams sluoksniams, kurie paprastai nėra susipažinę su tarptautine teise, jos konkrečiomis normomis. Be to visa tai nemažai liečia valstybinius ir politinius veiksnius.

Gan svarbios ir daugiareikšmės pagrindinių tarptautinės teisės principų funkcijos tarptautinio-teisinio reguliavimo procese. Kaip jau buvo paminėta anksčiau ( 1 psl.), tarptautinė teisė funkcionuoja principų pagrindu. Bet ir be viso to principų pagalba, tarptautiniame-teisiniame reguliavime, sprendžiamos ir dar labiau specifinės užduotys. Taip jie įgyvendina avangardinį reguliavimo mechanizmą atsirandant naujiems subjektams arba naujoms erdvėms (pvz., kosmose) tarp valstybių. Pagrindiniai principai, visų pirma, kompensuoja norminį vakuumą, arba norminį trūkumą. Todėl jiems priklauso svarbus vaidmuo reguliuojant naujai atsiradusius tarptautinės teisės institutus, užkertant kelią teisinių spragų atsiradimui. Pasak, G.I.Tunkino, tarptautinėje teisėje nėra ”spragų ten, kur pagrindiniai principai reguliuoja visus santykius tarp valstybių.”

Pagrindinių tarptautinės teisės principų lokalizacija

Svarbiausias tarptautinis-teisinis aktas, kuriame išdėstyti pagrindiniai principai ir nustatyta ypatinga jų taikymo tvarka, yra JTO įstatai. Be to, JTO turi pasirūpinti, kad ir neesančios jos sudėtyje valstybės, veiktų neignoruodamos šių principų, kadangi tai būtina palaikant tarptautinę taiką ir saugumą. Pagrindinių principų turinys atskleistas Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų (toliau – Deklaracija), Helsinkio Baigiamajame akte. Svarbią reikšmę konkretizuojant ir implementuojant principus turi ir dvišaliai aktai tarp valstybių. Kaip teisinės kategorijos principai yra įtvirtinti jau minėtuose pagrindiniuose tarptautinės teisės šaltiniuose, fiksuojami kitose daugiašalėse sutartyse, daugiausia jų preambulėse.

Pabrėžtina, kad principų turinys formuluojasi ir vystosi savarankiškai tarptautiniuose politiniuose aktuose, o ne tarptautinėse-teisinėse sutartyse, be to ypatinga reikšmė tenka JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucijoms. Taip pat reikėtų paminėti, kad šie principai yra ne tik teisiniai, bet ir politiniai.

Tai, kad principų turinys formuluojasi ir vystosi savarankiškai per politinius aktus, leidžia daryti išvadą, kad pagrindas egzistuoti principams yra papročiai. Kitaip sakant, pagrindiniai principai pasižymi juridine galia, kaip ir paprotinės tarptautinės-teisinės normos. Tai patvirtinama ir tuo, kad pasibaigus galioti kokiam nors politiniam ar teisiniam aktui, paremtam konkrečiais principais, jie nenustos galioti, taip, kaip šios normos. Visų ar kai kurių principų įtraukimas į sutartis nedaro jiems, kaip įprastoms normoms, jokio poveikio.

Pagrindinių principų objektyvumas pasižymi tuo, kad iš vienos pusės jie būtini tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės funkcionavime, iš kitos pusės – jų egzistavimas ir realizacija objektyviai sąlygoti šiuolaikinėje epochoje. Pagrindiniai principai atspindi ne bet kokius objektyviai apibrėžtus valstybės ir visuomenės reikalavimus, o tik jų pačių pagrindinius interesus. Iš subjektyvinės pusės principai atspindi valstybių tarptautinių santykių sistemos objektyvių dėsningumų įsisąmoninimo laipsnį.

Pagrindiniai principai yra istoriniai: jie atsiranda ir vystosi kartu su istorija. Negalima jų laikyti amžinais ir nesikeičiančiais. Istoriniai jie ir ta prasme, kad jie priklauso būtent tarptautinių santykių sistemai. Visi visumoje jie atspindi ir tvirtina šios sistemos charakteringus bruožus. Tuo pačiu jie kaupia savyje patirtį, patirtą
per jos istoriją, išskiria ir saugo savyje viską to, kas naudingo nutiko.

Pagrindinių principų sistema – palyginus naujas reiškinys tarptautinėje teisėje. Nebent galima abejoti tik tuo, kad tarptautinei teisei ir anksčiau buvo būdingi atskiri principai. Taip, ji negalėjo egzistuoti be tokio principo, kaip pvz., “sutarys privalo būti vykdomos”. Pagrindinė tarptautinės teisės idėja gyvavo suverenių valstybių lygiateisiškame bendravime. Todėl lygiateisiškas bendravimas ir suverenitetas neretai laikomi pagrindiniais principais arba tarptautinės teisės pradžia. Vienok, jie egzistavo greičiau kaip principai-idėjos, nei kaip principai-normos.

Todėl, pagrindinių principų atsiradimas tarptautinės teisės sistemoje neatsitiktinis, jis sąlygotas istorinio vystymosi dėsningumais. Pasirodė tokie svarbūs visuomeniniai interesai , kad jų patenkinimui būtinos valstybių sąjungos, kartais net nežiūrint tarp jų esančių didžiulių skirtumų. Pagrindinė reikšmė stiprinant pagrindinių principų poziciją, yra abipusio priklausomumo stiprinimas palaikant visuomeninę taiką ir saugumą.

Viena iš mūsų epochos vadovaujančių dėsningumų – tarptautinių santykių sistemos pertvarkymas laikantis taikaus sambūvio principo, nuo ko priklausys globalinių problemų išsprendimas, pačios žmonijos gyvavimas. Protingos alternatyvos taikiam sambūviui nėra. Turint omeny šį faktą, dar labiau nei kada nors tai buvo, būtina laikytis pagrindinių principų ir kitų visuotinai pripažintų tarptautinių santykių normų.

Objektyvus pagrindinių principų būtinumas nereiškia aklo jų tvirtinimo tarptautiniuose santykiuose. Dėsningumai realizuojami politinės ir ideologinės kovos eigoje.

Negalima ginčyti praktikos reikšmės tobulinant principus. Bet negalima ir principų apriboti tik kokių nors kilusių santykių praktika. Vienas iš principų uždavinių yra praktikos lygio kėlimas iki jais sukurto standarto. Teigiamą rezultatą gali duoti tik praktika, remdamasi į visuotinai pripažintus principus, atspindinčius tarptautinės sistemos dėsningumus. Prieštaraujanti principams politika, nesvarbu, kokios ji bebūtų juridinės formos, bus savivališka.

Nežiūrint į bet kokius prieštaravimus, pagrindiniai principai įsitvirtina tarptautiniame gyvenime. Tai patvirtina apie jų šiuolaikinės epochos turinio teisingą atspindį, jos gyvenimo idealus, tarptautinių santykių sistemos struktūros ir tendencijos pagrindų vystymąsi, taikų sambūvį ir gyvuojančią tarptautinę teisę.

1970 m. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų pabrėžiama, kad didžiuliai pasikeitimai, kurie įvyko pasaulyje nuo JTO įstatų priėmimo, suteikia augančią reikšmę šiems principams ir būtinumui juos dar efektyviau taikyti valstybių veikloje.

III.Pagrindinių principų sistema ir sisteminimas

Siekiant tikrai gerai suprasti pagrindinių principų reikšmę, reikia žinoti, kad veikdami bendrai jie tobulina sistemą, užimančią centrinės posistemės vietą bendroje tarptautinės teisės sistemoje. Pagrindinių principų gyvavimas ir poveikis pasireiškia sistemiškumu. Visi jie tampriai susiję ir persipynę. Struktūriniai tokio persipynimo ryšiai gana sudėtingi ir charakterizuojami ne tik abipuse priklausomybe, bet ir hierarchijos elementais. Tiesa, hierarchija nepasižymi tvirta subordinacija formaliai juridine prasme. Kalba, greičiau, eina apie vertybinę hierarchiją, o taip pat subordinacija perkeltine prasme. Vienas bendriausių principų, esančių visoje sistemoje, yra taikaus sambūvio principas. Kiti principai pavaldūs jam kaip užtvirtinančiam aukščiausias žmogiškąsias vertybes – taiką ir taikų valstybių bendradarbiavimą. Tų “kitų” principų hierarchijoje I.I.Lukašuk pažymi, kad ”akivaizdu, kad pirmoje vietoje privalo būti jėgos nenaudojimo principas, turintis išskirtinę reikšmę taikos išsaugojime. O taikaus ginčų sprendimo principas visuotinai laikomas kaip papildantis jį.”

Egzistuoja skirtumų apibrėžiant ir kitų principų turinį. R.L.Bobrov rašo, kad “vieni principai yra grandys kitų, dar bendresnių”. G.I.Tunkin rašo, kad taikaus ginčų sprendimo principas labai glaudžiai susijęs su jėgos nenaudojimo ir negrasinimo jėga principu, bet šis yra dar platesnis.

Vis dėlto hierarchija pagrindinių principų struktūriniuose tarpusavio ryšiuose neabejotina. Bet šios hierarchijos reikšmės nereikėtų perdėti, nes tai gali sąlygoti vienų principų iškėlimą, o kitų reikšmės sumažinimą. Pagrindinių principų vienybės susilpninimas pakerta jų efektyvumą. Tiktai vienybėje, glaudžiai bendradarbiaujant jie gali funkcionuoti reikiamu būdu. Esant aukštam principo apibendrinimo laipsniui, kiekvienam jų keliant atitinkamus reikalavimus, kiekvieną jų galima apibrėžti gan tiksliai tik palyginant jį su

kitais principais. Viso to reikšmė specialiai pabrėžiama 1970 m. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų: “Derybų metu ir taikant paminėtus principus, šie principai laikomi tarpusavyje susiję ir kiekvienas principas turi būti svarstomas kontekste su kitais principais”. Šito nesupratimas arba nenorėjimas to suprasti sąlygoja nepagrįstų aktų priėmimą, tarsi Deklaracijoje paminėti principai, geriausiu atveju, yra visiškai abstraktūs ir bendri orientyrai, prieštaraujantys vienas kitam.

Normų sisteminimas ir jų
poveikis – palyginus nauja tarptautinės teisės pakraipa. Anksčiau egzistavo pavienės normos, reguliuojančios bendruosius ir partikuliarinius santykius, o tikslai – jų atskiros dalys (pvz., jungtinės ir prekinės sutarys, normos dėl diplomatinių privilegijų). Apsprendžiantį vaidmenį, keičiant padėtį, atliko JTO Įstatai, kurie įtvirtino pagrindinius tikslus ir principus, ir padėjo pamatą vieningai tarptautinės teisės sistemai. Be tokios vienybės negalėjo būti ir kalbos apie universalią tarptautinę teisę, funkcionuojančią tarptautiniu mastu, nes būtent tikslų ir principų visuma atspindi vieningą pagrindinę tarptautinės teisės sistemos turinį. Šią pagrindine idėja istoriškai paaiškinama taikaus sambūvio koncepcija. Be valstybių taikaus sambūvio galimybių pripažinimo negali būti jokios kalbos apie universalią tarptautinę teisę.

Viso to nesupratimas veda į pagrindinių principų vaidmens iškraipymą, jų vertės sumažinimą. Taikaus sambūvio principai atspindi ne daugiau to, ką apima klasikinės tarptautinės teisės pagrindiniai principai. Tarptautinė teisė daugiau negali būti tik vieningas principų kompleksas, o tarptautiniai santykiai, reguliuojami vienais ir tais pačiais principais, tik apibrėžia ribas. Visa tai tik dar kartą įrodo, kad pagrindinių principų vienybės ignoravimas taikiame sambūvyje prieštarauja universaliai tarptautinei teisei.

Principų sistema pastoviai vystosi prisitaikydama prie gyvenimo reikalavimų, tuo labai aiškiai parodydama glaudų principų ryšį su objektyviais dėsningumais. Vystymasis dažnai vyksta gilinant ir plečiant jau egzistuojančių principų turinį. Aišku, nereikia atmesti naujų principų atsiradimo, pvz., nusiginklavimo principas yra sąlyginai vienas naujesnių.

Taip pat principų sistema pasižymi dinamiškumu ir stabilumu, kurie susiję dialektine prasme. Dinamiškumo dėka palaikomas ryšys su aktyviai besivystančiais tarptautiniais santykiais, todėl sistema pasižymi dideliu stabilumo laipsniu. Jos pastovumas ir gyvybingumas įtikinamai įrodyti per metus, kurie praėjo nuo JTO Įstatų priėmimo.

Principų vystymosi optimalumas numato, kad jis remiasi ne tik objektyviais istorijoje pasitvirtinusiais įstatymais, bet ir jų norminės sudėties dvasia. Principai sudaro pagrindą, ant kurio vyksta visos tarptautinės teisės sistemos vystymasis. Principai privalo vaidinti didžiulį vaidmenį kuriant naujas šiuolaikinės ir būsimosios tarptautinės teisės imperatyvines normas, nes yra būtina struktūrinė harmonija šios gyvuojančios teisės principinėse nuostatose visuose jos vystymosi etapuose.

Gyvenimas reikalauja vis didesnės tarptautinių santykių apimties teisinio reguliavimo. Išspręsti šį uždavinį skubiai sukuriant konkrečias normas ne visada įmanoma. Aukšto norminio apibendrinimo lygio dėka, principai sugeba parūpinti bendrą teisių sureguliavimą, netgi visiškai naujose bendradarbiavimo srityse. Jeigu normų tikslumas palengvina teisės veikimą, tai principo norminis daugiareikšmiškumas palengvina progresą, adaptaciją besikeičiančiomis sąlygomis.

IV.Atskirų principų turinys

Principų, sudarančių sistemą, sąrašas apibrėžtas norminiuose aktuose. Geriausiai jie suformuluoti 1975 m. Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamajame akte: suvereni valstybių lygybė; jėgos nenaudojimas ir negrasinimas jėga; sienų neliečiamumas; valstybių teritorinis neliečiamumas; taikus ginčų sureguliavimas; nesikišimas į vidaus reikalus; žmogaus laisvių ir pagrindinių laisvių pagarba; tautų lygiateisiškumas ir apsisprendimas; valstybių bendradarbiavimas; sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymas.

Jėgos nenaudojimo ir negrasinimo jėga principas

Nepuolimo ar agresyvaus karo uždraudimo principas, vėliau išsivystęs į jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą, atsirado ir pradėjo formuotis po I-ojo Pasaulinio karo , kai Rusija išleido pirmuosius užsienio politikos aktus ir ėmėsi tam tikrų veiksmų užsienio politikoje. Jis pakeitė anksčiau tarptautinėje teisėje pripažintą valstybės teisę į karą (ius ad bellum) , pagal kurią kiekviena šalis galėjo spęsti tarptautinius ginčus prievartos jėga. Deja tai kainavo nemažai – Pasaulinio karo aukas. 1928 metais buvo pasirašytas Paryžiaus paktas dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politinės priemonės, dar vadinamas Briano ir Kelogo paktu. Remdamasis daugiašaliu tarptautiniu susitarimu, jis pirmą kartą pasmerkė karo panaudojimą tarptautiniams ginčams spręsti ir uždraudė jį, kaip nacionalinės politikos priemonę. Šis draudimas įtvirtintas valstybių dvišalėse sutartyse, pasirašytose iki Antrojo pasaulinio karo, ir Niurnbergo bei Tokijo tarptautinių karinių tribunolų įstatuose bei nuosprendžiuose.

Po Antrojo pasaulinio karo , remiantis agresyvaus karo pasmerkimu, JTO įstatuose pirmą kartą buvo suformuluotas jėgos arba grasinimo jėga nenaudojimo principas. 2 str. 4 punkte sakoma, kad visi nariai savo tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo tiek prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.

Išanalizavus pagrindinius dokumentus, kuriuose yra paminėtas šis principas, galima daryti išvadą, kad
kokie veiksmai , išreikšti grasinimu jėga arba tiesioginis arba netiesioginis jėgos panaudojimas prieš kitą valstybę;

2) jėgos ar grasinimo jėga panaudojimas tikslu pažeisti esančias tarptautines kitos valstybės sienas arba tarptautinių ginčų sprendimui, tame tarpe teritorinių ginčų ir klausimų , liečiančių valstybines sienas, arba tikslu pažeisti tarptautinę demarkacijos liniją, įskaitant paliaubų liniją;

3) vykdyti represijas panaudojant karines pajėgas; šiuos uždraustus veiksmus reikėtų suprasti, kaip blokadą taikos metu, tai yra, pavyzdžiui, kitos valstybės uostų blokavimas karinių pajėgų pagalba taikiu metu;

4) ireguliarių pajėgų ar ginkluotų gaujų organizavimas ar tokios organizacijos kūrimas, tame tarpe ir įkaitų paėmimas;

5) organizavimas, rėmimas, pagalbos suteikimas kitos šalies pilietinio karo atveju, kai minėta veikla susijusi su grasinimu jėga ar jos panaudojimu;

6) valstybės karinė okupacija, iššaukianti jėgos panaudojimą, prieštaraujantį JTO įstatams;

7) kitos valstybės teritorijos užėmimas panaudojant jėgą ar grasinant ją panaudoti;

8) prievartos veiksmai, atimantys tautos savarankiškumo teises, laisves ir nepriklausomybę.

Viena iš svarbiausių šiuolaikinės tarptautinės teisės normų, tampriai susijusių su jėgos panaudojimo uždraudimo principu, yra teisė į gynybą. Ši norma suformuluota JTO įstatų 51 straipsnyje. Joje sakoma, kad įstatai jokiu būdu neliečia neatimamos teisės vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną, jei įvyksta Suvienytųjų Nacijų Organizacijos nario ginkluotas užpuolimas tol, kol Saugumo taryba nesiims reikiamų priemonių tarptautinei teisei ir saugumui palaikyti. Kaip savigynos sąlygą, įstatai pažymi narių pareigą nedelsiant pranešti Saugumo tarybai apie priemones, kurių ėmėsi valstybės, įgyvendinančios šią teisę.

Panašiai sakoma ir Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų: ”Valstybė turi neginčijamą teisę individualiai ar kolektyvinei gynybai, jeigu įvyktų ginkluotas užpuolimas, kaip tai numatyta JTO įstatuose”.

Tarptautinių ginčų taikaus sureguliavimo principas

Senoji tarptautinė teisė neturėjo šio principo. Tų laikų tarptautinės teisės atstovų nuomone, ginčus tarp valstybių, buvo galima spręsti ir ne taikiu keliu, įkaitant ir karą. 1899 ir 1907 metų Hagos konvencijose buvo tik rekomendacija , spręsti ginčą gražiuoju arba tarpininkavimo keliu, “prieš imantis ginklo”, “kiek leidžia aplinkybės”.

Kiekviena valstybė tarptautinius ginčus su kita valstybe sprendžia taikiomis priemonėmis ir taikiu būdu, kad nekiltų grėsmė tarptautinei taikai, saugumui ir teisingumui.

Iš šios formuluotės matyti, kad principas įpareigoja valstybę spręsti bet kokius tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis. Šalys ginčo metu neturi teisės atsisakyti nuo taikaus sureguliavimo ir negali padaryti kokių nors išimčių, nesvarbu koks bebūtų ginčas. Kalba, savaime aišku, eina apie tarptautinius, tiksliau tarpvalstybinius ginčus. Principas netaikomas ginčams kylantiems valstybės viduje, kas yra valstybės vidaus kompetencija ( nesikišimo principas).

Ginčų taikaus sureguliavimo principas susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu ir reiškia valstybių pareigą ginčus tarp savęs spręsti taikiomis priemonėmis siekiant, kad nebūtų keliama grėsmė tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui. JTO įstatuose, Deklaracijoje ir Baigiamajame akte pateikiamas pavyzdinis taikių priemonių sąrašas – derybos, tyrimas, tarpininkavimas, taikinimas, arbitražas, teisminis nagrinėjimas, kreipimasis į regionines organizacijas, pačių valstybių pasirenkamos taikios priemonės, sureguliavimo procedūra, dėl kurios susitarta prieš kylant ginčams. Valstybės privalo stengtis per trumpą laiką pasiekti teisingą, tarptautine teise paremtą sprendimą ir vengti kilus ginčui bet kokių veiksmų, galinčių pabloginti padėtį ir apsunkinti taikų sureguliavimą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3575 žodžiai iš 6985 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.