Romėnų teisės periodizacija
5 (100%) 1 vote

Romėnų teisės periodizacija

Planas

I. Romėnų teisės periodizacija:

1. Seniausi laikai, arba archainis (753 m. pr. Kr.- III a. pr. Kr. vid.) laikotarpis.

2. Ikiklasikinis laikotarpis (367- 17 m. pr. Kr.).

3. Klasikinis laikotarpis (I-III a.).

4. Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (III a. vid.- 565 m. (imperatoriaus Justiniano mirties metai).

II. Romėnų teisė:

1. Vulgarioji romėnų teisė.

2. Romėnų teisės atgimimas. Teisės mokslų studijos pradžia.

3. Romėnų teisės recepcija.

III. Apibendrinimas.

Romėnų teisės periodizacija

Istorinė legenda sako, kad Roma įkurta 753 m. pr. Kr. Per kelis šimtmečius ji virtusi pasauline imperija. Vakarinė Romos imperijos dalis žlugo 476 metais, tuo tarpu rytinė dalis, puolama turkų,- tik 1453 metais. Ten valdant imperatoriui Justinianui, atlikta didžiausia antikos laikų teisės kodifikacija.

Daugiatūkstantmetė romėnų teisės istorija paprastai skirstoma į keturis laikotarpius.

Seniausi laikai, arba archainis (753 m. pr. Kr- III a. pr. Kr. vid.) laikotarpis. Aptariamu laikotarpiu romėnai daugiausia vertėsi gyvulininkyste, kitos ūkio šakos, taip pat prekyba nebuvo plėtojamos. Privatinių teisinių santykių reguliavimo pagrindas buvo romėnų įsivaizdavimas, kas privalu ir teisinga. Kitaip tariant, pagrindiniu teisės šaltiniu pripažintas paprotys ir religinė tvarka. Pačiu ankstyviausiu periodu, pradedant Romulu, teisminė valdžia priklausė karaliams. Būtent jie sprendė privačius ginčus ir nustatė pažeidėjams sankcijas. Karaliams priklausė ir įstatymų leidžiamoji valdžia: suformuluotas bendrąsias elgesio taisykles jie skelbė tautos susirinkime, o šis savo ruožtu galėjo joms tik pritarti. Tačiau iš esmės karalių įstatymai buvo ne kas kita, kaip akceptuoti papročiai.

Išvijus karalius (509 m. pr. Kr.) įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia pateko į dviejų magistratų rankas- konsulų ir senato. Visi įstatymai nuo šiol buvo priimami tik akceptuoti senato. Šiuo laikotarpiu Roma tampa respublika. Reikšmingiausias šio periodo teisės kūrinys- tai Dvylikos lentelių įstatymai. Jiems komicijos pritarė 449 m. pr. Kr. Būtent jie tapo tolesniu Romos teisinės sistemos raidos pagrindu. Didžiausiu Dvylikos lentelių įstatymų nuopelnu laikoma tai, kad jie susistemino daugybę iki tol gyvavusių papročių ir karalių įstatymų. Kita vertus, juose itin mažai naujovių. Priėmus Dvylikos lentelių įstatymus romėnai ieškinius teismuose reiškė vadovaudamiesi tik įstatymu, jokie kiti pagrindai negaliojo.

Ikiklasikinis laikotarpis (367- 17 m. pr. Kr.). Pergalingų karų metu sukaupti turtai skatino gamybą ir prekybą, taip pat tarptautinę. Valstybėje atsirado daug belaisvių ir kitokių svetimšalių. Tai savo ruožtu lėmė naujos teisės šakos- ius gentium susiformavimą. Romėnų teisės, pritaikomos naujoms sąlygoms, raidą labiausiai veikė pretorių veikla, o šio laikotarpio pabaigoje- ir teisės mokslas.

Taigi šį laikotarpį reikėtų apibūdinti kaip romėnų teisės raidos tarpsnį. Būtent šiuo metu Romos respublika pasiekia savo klestėjimo viršūnę ir žlunga. Romos teisinėje sistemoje atsiranda naujų sutarčių formų, aktyviai reiškiasi teisės mokslas. Sutartys, sudaromos nesilaikant formalių ius civile reikalavimų ir grindžiamos tik šalių valia, yra ginamos pretoriaus. Pradėdamas eiti savo pareigas, pretorius išleisdavo ediktą, kuriame skelbė, kokie teisiniai santykiai bus ginami. Įsigalėjus formuliariniam procesui pretorius įgijo realią galimybę suteikti teisminę gynybą tiems santykiams, kurie nereguliuojami ius civile, o kartais jai ir prieštarauja. Šitaip pretoriui susidarė palankios galimybės dalyvauti reformuojant teisę. Toks pretoriaus teisių išplėtimas veikė ir aktyvią teisės mokslo raidą. Būtent šiuo laikotarpiu teisė pradedama laikyti bendrosiomis taisyklėmis.

Klasikinis laikotarpis (I- III a.). tai principato laikotarpis, kurį pradeda pilietinio karo, vykusio Romoje, laimėtojas Oktavianas Augustas. Principatas žlugo 235 m. mirus imperatoriui Aleksandrui Severui. Būtent principato laikotarpiu išnyksta esminis ius civile ir ius gentium skirtumas. Tai įvyksta po to, kai 212 m. imperatorius Karakala išleidžia ediktą, pagal kurį daugiamilijoninės imperijos visuomenės nariams suteikiama Romos pilietybė.

Romos imperijos susiformavimas, jos išsiplėtimas, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas lėmė ir romėnų klasikinės privatinės teisės suklestėjimą. Būtent šios teisės recepcija Europoje ir turima omenyje.

Klasikiniu laikotarpiu ypač daug reikšmės teikiama naujiems teisės šaltiniams- senato ir princepso leidžiamiems aktams. Labai suklesti teisės mokslas.

Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (III a. vid.- 565 m. (imperatoriaus Justiniano mirties metai). Irstant vergvaldinei santvarkai didėjo visų Romos imperijos gyvenimo sričių krizė. 395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis- Vakarų ir Rytų. Šiuo laikotarpiu ypač stiprėja ir plinta biurokratizmas, vyksta aktyvi valstybės feodalizacija, nuvertinamas asmenybės autonomijos principas. Pablogėja tiek teisinė, tiek kalbinė įstatymų kokybė. Jie tampa nesuprantami padidėjusiam magistratų personalui. Svarbus šios epochos bruožas, kad būtent tada itin siekiama supaprastinti ir suvienodinti teisės šaltinius. Todėl vis daugiau reikšmės teikiama imperatorių konstitucijoms. Visuotinė visuomenės krizė paveikė ir
teisės mokslą.

Romėnų teisė

Vulgarioji romėnų teisė. Vakarų Romos imperijos žlugimas reiškė galutinį antikos civilizacijos ir kultūros žlugimą. Vakarų Europos visuomenė ilgam buvo nublokšta atgal į primityvią barbarų civilizaciją. Kartu barbarų genčių antplūdis pakirto antikos teisę, lėmė laikiną teisės raidos sąstingį, net laikiną teisinio visuomenės gyvenimo regresą. Visuomenė prarado daugumą teisinės kultūros elementų. Tačiau kaip tik barbarų civilizacijos gelmėse ėmė kurtis būsimosios nacionalinės teisės sistemos ir būsimosios didelės pasaulinės teisės šeimos.

Tačiau tai nereiškia, kad viduramžių teisė rutuliojosi visiškai atskirai nuo praeities teisės laimėjimų. Viduramžių teisė daug perėmė iš antikos teisinės kultūros, jau nekalbant apie plačią romėnų teisės recepciją Europos šalyse antrojo tūkstantmečio viduryje.

Žlugus Romos valdymui, pirmuosius penkis šešis šimtmečius (VI- X a.) romėnų ir barbarų teisė dar šiek tiek, bet vis silpniau veikė viena kitą. Romėnų teisės įtaka įvairių šalių teisei buvo nevienoda. Stipriausia ji buvo į pietus nuo Alpių, silpnesnė- į šiaurę nuo jų., Prancūzija užėmė vidurinę padėtį. Bet romėnų teisė niekur nenuslopino savitos germanų teisės plėtros.

Žlugusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje iš pradžių susikūrusiose Vestgotų, Ostgotų, Burgundijos karalystėse greta savos papročių teisės buvo palikta galioti romėnų teisė, skirta pirmiausiai santykiams tarp vietos gyventojų romėnų reguliuoti. Tačiau tai jau nebuvo ta buvusioji, o gerokai “subarbarinta”, sutrumpinta, supaprastinta, taigi suvulgarinta romėnų teisė,nes senoji romėnų teisė to meto žmonėms buvo per sunki, per plati, todėl nesuprantama, neprieinama ir, svarbiausia, dėl primityvaus visuomeninių santykių lygio net nereikalinga. Siekdami padėti teismams, karaliai čia net pamėgino ją populiariau ir suprantamiau surašyti į specialius teisynus. Žymiausias iš tokių romėnų teisės teisynų yra 506 metais pasirodęs vestgotų karaliaus Alaricho II Romos vestgotų įstatymas, kur sutrumpintai kartojami ir, siekiant paprastumo ir aiškumo, komentuojamos Gregoriano, Hermogeniano ir ypač Teodosijaus kodeksuose ir kituose romėnų teisės šaltiniuose esančios imperatorių konstitucijos ir romėnų teisininkų Gajaus, Pauliaus. Papiniano darbų ištraukos. Įstatymas skirtas Vestgotų karalystėje gyvenantiems romėnams.

Vestgotų teisynas dar rodo jo sudarytojų žinias ir patirtį, gana tobulą jo lotynų kalbą. Bene nuostabiausia tai, kad, sudarytas 30 metų anksčiau nei garsioji Justiniano kodifikacija Bizantijoje, naudojantis nepalyginamai mažesne teisės medžiaga, struktūros požiūriu jis labai primena garsųjį Justiniano teisės paminklą: pirmąją dalį sudaro įvadinė apžvalga pradedantiesiems, antrąją- teisės doktrinos, formuluojamos teisės mokslų autoritetų, trečiąją- paskutiniųjų Romos imperatorių aktai. Tačiau turinys skiriasi iš esmės: Gajaus Institucijos perdirbtos taikyti ne mokslo, o grynai praktikos tikslams; teisininkų mintys laikytos per daug sudėtingomis, panaudotos tik trumpos III a. teisininko Pauliaus darbų ištraukos ir atsitiktiniai Papiniano tekstai; imperatorių aktai supaprastinti daugiausia praleidžiant nemažai jų teksto.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1267 žodžiai iš 4049 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.