Romenu teises nr 1
5 (100%) 1 vote

Romenu teises nr 1

112131415161718191

T1. Romėnų civilinės teisės sąvoka ir sistema.

T1.3. Romėnų civilinės tesės vystymosi etapai

Romėnų teisės istoriją romanistai skirsto į keturis periodus:

1) Archainis periodas (753 m. pr. m.e. – 367 a. pr. m.e.). Šiuo laikotarpiu privačios teisės pagrindu buvo papročiai, be religinė tvarka. Pačioje laikotarpio pradžioje išsiskyrė caro valdžia, kuris, spręsdamas privačius ginčus, nustatydavo kas teisus. Caras taip pat leido įstatymus, t.y. formuodavo normas, kuriam tautos susirinkimas tik pritardavo. Šie įstatymai vadinosi leges regial (carų įstatymai). Dažnai jie buvo tik papročių įforminimas.

Nuo 509 m. pr. m.e. Roma tapo respublika ir leidžiamoji valdžia perėjo tautos susirinkimui, kuris priimdavo įstatymus magistratui (pretoriui ar konsului) pasiūlius.

449 m. pr. m.e. pasirodo XII lentelių įstatymas, tapęs pagrindu tolimesniam teisės vystymuisi. Jame buvo užrašyty papročiai ir leges ragial, bei įtvirtinta ieškinio galimybė, kuris buvo paduodamas tik pagal įstatymus.

2) Ikiklasikinis laikotarpis (367 m. pr. m.e. – 17 m. pr. m.e.) Per šį laikotarpį respublika pasiekia savo klestėjimą ir sužlunga. Šis laikotarpis visų pirma pasireiškia tuo, kad atsirado naujos sutarčių formos, t.y. juos galėjo nevisiškai atitikti ius civile reikalavimus, kaip buvo anksčiau.

Pretorius įgijo daugiau laisvės, kad juo veikla neprieštarautų įstatymams. Buvo įvestas formuliarinis procesas, kuris suteikė pretoriui teisę ginti sutartis, kurios tam tikra prasme nevisiškai atitiko įstatymus. Ši laisvė leido pretoriui aiškinti ir interpretuoti teisę.

Šis reiškinys įtakojo ir teisės mokslą, kuris buvo gana naujas reiškinys. Teisė tampa bendro pobūdžio taisyklėmis.

3) Klasikinis laikotarpis (17 m. pr. m.e. – 235 m.). Šis laikotarpis taip pat vadinamas principato laikotarpiu. Būtent tada išnyko skirtumas tarp ius civile ir ius gentium. Klasikiniu laikotarpiu galutinai susiformavo imperija, kas paskatino prekybos, kultūros ir teisės mokslo vystymąsi. Teisės vystymuisi šis laikotarpis yra pagrindinis.

Pasiekimai:

a) lex Iuliae – galutinai įvedė formuliarinį procesą.

b) Nuo I m. pr. m.e. – daugelis santykių iš ius gentium pripažįstama ir ius civile.

Pagrindiniu raidos varikliu buvo teisės mokslas, kurį, pradedant Augustui, rėmė visi imperatoriai. Šiuo laikotarpiu susiformavo 2 teisės mokyklos: prokuliečių (pasisakė už respubliką) ir sabiniečių (už vienvaldyste).

4) Postklasikinis (nuosmukio) laikotarpis (IV – V a.). Šiuo laikotarpiu iro Romos ekonomikos pagrindas – vergvaldystė. 395 m. Romos imperija buvo padalinta į dvi dalis. Pagrindiniu teisės šaltiniu tapo imperatoriaus ediktai. Nuvertinama asmens autonomija, kas anksčiau buvo teisės pagrindu. Blogėja įstatymų kokybė, o pati teisė tampa pernelyg sudėtinga.

Teigiamas šio laikotarpio reiškinys buvo tai, kad siekiama unifikuoti ir supaprastinti teisės sistemą. 428 m. išėjo Codex Theodosianus, į kurį įėjo krikščioniškųjų imperatorių konstitucijos. (Viduramžiais jis buvo Prancūzijos teisės sudėtine dalimi). Taip pat išėjo garsioji Justiniano kodifikacija Codex iuris civilis, kurios dėka išlaikyti reikšmingiausi teisės kūriniai.

T1.5. Romėnų civilinės teisės rūšys

§1,2. Ius civile, ius peregrinorum, ius gentium

Dabartinės teisės sistemos vadovaujasi teritoriniu principu, t.y. valstybės teisė galioja visiems, joje esantiems. Senovės Romoje teisinį statusą lėmė priklausomybė tam tikrai žmonių bendruomenei (civitas). Romėnų teisė siaurąja prasme buvo tik Romos piliečių (cives, quirites) teisė ir buvo vadinama ius civile. Skirtingai nuo dabartinės civilinės teisės ius civile reguliavo ne tik turtinius santykius, o visas piliečių (cives) teises ir pareigas, taip pat joje buvo numatyta atsakomybė už nusikaltimus.

Svetimšaliams (peregrinams) buvo skirta atskira Romėnų teisės dalis ius peregrinorum. Kitaip tariant svetimšaliams ius civile funkciją atliko ius peregrinorum.

Kadangi ius civile buvo labai formali, ji nepajėgė reguliuoti visų santykių plečiantis Romos valstybei. Todėl pradėjo formuotis ius gentium (tautų teisė), kurią tvarkė praetor peregrinus (peregrinų pretorius). Ius gentium vadovavosi acgiutas (teisingumo) ir fides (pasitikėjimo) principais ir nebuvo tokia formali. Spręsdamas ginčus pretorius susidurdavo su skirtingų teisės sistemų kolizija. Formaliai jis taikė ius civile, tačiau ją modifikavo, atsižvelgdamas į kitų teisės sistemų normas, jeigu jos atitiko teisingumo principą. Ius gentium pripažino ir prigimtines teises (ius naturale). 212 m. imperatoriaus Karakala savo ediktu suteikė Romos pilietybę visiems valstybės gyventojams. Nuo to laiko šis teisės skirstymas pamažu neteko savo reikšmės.

§3. Ius publicum, ius privatum

Pagal teisinio reguliavimo dalyką Romėnų teisė buvo skirstoma į ius publicum (viešąją teisę) ir ius privatum (privatinę teisę). Ius publicum reguliavo gyventojų santykius su valstybe, o ius privatum gynė atskiro asmens interesus santykiuose su kitais teisės subjektais (į ją įėjo normos, kurios šiandien priskiriamos civilinei teisei, pvz., šeimos santykiai). Viešosios teisės normos paprastai buvo imperatyvinės (ius cogens), t.y. jos nepriklausė nuo subjektų valios ir negalėjo būti keičiamos susitarimu. Privatinės teisės normos buvo
daugiausia dispozityvinės (ius dispositum) ir jas teisės subjektai konkrečiu atveju galėjo pakeisti. Pirmenybė romėnų teisėje buvo teikiama viešajai teisei, tačiau privatus subjektas nebuvo ignoruojamas: privatinėje teisėje jis turėjo autonomiją, galėjo pats spręsti kokius sandorius sudaryti ir pan.

Viešoji teisė išnyko kartu su valstybė, tuo tarpu privatinė teisė, sureguliavusi rinkos subjektų santykius išliko.

§4. Ius commune, ius singulare

Pagal normų taikymo sferą romėnų teisė buvo skirstoma į ius commune (bendrąją teisę) ir ius singulare (išimtinę teisę). Ius commune jungė universalias teisės normas, taikomas visais atvejais, išskyrus tuos, kai speciali teisės norma numatė išimtis. Šios specialios teisės normos sudarė ius singulare. Tai užtikrino teisinio reguliavimo diferenciaciją, kurios pagrindai buvo įvairūs. Išimtinės normos buvo taikomos atsižvelgiant į subjektų ypatybes, kartais nustatydamos apribojimus arba privilegijas. Be to, išimtinės normos galėjo nustatyti specialų tam tikro turto teisinį režimą, pvz., nepripažino įgyjamosios senaties vogtiems daiktams.

T2. ROMĖNŲ CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

T2.1.§1. TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA

Teisės šaltiniai g.b. suprantami dvejopai:

1) Kaip teisės normų atsiradimas, jų išraiškos formos arba būdai;

2) Kaip mūsų žinių apie romėnų teisę šaltiniai, t.y. romėnų teisės paminklai.

Pirmąja prasme teisės šaltiniai – tai kompetentingų valstybės organų leidžiami norminiai aktai, teisiniai papročiai, teisminiai precedentai ir t.t.

Antrąja prasme teisės šaltiniai – tai rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai, iš kurių mes sužinome apie kažkada galiojusią teisę (metraščiai, kronikos, mokslo veikalai, išlikusios teisminės bylos ir pan.).

Pagrindinis žinių apie romėnų teisę šaltinis yra Justiniano kodifikacija, atlikta VI a., l. reikšmingos yra Gajaus Institucijos (II a. vidurys), svarbių žinių randame vadinamose epigrafijose – teisiniuose užrašuose, iškaltuose akmenyje arba metalo lentelėse. Žinių t.p. galima aptikti ir neteisiniuose – istorikų, poetų, žymiausių oratorių – veikaluose.

T2.1.§2. ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS

Pagrindiniai teisės šaltiniai buvo:

1) Paprotinė teisė;

2) Įstatymai;

3) Senato nutarimai;

4) Imperatorių konstitucijos;

5) Pretorių ediktai;

6) Jurisprudencija.

1. PAPROTINĖ TEISĖ.

Pirmasis seniausias teisės šaltinis buvo paprotys. Iki XII lentelių įstatymo išleidimo romėnai jokių rašytinių įstatymų neturėjo. Per visą seniausiąjį ir respublikos laikotarpį paprotinė teisė buvo vyraujantis teisės šaltinis. Paprotinę teisę romėnai vadino įvairiais terminais: usus, mos maiorum, consuetudo. Pagal romėnų koncepciją paprotinė teisė yra tyli tautos valios išraiška, priešingai negu įstatymai, kuriuose ta valia išreikšta aiškiai.

Kol visuomeniniai santykiai buvo nesudėtingi, jiems reguliuoti paprotinės teisės visiškai npakako. Nuo Ia., plečiantis valstybės centralizacijai ir teritorijai, paprotinės teisės reikšmė sumažėjo, ją vis labiau stūmė rašytiniai teisės šaltiniai. Tam procesui reikšmės turėjo ir ta aplinkybė, kad nerašytoji paprotinė teisė sudarė sąlygas piktnaudžiauti pareigūnams, kurie turėjo rūpintis, kad būtų laikomasi teisės reikalavimų. Todėl vystantis civilizacijai paprotinę teisę bandoma kodifikuoti. Romoje tai buvo garsieji XII lentelių įstatymai (sudaryti 450 m. pr.m.e.). Juose buvo užrašytos ne tik privatinės bet ir viešos teisės normos. Bet jie nepanaikino paprotinės teisės – papročiai turėjo tokią pat teisinę galią kaip ir įstatymai.

2. ĮSTATYMAI (leges).

Respublikos laikotarpiu įstatymas (lex) reiškė tautos susirinkimo (comitia) priimtą aktą. Pagal Gajų, tokie įstatymai, turintys prieš tai paminėtą reikšmę, pasirodė respublikos laikotarpiu. Visi iki tol pasirodę įstatymai, įskaitant XII lentelių įstatymą, buvo užrašyti papročiai.

Tautos susirinkimas įstatymus priimdavo magistratui (konsului arba pretoriui) pasiūlius.

Įstatymą sudarė trys dalys:

1) Įžanga (praescriptio) – nurodomas įstatymo iniciatoriaus vardas (pvz. Lex Hortensia), balsavimo vieta bei laikas ir t.t. elgesio taisyklės.

2) Teisiniai reikalavimai (rogatio) – išdėstytas pats įstatymo tekstas.

3) Sankcija (sanctio) – numatytos t.t. priemonės, turinčios garantuoti, kad įstatymų reikalavimų būtų laikomasi (bauda, sandorio negaliojimas).

Tokia klasikinė įstatymo struktūra išliko iki šių dienų.

Plebėjai turėjo savo susirinkimą, vadinamą consilia plebis. Jam vadovavo plebėjų tribūnas. Plebėjų susirinkimo priimti aktai buvo vadinami plebis scitum. Pradžioje šie aktai galiojo tik plebėjams. Tačiau 286m. pr.m.e. išleistas lex Hortensia nustatė, kad jie yra privalomi visiems gyventojams.

3. SENATO NUTARIMAI (senatus consultum).

Respublikos laikotarpiu senatą sudarydavo princepsas. Tuo metu senatas dar neturėjo įstatymų leidimo teisės, bet jau įgijo t.t. vaidmenį įstatymdavystėje, nes tvirtino tautos susirinkimo priimtus aktus. Senato nutarimai privalomos teisės galią įgijo tik Augusto laikai.

Įstatymų galios suteikimas senato nutarimams reiškė, kad ėmė silpnėti respublikinės demokratijos tradicijos. Formaliai kiekvienas senato narys turėjo įstatymų iniciatyvos teisę,
tačiau sprendžiamą išvadą dėl projekto priimdavo princepsas. Taip atsirado prielaidos vystytis naujam romėnų teisės šaltiniui – imperatoriaus konstitucijoms.

4. IMPERATORIŲ KONSTITUCIJOS;

Principato laikotarpiu išaugo imperatoriaus įstatymleidystės teisės. Imperatoriaus leidžiami norminiai aktai buvo vadinami bendruoju konstitucijų (constitutiones) vardu, nors jų teisinė forma buvo įvairi. Tai ediktai, mandatai, dekretai ir reskriptai.

1. Ediktai (edicta) – tai bendro pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai, savo turiniu ir forma labiausiai panašūs į įstatymus;

2. Mandatai (mandata) – tai imperatoriaus instrukcijos provincijų valdininkams. Mandatai suteikdavo t.t. teisių, įgaliojimų. Nor mandatas buvo adresuojamas konkrečiam valdininkui, mandate išdėstytos nuostatos ir taisyklės buvo privalomos ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. Mandatai buvo teisės šaltiniai.

3. Dekretai (decretum) – tai imperatoriaus, kaip aukščiausiojo teisėjo sprendimai. Juose buvo ne tik sprendžiamos konkrečios bylos, bet ir aiškinama teisė arba net išdėstomos naujos teisinės nuostatos, privalomos teisėjams.

4. Reskriptai (rescriptum) – tai imperatoriaus (jo kanceliarijos) atsakymai į teisėjų, valdininkų ar eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus. Jie buvo laikomi autentiškais galiojančiais teisės aiškinimais. Jie formavo teismų praktiką.

Dominato laikotarpiu visa įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sukoncentruota imperatoriaus (dominus) rankose. Įsigalėjo taisyklė: “Ką nusprendė imperatorius, tai yra teisė”. Imperatoriaus leidžiami aktai buvo vadinami leges (įstatymais). Tų aktų buvo išleidžiama vis daugiau ir daugiau, juos reikėjo sutvarkyti, surinkti ir t.t. būdu susisteminti. Taip atsirado leges rinkiniai – codex.

Pirmoji oficialioji kodifikacija – Codex Theodosianus.

Išsamiausia kodifikacija atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo laikais. Visas rinkinys išleistas 1583 m., praėjus šimtmečiams po jo mirties.

Rinkinys pavadintas Corpus iuris civilis, pabrėžiant pasaulietinės teisės skirtumą nuo bažnytinės – Corpus iuris canonica.

Justiniano kodifikaciją sudaro keturios dalys:

1. Kodeksas (Codex);

2. Digestai (Digesta);

3. Institucijos (Institutiones);

4. Novelos (Novellae).

CODEX – tai imperatorių konstitucijų rinkinys. Susideda iš 12 knygų, padalytų į skyrius, kuriose chronologine tvarka išdėstytos konstitucijos, pastarosios dar skirstomos į paragrafus.

DIGESTA – sudaryta iš žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukų. Surinkta medžiaga išdėstyta 50 knygų, kurios suskirstytos į skyrius, įstatymus (fragmentus) ir fragmento (aiškinamo įstatymo) paragrafus.

INSTITUTIONES – svarbiausių žinių apie romėnų teisės pagrindus rinkinys. Tai savotiškas romėnų teisės vadovėlis (jam teikiama tokia pat teisinė reikšmė kaip Kodeksui ir Digestams). Rinkinio sudarytojai daugiausia rėmėsi Gajaus Institucijomis. Rinkinys suskirstytas į 4 knygas, knygos – į skyrius ir paragrafus.

NOVELLAE – tai Justiniano ir jo palikuonių leisti norminiai aktai, kurie aiškino ir pildė normas, įtrauktas į kodifikaciją, t.p. naujos teisės normos, nustatytos, kai to reikalaudavo besikeičiančios gyvenimo sąlygos. Justinianas ketino tas noveles kodifikuoti, tačiau oficiali kodifikacija nebuvo atlikta. Tą darbą atliko privatūs kompiliatoriai. Į Novellae rinkinį įeina Justiniano ir jo įpėdinių novelės.

5. PRETORIŲ EDIKTAI.

Tam tikro rango romėnų magistratai (pretoriai, konsulai, provincijų valdytojai) pagal paprotį, norėdami eiti pareigas, skelbdavo t.t. manifestą, kuriame išdėstydavo valdiniams savo būsimojo valdymo programą. Pradžioje ediktai buvo tik bendro pobūdžio proklamacijos, kurių tikslas buvo užpildyti teisės spragas.

Senosios romėnų ius civile konservatizmas vis labiau stabdė ir varžė ekonominių santykių vystymąsi. Reikėjo rasti būdą pritaikyti teisę prie gyvenimo keliamų naujų reikalavimų. Todėl II a. pr. m.e. išleistas lex Abutio suteikė pretoriui teisę nepatenkinti net tokių pretenzijų, kurios pagrįstos įstatymu, bet jų patenkinimas naujomis sąlygomis būtų neteisingas ir tenkinti tokias, kurios nors ir nepagrįstos įstatymais, buvo kilusios iš gyvenimo. Tai jis galėjo padaryti atsisakydamas duoti t.t. formulę ieškovui.

Savo edikte pretorius ėmė skelbti formules, kurios suteikė galimybę tnkinti ieškinius, ir nurodė sąlygas, kurioms esant jis prašymus tenkins arba atmes.

Šie įvairių pretorių nustatyti dėsniai sudarė pretorinę teisę. Pasak romėnų, ji buvo sukurta siekiant paaiškinti, papildyti ir pataisyti civilinę teisę. Pretorių ediktų teisinį pagrindą sukūrė imperatoriaus Andriano kvestorius Salvijus Julianas, kuris atliko pretorinės teisės kodifikaciją. Jis paruošė vieningą edictum perpetuum formulę, kurią patvirtino senatas, ir uždraudė ją keisti.

Pretorinė teisė aktyviai veikė su ius civile. Susidarė net atskiri pretorių teisės institutai. Pretorinė teisė turėjo progresyvumo požymių, nes skatino prekinių – piniginių santykių vystymąsi. Po Juliano kodifikacijos prasidėjo šių sistemų susiliejimo procesas, pasibaigęs Justiniano kodifikacija.

6. TEISĖS MOKSLAS/JURISPRUDENCIJA (iurisprudentia).

Teisės mokslai Romoje pradėjo vystytis labai anksti. Pirmieji teisės komentatoriai buvo pontifikai (dvasininkų
kurie buvo ne tik sakralinės, bet ir pasaulietinės teisės žinovai. Labiausiai teisės mokslas suklestėjo respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikais.

Imperatoriaus Augusto valdymo metais žymiausiems Romos teisininkams leidžiama oficialiai aiškinti teisę – ius publice respondedi. Teisės mokslo autoritetams buvo suteikta privilegija atsakyti į probleminius teisės klausimus ir tie atsakymai buvo privalomi magistratams. Teisėjai privalėjo jais vadovautis. Tik tais atvejais, kai teisės autoritetų nuomonės skyrėsi, teisėjas galėjo rinktis. Vadinasi, teisininkų darbams buvo suteiktas tiesioginio teisės šaltinio statusas. Tokios reikšmės teisės mokslas neturėjo ir neturi jokioje kitoje pasaulio teisės sistemoje.

Ia. Išsiskyrė dvi teisės mokyklos:

(Mokyklos pavadintos garsių tų mokyklų pasekėjų – Sabinus ir Proculus – vardais)cv.

1. Prokuliečių

Pradininkas – žymus teisininkas, respublikos šalininkas Labeonas (Labeo).

2. Sabiniečių

Pradininkas – vienvaldystės šalininkas Kapitas (Kapito).Toms mokykloms priklausė garsiausieji Romos teisininkai: Celsijus, Julianas, Pomponijus, Gajus ir kt.

Įstatymas leido teismams “cituoti”, t.y. remtis tik penkių garsiausių klasikinio laikotarpio darbais: Gajaus, Papiniano, Pauliaus, Ulpiano ir Modestino. Vyriausiuoju buvo pripažintas Papinianas, nes jei kitų autoritetų nuomonės pasiskirstydavo po lygiai, nulemdavo Papiniano nuomonė. Kitais teisininkai buvo galima remtis tik tada, jeigu jų nuomonę paminėdavo bent vienas iš penkių teisės autoritetų.

Kadangi žymiausių teisininkų veikalams buvo suteiktas teisės šaltinių rangas, buvo daug bandymų juos susisteminti. Tai pavyko tik Justinianui. Corpus iuris civile Digestų dalis – tai susistemintos ištraukos iš žymiausių Romos teisininkų veikalų (2/3 Digestų – ištraukos iš Ulpiano ir Pauliaus veikalų).

Didžiulis Romos teisininkų nuopelnas yra tas, kad jie sugebėjo labai įvairialypę ir daugiašakę romėnų privatinę teisę susisteminti taip, kad ji tapo išbaigta, tobula teisės sistema, kurios nerasime jokioje kitoje antikinėje valstybėje. Genialūs Romos teisininkai suformulavo daug teisinių terminų, teisinių principų, kuriais sėkmingai naudojamės iki šių dienų.

T3.1. Civilinės (privatinės) teisės subjekto sąvoka

T3.1. Subjekto sąvoka

Visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, dalyviai yra civilinės teisės subjektai. Jais gali būti pavieniai žmonės – fiziniai asmenys ir jų grupės, junginiai – juridiniai asmenys. Tačiau ne kiekvienas pavienis asmuo ar jų junginys gali būti CT subjektu.

T3.3. Civilinės teisės subjekto samprata visada siejama su jo gebėjimu turėti civilines teises ir pareigas. Toks gebėjimas vadinamas t e i s n u m u. Kad asmuo galėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, vien teisnumo nepakanka. Galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir pareigas vadinamas

v e i k s n u m u.

Civilinės teisės subjekto samprata paprastai siejama su šiomis dviem socialinėmis kategorijomis. Tačiau esminę reikšmę turi tik teisnumas. (Pvz., nepilnamečiai neturi galimybės laisvai disponuoti savo teisėmis, tačiau jie neišeliminuojami iš turtinių santykių sferos. Jų veiksnumą papildo globėjai.).

T3.4. Caput ir status

Gebėjimą būti civilinės teisės subjektu Romos juristai vadino c a p u t. Asmuo, kuris turėjo teisnumą buvo vadinamas p e r s o n a (asmenybė). Romėnų teisė, kaip ir kitos senovės teisės sistemos persona laikė kažkokią privilegija, kurią žmogus įgydavo tik esant tam tikroms sąlygoms. Kad Romoje žmogus būtų persona (kad galėtų būti teisės subjektu) jis privalėjo turėti caput, kuris priklausė nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę. Tai buvo laisvė, pilietybė ir šeimos galvos padėtis.

Tie Romos valstybės gyventojai, kurie turėjo s t a t u s l i b e r t a t i s , s t a t u s c i v i t a t i s ir s t a t u s f a m i l i a e, turėjo caput ir buvo persona t.y. – visiškai teisnūs. Tačiau piliečiai dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėjo vieno iš elementų ar visų jų netekti ir tada įvykdavo c a p i t i s

d e m i n u t i o (civilinė mirtis).

T3.5.§1. Status libertatis (laisvės statusas)

Pagrindinė ir svarbiausia prielaida, leidžianti būti civilinės teisės subjektu, Romoje buvo laisvės statusas. Jį Romoje turėjo visiŠ2C kurie nebuvo vergai.

Vergas – teisės objektas. vergas neturi šeimos, jo šeimyninis gyvenimas nėra santuoka, negali turėti nuosavybės, negali būti nei kreditoriumi, nei debitoriumi, palikti turto įpėdiniui, negali kreiptis į teismą, nes procese dalyvauja tik laisvas žmogus. Pradžioje vergas dar turėjo kai kurias asmenybės teises, bet vėliau jis prilyginamas daiktui (gyvuliui). Šeimininkui priklauso vergo gyvybės ir mirties teisė.

Vergu galėjo tapti ir laisvasis romėnas ( sugavus nusikaltimo vietoje – vagiant), tačiau ne Romos teritorijoje, todėl juos parduodavo į užsienį.

Vergų teisės turtinių, asmeninių ir procesinių teisių srityje buvo išplėstos respublikos laikotarpiu. Vergo galimybė atlikti teisinius veiksmus buvo grindžiama vergvaldžio teisnumu, tačiau šeimininkas neatsakė už vergo prievoles (vergas galėjo šeimininką padaryti savininku ar kreditoriumi, bet ne debitoriumi). Vergą perduodant kitam savininkui, kartu su juo buvo perkeliama ir
atsakomybė.

Vergo padėtis nebuvo visiškai sulyginta su kitų objektų padėtimi – jam galima buvo duoti žemės, kad jis ūkininkautų ir mokėtų šeimininkui nustatytą pyliavą. ( vergui išskirtas turtas vadinamas p e c u l i u m)

Romoje anksti pradėtas praktikuoti vergų išlaisvinimą. Tai buvo daroma dviem būdais: kai laisvę suteikia šeimininkas ir pagal įstatymą .

T3.5.§2. Status civitatis (pilietybės statusas)

Pagrindinis principas buvo tas, kad tik Romos pilietis (civis Romanus), buvo ginamas teisės. Status civitatis – viena iš sudėtinių teisės subjektiškumo elementų. Romėnų teisės požiūriu – neturėti pilietybės tolygu neturėti laisvės. Neturintis pilietybės įstatymų požiūriu buvo daiktas (h o s t i s – priešas), esantis už įstatymo ribų.

Jį romėnas galėjo apimti į nelaisvę ir paversti savo vergu.

Laisvi Romos gyventojai Status civitatis požiūriu dalijosi į 5 grupes:

1. R o m o s p i l i e č i a i (laisvieji – gimė laisvi ir niekada nesiliovė jais buvę. Jei po gimimo laisvasis prarasdavo laisvės statusą, tai nors vėliau jis ir buvo išlaisvinamas, nebuvo laikomas laisvuoju. Išimtis – išvaduotas asmuo netapdavo laisvuoju tik tada, kai vergu jis buvo Romos valstybės teritorijoje). Piliečiai dalijosi į patricijus, klientus ir plebėjus (skirtingas teisinis statusas):

A.Patricijai – ankstyvosios Romos gimininės organizacijos nariai, kurių tėvai priklausė senatui. Jie turėjo monopoliją viešosios ir privatinės teisės srityse. Tik jiems priklausė teisė pasisavinti žemę iš valstybinės žemės fondo. 12 lentelių įstatymai numatė jiems daugybę privilegijų santuokos ir šeimos santykių sferoje.

B.Klientai – teisiškai tai laisvo žmogaus sutartinės priklausomybės santykiai. Jie įėjo į patricijų šeimas ir gimines kaip sakrališkai ir teisiškai priklausantys nuo patronų. Patronas privalėjo saugoti klientus ir teisme ginti jų teises. Klientai neturėjo visiško subjektiškumo. Vėliau jie teisiškai išsilaisvino, bet moralinė ir materialinė priklausomybė išliko.

C.Plebėjai – jie neįėjo į gimininę organizaciją ir, matyt, buvo naujieji imigrantai. Plebėjai, ne taip, kaip klientai, buvo asmeniškai laisvi ir nepriklausomi, bet nebūdami gimininės struktūros nariais, užėmė nelygią politinę ir teisinę padėtį, palyginus su patricijais.

Negalėjo užimti aukštų valstybinių pareigų, būti senatoriais. L. svarbu – neturėjo nuolatinės, legalios teisės į žemę. 12 lentelių buvo du skirtumai tarp patricijų ir plebėjų – draudžiama santuoka tarp patr. ir plebėjų bei apribota plebėjų teisė sudarinėti testamentus. (vėliau šie skirtumai buvo panaikinti – jie tampa pilnateisiais piliečiais.)

2. latinai – neturėjo romėnų pilietybės, bet turėjo beveik visas turtines teises, neretai ir teisę tuoktis su romėnais. Tai Laciumo gyventojai ir jų palikuonys. Tai privilegijuota gyventojų kategorija. Jie drauge sudarė Lotynų sąjungą. Kartais ši kategorija buvo taikoma ir Romos gyventojams, kurie, norėdami gauti žemės, buvo atsisakę romėnų pilietybės ir išvykę į kolonijas. Palyginus su p

T3.5.§3. Status familiae (šeimos statusas)

šeima – familia – visos senosios Romos santvarkos pagrindas. Šeima – valstybinio ir visuomeninio gyvenimo bazė. Jei žmogus nepriklausė jokiai šeimai, jis nepriklausė ir jokiai giminei, todėl seniausiais Romos laikais jis negalėjo ir būti pilietis. Todėl familia yra caput prielaida.

Romėnų šeima buvo patriarchalinė – uždara nuo išorinio pasaulio sistema, kurios vienintelis atstovas santykiuose su išoriniu pasauliu buvo p a t e r f a m i l i a s. Jis buvo vienintelis šeimininkas visko, kas priklausė šeimai. Jo valdžia absoliuti ir teisiniu požiūriu vienoda šeimos nariams bei šeimos turtui – vadinama m a n u s. Ilgainiui tai virto tik vyro valdžia žmonai..

Pater familias asmenybė vėliau prarado savo reikšmę ir šeima iš uždaros sistemos tapo savarankiškų subjektų visuomene, pradėjo irti jos teisinis vieningumas. Tačiau evoliucija vyko labai lėtai.

T3.5.§4. Capitis deminutio (civilinė mirtis)

Žmogaus asmenybės teisinė padėtis, priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių, galėjo būti visiškai panaikinta arba gerokai apribota. Toks panaikinimas ar apribojimas ir buvo vadinamas c a p i t i s d e m i n u t i o. Jis galimas praradus vieną ar visus caput elementus.

Trys CD laipsniai:

1. CD maxima – įvykdavo praradus laisvės statusą. Jei šis statusas būdavo prarandamas, žmogus automatiškai prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu požiūriu buvo laikomas mirusiu. Laikui bėgant tai keitėsi ( romėnui persikėlus gyventi į provinciją, jo teisės buvo tik susiaurinamos, t.y. jis įgydavo teisnumą kaip peregrinai.)

Teisinės CD maxima pasekmės buvo pačios nepalankiausios – buvo prarandamos tiek asmeninės, tiek turtinės teisės.

2. CD media – išsaugodamas laisvės statusą žmogus netekdavo Romos pilietybės. Tokie atvejai buvo siejami su jo atskyrimu nuo vandens ir ugnies (senovėje), o imperatoriškuoju laikotarpiu – su ištrėmimu. Asmuo pagal CD media prarasdavo savo civilines teises, bet išsaugodavo jas pagal j u r i s g e n t i u m. (Pvz., praranda agnatinės giminystės, pagrįstos tėvo valdžia, ryšius, bet išsaugo kraujo ryšius.)

CD minima – mažiausias teisinis apribojimas, susijęs tik su pater familia

išsaugo laisvės ir pilietybės statusus, bet įvyksta tam tikri jo padėties pokyčiai pirmosios šeimos, kuriai priklausė, atžvilgiu. Tai gali įvykti, kai savosios teisės asmuo tampa svetimosios teisės asmeniu., t.y. nutrūksta ankstesnieji šeimos teisiniai santykiai.

T3.5.5. Status controversia

Bet kuris iš minėtų statusų galėjo sukelti ginčų, nes kiekvienas turėjo reikšmės teisės subjektų politinių ir civilinių teisių apimčiai. Jei ginčas lietė politines teises, jį spręsdavo atitinkami valdžios organai administracinės teisenos tvarka, jei kalba apie civilinius santykius – ginčą spręsdavo civiliniai teismai.

Dėl status libertatis

Galėjo kilti dėl 2 priežasčių:

– jei kas nors pareikšdavo pretenzijų, kad žmogus, turintis laisvės statusą, iš tikrųjų yra vergas;

– jei vergas sužinodavo, kad iš tikrųjų jis yra laisvas.

Pirmuoju atveju žmogus, bandomas grąžinti į vergo padėtį, pats to padaryti negali – turi susirasti sau užtarėja ( asertorių). Antruoju atveju procesas vyksta panašiai, tik žmogus turi susirasti užtarėją dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu jis yra vergas, o vergas nėra subjektas. Ginčus sprendė ypatinga pastovi kolegija.

Dėl status civitatis

Sprendžiamas dažniausiai magistratų administracinės teisenos tvarka, nes šis statusas didžiausią reikšmę turėjo viešosios teisės srityje. Civiliniame teisme šis ginčas galėjo iškilti tik sprendžiant klausimą, buvo ar nebuvo tam tikras civilinės teisinis santykis.

Dėl status familias

Įmanomas, jei kas nors iš šeimos narių pretendavo į pater familias vietą. Tokie ginčai buvo labai reti.

T3. Romėnų civilinės (privatinės teisės subjektai)

T3.2. §2. Juridiniai asmenys

Juridiniai asmenys – dar vienas teisės subjektas. Šiandien juridiniai asmenys tai įmonės, organizacijos ir t.t., kurie savo vardu dalyvauja civilinėje apyvartoje.

Juridinio asmens, kaip savarankiško ūkinio gyvenimo vieneto idėją, iškėlė dar romėnų teisininkai, ir nors jie nesuformavo juridinio asmens sąvokos, jie plačiai taikė šią idėją praktikoje.

Dar seniausiais Romos laikais buvo pastebėta, kad civilinės subjektinės teisės priklauso ne fiziniams asmenims, o įvairiems jų junginiams, pvz., korporacijoms. Palaipsniui ūkiniame gyvenime fiziniams asmenims buvo priešpastatyti juridiniai asmenys, kaip savarankiški civilinės teisės subjektai.

Jau XII lentelių įstatyme jau buvo nuostatų, leidusių jungtis į privačias korporacijas, jame minimi įvairios religinio pobūdžio kolegijos, amatininkų sąjungas ir pan. Tačiau tada dar nebuvo ekonominės bazės, kuri reikalautų plačiai išvystyti teisines struktūras ir pagrįstų jų dalyvavimą civilinėje apyvartoje.

Respublikos laikotarpiu korporacijų skaičius pradėjo augti. Iš pradžių jos dar neturėjo bendro turto, visus jų reikalus tvarkė nariai savo vardu. Tačiau greitai teisininkai pastebėjo, kad kartais turtas gali priklausyti organizacijai. Tuo metu jau pradėjo formuotis abstraktus požiūris į asmenį kaip į teisės subjektą, organizacijoms pradėta pripažinti tam tikras pareigas bei teises.

Vystantis ekonominiam gyvenimui pradėjo ryškėti būtinybė sukurti savarankiško ekonominio vieneto kategoriją, kuris turėtų veiksnumą bei teisnumą ir galėtų civilinėje apyvartoje dalyvauti savarankiškai. Ypač tai paaštrėjo, kai atsirado būtinybė tvarkyti valstybės turtą respublikos laikotarpiu, magistrato sudaryti sandoriai su privačiais asmenimis sukurdavo teises bei pareigas ne jam asmeniškai, o visai tautai (populus Romanus). Valstybė vis dažniau dalyvavo civilinėje apyvartoje, o tai reikalavo, kad jos statusas būtų sulygintas su privačių asmenų teisinių statusu. Populus Romanus teisę į turtą (pvz., iždą (aerarium) pradėta vertinti taip pat kaip ir privačių asmenų teisę į turtą.

Panašiai buvo ir privačių korporacijų gyvenime. Pradžioje korporacijos turtas buvo visų jos narių nuosavybė. Tačiau, kad korporacija išliktų pastovi, jos įstatuose buvo numatyta, kad jos turtas nedalomas. Vienų narių pasitraukimas ir kitų įstojimas įtakos turtui neturėjo. Taip buvo faktiškai atskirtas korporacijos turas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4678 žodžiai iš 9338 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.