Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė
5 (100%) 1 vote

Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė

1121314151

Turinys

Įvadas 3

Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė 4

Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ikikarinės Lietuvos Konstitucijose 6

Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyva šiuolaikinėje Konstitucijoje 8

Referendumai 10

Peticijos teisė 13

Piliečių įstatymų leidybos iniciatyva Europoje 15

Veiksniai, lemiantys piliečių dalyvavimą įstatymų leidybos procese 17

Teisinės galimybės piliečiams dalyvauti sprendimų prėmime 19

Problemos, kylančios įgyvendinant piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę 21

Išvados 23

Summary of term paper 24

Bibliografijos sąrašas 25

Įvadas

Šiame darbe analizuojama piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ir jos realizavimas. Pagrindinis tikslas yra išnagrinėti visus Lietuvos Respublikoje egzistuojančius teisės šaltinius, susijusius su šia teise.

Apžvelgsime Konstitucinę piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ikikarinės Lietuvos Konstitucijose bei šiuolaikinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kai kuriose Europos šalyse. Nagrinėsime Lietuvos Respublikos teisės šaltinius, reglamentuojančius piliečių ir valstybės santykius, įgyvendinant šią teisę. Taip pat bus trumpai apžvelgti ir kiti teisiniai procesai, susiję su piliečių teisine galimybe dalyvauti leidžiant ir priimant įstatymus – tai referendumai, peticijos teisė.

Susisteminti ir išanalizuoti su tema susiję įstatymai.

Darbe nagrinėjamas piliečių dalyvavimas pačiame įstatymų leidybos procese. Trumpai aptarsime veiksnius, lemiančius piliečių dalyvavimą įstatymų leidybos procese, bei piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisines galimybes.

Taip pat apibendrinsime problemas, kylančias įgyvendinant piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Lietuvoje.

Pateikiamos susistemintos bei įvertintos įvairių teisės mokslininkų nuomonės, nagrinėjamos su šia tema susijusios problemos, bei galimi tų problemų sprendimo būdai.

Darbe buvo remtasi P. Ragausko, K. L. Valančiaus, E. Šileikio mintimis, taip pat P. Vinklerio, G. Mesonio, J. Žilio straipsniais.

Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė

Prieš pradedant piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės analizę, reikėtų apibrėžti pagrindines šiame darbe vartojamas sąvokas ir paaiškinti jas žyminčių terminų „įstatymų leidybos procesas“, „įstatymų leidėjas“ bei „įstatymų leidybos proceso dalyviai“ prasmę .

Terminas „įstatymų leidybos procesas“ gali būti vartojamas daugeliu prasmių. Tačiau šiame darbe jis vartojamas – kaip oficialus procesas, prasidedantis įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (arba atitinkamai referendumo iniciatyvos teisę) turinčio subjekto kreipimusi į įstatymą priimti ar referendumą skelbti įgalintą instituciją (t. y. Seimą) su siūymu priimti, pakeisti ar panaikinti tam tikrą įstatymą. Šis procesas baigiasi oficialiai paskelbus priimtą įstatymą arba priėmus tokį galutinį sprendimą, kuriuo įstatymo projektas atmetamas .

Terminu „įstatymų leidėjas“ šiame darbe žymimas subjektas, kuriam suteikta galia pareikšti galutinę ir neginčijamą valią dėl įstatymo priėmimo. Ši galia lemia esminį atitinkamo subjekto vaidmenį įstatymų leidyboje .

Terminas „įstatymų leidybos proceso dalyviai“ skirtas žymėti subjektus, kurie turi tam tikrų Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute numatytų teisių ir pareigų inicijuojant, svarstant, priimant arba pasirašant bei skelbiant įstatymus. Tačiau jų kompetencija nesusijusi su galimybe priimti galutinį ir neginčijamą sprendimą dėl įstatymo (jo nuostatų) priėmimo ar atmetimo .

Th. Hobbesas labai formaliai ir vertingai paaiškino kas tai yra įstatymų leidėjas, anot Th. Hobbeso „įstatymų leidėjas yra tas, kuris leidžia įstatymus“ ir tik „valstybė gali kurti įstatymus, nes mes pavaldūs tik valstybei“, o kadangi „valstybė nėra asmuo ir ką nors daryti gali tik per savo atstovą (t. y. suvereną), todėl suverenas ir yra vienintelis įstatymų leidėjas“ [3.54, p. 267]. Taigi įstatymų leidėju reikėtų laikyti suvereną. Tą, kuris nurodo, kad tam tikra taisyklė yra įstatymas ir jos privaloma laikytis, o kitos valstybės institucijos ir dauguma piliečių jam paklūsta (ir nesvarbu, ar tai daro iš pagarbos, įpročio, tradicijos ar baimės) .

Pasak P. Ragausko Lietuvoje šiuo metu yra du tokie subjektai (įstatymų leidėjai) – Tauta ir Seimas. Tik Tauta yra suvereni, o Seimas suverenui atstovauja.

Pagal mūsų Konstituciją nei Vyriausybė, nei Respublikos Prezidentas jokiomis sąlygomis negali leisti įstatymų galią turinčių aktų, tačiau įstatymų leidyboje tam tikrą vaidmenį jie vaidina. Abi institucijos gali teikti Seimui svarstyti įstatymų projektus; abi gali dalyvauti šiuos projektus svarstant Seime; Respublikos Prezidentas turi dar ir papildomų galių – jis pasirašo (arba vetuoja) ir skelbia įstatymus. Kitaip sakant, abi institucijos turi tegu ne esminių, tačiau pakankamai reikšmingų galių, todėl nors ir nepriskirtinos įstatymų leidėjams, bet gali ir turi būti laikomos įstatymų leidybos proceso dalyviais .

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnyje nurodyta, kad „suverenitetas priklauso Tautai“. Taigi pagal mūsų Konstituciją suverenas yra Tauta.
Taip pat 4 straipsnyje nustatyta, kad „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Konstitucijos 55 ir 77 straipsniuose, apibūdinant Seimo narių ir Prezidento teisinį statusą, vartojamos dvi skirtingos konstrukcijos: Seimo nariai vadinami Tautos atstovais, o Respublikos Prezidentas- Valstybės vadovu. Dar daugiau Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Prezidentas atstovauja ne Tautai (lygiai taip pat kaip ir ne visuomenei; ne vienai ar kitai politinei partijai; net ir ne vykdomajai valdžiai), o Lietuvos valstybei (kuri demokratinėje tradicijoje yra ne kas kita kaip Tautos interesams tarnauti sukurta viešosios valdžios organizacija).

Vadinasi, teisinio statuto prasme Prezidentas nėra nei suverenas, nei jo atstovas.

Ką tik apibrėžtų sąvokų prasme, pagal Konstituciją įstatymus Lietuvoje leisti gali tik Tauta ir Seimas. Tačiau, be jų, įgyvendinat šią funkciją dalyvauja nemažai kitų subjektų, bet šiame darbe kitų subjektų neanalizuosime.

Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ikikarinės Lietuvos Konstitucijose

Nors dabartiniu metu Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė neturi galių leisti įstatymus, Lietuvos teisės istorijai jos nėra nežinomos.

Antai, pagal 1919 m. balandžio 4 dieną patvirtinus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius dėsnius, labai aiškiai apibrėžiami subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę „ įstatymų iniciatyvos teisė priklauso Valstybės Tarybai ir Ministerių Kabinetui“ . Tauta šios teisės dar neturi.

Steigiamajam Seimui priėmus 1922 m. rugpūčio 1 d. pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, buvo nurodyta, kad Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kur suvereninė valstybės valdžia priklauso tautai (1 str.) ir jau 20 straipsnyje yra aiškiai apibrėžta, kad 25 tūkstančiai piliečių, turinčių teisę rinkti į Seimą, gali pateikti Seimui įstatyme nurodyta tvarka įstatymo sumanymą, kurį Seimas privalo svarstyti .

1922 m. Lietuvos Konstitucijos 102 straipsnyje taip pat buvo nustatyta – kad Konstitucijos pakeitimo arba papildymo sumanymą turi teisę iškelti Seimas,Vyriausybė arba 50 tūkstančių piliečių, turinčių teisę rinkti Seimą. O 103 straipsnis nurodo, kad kai iškeltąjį Konstitucijos pakeitimo arba papildymo sumanymą priima Seimas 3/5 visų atstovų balsų dauguma, šis klausimas patikimas spręsti tautai visuotiniu balsavimu, jei per tris mėnesius nuo jo paskelbimo dienos to pareikalaus Respublikos Prezidentas arba ¼ visų atstovų, arba 50 tūkstančių piliečių, turinčių teisę rinkti Seimą .

Remiantis 1928 m.gegužės 15 d. Lietuvos Konstitucija piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę jau turėjo Seimas, Vyriausybė bei Tauta. Beje, labai įdomus faktas – be įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, buvo numatyta tautos veto teisė dėl Seimo priimtų įstatymų bei jo atmestų įstatymų projektų. Veto galėjo pareikšti 50 tūkstančių piliečių arba Respublikos Prezidentas. Vetuotas įstatymas arba atmestas projektas turėjo būti atiduotas tautos balsavimui .

Toliau sekant Lietuvos Konstitucijos bei piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės raidą galima pastebėti piliečių pasyvaus dalyvavimo valstybės valdyme tendenciją.

1938 m. vasario 11 d. neatsiklausus tautos buvo priimta šeštoji Lietuvos Konstitucija. Šios Konstitucijos 107 straipsnyje nurodoma, kad įstatymo projektus siūlo Ministrų Taryba arba bent ketvirtadalis Seimo narių. Ši Konstitucija dar labiau sumažino minėtos teisės subjektų gausą: nesuteikė atskiram Seimo nariui galimybės teikti įstatymų projektus. Piliečiai praranda pakankamai plačias įstatymų leidybos iniciatyvos teises, įtvirtintas prieš tai galiojusiose Lietuvos Konstitucijose .

Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyva šiuolaikinėje Konstitucijoje

Ši teisė įtvirtinta Konstitucijos 68 straipsnio 2 dalyje. Šioje normoje skelbiama, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisę be Seimo, Vyriausybės bei Prezidento taip pat turi ir Lietuvos Respublikos piliečiai: 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, kitaip nei Laikinajame Pagrindiniame įstatyme, kuriame minėtoji teisė suteikta net devyniems subjektams (iš jų Aukščiausiam Teismui, Lietuvos Respublikos prokurorui, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų „respublikiniams organams“). Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 straipsnyje taip pat yra nurodoma, kad suvereni valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai, o liaudis savo suverenią galią laisvai išreiškia per įstatymų sumanymo iniciatyvą .

Grįžtant prie dabartinės Konstitucijos Seimas privalo svarstyti jam pateiktą piliečių įstatymo projektą. Piliečių įstatymų leidybos teisė atspindi ir Konstitucijos 147 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad teisę pateikti Seimui sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi ne tik Seimo narių grupė, bet ir ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.

Reikia pabrėžti tą aplinkybę, kad piliečių įstatymų leidybos ir Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisė tiesiogiai siejasi su konstitucine nuostata, kad suverenitetas priklauso Tautai (Konstitucijos 2 staripsnis), taip
su piliečių teise dalyvauti valdant savo šalį. Kita vertus, ši teisė turi ryšį ir su piliečių iniciatyvos teise skelbti referendumą. Pirmuoju atveju 50 tūkstančių piliečių įstatymo projektą teikia Seimui, ir čia jis turi būti svarstomas, o antruoju atveju įstatymai ar jų nuostatos pateikiamos visiems rinkėjams svarstyti .

Atsižvelgdamas į iš esmės vienodą piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės ir Konstitucijos keitimo teisės konstitucinę prigimtį, Seimas 1998 m. gruodžio 22 d. Priėmė Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymą. Įstatyme suformuluotos teisės normos, kuriomis siekiama užtikrinti šios teisės įgyvendinimą, t. y. įtvirtinti konkrečias teisines organizacines jos realizavimo formas .

Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas nėra taikomas įgyvendinant piliečių peticijos teisę, piliečių teisę inicijuoti referendumus bei Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir Seimo narių, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime.

Pagal įstatymą dėl parengiamųjų veiksmų, susijusių su piliečių įstatymo projekto teikimu Seimui ar sumanymui keisti Konstituciją, sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų. Ją Vyriausioji rinkimų komisija registruoja Referendumo įstatyme nustatyta tvarka. Iniciatyvinė grupė Vyriausiąją rinkimų komisiją informuoja, kokias teisės normas siūloma priimti, pakeisti arba kokiomis papildyti Konstituciją ar įstatymus. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per savaitę po iniciatyvinės grupės kreipmosi privalo iniciatorių atstovams išduoti reikiamą skaičių piliečių parašų rinkimų lapų. 50 tūkstančių piliečių parašų surinkti nustatytas dviejų mėnesių, o 300 tūkstančių rinkėjų parašams dėl pateikimo Seimui sumanymo keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją surinkti nustatomas keturių mėnesių terminas nuo piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo. Piliečių parašų rinkimo lape taip pat pateikiamas visas įstatymo ar jo pakeitimo, papildymo projekto arba sumanymo keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją tekstas ir piliečių parašai, prie parašo nurodoma vardas, pavardė, asmens kodas ir nuolatinė gyvenamoji vieta .

Piliečiams, politinėms partijoms, kitoms politinėms ir visuomeninėms organizacijoms suteikiama teisė nekliudomai agituoti už Konstitucijos pataisą ar įstatymo projektą.

Po to, kai Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikiami surinkti rinkėjų parašai ir patikrinamas jų autentiškumas, Vyriausioji rinkimų komisija savo išvadą kartu su piliečių rinkimų lapais pateikia Seimui. Jeigu iniciatoriai nerealizuoja įstatymų leidybos iniciatyvos, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ar bet kuris Seimo narys gali pateikti tą patį projektą Seimui, ir jis svarstomas Seimo statute nustatyta tvarka. Jeigu Vyriausioji rinkimų komisija nustato, kad per nustatytą terminą nėra surinktas reikiamas parašų, atitinkančių šio įstatymo reikalavimus, skaičius, Seimas priima sprendimą tokio projekto nesvarstyti .

Seime Konstitucijos ar įstatymo projektą pateikia iniciatyvinės grupės atstovas ar kitas iniciatorių įgaliotas asmuo. Jeigu Seimas nusprendžia, kad projektas yra netobulas, jis yra grąžinamas ne iniciatyvinei grupei, o Seimo komitetui, kuris yra pagrindinis svarstant įstatymo projektą.

Pateikus ir apsvarsčius Seime piliečių sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, Seimas paprasta posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma sprendžia, ar pritarti tokiam piliečių sumanymui. Piliečių inicijuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektas Seime svarstomas ir priimamas Seimo statuto nustatyta bendra tvarka dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų projektų.

Iniciatorių atstovai turi teisę dalyvauti ir pasakyti savo nuomonę Seime visų iniciatyvos projekto pateikimo, svarstymo ir priėmimo stadijų metu .

Apie piliečių iniciatyvos svarstymą Seime turi būti nuolat informuojama visuomenė Seimo valdybos nustatyta tvarka.

Referendumai

Kalbant apie Lietuvos Respublikos piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį negalima vertinti jos izoliuotai, t.y. tik kaip Lietuvos konstitucinėje teisėje įtvirtintos piliečio politinės galimybės kartu su kitais formuoti valstybės politinę ir, suprantama, teisinę valią. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad ši teisė visuotinai pripažįstama ne tik užsienio valstybių konstitucijose, bet ir tarptautinėje teisėje. Demokratinėje visuomenėje, konstitucinėje valstybėje piliečio dalyvavimas valdant savo šalį yra esminė politinė ir teisinė prielaida užtikrinti visų lūkesčius siekiant „<…> įkūnyti prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje <…>“ (Konstitucijos preambulė).

Piliečiai įstatymų leidyboje dalyvauja keliais būdais. Reikšmingiausi jų siejami su įstatymų inicijavimu. Kitaip nei kiti trys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime turintys subjektai, aktyviąją rinkimų teisę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai, gali inicijuoti ne tik įstatymų leidybą Seime, bet ir referendumą. Tiesa, sąlygos gana žymiai skiriasi. Įstatymų leidybos iniciatyva Seime gali būti iškelta 50 tūkstančių piliečių balsais, o siekiant įstatymą
priimti referendume būtina surinkti bent 300 tūkstančių (t. y. šešis kartus daugiau) atitinkamą iniciatyvą remiančių piliečių parašų.

Daug kalbėti apie referendumų inicijavimą nėra prasmės, mat ligšiolinė praktika labai aiškiai rodo, kad šiai iniciatyvai keliami reikalavimai yra praktiškai neįvykdomi. Nuo Konstitucijos įsigaliojimo buvo iškelta dešimt referendumo iniciatyvų, tačiau visos jos žlugo nesurinkus reikiamo piliečių parašų skaičiaus.

Vis dėlto inicijuojant referendumą, tauta tiesiogiai dalyvauja įstatymų leidyboje ir labai gaila, kad tik teoriškai, tik nuo tautos priklauso ar tam tikras sprendimas bus priimtas. Taigi trumpai apžvelgsime ir Lietuvos Respublikos Referendumo įstatymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje skelbiama, kad svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Referendumas – svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. Referendumo metu piliečiai balsuojant išreiškia valią už referendumui pateiktą klausimą. Referendumo ir rinkimų procedūros yra panašios, tačiau jų tapatinti negalime. Rinkimų ir referendumo valios išreiškimo objektai skiriasi- referendumo objektas yra konkretus referendumui teikiamas klausimas, o rinkimų metu piliečiai balsuoja už kandidatus į tautos atstovus. Kai kurių teisės teoretikų nuomone, sprendimai, priimti referendumuose, yra patys teisėčiausi, jie tiksliausiai išreiškia tautos valią, nes referendumuose asmuo sprendimus priima tiesiogiai be tarpininkų, nors ir jis pasitiki įstatymų leidybos ir kitomis valstybės institucijomis.

Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise slaptu balsavimu.

Teisę dalyvauti referendume turi visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems yra sukakę 18 metų, išskyrus teismo pripažintus neveiksniais. Piliečiams, politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms suteikta teisę laisvai agituoti visais referendumo organizavimo klausimais.Šiai teisei įgyvendinti piliečiams, politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms suteikiamos patalpos susirinkimams organizuoti, garantuojama galimybė naudotis masinėmis informacijos priemonėmis. Pati valstybė, kaip nustato įstatymas, apmoka visas referendumo vykdymo išlaidas.

Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso Seimui- jis ją gali įgyvendinti daugiau kaip 1/3 narių balsų siūlymus bei piliečiams, kurie šią teisę įgyvendina ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių reikalavimu.

Apibūdinant referendumo teisę būtina pabrėžti pagrindinį dalyką: jai taikomi bendrieji rinkimų teisės pricipai. 1989 m. lapkričio 3 d. Referendumo įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) akcentuojama, kad dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais.

Jau minėta, kad referendumą gali skelbti Seimas, taip pat jis skelbiamas, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Remiantis Konstitucijos 9 straipsniu galima teigti, kad sąvoka svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai apima labai platų visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimų spektrą. Ši sąvoka suponuoja tai, kad referendume gali būti priimtos bendro pobūdžio nuostatos, išreiškiančios tam tikrus politinius ar teisinius nusistatymus, taip pat konkretūs įstatymai ar jų nuostatos. Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijoje vartojama sąvoka „įstatymų nuostatos“ gali būti suprantama ir kaip vientisas įstatymas, ir kaip atskiros jo normos. Tiek visas įstatymas, tiek jo dalys visada susideda iš tam tikrų nuostatų, kurios teisės normomis tampa įstatymų leidybos procese. Tai nereiška, kad įstatymas ir įstatymo nuostatos turi skirtingą teisinę galią tiek jų pateikimo referendumui stadijoje, tiek priėmus jas referendumu“ .

Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime vertinamos teisės normos, kuriomis Referendumo įstatymas buvo papildytas 1994 m. birželio 15 d. įstatymu. Antai vienoje iš naujųjų normų buvo įtvirtinta, kad „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje nenumatyta, jog piliečių referendumo skelbimo teisę galima saistyti kokiomis nors papildomomis sąlygomis ar kokių nors subjektų sprendimais. Konstitucinis Teismas neneigė to, kad piliečiai turi teisę būti informuojami apie referendumu priimamų įstatymų ar jų nuostatų ekonomines ir kitokias pasekmes. Tačiau įvairūs referendumui teikiamų klausimų vertinimai galimi agitacijos dėl referendumo metu. Teismas teigė, kad susiejant teisę skelbti ir vykdyti referendumą ekonominiais klausimais su ekonominės ekspertizės dėl būsimų pasekmių atlikimu būtų ribojamos suverenios Tautos galios, o tai prieštarautų Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams .

Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarime buvo įvertintas ir kitų teisės normų, susijusių su visuotinės rinkimų teisės įgyvendinimu, teisėtumas. Vienoje iš įstatymo normų buvo nustatyta,
parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis, be kitų duomenų, turi nurodyti ir Lietuvos Respublikos piliečio paso numerį. Pareiškėjas – Seimo narių grupė manė, kad reikalavimas nurodyti paso numerį yra piliečio konstitucinės teisės pažeidimas, tam tikra prievarta, nes žmogus verčiamas nešiotis pasą. Vertindamas šios teisės normos atitikimą Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė yra viena iš Tautos suvereniteto įgyvendinimo garantijų, todėl įstatymų leidėjas nustato tokias taisykles, kurios užtikrina, kad šią konstitucinę garantiją realizuotų tik rinkimų teisę turintys piliečiai. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad įstatyme įtvirtintas reikalavimas parašų rinkimo lape nurodyti pasirašiusio asmens paso numerį yra viena iš garantijų, jog pasirašė tinkamas subjektas, ir todėl toks įstatyminis reikalavimas neprieštarauja Konstitucijai .

Peticijos teisė

Kalbant apie piliečių įstatymų įstatymų leidybos inciatyvas, negalima pamiršti ir peticijų. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato: „Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas“. 1999 m. pabaigoje (t.y. praėjus net septyneriems metams nuo Konstitucijos įsigaliojimo) buvo priimtas ir įsigaliojo šią tvarką nustatantis Peticijų įstatymas.

Pažymėtina, kad pačioje Konstitucijoje peticijos turinys nėra apibrėžtas. Iš anksčiau cituotos Konstitucijos nuostatos apskritai negalima susidaryti nuomonės, ar peticijos teisė yra susijusi su įstatymų leidybos iniciatyva. Todėl Peticijų įstatyme teko nustatyti ne tik peticijos įgyvendinimo tvarką, bet apibrėžti jos turinį bei prasmę. Tuo tarpu šio įstatymo ir atitinkamų Seimo statuto nuostatų analizė rodo, kad peticijos pateikimas Seimui yra ne kas kita, kaip sui generis įstatymų leidybos iniciatyva. Juo labiau, kad pagal Peticijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punktą kreipimasis apskritai nepripažįstamas peticija, „jei iškeltų reikalavimų ir siūlymų tenkinimui nereikia priimti naujo teisės akto, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojančio teisės akto“ .

Žinoma, ši peticijos samprata nėra mūsų teisinės kultūros paveldo dalis. Nėra ji ir mūsų Seimo kūrinys. Dabartiniu metu visame pasaulyje išplitęs peticijos institutas istoriškai susiformavo viduramžių Anglijoje. Įdomu pažymėti, kad Anglijos Parlamento teisė leisti įstatymus apskritai atsirado būtent iš peticijų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3259 žodžiai iš 6423 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.