Romenu teises nr 2
5 (100%) 1 vote

Romenu teises nr 2

1121314151617181

Patriarchalinė pater familias valdžia Romoje.

Privatinio gyvenimo požiūriu romėnai turėjo patriarchalinę santvarką. Kiekvienų namų vyriausias vyriausias galva buvo patariarchas pater familias, kurio autoritetas buvo absoliutus. Jį ribojo tik paprotys ir nuomonė.Nuo jo priklausė visų namų tvarka, žmonės ir daktai. Pater familias atstovavo šeimai, kai kuris nors eimos narys paliesdavo 3-iąjį arba atvirkščiai – trečiasis asmuo šeimos narį; pater familias buvo vienintelis atstovas prieš išorę. Jis savo šeimoj kartu buvo ir kunigas ir teisėjas, ir visa ko savininkas (net žmonos ir vaikų, nes juos galėjo parduoti taip pat kaip vergus ar daiktus). Kaip teisėjas galėjo bet kam iš savo šeimos narių skirti net mirties bausmę. Bausdamas šeimos narius, pagal susidariusį paprotį pater familias turėdavo prašyti artimųjų tarybos pritarimo, bet jos nuomonė jam nebuvo privaloma.Civilinės bylos šeimoje nekildavo, nes visi kiti šeimos nariai jokių civilinių ir kitų teisių neturėjo.Pater familias autoritetas dengė ne tik žmoną ir vaikus, bet ir svečius, kurie patekę į Romą privalėjo ieškoti vietinio piliečio globos. Pabėgėliai iš įvairių kraštų ir išsivadavusieji vergai taip pat buvo pater familais globojami.

Vėlesniais laikais atsirado vaikų ir vergų teisių skirtumas: pater familias daiktams turėjo deminii , vergui – deminicae teises ; valdžia vaikams buvo išreiškiama žodžiais natria potestas , o žmonos atžvilgiu valdžia vadinama – manus.

Pater familias valdžia buvo amžina (t.y.iki jo mirties). Tai buvo gryna patriarcho forma. Jam mirštant įvykdavo žymios permainos: žmona ir vaikai tapdavo asmenimis. Nepasikeisdavo tik vergo padėtis, jis tik gaudavo kitą šeimininką. Pater familias mirtis nenutraukdavo visų tų ryšių,kurie šeimą rišo į vieną vienetą esant gyvam pater familias.Suaugę vyrai buvo jaunesnių, o taip pat ir seserų,motinos globėjai.

Egzistavo visą Romos istorijos laikotarpį.

Karaliaus Servijaus Tulijaus reforma ir jo reikšmė.

Šeštasis Romos karalius įvykdė labai svarbią reformą, dėl kurios plebėjai buvi suvienodinti su patricijais į vieną Romanus populus. Manoma, kad tai įvyko Va.pr.m.e.pab. To priežastys buvo tos, kad plebėjų skaičius didėjo, jų ekonominė padėtis stiprėjo, juos taip pat reikėjo imti į karo tarnybą. Tuo tikslu, visi pajėgūs patricijai ir plebėjai buvo padalinti į 5 klases, priklausomai nuo turto cenzo. Kiekviena klasė duodavo tam tikrą kiekį karinių vienetų – centurijų. Kiekvienai klasei buvo skirtas tam tikras apsiginklavimas. Iš pirmos klasės buvo reikalaujama šalmo ,apvalaus skydo, kojų ir kūno šarvų, kardo, ieties. Iš kitų klasių reikalaujama mažiau. Iš asmenų turinčių tą patį cenzą kaip ir 1-os klasės piliečiai buvo sudaroma 18 raitelių centurijų – tai raiteliai. 1-oji klasė (100000asų) duoda 80 centurijų. 2-oji klasė (75000asų) duda 22 centurijus. 3-ioji (50000asų) duoda 20centurijus. 4-oji (25000asų) duoda 22 cent. 5-oji (11000asų) duoda 30 cent. Neturėjusieji cenzo buvo neturtingieji. Amatininkai ir muzikantai duodavo 4 cent.

Centurijos buvo ne tik kariniai, bet ir politiniai vienetai. Rinkdamiesi į susirinkimus, piliečiai pasidalindavo centurijomis, ir kiekviena klasė gaudavo tiek balsų, kiek duodavo centurijų. Tokiu būdu plebėjai įgijo teisę balsuoti. Tačiau šiaip ar taip, viršų ėmė turtingieji. Be to, S.Tulijui priskiriamas padalijimas į teritorines tribas, iš jų 4 buvo miesto ir keliolika kaimo tribų.

Svarbiausias reformos rezultatas buvo tai, kad patricijai ir plebėjai susiliejo į vieną populus. Romos sustiprėjimas po S.T. reformos užtikrino jai vadovaujantį vaidmenį lotynų miestų sąjungoje.

Sakralinė santvarka.

Sakralinis (lot.sacralis-šventas) – susijęs su religiniu kultu. Religiniai kultai turi nemažą reikšmę. Jų įtaka l.svarbi jau ankstyvosiose visuomenėse – ypač Egipte, kur aukščiausią valdžią turėjo dvasininkai. Romoje religiniai tarnai, žyniai tokios valdžios neturėjo. Tačiau čia religijos įtaka buvo didelė. Žymų vaidmenį čia vaidino giminių kultai. Istorinio vystymosi procese šeima tapo Romoje pirminiu socialiniu junginiu. Tas procesas atsispindėjo ir religijoje. Šeimos turėjo net savo šventoves, savo dievus -globėjus, savo kultą.To kulto centras buvo židinys. Kaip tikėjo romėnai, po mirties mirusiojo dvasia gyvendavo tame kape. Jiems aukodavo aukas.

Greta pasaulietiškos baudžiamosios teisės egzistavo labai sudėtinga sakralinė baudžiamoji teisė, kartais numatanti l.dideles bausmes. Religiniais nusikaltimais buvo laikomi priesaikos pažeidimai, o priesaikos Romoje buvo sutinkamos dažnai. Be religijos neapsiėjo šeimos ir paveldėjimo santykiai.

Labai svarbią reikšmę turėjo dies fasti ir dies ne fasti. Dies fasti – tai draudžiamosios dienos, kai buvo draudžiama daryti teismo posėdžius. Tas dienas nustatyti ir sudaryti kalendorių buvo žynių kompetencija. Iš visų žynių kolegijų svarbiausią vaidmenį atliko pontificium kolegija.šioje kolegijoje per ilgą laiką susikoncentravo sakralinės teisės (ius pontificium) žinios ir nuostatos. Ši kolegija rengė taisykles ir aiškinimo būdus, užrašinėjo precedentus – comentarii pontificium. Tik pontifikai galėjo suteikti teisingus teisinius patarimus.Todėl pontifikai buvo pirmieji Romos teisininkai, pradėję romėnų civilinės teisės
vystymąsi. IVa.pr.m.e.pb. jie palaipsniui neteko savo monopolinės padėties teisės srityje.

Viešoji teisė taip pat nebuvo laisva nuo įvairių sakralinių įtakų. Didžiausią reikšmę turėjo religinių būrimų institutas. Prieš kiekvieną atskiro piliečio ar v-bės teisinį aktą buvo stengiamasi sužinoti dievų valią. Tų klausimų aiškinimas reikalavo specialių žinių. Tas žinias aiškino ir saugojo kita žinių kolegija – augurai.Jie turėjo didelę įtaką viešosios teisės ir politikos srityje. Jie galėjo sustabdyti bet kokią valstybinę priemonę.

Tarptautiniai santykiai taip pat priklausė nuo sakralinės teisės. Šiuos klausimus tvarkė 3-ioji žynių kolegija – pecialai. Prieš paskelbiant karą, pecialai kaip pasiuntiniai vykdavo tartis su priešais. Nesėkmingų derybų atveju, grįždami namo iš paribio ruožo, atliekant tam tikras apeigas, jie įmesdavo ietį į priešo teritoriją.

Buvo ir kitų žynių kolegijų.Taigi, seniausiais laikais sakralinės teisės įtaka tiek atskiriems asmenims, tiek v-bei buvo gana reikšminga. Tačiau įkūrus Romos Respubliką ta įtaka ypač sumažėjo ir nusilpo.

Baudžiamoji teisė ir baudžiamasis teismas Karalystės laikotarpiu.

Baudžiamoji teisė – tai sistema numatanti, kokios veiklos formos draudžiamos ir kokios taikomos bausmės už tų draudžiamų veiksmų padarymą. Tuos klausimus sprendžia tam tikri v-bės organai. Teisės normų sistema, kuri reguliuja minėtus veiksmus yra vadinama baudžiamojo proceso teise.

Tačiau tokia prasme pirmykštėje Romoje baudž teisė ir baudž procesas nebuvo suprantami.. Už nusikaltimus privatiems asmenims v-bė nesiimdavo jokių priemonių. Su nusikaltėliais kovodavo nukentėjusieji. V-bės požiūriu tai buvo privatūs deliktai. Prie tokių deliktų priklausė kūno sužalojimai, nužudymai, vagystės. Dėl lengvų nusikaltimų ginčai kartais baigdavosi išpirka tarp skriaudėjo ir nukentėjusiojo arba tarp jų artimųjų.

Tačiau buvo ir nusikaltimų, pažeidžiančių visos visuomenės interesus (delicta publica). Jie buvo baudžiami valstybinio teismo,t.y. karaliaus, nes neorganizuotas susidorojimas nebuvo laikomas teisėtu reiškiniu. Pgal padavimą, viena iš seniausių romėnų magistrarūrų buvo caro padėjėjai, kurie tyrė įvairius nusikaltimus v-bei. Nežinia ar iš tikro buvo tokia magistratūra. Tačiau karalius turėjo neribotas teises skirti bausmes.

Baudž teisės tikrąja jos prasme dar neegzistuoja, dar tiksliai nenustatyta kokios veiklos draudžiamos, kokios – ne, kokios bausmės už jas skiriamos. Karalius teisdavo kaip pirmoji ir galutinė institucija. Jokia apeliacija jo sprendimui neleidžiama. Tačiau nusikaltimai privačiam asmeniui ir toliau liko privačiu reikalu. Tik manoma, kad už nužudymą teisė v-bė. Už nužudymą buvo nustatyta mirties bausmė.

Bendroji magistratūrų sistema.

Nustačius respublikinę santvarką, visuma karaliaus valdžios nebuvo panaikinta. Ji perėjo dviem konsulams (karinė, aukščiausia adminitracinė valdžia) ir žemesniesiems magistratams (vykdomoji valdžia: pretoriai -teisingumas, kvestoriai – iždasmokesčių rinkimas, edilai – tvarka, saugumas)). Magistraro pareigybė buvo ne tarnyba, o garbė – honor (vyko arši kova dėl šių pareigų). Todėl magistratai buvo renkami ir atlyginimo negaudavo. Respublikos laikotarpiu Romoje buvo tokia santvarka, kuri darė negalimą absoliutizmo valdžią. To prielaidos buvo šios:

1.Tarnybos trumpalaikiškumas.Visi magistratai renkami daugiausiai 1-iems metams, o cenzorius – 5-iems.

2.Magistratūrų kolegialumas. Visos magistratūros buvo kolegialios: 2 konsulai, 2, o paskui ir daugiau, pretorių ir t.t. Kiekvienas magistratas veikaia atskirai ir savarankiškai, lyg jis būtų vienas. Kiekvienam iš jų priklauso valdžios pilnuma. Kitam irgi priklauso valdžios pilnuma. Todėl vienas savo valdžios veto gali paralyžuoti kito potvarkį. Tokia teisė buvo galinga savitarpio kontrolės forma, kuri trukdė absoliutinėms nuotaikoms.

Ypatingai pavojingu metu buvo įvedama diktatūra. Senatas skirdavo extraordinarinį magistratą – diktatorių).Diktatorius savyje sukoncentruodavo visą valdžią,magistratūros apmirdavo. Jis nuo karaliaus skirdavosi tik savo įgalinimų trumpalaikškumu ( 6 mėn.) 3.Magistratų atsakomubė prieš tautą. Visi magistratai galėjo būti už savo veiksmus patraukti tautos susirinkimo teismui. Į teismą atsakomybėn traukiami už savanaudišką naudojimąsi teisėta valdžia.

Esminėmis Romos magistraro teisėmis (ne kiekvienas jas turėjo) buvo:

1.Romėnų tautos vardu bendravimas su dievais;

2.Santykiai su senatu ir tauta, – pateikdavo įstatymų projektus tautos susirinkimui ir teikimus senatui;

3.Leisti privalomus potvarkius. Iš pradžių jie buvo skelbiami žodžiu in contione (iš čia kilo žodis “edictum”).Vėliau jie skelbiami rašytine forma.

4.Aukščiausias karinis vadovavimas .

5.Priklausė aukščiausia administracinė ir policinė valdžia. Vykdydami šias f-jas, magistratai turėjo teisę nepaklusnų asmenį sulaikyti, perduoti jį į teismą, nubausti bauda ir pan.

Kiekvienas magistratas turėjo asmeninę tarybą consilium,t.y.žemesniuosius tarnautojus, kurie vadinosi apparetores.Tai raštvedžiai, raštininkai ir kt., kurie gaudavo atlyginimą ir buvo etatiniai bei nesiskaitė magistratais.

Principatas (savotiškas perėjimas iš Respublikos į principatą). Pirmasis princepsas.

Respublikos
laikotarpiu vyko ilgamečiai karai, atnešę daug vargo ir nuostolių žmonėms. Jie troško taikos. “Pax Romana” (romėniška taika) buvo šūkis, jungęs įvairias vergovinės visuomenės grupes. Aktyviausi Oktaviano priešininkai žuvo pilietiniuose karuose. Likę gyvi politiškai buvo nusilpę. Kad išlaikyti savo padėtį, jie buvo pasiryžę palaikyti Oktavianą. Oktavianas, sugrįžęs į Italiją, pirmiausia stengėsi pabrėžti, kad atėjo taikūs laikai ir grįžtama prie gerų senosios Romos papročių.

Pradedant 31 m. pr. m. e. Oktavianas kiekvienais metais buvo renkamas konsulu, 29 m. pr. m. e. jis gavo cenzoriaus (iki gyvos galvos) įgaliojimus, kuriais remdamasis sudarė senato narių sąrašą ir atliko Romos piliečių cenzą, kuris buvo neatliekamas jau 42 metus. Senato skaičius tuo metu pasiekė 1000 žmonių. Oktavianas pašalino tuos iš senato, kurie negalėjo priklausyti aukštajam luomui. Tai leido pašalinti nepageidaujamus asmenis. Naujajame sąraše Oktaviano vardas buvo įrašytas pirmuoju (princeps) . Respublikos laikotarpiu tai buvo tik garbės reikalas, jokių ypatingų įgaliojimų be teisės pirmajam pareikšti savo nuomonę princepsas neturėjo. 27 m. pr. m. e. sausio13 d. Oktavianas atsisakė nepaprastų savo įgaliojimų ir paskelbė senosios Respublikos atstatymą. Tačiau tas valdžios atsisakymas buvo tariamas kaip ir senatorių prašymai pasilikti valstybinę valdžią. Tą pačią dieną Oktavianas perėmė eilę įgaliojimų, jam įtvirtinusių aukščiausiąją valdžią. Sausio 16 d. jis gavo garbingą Augusto vardą. Anksčiau šis epitetas priklausė tik sakraliniams objektams; dabar jis prijungtas prie princepso, pirmojo žmogaus v-bėje vardo. Nuo tol Oktavianas vadinosi “Cezaris Augustas, dieviškojo sūnus”. Augustas nepasisavino nei karaliaus, nei diktatoriaus titulo, atsisakė magistratūrų papročių. Bet jis buvo vienvaldis v-bės vadovas.

Taigi, Romoje prasidėjo ankstyvosios imperijos laikotarpis principate forma. Tai tęsėsi nuo 27 m. pr. m. e. iki Diokleciano laikų, t. y. iki 284 m. m. e.

P.S. respublikos žlugimo priežastys: miestas vasltybė nepajėgė valdyti didž. teritoriją, išlaikyti gyventijų vienybę, susidoroti su užkariautų tautų bei vergų sukilimais. Oktavianas – respublikos duobkasys, principato kūrėjas, lyg ir paliko buvusias respublikos institucijas, bet iš tikrųjų kūrė monachiją.

Tautos susirinkimas. Senatas.

Augusto laikais vis dar rinkdavosi tautos susirikimai – komicijos. Jose buvo priimami įstatymai paties Augusto arba kitų magistratų pasiūlymu. Jose buvo renkami magistratai, tačiau šie rinkimai nebuvo laisvi, nes balsuodavo už tuos, kuriuos nurodydavo Augustas, remdamasis ius commendantiones rekomendacijos teise. Komicijų galia paskutiniais respublikos metais beveik išnyko, o nuo Augusto laikų ji visai panaikinta. Taip komicijos tapo paklusniu įrankiu princepso rankose. Jos neteko savo politinės reikšmės, o po Augusto mirties, nuo 14 m. m. e. rinkiminės komicijos visai nustojo rinktis. Įstatymų leidžiamosios komicijos buvo šaukiamos kartais ir vėliau, bet ir jos beveik neturėjo jokios reikšmės.

Senatas Augusto laikais buvo laikomas aukščiausiu v-bės organu. Jam atitenka kai kurios tautos susirinkimo f-jos, įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia. Augustas įvykdė eilę reformų, kurios sutvarkė senato posėdžius. Senato narių skaičius – 600. O senato nutarimas įgauna įstatymo galią. 27m. pr. m. e. sausio 13d. buvo padalytos provincijos. Imperatoriškomis pripažintos pasienio provincijos o senosios buvo laikomos senatinėmis ir buvo valdomos senato skiriamų prokonsulų ar pretorių. Buvo suskirstyti imperijos finansai. šalia v-bės iždo, tvarkomo senato, atsiranda imperatoriaus iždo – fisko – pagrindai. Po tam tikro laiko buvo atliktas griežtas šių iždų atskyrimas. Senato iždas kaldino varinius, o imperatoriaus – auksinius ir sidabrinius pinigus. Teisiškai visavaldė įstaiga – senatas – klusniai priimdavo Augusto pasiūlymus, kuriuos paprastai paruošdavo jo, princepso, taryba, burtų keliu renkama iš senatorių. Princepsui atiteko vadovavimas visiems užsienio politikos reikalams, taip pat jis turėjo aukščiausią karinę ir civilinę valdžią.

Respublikos laikotarpiu leido įstatymus, tvarkė užsienio ir vidaus reikalaus.

Romėnų teisės skirstymas į ius publicum ir ius privatum.

Pagal teisinio reguliavimo objektą romėnų teisė buvo skirstoma į ius publicum(vie??j? teisć) ir ius privatum(privatinć teisę) . Geriausiai skirtumą tarp jų nustatė Romos teisininkas Ulpianas: Viešoji teisė liečia romėnų v-bės reikalus, o privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Viešosios teisės normos reguliavo Romos gyventojų santykius su v-be ir jos institucijomis. Tai normos, reguliavusios v-bės tarnybą(magistratus) , šventyklų, kulto tarnų reikalus ir t. t. Privatinės teisės normos gynė atskiro asmens interesus jo santykiuose su atskirais subjektais. Tai normos, reguliavusios turtinius ir šeimos santykius, t. y. normos, kurios priskiriamos civilinei, ?eimos,, civilinio proceso teisei.

Skyrėsi ne tik privatinės ir viešosios teisės teisinio reguliavimo dalykai, bet ir teisinio reguliavimo metodai.

Viešosios teisės normos paprastai buvo imperatyvinės(ius cogens) . šių normų teisės subjektai privalėjo laikytis besąlygiškai.
nukrypimai nuo teisės normų neleidžiami. šių teisės normų pasitaikydavo ir privatinėje teisėje(normos, reguliavusios sutarčių formą) , bet čia tos normos nevyravo.

Privatinės teisės normos daugiausia dispozityvinės (ius dispositum) . Tai tokios normos, kurių reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atveju gali pakeisti. Taigi šios normos buvo subsidiarinio pobūdžio:jų nuostatos imdavo veikti tada, kai teisės subjektai nesusitardavo kitokiu būdu. Pvz., paveldėjimas pagal įstatymą galiodavo tada, kai mirusysis nepalikdavo testamento.

Senoji romėnų teisė prioritetą teikė viešiesiems interesams(Cicerono posakis:”salus populi suprema lex est” – tautos valia-viešieji reikalai-yra aukščiausiais įstatymas) . Bet tai nereiškia, kad romėnai ignoravo asmeninius interesus. Privatinė teisė teisės subjektams suteikė autonomiją – jie patys galėjo spręsti, kokius sandorius ir kokiomis sąlygomis sudaryti arba nesudaryti, pateikti ieškinį teisme ar neginti savo teisių ir t. t.

Romėnų viešoji teisė nunyko žlugus Romos imperijai. Tuo tarpu privatinė teisė darė įtaką daugelio daugelio Europos pasaulio v-bių teisei. taip tikriausiai atsitiko todėl, kad romėnų privatinė teisė gerai suderino privačius ir viešuosius interesus. Todėl viduramžiais, kai Romos imperijos jau nebuvo, romėnų teisė atgijo ir kai kuriose šalyse tapo beveik galiojančia teise, o kitose šalyse buvo jų teisinės sistemos pagrindas.

Įgaliojančios, dispozityvinės ir įpareigojančios arba imperatyvinės teisės normos.

Viešosios teisės normos paprastai buvo imperatyvinės (ius cogens). Tai tokios teisės normos, kurių subjektai privalo besąlygiškai laikytis. Jokie nukrypimai nuo tų teisės normų reikalavimų, nepaisant teisės subjektų valios, nebuvo leidžiami. Imperatyvinių normų pasitaikė ir privatinėje teisėje, bet joje nevyravo. Privatinės teisės normos daugiausia buvo dispozityvinės. Dispozityvinės – tai tokios teisės normos, kurių reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atveju gali pakeisti. Taigi dispozityvinės normos buvo subsidiarinio pobūdžio: jų nuostatos imdavo veikti tada, kai teisės subjektai nesusitardavo kitu būdu.

Romėnų privatinės teisės istorinės sistemos: ius civile , ius gentium , ius pretorium arba ius honorarium , ius peregrinorium.

Senovės Romoje asmens teisinį statusą lėmė jo priklausomybė tam tikrai bendruomenei (civitas). Nebuvo tokios teisės, kuri būtų privaloma visiems tam tikros teritorijos gyventojams, nesvarbu kokiai bendruomenei ji priklausytų.

Romėnų teisė siaurąja prasme buvo tik romos piliečių teisė. Todėl ši romėnų teisės sistemos dalis buvo vadinama ius civile. Ius civile nelietė tų Romos gyventojų, kurie neturėjo piliečio statuso. Tai buvo visa apimanti Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybę už nusikaltimus. Tai pati seniausia romėnų privatinės teisės sistema.

Romoje gyveno labai daug svetimšalių – peregrinų. Jiems buvo taikoma atskira romėnų reisės sistemos dalis – ius peregrinorum (peregrinų teisė). Peregrinams ius peregrinorum buvo jų ius civile , bet romėnams tai buvo tik svetimšalių teisė.

Kai Roma pradėjo plėstis, virsti imperija – padėtis pasikeitė. Ius civile buvo buvo labai formali, nebepajėgė reguliuoti išsivysčiusių romos santykių su kitais kraštais , trukdė jų vystymuisi. Vystantis gamybai ir mainams, buvo būtina pripažinti pagrindines privatines teises: nuosavybės teises sudaryti sutartis tarp svetimšalių ir t.t. Todėl pradėjo formuotis nauja romėnų teisės šaka – ius gentium (tautų teisė), kurią dažniausiai tvarkė specialus magistratas peregrinų reikalams – praetor peregrinus (peregrinų pretorius). Tai buvo mažiau formali nei ius civile. Ji buvo grindžiama šalių pasitikėjimo ir teisingumo principais. Formaliai taikydamas ius civile normas, pretorius dažnai jas modifikuodavo, atsižvelgdamas į kitų teisės sistemų normas, jeigu jos labiau atitikdavo teisingumo principą. Taigi jau senovės Romoje buvo prigimtinės teisės (ius naturale) koncepcijos pradmenų. 212 m. Karakalos konstitucija Romos pilietybę suteikė beveik visiems imperijos gyventojams. Nuo tada romėnų teisės skirstymas į ius civile, ius peregrinorum ir ius gentium palaipsniui neteko reikšmės.

Buvo ir 4-ta romėnų privatinės teisės istorinė sistema. Tai ius pretorium. Ši teisės sistema palaipsniui susiformavo pretoriams vykdant savo f-jas. Jos atsiradimą sąlygojo ekonomikos, prekybos augimas ir vystymasis. Naujoms sąlygoms ius civile neatitiko, pretoriams teko atitaisyti spragas; tai darydami, pretoriai parengė tam tikras taisykles , kurių pagalba sprendė ginčus. Taip atsirado pretorinė teisė.

Romėnų teisės šaltinio sąvoka.

Teisės šaltiniai gali būti suprantami dvejopai: kaip teisės normų atsiradimo, jų išraiškos formos arba būdai, ir kaip mūsų žinių apie romėnų teisę šaltiniai, t.y. romėnų teisės paminklai. Pirmąja prasme teisės šaltiniai – tai kompetentingų v-bės organų leidžiami norminiai aktai, teisiniai papročiai, teisminiai precedentai ir t.t. Antrąja prasme – tai rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai, iš kurių mes sužinome apie kažkada galiojusią teisę (metraščiai, kronikos, mokslo veikalai ir t.t.). Pagr. mūsų žinių apie romėnų teisę šaltinis yra Justiniano kodifikacija,
atlikta 6 a. Labai reikšmingos yra Gajaus Institucijos (2a.vidurys) , surastos praėjusio šimtmečio pradžioje. Svarbių žinių apie archainę romėnų teisę randame vadinamosiose epigrafijose – teisiniuose užrašuose, iškaltuose akmenyje arba metalo lentelėse. Žinių galima aptikti ir neteisiniuose istorikų, poetų veikaluose.

Pagr teisės šaltiniai buvo:

1)paprotinė teisė;

2)įstatymai;

3)senato nutarimai;

4)imperatorių konstitucijos;

5)pretorių ediktai;

6)jurisprudencija.

Romėnų teisės šaltinių rūšys. Privatinių teisės šaltinių rūšys (dabar)

Teisės šaltiniai gali būti suprantami dvejopai: kaip teisės normų atsiradimo, jų išraiškos būdai arba kaip romėnų teisės paminklai, žinių apie romėnų teisę šaltiniai. Pirmąją prasme šaltiniai – tai kompetentingų v-bės organų leidžiami aktai, antrąja – rašytiniai ir kitokie istorijos paminklai (metraščiai, kronikos ir kt.). Pagrindinis žinių apie romėnų teisę šaltinis – Justiniano kodifikacija (6a.), taip pat svarbios Gajaus Institucijos (2a. vid.) bei įvairių istorikų, oratorių veikalai, epigrafai (teisiniai užrašai iškalti akmenyje ar ant metalo plokštelių). Pirmąja prasme žiūrint, pagrindiniai romėnų teisės šaltiniai buvo:

1.paprotinė teisė;

2.įstatymai;

3.senato nutarimai;

4.imperatorių konstitucijos;

5.pretorių ediktai;

6.jurisprudencija;

Paprotinė teisė. Seniausias teisės šaltinis, iki 12 a. nebuvo jokių rašytinių įstatymų. Vyravo per visą seniausiąjį ir respublikos laikotarpį, vadinta usus, ius maiorum, consuetudo. Pagal romėnų koncepciją, paprot. teisė yra tyli tautos valios išraiška, o įstatymuose ta valia išreikšta aiškiai. XII lentelių įstatymai ir buvo prigimt. teisės kodifikacija (450 m.pr.Kr.), įtraukusi privatinės ir viešosios teisės normas. Ir toliau papročiai turėjo tokią pat teisinę galią kaip ir įstymai. (nerašyti, sąlyga piktnaudžiauti).

Įstatymai. Respublikos laikotarpiu įstatymas (lex) reiškė tautos susirinkimo (comitia) priimtą aktą, o visi iki tol pasirodę įstatymai – tai užrašyti papročiai. Įstatymai priimami pretoriui arba konsului pasiūlius. 3 dalys: a) įžanga (praescriptio) – nurodomas iniciatoriaus vardas, laikas, balsavimo vieta ir kt. b) teisiniai reikalavimai (rogatio) -pats įstat, tekstas; c)sankcija (sanctio) – baudos ir t.t. Plebėjų susirink. aktai – plebis scitum galiojo tik jiems, o nuo 286 m. – visiems.

Senato nutarimai – Senato nutarimai privalomos teisės galią įgijo tik Augusto laikais. Sprendžiamą išvadą dėl projekto pateikdavo princepsas.

Imperatorių konstitucijos.

a)Ediktai (edicta) – bendrojo pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai;

b)Mandatai (mandata) – instrukcijos provincijų vietininkams ir kt. valdininkams;

c)Dekretai (decretum)- imperat., kaip aukšč. teisėjo sprendimai;

d)Reskriptai (rescriptum) – atsakymai į teisėjų, valdininkų, eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus.

Pretorių ediktai. Tai tam tikro rango magistratų pradedančių eiti pareigas manifestai apie būsimo valdymo programą. Dažniausiai jų tikslas buvo užpildyti teisės spragas.

Teisės mokslas (jurisprudencija). Žymiausiems Romos teisininkams leidžiama oficialiai aiškinti teisę – ius publice respondend. Teisės mokslo autoritetams suteikta privilegija atsakyti į probleminius teisės klausimus, ir tie atsakymai buvo privalomi magistratams. Buvo dvi mokyklos: Sabino (pradininkas Labeonas) ir Prokulo (prad. Kapitas).

Magistratų ediktai.Edictum perpetuum.

Tam tikro rango romėnų magistratai, pvz.:pretoriai, konsulai, provincijų valdytojai, – pagal paprotį, pradėdami eiti pareigas, skelbdavo tam tikrą manifestą, kur išdėstydavo valdiniams savo būsimą valdymo planą. (Žodis “ediktas” kilo nuo žodžio dicoere). Pradžioje ediktai buvo tik bendro pobūdžio proklamacijos, dažniausiai jų tikslas buvo užpildyti teisės spragas.

Senosios romėnų teisės ius civile konservatizmas vis labiau stabdė ir varžė ekonominių santykių vystymąsi. Reikėjo rasti būdą pritaikyti teisę prie gyvenimo keliamų naujų reikalavimų. Todėl apie 2a.pr.m.e. išleistas lex Aebutio suteikė pretoriui teisę nepatenkinti net tokių pretenzijų, kurios pagrįstos įstatymu, bet jų patenkinimas naujomis sąlygomis būtų neteisingas, ir tenkinti tokias pretenzijas, kurios nors ir nepagrįstos įstatymais, buvo kilusios iš gyvenimo. Tai jis galėjo padaryti atsisakydamas duoti tam tikrą formulę ieškovui.

Savo edikte pretorius ėmė skelbti formules, kurios suteikė galimybę tenkinti ieškinius, ir nurodė sąlygas, kurioms esant jis prašymus tenkins ar atmes. Šie įvairių pretorių nustatyti dėsniai sudarė pretorių teisę. Pasak Papiniano, ji buvo sukurta siekiant paaiškinti, papildyti ir pataisyti civilinę teisę. Pretorių ediktų teisinį pagrindą 2a. (125-138m.) sukūrė imperatoriaus Andriano kvestorius Salvijus Julianas, kuris atliko pretorinės teisės kodifikaciją. Jis paruošė vieningą edictum perpetuum formulę, kurią patvirtino senatas, ir uždraudė ją keisti.

Pretorinė teisė aktyviai veikė ius civile.Susidarė net atskiri pretorių teisės institutai. Pretorinė teisė turėjo progresyvumo požymių, nes skatino prekinių-piniginių santykių vystymąsi. Po Juliano kodifikacijos prasidėjo šių sistemų susiliejimo procesas, pasibaigęs Justiniano kodifikacija.

Pretoriai viešai skleb. ediktuose
nurodydavo teisės formules, kurių pagalba ketino palaikyti tvarką ir rikiuoti tesmo darbą. Naujai išrinkti – keisdavo, atmesdavo tai kas pasenę. Privalomo pobūdžio. Imp. laikotarpiu laido, bet kadangi vengė galimų konfliktų, prieštaravimų su imp. ediktų nekeitė, vėliau jų galiausiai atsisakyta, be to pretorių veikla neteko aktualumo.

Jurisprudencija

Romos jurisprudencija pradėjo vystytis dar Romos respublikos laikotarpiu. Besivystanti ekonomika reikalvano tikslesnių dalyvių santykių fromuluočių. Teisininkai sprendė klausimus dėl savininkų teisių įtvirtinimo, sutarčių, formų parengimo ir kt. Cicerono darbuose rom. teisininkų veikla charakterizuojama kaip respondere, cavere, ugere, scribere. Respondere – konsultacinė veikla (patarimai piliečiams, konsultacijos); Cavere – gynimas piliečių interesų sudarant sandorius, kad nenumatyti juose nenaudingų sąlygų. Agere – vadovavimas procesiniams šalių veiksmams, išskyrus bylos vedimą kaip advokato.

Teisės mokslo autoritetams (jiems buvo leidžiama aiškinti teisę – ius publice respondendi) buvo suteikta privilegija atsakyti į probleminius teisės klausimus ir tie atsakymai buvo privalomi magistratams. I a. išsiskyrė 2 mokyklos: prokuliečių ( pradininkas Labeonas, respublikos šalininkas) ir sabiniečių (prad. Kapitas, monarchijos šalininkas). 426 m. Valentiniano III konstitucija (dar vad. “įstatymu prieš citavimą”) teismams leido “cituoti” tik 5 garsiausių teisininkų darbais: Gajaus, Papiniano, Pauliaus, Ulpiano, Modestino. Žymiausių teisininkų veikalus pavyko susisteminti Justinianui (Digestai).

Imperatorių konstitucijų rūšys.

Principato laikotarpiu išaugo imperatoriaus įstatymleidystės teisės, jo leidžiami norminiai aktai buvo vadinami bendruoju kontitucijų (consituciones) vardu, nors jų forma buvo įvairi. Štai ji:

a)Ediktai (edictum) – bendrojo pobūdžio imperat. norminiai aktai, turiniu ir forma panašūs į įstatymus.

b)Mandatai (mandata) – imperat. instrukcijos provincijų vietininkams ir kt. valdininkams. Jie suteikdavo tam tikrų teisių, įgaliojimų. Mandate išdėstytos nuostatos ir taisyklės buvo privalomos ne tik jo adresatui-valdininkui, bet ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams. Taigi, mandatai buvo teisės šaltiniai.

c)Dekretai (decretum) – imperat., kaip aukšč. teisėjo, sprendimai. Juose sprendžiamos ne tik konkrečios bylos, bet ir aiškinama teisė arba išdėstomos naujos teisinės nuostatos. Tie paaiškinimai ir nuotatos privalomos teisėjams.

d)Reskriptai (rescriptum) – imperat., jo kanceliarijos atsakymai į valdininkų, teisėjų, eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus. Reskriptai laikomi autentiškais galiojančios teisės aiškinimais. Jie formavo teismų praktiką.

Romos teisininkų veiklos formos.

Romos jurisprudencija pradėjo vystytis dar Romos respublikos laikotarpiu. Besivystanti ekonomika bei prekių apyvarta reikalavo iš jų dalyvių santykių tikslių formuluočių. Teisininkai sėkmingai sprendė gyvenimo keliamus uždavinius dėl savininkų teisių įtvirtinimo, sutarčių formų parengimo ir kt. Pirmieji teisės komentatoriai buvo pontifikai (dvasininkų kolegijos), kurie buvo ne tik sakralinės, bet ir pasaulietinės teisės žinovai. Labiausiai teisės mokslas suklestėjo respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikais. Cicerono darbuose romėnų teisininkų veikla charakterizuojama šiais terminais: respondere, cavere, agere,scribere.

Terminu respondere apibūdinama konsultacinė romėnų teisininkų veikla – davimas piliečiams konsultacijas, paaiškinimus ginčytinais teisės klausimais. Cavere – gynimas pilečių interesų, sudarant sandorius, teikiant piliečiams patarimus-nenumatyti sandoriuose kokių nors nenaudingų sąlygų ir pan. Tuo tikslu teisininkas dažnai parengia sutarties formuliarą, surašo kitus dalykinius dokumentus. Todėl ši veiklos forma buvo apibūdinama ir terminu scribere. Agere – vadovavimas procesiniams šalių veiksmams, išskyrus bylos vedimą kaip advokato. Pagrindinė senųjų Romos respublikos laikų teisininkų veikla buvo teisės aiškinimas. Kūrybiškas Romos įstatymų aiškinimas turėjo teisės šaltinio reikšmę. Taip, aiškinant XII lentelų įstatymą, buvo parengti emancipacijos (išlaisvinimo) vaikų iš tėvų valdžios , paveldėjimo pagal įstatymus ir kiti institutai. Aiškinimo keliu buvo suformuluota didžioji dalis civilinės teisės institutų dalis.

Literatūrinė senųjų respublikos laikų teisininkų veikla reiškėsi komentarų įstatymų rengimu. Komentarą 12 lentelių įstatymų IIa.pr.m.e. parengė Elijus Petas Katas. Tame komentare buvo įstatymų tekstų aiškinimai, teisininkų aiškinimai ir ieškinimės formulės. Vėlesniuose teisininkų darbuose apibendrinama praktika ir eilė teisinių taisyklių – regulae. Pagaliau pasirodė sisteminiai komentarai atskiroms sistemoms civilinės ir pretorinės teisės.

Ypatingai teisininkų veikla suklestėjo principato laikotarpiu (I-IIa.), pavadintu klasikiniu. Klasikiniai teisininkai, nustatydami iš esmės naujus principus neretai apvilkdavo juos senomis sąvokomis. Taip reiškėsi jiems būdingas konservatyvizmas. Tačiau aiškindami įstatymus, jie ėjo progreso keliu. Vietoj pirminio gramatinio žodžio aiškinimo jie panaudojo ex edutante aiškinimą, pagrįstą įstatymo ir šalių valios nustatymu.

Ius respendendis respublikos laikotarpiu oficialių įstatymų
buvo labai reikšmigas. Suinteresuotieji asmenys kreipėsi į tuos teisininkus, kuriais pasitikėjo. Imp.Augustas ir jo palikuonys, siekdami į savo pusę patraukti teisininkus, žymesniesiems suteikė teisę, vadinamą ius publice respandendi,t.y. teisę duoti oficialias konsultacijas imperatoriaus pavedimu ex auctaritate principu. Responda (atsakymai) tokių privilegijuotų teisininkų turėjo tokią juridinę galią, kaip ir paties imperatoriaus aiškinimai, kurie buvo privalomi teisėjams. Dominikato laikotarpiu ius respondere neduodama, teisininkai tapo įv. kanceliarijjų valdininkais. Tačiau leista remtis jų darbais.

Romėnų teisės recepcija rytų ir vakarų kryptimis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4763 žodžiai iš 9369 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.