Romenu teises nr 1
5 (100%) 1 vote

Romenu teises nr 1

1121314151

T1. Romėnų civilinės teisės sąvoka ir sistema.

T1.3. Romėnų civilinės tesės vystymosi etapai

Romėnų teisės istoriją romanistai skirsto į keturis periodus:

1) Archainis periodas (753 m. pr. m.e. – 367 a. pr. m.e.). Šiuo laikotarpiu privačios teisės pagrindu buvo papročiai, be religinė tvarka. Pačioje laikotarpio pradžioje išsiskyrė caro valdžia, kuris, spręsdamas privačius ginčus, nustatydavo kas teisus. Caras taip pat leido įstatymus, t.y. formuodavo normas, kuriam tautos susirinkimas tik pritardavo. Šie įstatymai vadinosi leges regial (carų įstatymai). Dažnai jie buvo tik papročių įforminimas.

Nuo 509 m. pr. m.e. Roma tapo respublika ir leidžiamoji valdžia perėjo tautos susirinkimui, kuris priimdavo įstatymus magistratui (pretoriui ar konsului) pasiūlius.

449 m. pr. m.e. pasirodo XII lentelių įstatymas, tapęs pagrindu tolimesniam teisės vystymuisi. Jame buvo užrašyty papročiai ir leges ragial, bei įtvirtinta ieškinio galimybė, kuris buvo paduodamas tik pagal įstatymus.

2) Ikiklasikinis laikotarpis (367 m. pr. m.e. – 17 m. pr. m.e.) Per šį laikotarpį respublika pasiekia savo klestėjimą ir sužlunga. Šis laikotarpis visų pirma pasireiškia tuo, kad atsirado naujos sutarčių formos, t.y. juos galėjo nevisiškai atitikti ius civile reikalavimus, kaip buvo anksčiau.

Pretorius įgijo daugiau laisvės, kad juo veikla neprieštarautų įstatymams. Buvo įvestas formuliarinis procesas, kuris suteikė pretoriui teisę ginti sutartis, kurios tam tikra prasme nevisiškai atitiko įstatymus. Ši laisvė leido pretoriui aiškinti ir interpretuoti teisę.

Šis reiškinys įtakojo ir teisės mokslą, kuris buvo gana naujas reiškinys. Teisė tampa bendro pobūdžio taisyklėmis.

3) Klasikinis laikotarpis (17 m. pr. m.e. – 235 m.). Šis laikotarpis taip pat vadinamas principato laikotarpiu. Būtent tada išnyko skirtumas tarp ius civile ir ius gentium. Klasikiniu laikotarpiu galutinai susiformavo imperija, kas paskatino prekybos, kultūros ir teisės mokslo vystymąsi. Teisės vystymuisi šis laikotarpis yra pagrindinis.

Pasiekimai:

a) lex Iuliae – galutinai įvedė formuliarinį procesą.

b) Nuo I m. pr. m.e. – daugelis santykių iš ius gentium pripažįstama ir ius civile.

Pagrindiniu raidos varikliu buvo teisės mokslas, kurį, pradedant Augustui, rėmė visi imperatoriai. Šiuo laikotarpiu susiformavo 2 teisės mokyklos: prokuliečių (pasisakė už respubliką) ir sabiniečių (už vienvaldyste).

4) Postklasikinis (nuosmukio) laikotarpis (IV – V a.). Šiuo laikotarpiu iro Romos ekonomikos pagrindas – vergvaldystė. 395 m. Romos imperija buvo padalinta į dvi dalis. Pagrindiniu teisės šaltiniu tapo imperatoriaus ediktai. Nuvertinama asmens autonomija, kas anksčiau buvo teisės pagrindu. Blogėja įstatymų kokybė, o pati teisė tampa pernelyg sudėtinga.

Teigiamas šio laikotarpio reiškinys buvo tai, kad siekiama unifikuoti ir supaprastinti teisės sistemą. 428 m. išėjo Codex Theodosianus, į kurį įėjo krikščioniškųjų imperatorių konstitucijos. (Viduramžiais jis buvo Prancūzijos teisės sudėtine dalimi). Taip pat išėjo garsioji Justiniano kodifikacija Codex iuris civilis, kurios dėka išlaikyti reikšmingiausi teisės kūriniai.

T1.5. Romėnų civilinės teisės rūšys

§1,2. Ius civile, ius peregrinorum, ius gentium

Dabartinės teisės sistemos vadovaujasi teritoriniu principu, t.y. valstybės teisė galioja visiems, joje esantiems. Senovės Romoje teisinį statusą lėmė priklausomybė tam tikrai žmonių bendruomenei (civitas). Romėnų teisė siaurąja prasme buvo tik Romos piliečių (cives, quirites) teisė ir buvo vadinama ius civile. Skirtingai nuo dabartinės civilinės teisės ius civile reguliavo ne tik turtinius santykius, o visas piliečių (cives) teises ir pareigas, taip pat joje buvo numatyta atsakomybė už nusikaltimus.

Svetimšaliams (peregrinams) buvo skirta atskira Romėnų teisės dalis ius peregrinorum. Kitaip tariant svetimšaliams ius civile funkciją atliko ius peregrinorum.

Kadangi ius civile buvo labai formali, ji nepajėgė reguliuoti visų santykių plečiantis Romos valstybei. Todėl pradėjo formuotis ius gentium (tautų teisė), kurią tvarkė praetor peregrinus (peregrinų pretorius). Ius gentium vadovavosi acgiutas (teisingumo) ir fides (pasitikėjimo) principais ir nebuvo tokia formali. Spręsdamas ginčus pretorius susidurdavo su skirtingų teisės sistemų kolizija. Formaliai jis taikė ius civile, tačiau ją modifikavo, atsižvelgdamas į kitų teisės sistemų normas, jeigu jos atitiko teisingumo principą. Ius gentium pripažino ir prigimtines teises (ius naturale). 212 m. imperatoriaus Karakala savo ediktu suteikė Romos pilietybę visiems valstybės gyventojams. Nuo to laiko šis teisės skirstymas pamažu neteko savo reikšmės.

§3. Ius publicum, ius privatum

Pagal teisinio reguliavimo dalyką Romėnų teisė buvo skirstoma į ius publicum (viešąją teisę) ir ius privatum (privatinę teisę). Ius publicum reguliavo gyventojų santykius su valstybe, o ius privatum gynė atskiro asmens interesus santykiuose su kitais teisės subjektais (į ją įėjo normos, kurios šiandien priskiriamos civilinei teisei, pvz., šeimos santykiai). Viešosios teisės normos paprastai buvo imperatyvinės (ius cogens), t.y. jos nepriklausė nuo subjektų valios ir negalėjo būti keičiamos susitarimu. Privatinės teisės normos buvo
daugiausia dispozityvinės (ius dispositum) ir jas teisės subjektai konkrečiu atveju galėjo pakeisti. Pirmenybė romėnų teisėje buvo teikiama viešajai teisei, tačiau privatus subjektas nebuvo ignoruojamas: privatinėje teisėje jis turėjo autonomiją, galėjo pats spręsti kokius sandorius sudaryti ir pan.

Viešoji teisė išnyko kartu su valstybė, tuo tarpu privatinė teisė, sureguliavusi rinkos subjektų santykius išliko.

§4. Ius commune, ius singulare

Pagal normų taikymo sferą romėnų teisė buvo skirstoma į ius commune (bendrąją teisę) ir ius singulare (išimtinę teisę). Ius commune jungė universalias teisės normas, taikomas visais atvejais, išskyrus tuos, kai speciali teisės norma numatė išimtis. Šios specialios teisės normos sudarė ius singulare. Tai užtikrino teisinio reguliavimo diferenciaciją, kurios pagrindai buvo įvairūs. Išimtinės normos buvo taikomos atsižvelgiant į subjektų ypatybes, kartais nustatydamos apribojimus arba privilegijas. Be to, išimtinės normos galėjo nustatyti specialų tam tikro turto teisinį režimą, pvz., nepripažino įgyjamosios senaties vogtiems daiktams.

T2. ROMĖNŲ CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

T2.1.§1. TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA

Teisės šaltiniai g.b. suprantami dvejopai:

1) Kaip teisės normų atsiradimas, jų išraiškos formos arba būdai;

2) Kaip mūsų žinių apie romėnų teisę šaltiniai, t.y. romėnų teisės paminklai.

Pirmąja prasme teisės šaltiniai – tai kompetentingų valstybės organų leidžiami norminiai aktai, teisiniai papročiai, teisminiai precedentai ir t.t.

Antrąja prasme teisės šaltiniai – tai rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai, iš kurių mes sužinome apie kažkada galiojusią teisę (metraščiai, kronikos, mokslo veikalai, išlikusios teisminės bylos ir pan.).

Pagrindinis žinių apie romėnų teisę šaltinis yra Justiniano kodifikacija, atlikta VI a., l. reikšmingos yra Gajaus Institucijos (II a. vidurys), svarbių žinių randame vadinamose epigrafijose – teisiniuose užrašuose, iškaltuose akmenyje arba metalo lentelėse. Žinių t.p. galima aptikti ir neteisiniuose – istorikų, poetų, žymiausių oratorių – veikaluose.

T2.1.§2. ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS

Pagrindiniai teisės šaltiniai buvo:

1) Paprotinė teisė;

2) Įstatymai;

3) Senato nutarimai;

4) Imperatorių konstitucijos;

5) Pretorių ediktai;

6) Jurisprudencija.

1. PAPROTINĖ TEISĖ.

Pirmasis seniausias teisės šaltinis buvo paprotys. Iki XII lentelių įstatymo išleidimo romėnai jokių rašytinių įstatymų neturėjo. Per visą seniausiąjį ir respublikos laikotarpį paprotinė teisė buvo vyraujantis teisės šaltinis. Paprotinę teisę romėnai vadino įvairiais terminais: usus, mos maiorum, consuetudo. Pagal romėnų koncepciją paprotinė teisė yra tyli tautos valios išraiška, priešingai negu įstatymai, kuriuose ta valia išreikšta aiškiai.

Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudėtingi, jiems reguliuoti paprotinės teisės visiškai npakako. Nuo Ia., plečiantis valstybės centralizacijai ir teritorijai, paprotinės teisės reikšmė sumažėjo, ją vis labiau stūmė rašytiniai teisės šaltiniai. Tam procesui reikšmės turėjo ir ta aplinkybė, kad nerašytoji paprotinė teisė sudarė sąlygas piktnaudžiauti pareigūnams, kurie turėjo rūpintis, kad būtų laikomasi teisės reikalavimų. Todėl vystantis civilizacijai paprotinę teisę bandoma kodifikuoti. Romoje tai buvo garsieji XII lentelių įstatymai (sudaryti 450 m. pr.m.e.). Juose buvo užrašytos ne tik privatinės bet ir viešos teisės normos. Bet jie nepanaikino paprotinės teisės – papročiai turėjo tokią pat teisinę galią kaip ir įstatymai.

2. ĮSTATYMAI (leges).

Respublikos laikotarpiu įstatymas (lex) reiškė tautos susirinkimo (comitia) priimtą aktą. Pagal Gajų, tokie įstatymai, turintys prieš tai paminėtą reikšmę, pasirodė respublikos laikotarpiu. Visi iki tol pasirodę įstatymai, įskaitant XII lentelių įstatymą, buvo užrašyti papročiai.

Tautos susirinkimas įstatymus priimdavo magistratui (konsului arba pretoriui) pasiūlius.

Įstatymą sudarė trys dalys:

1) Įžanga (praescriptio) – nurodomas įstatymo iniciatoriaus vardas (pvz. Lex Hortensia), balsavimo vieta bei laikas ir t.t. elgesio taisyklės.

2) Teisiniai reikalavimai (rogatio) – išdėstytas pats įstatymo tekstas.

3) Sankcija (sanctio) – numatytos t.t. priemonės, turinčios garantuoti, kad įstatymų reikalavimų būtų laikomasi (bauda, sandorio negaliojimas).

Tokia klasikinė įstatymo struktūra išliko iki šių dienų.

Plebėjai turėjo savo susirinkimą, vadinamą consilia plebis. Jam vadovavo plebėjų tribūnas. Plebėjų susirinkimo priimti aktai buvo vadinami plebis scitum. Pradžioje šie aktai galiojo tik plebėjams. Tačiau 286m. pr.m.e. išleistas lex Hortensia nustatė, kad jie yra privalomi visiems gyventojams.

3. SENATO NUTARIMAI (senatus consultum).

Respublikos laikotarpiu senatą sudarydavo princepsas. Tuo metu senatas dar neturėjo įstatymų leidimo teisės, bet jau įgijo t.t. vaidmenį įstatymdavystėje, nes tvirtino tautos susirinkimo priimtus aktus. Senato nutarimai privalomos teisės galią įgijo tik Augusto laikai.

Įstatymų galios suteikimas senato nutarimams reiškė, kad ėmė silpnėti respublikinės demokratijos tradicijos. Formaliai kiekvienas senato narys turėjo įstatymų iniciatyvos teisę,
tačiau sprendžiamą išvadą dėl projekto priimdavo princepsas. Taip atsirado prielaidos vystytis naujam romėnų teisės šaltiniui – imperatoriaus konstitucijoms.

4. IMPERATORIŲ KONSTITUCIJOS;

Principato laikotarpiu išaugo imperatoriaus įstatymleidystės teisės. Imperatoriaus leidžiami norminiai aktai buvo vadinami bendruoju konstitucijų (constitutiones) vardu, nors jų teisinė forma buvo įvairi. Tai ediktai, mandatai, dekretai ir reskriptai.

1. Ediktai (edicta) – tai bendro pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai, savo turiniu ir forma labiausiai panašūs į įstatymus;

2. Mandatai (mandata) – tai imperatoriaus instrukcijos provincijų valdininkams. Mandatai suteikdavo t.t. teisių, įgaliojimų. Nor mandatas buvo adresuojamas konkrečiam valdininkui, mandate išdėstytos nuostatos ir taisyklės buvo privalomos ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. Mandatai buvo teisės šaltiniai.

3. Dekretai (decretum) – tai imperatoriaus, kaip aukščiausiojo teisėjo sprendimai. Juose buvo ne tik sprendžiamos konkrečios bylos, bet ir aiškinama teisė arba net išdėstomos naujos teisinės nuostatos, privalomos teisėjams.

4. Reskriptai (rescriptum) – tai imperatoriaus (jo kanceliarijos) atsakymai į teisėjų, valdininkų ar eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus. Jie buvo laikomi autentiškais galiojančiais teisės aiškinimais. Jie formavo teismų praktiką.

Dominato laikotarpiu visa įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sukoncentruota imperatoriaus (dominus) rankose. Įsigalėjo taisyklė: “Ką nusprendė imperatorius, tai yra teisė”. Imperatoriaus leidžiami aktai buvo vadinami leges (įstatymais). Tų aktų buvo išleidžiama vis daugiau ir daugiau, juos reikėjo sutvarkyti, surinkti ir t.t. būdu susisteminti. Taip atsirado leges rinkiniai – codex.

Pirmoji oficialioji kodifikacija – Codex Theodosianus.

Išsamiausia kodifikacija atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo laikais. Visas rinkinys išleistas 1583 m., praėjus šimtmečiams po jo mirties.

Rinkinys pavadintas Corpus iuris civilis, pabrėžiant pasaulietinės teisės skirtumą nuo bažnytinės – Corpus iuris canonica.

Justiniano kodifikaciją sudaro keturios dalys:

1. Kodeksas (Codex);

2. Digestai (Digesta);

3. Institucijos (Institutiones);

4. Novelos (Novellae).

CODEX – tai imperatorių konstitucijų rinkinys. Susideda iš 12 knygų, padalytų į skyrius, kuriose chronologine tvarka išdėstytos konstitucijos, pastarosios dar skirstomos į paragrafus.

DIGESTA – sudaryta iš žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukų. Surinkta medžiaga išdėstyta 50 knygų, kurios suskirstytos į skyrius, įstatymus (fragmentus) ir fragmento (aiškinamo įstatymo) paragrafus.

INSTITUTIONES – svarbiausių žinių apie romėnų teisės pagrindus rinkinys. Tai savotiškas romėnų teisės vadovėlis (jam teikiama tokia pat teisinė reikšmė kaip Kodeksui ir Digestams). Rinkinio sudarytojai daugiausia rėmėsi Gajaus Institucijomis. Rinkinys suskirstytas į 4 knygas, knygos – į skyrius ir paragrafus.

NOVELLAE – tai Justiniano ir jo palikuonių leisti norminiai aktai, kurie aiškino ir pildė normas, įtrauktas į kodifikaciją, t.p. naujos teisės normos, nustatytos, kai to reikalaudavo besikeičiančios gyvenimo sąlygos. Justinianas ketino tas noveles kodifikuoti, tačiau oficiali kodifikacija nebuvo atlikta. Tą darbą atliko privatūs kompiliatoriai. Į Novellae rinkinį įeina Justiniano ir jo įpėdinių novelės.

5. PRETORIŲ EDIKTAI.

Tam tikro rango romėnų magistratai (pretoriai, konsulai, provincijų valdytojai) pagal paprotį, norėdami eiti pareigas, skelbdavo t.t. manifestą, kuriame išdėstydavo valdiniams savo būsimojo valdymo programą. Pradžioje ediktai buvo tik bendro pobūdžio proklamacijos, kurių tikslas buvo užpildyti teisės spragas.

Senosios romėnų ius civile konservatizmas vis labiau stabdė ir varžė ekonominių santykių vystymąsi. Reikėjo rasti būdą pritaikyti teisę prie gyvenimo keliamų naujų reikalavimų. Todėl II a. pr. m.e. išleistas lex Abutio suteikė pretoriui teisę nepatenkinti net tokių pretenzijų, kurios pagrįstos įstatymu, bet jų patenkinimas naujomis sąlygomis būtų neteisingas ir tenkinti tokias, kurios nors ir nepagrįstos įstatymais, buvo kilusios iš gyvenimo. Tai jis galėjo padaryti atsisakydamas duoti t.t. formulę ieškovui.

Savo edikte pretorius ėmė skelbti formules, kurios suteikė galimybę tnkinti ieškinius, ir nurodė sąlygas, kurioms esant jis prašymus tenkins arba atmes.

Šie įvairių pretorių nustatyti dėsniai sudarė pretorinę teisę. Pasak romėnų, ji buvo sukurta siekiant paaiškinti, papildyti ir pataisyti civilinę teisę. Pretorių ediktų teisinį pagrindą sukūrė imperatoriaus Andriano kvestorius Salvijus Julianas, kuris atliko pretorinės teisės kodifikaciją. Jis paruošė vieningą edictum perpetuum formulę, kurią patvirtino senatas, ir uždraudė ją keisti.

Pretorinė teisė aktyviai veikė su ius civile. Susidarė net atskiri pretorių teisės institutai. Pretorinė teisė turėjo progresyvumo požymių, nes skatino prekinių – piniginių santykių vystymąsi. Po Juliano kodifikacijos prasidėjo šių sistemų susiliejimo procesas, pasibaigęs Justiniano kodifikacija.

6. TEISĖS MOKSLAS/JURISPRUDENCIJA (iurisprudentia).

Teisės mokslai Romoje pradėjo vystytis labai anksti. Pirmieji teisės komentatoriai buvo pontifikai (dvasininkų
kurie buvo ne tik sakralinės, bet ir pasaulietinės teisės žinovai. Labiausiai teisės mokslas suklestėjo respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikais.

Imperatoriaus Augusto valdymo metais žymiausiems Romos teisininkams leidžiama oficialiai aiškinti teisę – ius publice respondedi. Teisės mokslo autoritetams buvo suteikta privilegija atsakyti į probleminius teisės klausimus ir tie atsakymai buvo privalomi magistratams. Teisėjai privalėjo jais vadovautis. Tik tais atvejais, kai teisės autoritetų nuomonės skyrėsi, teisėjas galėjo rinktis. Vadinasi, teisininkų darbams buvo suteiktas tiesioginio teisės šaltinio statusas. Tokios reikšmės teisės mokslas neturėjo ir neturi jokioje kitoje pasaulio teisės sistemoje.

Ia. Išsiskyrė dvi teisės mokyklos:

(Mokyklos pavadintos garsių tų mokyklų pasekėjų – Sabinus ir Proculus – vardais)cv.

1. Prokuliečių

Pradininkas – žymus teisininkas, respublikos šalininkas Labeonas (Labeo).

2. Sabiniečių

Pradininkas – vienvaldystės šalininkas Kapitas (Kapito).Toms mokykloms priklausė garsiausieji Romos teisininkai: Celsijus, Julianas, Pomponijus, Gajus ir kt.

Įstatymas leido teismams “cituoti”, t.y. remtis tik penkių garsiausių klasikinio laikotarpio darbais: Gajaus, Papiniano, Pauliaus, Ulpiano ir Modestino. Vyriausiuoju buvo pripažintas Papinianas, nes jei kitų autoritetų nuomonės pasiskirstydavo po lygiai, nulemdavo Papiniano nuomonė. Kitais teisininkai buvo galima remtis tik tada, jeigu jų nuomonę paminėdavo bent vienas iš penkių teisės autoritetų.

Kadangi žymiausių teisininkų veikalams buvo suteiktas teisės šaltinių rangas, buvo daug bandymų juos susisteminti. Tai pavyko tik Justinianui. Corpus iuris civile Digestų dalis – tai susistemintos ištraukos iš žymiausių Romos teisininkų veikalų (2/3 Digestų – ištraukos iš Ulpiano ir Pauliaus veikalų).

Didžiulis Romos teisininkų nuopelnas yra tas, kad jie sugebėjo labai įvairialypę ir daugiašakę romėnų privatinę teisę susisteminti taip, kad ji tapo išbaigta, tobula teisės sistema, kurios nerasime jokioje kitoje antikinėje valstybėje. Genialūs Romos teisininkai suformulavo daug teisinių terminų, teisinių principų, kuriais sėkmingai naudojamės iki šių dienų.

T3.1. Civilinės (privatinės) teisės subjekto sąvoka

T3.1. Subjekto sąvoka

Visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, dalyviai yra civilinės teisės subjektai. Jais gali būti pavieniai žmonės – fiziniai asmenys ir jų grupės, junginiai – juridiniai asmenys. Tačiau ne kiekvienas pavienis asmuo ar jų junginys gali būti CT subjektu.

T3.3. Civilinės teisės subjekto samprata visada siejama su jo gebėjimu turėti civilines teises ir pareigas. Toks gebėjimas vadinamas t e i s n u m u. Kad asmuo galėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, vien teisnumo nepakanka. Galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir pareigas vadinamas

v e i k s n u m u.

Civilinės teisės subjekto samprata paprastai siejama su šiomis dviem socialinėmis kategorijomis. Tačiau esminę reikšmę turi tik teisnumas. (Pvz., nepilnamečiai neturi galimybės laisvai disponuoti savo teisėmis, tačiau jie neišeliminuojami iš turtinių santykių sferos. Jų veiksnumą papildo globėjai.).

T3.4. Caput ir status

Gebėjimą būti civilinės teisės subjektu Romos juristai vadino c a p u t. Asmuo, kuris turėjo teisnumą buvo vadinamas p e r s o n a (asmenybė). Romėnų teisė, kaip ir kitos senovės teisės sistemos persona laikė kažkokią privilegija, kurią žmogus įgydavo tik esant tam tikroms sąlygoms. Kad Romoje žmogus būtų persona (kad galėtų būti teisės subjektu) jis privalėjo turėti caput, kuris priklausė nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę. Tai buvo laisvė, pilietybė ir šeimos galvos padėtis.

Tie Romos valstybės gyventojai, kurie turėjo s t a t u s l i b e r t a t i s , s t a t u s c i v i t a t i s ir s t a t u s f a m i l i a e, turėjo caput ir buvo persona t.y. – visiškai teisnūs. Tačiau piliečiai dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėjo vieno iš elementų ar visų jų netekti ir tada įvykdavo c a p i t i s

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2983 žodžiai iš 9338 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.