Pagrindiniai tarptautinės teisės principai
5 (100%) 1 vote

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai

1121314151617181

I. Pagrindinių tarptautinės teisės principų sąvoka

Teisės teorijoje teisės principais laikomi vadovaujantys teisės pradai, parodantys teisės esmę bei teisės vystymosi kryptis. Principų esama kiekvienoje teisės šakoje, jais remiantis kuriamos teisės normos.

Tarptautinės teisės institutas, išanalizavęs JTO GA rezoliucijas, priskyrė principams šias pagrindines savybes:

· bendro pobūdžio teisės norma;

· vadovaujantis teisės pradas, kuriuo remiantis plėtojama teisės sistema, pildomos teisės spragos.

· svarbus formuojant kitas teisės normas;

· programinio pobūdžio, nes paprastai formuluoja tikslus, kurie įtvirtinti rezoliucijose;

· vadovaujantis pradas aiškinant teisės normas.

Pagrindiniai TT principai – bendriausios pagal savo pobūdį ir universaliausios pagal veikimo sferą imperatyvios normos, nustatančios valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų tarpusavio santykių pagrindus.

TT principai kodifikuoti šiuose pagrindiniuose tarptautiniuose dokumentuose:

1945 m. JTO chartijos preambulėj, 1 ir 2 straipsniuose:

1. Valstybių suverenios lygybės principas

2. Sąžiningo įsipareigojimų pagal JTO įstatus vykdymo principas

3. Tarptautinių ginčų sprendimo taikiomis priemonėmis principas

4. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su JT įstatų tikslais, principas.

5. Bendradarbiavimo su JTO principas

6. Laisvo apsisprendimo principas

7. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas

8. Pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principas

1970m. JT XXV-oje Generalinės asamblėjos deklaracija dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų:

1. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas

2. Taikaus ginčų sprendimo principas

3. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas

4. Valstybių bendradarbiavimo remiantis JTO įstatais principas

5. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas

6. Valstybių suverenios lygybės principas

7. Sąžiningo įsipareigojimų, prisiimtų pagal JTO įstatus principas.

1975m. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos arba Helsinkio pasitarimo baigiamasis aktas, pridėjęs prie aukščiau išvardintų dar tris naujus principus:

8. Valstybių sienų neliečiamumo

9. Valstybių teritorinio vientisumo

10. ŽT apsaugos.

Visi šie principai turi būti aiškinami kompleksiškai, kaip tarpusavyje susiję.

Doktrinoje TT principams priskiriamos šios savybės:

1. Reglamentuoja esminius, pagrindinius tarptautinius santykius.

2. Visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos.

3. Bendro pobūdžio kompleksinės normos.

4. Universalios normos.

5. Stabilumas;

6. Sisteminis pobūdis

7. Imperatyvios normos. Kai kurie tarptautinės teisės principai laikomi bendrosios tarptautinės teisės normomis, nukrypimas nuo kurių nėra leidžiamas, arba ius cogens normomis. Yra nuomonių, kad visi bendrieji TT principai laikomi ius cogens normomis, su visomis pasekmėmis, tačiau su šia nuomone sunku sutikti, kadangi, pvz., negalima teigti, kad visos žmogaus teisės turi būti vienodu turiniu užtikrinamos kiekvienoje valstybėje kaip ius cogens norma, šiuo metu nesiginčijama dėl genocido, vergovės draudimo kaip ius cogens normų, tačiau didžioji dauguma kitų žmogaus teisių yra tik siekiamybė, ypač ekonominėje ir socialinėje srityse; toks principas kaip sienų neliečiamumas taip pat gali būti modifikuojamas ne tik bendrojo pobūdžio tarptautinės teisės norma, bet ir dvišale ar trišale sutartimi. Tad apibendrinant galima teigti, kad pasaulio bendruomenė nėra išreiškusi nuoseklaus opinio iuris dėl visų TT principų kaip ius cogens. Iš tarptautinės teisės principų ius cogens normomis paprastai laikomi:

1. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas;

2. Tautų laisvo apsisprendimo principas ;

3. Atskirų žmogaus teisių (pvz., vergovės, genocido draudimo) gerbimas

TT literatūroje išskiriami ir kiti bendrųjų teisės principų požymiai. Pvz.,

1) principo programinis pobūdis- šie principai vystosi pralenkdami teisinių santykių realią padėtį, pvz. teisė į sveiką aplinką. Dabar tai principas, o po to bus kuriamos normos.

2) principų stabilumas;

3) jų sisteminis pobūdis; (Negalima pažeisti vieno principo, nes pažeidžiama visa principų sistema, todėl nagrinėti vieną principą įmanoma tik visų principų kontekste.)

II. Atskirų principų trumpa apžvalga

Jėgos arba grasinimo jėga nenaudojimo principas

Šis principas įtvirtintas tik šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje, klasikinėje tarptautinėje teisėje galiojo teisės į karą (ius ad bellum) principas. Tai ius cogens norma.

Įtvirtinimo istorija

Tautų Sąjungos statutas ribojo savo valstybių-narių teises į karą, tačiau visiškai jo neuždraudė. Statute buvo numatyti taikūs būdai, kurių pagalba turėjo būti sprendžiamas ginčas tarp valstybių, tačiau tais atvejais, kai ginčo sprendimas valstybės netenkino, statutas leido po panaudoti jėgą.

1928 m. Paryžiuje 15 valstybių pasirašė sutartį dėl atsisakymo karo kaip nacionalinės politikos priemonės kitaip žinomas kaip Briano Kelogo paktas. Prieš II pasaulinį karą sutartį ratifikavo 48 valstybės.

1933 m. Londono konvencija dėl agresijos apibrėžimo(neįsigaliojo).

1945 m. JTO įstatų 2
straipsnyje suformuotas principas, draudžiantis naudoti jėgą arba grasinti jėga, kuris vėliau atkartotas ir Tarptautinės teisės principų deklaracijoje.

“Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais”

Jėgos draudimas taip pat įtvirtintas JTO 1970 m. tarptautinės teisės principų deklaracijoje ir 1975 m. Helsinkio pasitarimo baigiamajame akte (ESBKonferencija). 1970 m. deklaracijoje šis principas kompleksiškai siejamas su kitais TT principais:

1. Jėgos naudojimas ir grasinimas jėga – nesuderinama su JT įstatais;

2. Agresyvus karas – nusikaltimas taikai. Agresyvaus karo propaganda draudžiama.

3. Negalima naudoti jėgos sienų vientisumui pažeisti, ginkluotų represalijų, ja trukdyti tautų apsisprendimo teisei, neskatinti ginkluotų organizacijų ir samdinių, siekiančių naudoti jėgą kitoje valstybėje.

4. Teritorija negali būti karinės okupacijos objektu, ja taip pat negalima įgyti teritorijos ir pan.

Jėgos naudojimo draudimas siejamas su agresijos samprata. 1974 m. Generalinė asamblėja patvirtino agresijos apibrėžimą, priimdama specialią rezoliuciją.

Formuluojant agresiją, panaudoti du metodai:

a) Pateiktas bendras agresijos apibrėžimas, nurodant, kad “agresija – tai bet koks ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ar politinę nepriklausomybę arba kitu būdu, nesuderinamu su JTO įstatais. Taigi agresija suprantama siaurąja prasme – kaip ginkluotos jėgos panaudojimas, plačiąja prasme agresija galėtų pasireikšti ir kitomis priemonėmis (ekonominėmis, politinėmis ir t.t.), tačiau šiuo klausimu vieningos pozicijos tarp valstybių nėra.

b) Įtvirtintas sąrašas veiksmų, kurių įvykdymas lygus agresijai:

1) ginkluotas įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas; bet kokia karinė okupacija, kad ir laikino pobūdžio, bet kokia aneksija, panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje.

2) kitos valstybės teritorijos bombardavimas arba bet kokio kito ginklo panaudojimas prieš kitos valstybės teritoriją;

Branduolinio ginklo naudojimo problema buvo iškelta TTTeisme, tačiau vienareikšmio atsakymo TTTeismas nepateikė. 1996 m. TTTeismas konsultacinėje išvadoje “Dėl branduolinio ginklo grėsmės ir panaudojimo teisėtumo” konstatavo, kad tarptautinėj teisėj nėra susiformavusi visuotinai pripažinta paprotinė norma, pripažįstanti branduolinio ginklo panaudojimą neteisėtu bet kokiomis aplinkybėmis, nes bet kuri valstybė turi teisę į savigyną, tad ir branduolinį ginklą kuria ar turi šiuo tikslu. Tačiau lygiai taip pat nei paprotinėje, nei sutartinėje teisėje nėra jokios konkrečios normos, leidžiančios branduolinį ginklą naudoti ar juo grasinti. Branduolinio ginklo naudojimas pažeidžiant JTO įstatus yra neteisėtas, taip pat branduolinio ginklo panaudojimas turi būti suderinamas su žmogaus teisių apsaugos normomis ir humanitarinės teisės reikalavimais.

Skirtingai nuo branduolinio ginklo, cheminis ir bakteriologinis ginklai uždrausti.

3) valstybės uostų ir pakrančių blokada, vykdoma kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis;

4) valstybės sausumos, jūros ar oro ginkluotųjų pajėgų užpuolimas, vykdomas kitos valstybės ginkluotomis pajėgomis.

5) valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kitos valstybės teritorijoje pagal sutartį, panaudojimas, pažeidžiant sutartyje numatytas sąlygas arba tolimesnis ginkluotųjų jėgų pasilikimas po sutarties pasibaigimo;

6) valstybės, kuri suteikia savo teritoriją kitai valstybei, veiksmai, leidžiantys pastarajai panaudoti šią teritoriją vykdant agresiją prieš trečiąją valstybę;

7) valstybės ar jos vardu siunčiamos į kitos valstybės teritoriją ginkluotos gaujos, grupės, samdiniai, kurių vykdomi ginkluoti užpuolimai yra pavojingi.

Šis veiksmų sąrašas – pavyzdinis, nebaigtas. 1-5 atvejai apima tiesioginę agresiją.

Teisėti jėgos panaudojimo atvejai pagal JTO įstatus:

a) individualios ar kolektyvinės savigynos tikslu;

Savigyną reglamentuoja JTO įstatų 51 str..

Savigynos sąlygos pagal JTO įstatus:

1. Įvykus JT nario ginkluotam užpuolimui, įskaitant neišvengiamą užpuolimo grėsmę;

2. Valstybės turi teisę gintis iki tol, kol ST nesiima atitinkamų priemonių.

3. Valstybės narės nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią savigynos teisę.

4. Savigynos priemonės turi būti proporcingos ir būtinos užpuolimui atremti.

Problema – preventyvi savigyna, t.y. tokia savigyna, kuri įgyvendinama nesant realaus užpuolimo ar neišvengiamos jo grėsmės, tačiau yra pakankamai reali, pvz., turint pagrįstų žinių apie užpuolimo galimybę. 2004 m. JTO Generalinio Sekretoriaus Aukštosios kolegijos dėl Grėsmių, Iššūkių ir Pokyčių ataskaitoje, kurią patvirtino JTO Generalinis sekretorius ir jo teikimu JTO Generalinė Asamblėja, buvo konstatuota, kad JTO chartijos 51 straipsnis negali būti interpretuojamas plečiamai, kaip leidžiantis imtis preventyvios savigynos veiksmų be Saugumo Tarybos pritarimo.

b) Saugumo Tarybos sprendimu.

Pagal JTO įstatų 41-42 straipsnius ST turi teisę reikalauti, kad valstybės narės naudotų tokias
– visiškas ar dalinis ekonominių santykių, geležinkelio, jūrų, oro, pašto, susisiekimo priemonių nutraukimas, taip pat diplomatinių santykių nutraukimas. Jei ST mano, kad 41straipsnyje. numatytų priemonių nepakanka, ji turi teisę imtis oro, jūrų, sausumos pajėgomis tokių veiksmų, kurie būtini tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti, įskaitant ginkluotą jėgą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiuos straipsnius ST gali leisti panaudoti ginkluotą jėgą net ir nesant tarptautinės teisės pažeidimo, pakanka jos konstatavimo, kad egzistuoja grėsmės taikai, jos pažeidimo ar agresijos akto pavojus ir sprendžia, kokių reikia imtis priemonių, siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką bei saugumą

c) Interpretuojant 1970 m. tarptautinės teisės principų deklaraciją, galima teigti, kad jėga gali būti panaudota ir trečiu atveju – t.y. tada, kai trukdoma realizuoti tautų apsisprendimo principą. Tauta, kovojanti už savo nepriklausomybę, turi teisę naudoti ginkluotos kovos formas, tačiau trečiosios valstybės tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai negali remti tų nacionalinių išsivadavimo judėjimų, panaudodamos savo ginkluotą jėgą. Pagal 1977m. Ženevos konvencijos 2 papildomą protokolą tauta, vykdydama nacionalinio išsivadavimo kovą, turi laikytis kariavimo papročių ir gerbti žmogaus teises.

d) humanitarinė intervencija – įsikišimas į kitos valstybės reikalus siekiant apsaugoti, garantuoti ŽT ginkluota jėga. Ši forma vargu ar gali būti laikoma teisėta ginkluotos jėgos panaudojimo forma, nes pažeidžia kitų valstybių teritorinį neliečiamumą. Tačiau minėtoje 2004 m. JTO Generalinio Sekretoriaus Aukštosios kolegijos dėl Grėsmių, Iššūkių ir Pokyčių ataskaitoje konstatuota, kad tarptautinėje teisėje formuojasi pareiga ginti civilius gyventojus nuo masinės prievartos (genocido, etninio valymo, kitų rimtų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų). Šią pareigą turi nacionalinės valdžios institucijos, tačiau, valstybei nesiimant priemonių gyventojams ginti, tarptautinė bendrija turi pareigą veikti humanitarinių operacijų, diplomatinio spaudimo ir kitų priemonių pagalba, taip pat, esant reikalui, Saugumo Tarybos pritarimu panaudoti jėgą kaip paskutinę priemonę. Valstybė prieš kurią imamasi tokių veiksmų negali remtis nesikišimo į vidaus reikalus principu.

Ginkluotos jėgos panaudojimo uždraudimo principas yra susijęs ir su 1969m. Vienos konvencija dėl TST. Šios konvencijos 51 straipsnis numato absoliutų sutarties negaliojimo pagrindą, panaudojus prievartą prieš valstybę ar jos atstovą sudarant sutartį. Sutartis laikoma absoliučiai negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Valstybių suverenios lygybės principas

JT įstatų 2 str. 1 p. nurodyta: “Organizacija yra pagrįsta visų jos Narių suverenios lygybės principu”. 1970 m. deklaracija šį principą detaliau išnagrinėjo, konstatuodama kad visos organizacijos naudojasi suverenia lygybe. Jos turi vienodas teises ir pareigas ir yra lygiateisės tarptautinės bendrijos narėmis, nepriklausomai nuo ekonominių, socialinių, politinių bruožų. Suverenios lygybės principas susideda iš šių elementų:

a) valstybių teisinė lygybė;

b) kiekviena valstybė naudojasi teisėmis, garantuojamomis visiško suvereniteto;

c) kiekviena valstybė turi gerbti kitų valstybių TT subjektiškumą;

d) valstybių teritorinis vientisumas ir politinė nepriklausomybė neliečiama;

e) kiekviena valstybė turi teisę laisvai pasirinkti ir vystyti savo politinę, socialinę, ekonominę ir kultūrinę sistemą.

f) kiekviena valstybė privalo pilnai ir sąžiningai vykdyti visus tarptautinius įsipareigojimus ir taikiai sugyventi su kitomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienos valstybės suvereniteto įgyvendinimas turi būti derinamas su kitos valstybės suverenitetu pagal tarptautinę teisę – tai išplaukia iš TT koordinacinio pobūdžio, tad suverenios valstybių lygybės principas turėtų būti siejamas su “suderinto suvereniteto” sąvoka.

Šį tarptautinės teisės principą išreiškia valstybės suverenitetas ir lygiateisiškumas.

Valstybės suverenitetas įprasmina:

a) nepriklausomybę tvarkant vidaus ir užsienio reikalus

b) savarankiškumą tarptautiniuose santykiuose, taip pat pasirenkant visuomeninę ir politinę santvarką valstybės viduje.

Lygiateisiškumas reiškia, kad valstybės turi vienodas teises ir pareigas, nepaisant ekonominių, politinių, socialinių ir kitų skirtumų.

Sienų neliečiamumo principas

Sienų neliečiamumo principas yra glaudžiai susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų jis yra užfiksuotas kaip sudėtinė šio principo dalis, pažymint, kad negalima naudoti jėgos arba grasinti ja siekiant pažeisti esamas valstybių sienas. Saugumo ir Bendradarbiavimo Europoje konferencijos baigiamajame akte sienų neliečiamumo principas yra tvirtintas atskirai.

3 sudėtinės dalys:

1. Sienų pripažinimas. Valstybės įsipareigoja pripažinti jau esamas Europos sienas, darant prielaidą, kad jos nustatytos pagal TT.

2. Atsisakymas nuo bet kokių pretenzijų į esamas sienas dabar ir ateityje.

3. Atsisakymas nuo bet jėgos ir grasinimo jėga panaudojimą siekiant pakeisti valstybių sienas.

Baigiamojo akto principų deklaracijoje įtvirtinta, kad dalyvaujančios valstybės
neliečiamomis visas viena kitos sienas, kaip ir visų valstybių Europoje sienas, ir todėl jos ateityje vengs bet kurių pasikėsinimų į jas. Šis principas susiformavo atsižvelgiant į politinius-teritorinius pasikeitimus, įvykusius Europoje po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sutriuškinta hitlerinė Vokietija

Valstybių teritorinio vientisumo principas

JTO įstatų 2 straipsnyje pažymėta, kad „Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.“ 1970 metų Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų šis principas buvo išreikštas siejant jį su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo bei valstybių suverenios lygybės principais. Minėtame dokumente nurodoma, kad į valstybių teritorinį vientisumą draudžiama kėsintis jėga arba grasinimu ją panaudoti. Be to, jame dar pažymima, kad valstybės teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės neliečiamumas yra valstybių suverenios lygybės sąvokos sudėtinis elementas.

Šis principas reikalauja, kad valstybės teritorija negali būti karinės okupacijos objektu panaudojus jėgą pažeidžiant JTO chartijos nuostatas. Valstybės teritorija negali būti kitos valstybės įgijimo objektu grasinant jėga ar ją panaudojus. Joks teritorijos įgijimas, atsiradęs grasinant jėga ar ją panaudojus negali būti pripažintas teisėtu.

Teikiant valstybių teritorinio vientisumo principui didelę reikšmę, Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamajame akte jis buvo suformuluotas kaip savarankiškas principas. Šiame dokumente pabrėžiama, kad dalyvaujančios valstybės gerbs kiekvienos dalyvaujančios valstybės teritorinį vientisumą, vengs bet kurių veiksmų, nesuderinamų su JTO įstatais, prieš valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę arba vieningumą, skyrium imant, taip pat vengs paversti viena kitos teritoriją karinės okupacijos objektu, tiesioginio ar netiesioginio jėgos priemonių panaudojimo arba grasinimo jas panaudoti objektu. „Jokia okupacija,— pabrėžiama Baigiamajame akte,— arba joks teritorijos įgijimas nebus pripažįstamas teisėtu.“

Tarptautinių ginčų taikaus sprendimo principas

Tarptautinėje teisėje šio principo užuomazgos formavosi dvišalėse sutartyse, taip pat 1907 metais tarp 44 valstybių Hagos konferencijoje buvo priimta konvencija Dėl tarptautinių ginčų taikaus sprendimo. Tuo metu tai reiškė raginimą spręsti ginčus taikiai, tačiau pagal esamas aplinkybes ir galimybes, kadangi iki 1928 m. valstybės turėjo teisę į karą. Tad 1928 m. sudarius Paryžiaus sutartį arba Briano-Kelogo paktą dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės, valstybės buvo įpareigotos visus ginčus spręsti taikiomis priemonėmis.

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje šis principas įtvirtintas JTO įstatų 2 straipsnio 3 punkte, Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijos baigiamajame akte, regioniniuose susitarimuose, dvišalėse sutartyse.

Ginčų taikaus sureguliavimo principas susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu ir reiškia valstybių pareigą ginčus tarp savęs spręsti taikiomis priemonėmis siekiant, kad nebūtų keliama grėsmė tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui. JTO įstatuose, Deklaracijoje ir Baigiamajame akte pateikiamas pavyzdinis taikių priemonių sąrašas:

· Derybos;

· Tyrimas;

· Geros paslaugos

· Sutaikinimas

· Tarpininkavimas

· Tyrimo komisijos;

· Tarptautinis arbitražas;

· Tarptautinis teismas;

· kreipimasis į tam tikrus regioninius organus ir ginčų sprendimas jų pagalba (pvz., Tarptautines organizacijas).

· kitos valstybių pasirenkamos taikios priemonės.

Ginčo šalys privalo, jei joms nepavyktų pasiekti sureguliavimo viena ar kita taikia priemone, toliau siekti išspręsti ginčą kitomis tarpusavyje sutartomis priemonėmis.

Valstybės privalo vengti kilus ginčui bet kokių veiksmų, galinčių pabloginti padėtį ir apsunkinti ginčo taikų sureguliavimą.

Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas

Principas glaudžiai susijęs su valstybių suvereniteto gerbimo bei teritorinio vientisumo principais, taikomas ir valstybių ir TO veiksmams, išskyrus kai JTO ST imasi priemonių pagal JTO chartijos 41-43 straipsnius.

Principo įtvirtinimo šaltiniai:

a) JT Įstatų 2 straipsnis, konstatuojantis, kad JTO įstatai nesuteikia JTO teisės kištis į valstybių vidaus reikalus, kurie priklauso išimtinai valstybės vidaus kompetencijai ir neįpareigoja valstybės spręsti šiuos reikus pagal JT įstatus.

b) 1965 m. JTO GA Deklaracijoje dėl kišimosi į vidaus reikalus neleistinumo, jų nepriklausomybės ir suvereniteto apsaugojimo;

c) 1970 m. JTO Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų;

d) 1981 m. JTO Deklaracijoje dėl intervencijos ir kišimosi į valstybių vidaus reikalus neleistinumo,

e) Europos Pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame AkteNėra aiškaus atsakymo – kas gi yra valstybės vidaus reikalas. Tarptautinė praktika prie tokių reikalų priskiria:

· politinės ir ekonominės sistemos nustatymą, įstatymų leidybą,

· šalies ekonomikos, kultūros ir pan. santykių, kurie susiję su
valstybės suvereniteto įgyvendinimu savo teritorijoje, vystymą,

· savo nuožiūra sudarinėti TS, dalyvauti TO veikloje ir pan.

Pagal JTO Įstatus nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas neįtakoja prievartos priemonių taikymo VII skyriaus pagrindu (gali imtis įspėjamųjų ir prievartinių veiksmų prieš valstybę agresorę, remiantis tarptautine teise, panaudojant JTO narių ginkluotąsias pajėgas, pagalbą bei atitinkamas aptarnavimo priemones).

1965 m. JT GA rezoliucija dėl draudimo kištis į kitų valstybių vidaus reikalus smerkia ne tik ginkluotą kišimąsi, bet ir kitas kišimosi formas – ekonominį spaudimą, politines poveikio priemonės ir kt.

Tarptautinių įsipareigojimų nevykdymo atveju tarptautinės bendrijos spaudimas dėl jų įvykdymo nėra kišimasis į valstybės vidaus reikalus.

Tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principas

Principo įtvirtinimo pagrindiniai šaltiniai:

a) JTO įstatai,

b) 1960 m. JTO GA Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijų šalims ir tautoms,

c) 1970 m. JT Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų,

d) 1975 m. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos Baigiamajame Akte.

Visos tautos turi teisę laisvai, be kitų TT subjektų kišimosi:

a) nustatyti savo politinį statusą;

b) sukurti nepriklausomą valstybę. Nepriklausomos valstybės sukūrimo būdai –

1. Sukuriant nepriklausomą savo valstybę;

2. Prisijungiant laisvai prie kitų valstybių ;

3. Sudarant sąjungą su kitomis valstybėmis.

c) vystytis ekonomiškai, socialiai ir pan.

Kiekviena valstybė turi pareigą gerbti šią teisę. Kiekviena valstybė turi pareigą susilaikyti nuo bet kokių jėgos veiksmų, kuriais iš tautų būtų atimama jų teisė į apsisprendimą, laisvę ir nepriklausomybę.

Problema – kolizija su valstybės teritorijos vientisumo principu ir nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principu. Deklaracijoje dėl TT principų įtvirtinta, kad tautų laisvo apsisprendimo principas negali būti aiškinamas tokiu būdu, kad leistų ar skatintų kokius nors veiksnius, kuriais būtų skaidomai arba visiškai ar iš dalies pažeidžiami suverenios ir nepriklausomos valstybės teritorijos vientisumas ar politinė vienybė, kai ši valstybė veikia laikydamasi aukščiau apibrėžto tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo. Kiekviena valstybė turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais siekiama suskaidyti kitos valstybės ar šalies nacionalinę vienybė ir teritorijos vientisumą.

Valstybių bendradarbiavimo principas

Pagal JTO įstatų 1 straipsnį organizacijos tikslai yra palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, taip pat vystyti draugiškus santykius tarp tautų, įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas, būti centru, vienijančiu tautas bendriems tikslams įgyvendinti.

Deklaracija dėl TT principų pabrėžia, kad valstybės privalo bendradarbiauti viena su kita, įvairiose tarptautinių santykių srityse, nepriklausomai nuo jų ekonominės sistemos ir politinės santvarkos, stengdamosios palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, remti tarptautinį ekonominį stabilumą ir pažangą, padėti tautų gerovei ir laisvam nuo diskriminacijos tarptautiniam bendradarbiavimui.

Pagrindinės valstybių bendradarbiavimo sritys, įtvirtintos Deklaracijoje:

a) tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas,

b) žmogaus teisių apsauga,

c) rasinės ir religinės diskriminacijos panaikinimas,

d) tarptautinių santykių vystymas ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, techninėje ir prekybos srityse remiantis suverenios lygybės ir nesikišimo principu.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo principas

Pirmosios tarptautinės teisinės žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo normos susiformavo klasikinėje tarptautinėje teisėje. Jos buvo skirtos užsieniečių teisinei padėčiai, pilietybės instituto formavimui, kovai su vergų prekyba, tautinių mažumų tam tikrų teisių apsaugai.

JTO įstatų preambulėje pažymima, kad Jungtinės Tautos yra pasiryžusios įtvirtinti įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo asmenybės orumu bei verte, lygiomis vyrų ir moterų, ir didelių bei mažų tautų teisėmis.

Universalios žmogaus teisių apsaugos pagrindas – Žmogaus teisių chartija, kurią sudaro:

1. 1948 m. JTO Generalinės asamblėjos priėmė Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – rekomendacinio pobūdžio dokumentas, tačiau yra teisiškai reikšmingas, kadangi jo nuostatos detalizuotos 1966 m. paktuose ir daugelyje universalių ir regioninių sutarčių, nacionalinės teisės aktų;

2. 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir du jo protokolai – įpareigojantis jas pasirašiusias valstybes, “elgesio” įpareigojimas, reikalaujantis užtikrinti kiekvienam asmeniui pakte numatytas teises;

3. 1966 m. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas – įpareigojantis jas pasirašiusias valstybes, “rezultato” įpareigojimas, reikalaujantis imtis priemonių siekiant suteikti kiekvienam asmeniui pakte numatytas teises.

Šiuose dokumentuose yra pateikiamas žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių sąrašas, kuris detalizuojamas vėlesniuose tarptautiniuose ir nacionaliniuose dokumentuose. Be to, JTO Generalinė
JTO specializuotosios įstaigos yra patvirtinusios daugelį dokumentų, kuriose toliau vystomas šis principas (pvz., 1948 m. Genocido nusikaltimo įspėjimo ir baudimo už jį konvencija, 1973 m. Apartheido nusikaltimui kelio užkirtimo ir baudimo už jį konvencija).

Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos Baigiamajame Akte šis principas vadinamas ,,Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, gerbimu. Dalyvaujančios valstybės, pasirašydamos aktą, pasižadėjo gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nesvarbu, kokios jie rasės, lyties, kalbos ir religijos. Be to, jos skatins, kad būtų efektyviai įgyvendinamos politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės ir kitos teisės ir laisvės. Valstybės, kurių teritorijoje yra nacionalinių mažumų, gerbs joms priklausančių asmenų teisę į lygybę prieš įstatymą, teiks galimybę faktiškai naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principas yra glaudžiai susijęs su tokiais pagrindiniais principais kaip valstybių suverenios lygybės, nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principai ir negali būti jiems priešinamas (žr. humanitarinę intervenciją). Valstybės negali teigti, jog žmogus teisių apsauga yra išimtinė valstybės kompetencija.

Žmogaus teisių apsaugos srity individai ir juridiniai asmenys įgyja tarptautines teises ir pareigas, gali kreiptis į tarptautines institucijas dėl valstybių vykdomų pažeidimų.

Sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę sąžiningo vykdymo principas

Be sąžiningo valstybių įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo negali egzistuoti ir pati tarptautinė teisė. Jis kildintinas iš bendrojo teisės principo „pacta sunt servanda“, o šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas sutartimis. Šiuolaikinė TT teisė remiasi pirmiausia interesais ir gera valia.

1970 m. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų atskleistas sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo principo turinys. Joje pažymima, kad kiekviena valstybė turi pareigą sąžiningai vykdyti įsipareigojimus pagal:

1. JTO įstatus

2. visuotinai pripažintus TT principus ir normas.

3. tarptautines sutartis.

Svarbi JTO narystė pasekmė – įsipareigojimų pagal JTO įstatus principas: kai prievolės, kylančios iš tarptautinių sutarčių, prieštarauja JTO narių įsipareigojimams pagal JTO įstatus, pirmenybė tenka JTO įstatų įpareigojimams.

ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGA TARPTAUTINĖJE TEISĖJE

UNIVERSALI ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS SISTEMA

Šiuolaikinė žmogaus teisų samprata remiasi Vakarų Europos koncepcijomis, kurių esmė – prigimtinės teisės teorija. Žmogaus teisės yra prigimtinės ir egzistuoja nepriklausomai nuo, ar įstatymas jas pripažįsta. Apribojimai negali paneigti pačių teisių ir laisvių. Tai ne tik teisinė, bet ir socialinė, filosofinė kategorija.

Tarptautinės žmogaus teisių apsaugos ištakos – nacionalinėje teisėje, kur buvo dedamos pastangos apsaugoti individus nuo vienašališko valstybės valdžios realizavimo (savavaldžiavimo), tad ir šiandien žmogaus teisių apsauga tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu yra labai susijusios. Visi tarptautiniai instrumentai reikalauja valstybes imtis priemonių jų jurisdikcijose esančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti. Tik kai nepavyksta žmogaus teisių apsaugoti nacionalinėje sistemoje, tuomet imamasi tarptautinių priemonių. Todėl tam tikra prasme tarptautinė sistema įgyvendina nacionalinę sistemą.

Pagrindiniai nacionaliniai dokumentai, įtakoję tarptautinius, yra 1215 m. Magna Carta, dažnai minima kaip anglų žmogaus teisių bilis; 1776 m. Amerikos nepriklausomybės deklaracija; Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, paskelbta 1789 m. Nepaisant kai kurių pasiekimų humanitarinės teisės srityje ir socialinių kultūrinių teisių srityje, tik po II karo TŽTT pradėjo vystytis nuosekliai ir tik įsigaliojus 1945 m. JTO chartijai galima kalbėti apie sistemiškai kuriamą žmogaus teisių apsaugą tarptautinėje bendrijoje.

Žmogaus teisių apsaugos istoriją po Antrojo Pasaulinio karo ir susikūrus JTO galima sąlyginai skirstyti į etapus pagal įgyvendinamus tikslus:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4303 žodžiai iš 8593 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.