Romėnų teisės raida
5 (100%) 1 vote

Romėnų teisės raida

1121

TURINYS:

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………2

1. XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI. ROMĖNŲ TEISĖ RESPUBLIKOS PERIODU……………4

2. ROMĖNŲ TEISĖ ROMOS IMPERIJOS LAIKOTARPYJE………………………………………4

3. ROMĖNŲ TEISĖS KODIFIKACIJA………………………………………………………………………6

4. DIGESTAI……………………………………………………………………………………………………………6

5. ROMĖNŲ TEISĖ VIDURAMŽIUOSE……………………………………………………………………7

6. ROMĖNŲ TEISĖS ATGIMIMAS…………………………………………………………………………..8

7. TEISĖS MOKSLŲ STUDIJŲ PRADŽIA…………………………………………………………………9

8. ROMĖNŲ TEISĖS SUVOKIMAS IR PERĖMIMAS – RECEPCIJA………………………….9

IŠVADA…………………………………………………………………………………………………………………..11

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………….13

ĮVADAS

“Romėnų teisė” reiškia antikinės Romos teisę, vergovinės Romos valstybės teisę.Pagal vieną žinomą posakį romėnai “tris kartus užkariavo pasaulį”. Pirmą kartą – legionais, antrą – krikščionybe, trečią – teise.

Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai (mores majorum). Pirmoji romėnų teisės kodifikacija iškyla V šimtmečio pr. m. e. viduryje. Ji vadinosi “XII lentelių įstatymai” – tai sutvarkytos papročių teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų, surašytų dvylikoje varinių (pagal kai kuriuos šaltinius – medinių) lentelių, kurios buvo išstatytos miesto aikštėje, todėl niekas negalėjo “atsikalbinėti įstatymų nežinojimu”. Įstatymus privalėjo žinoti visi Romos piliečiai, nes be to nebuvo įmanoma atlikti pilietinių pareigų. Kai kuriais šaltiniais, jaunuoliai stojantys į piliečių gretas, turėjo žinoti įstatymus mintinai. Ilgą laiką Romoje, jie buvo laikomi viešos ir privačios (fous omnis publici privaque juris) teisės pagrindiniu šaltiniu.

1. XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI. ROMĖNŲ TEISĖ RESPUBLIKOS PERIODU

XII lentelių įstatymai buvo paprastos teisės pagrindu. Labiau jie buvo reikalingi plebėjams apsisaugoti nuo patricijų teisėjų savivalės, kurie buvo linkę laisvai, ignoruodami plebėjų interesus, aiškinti nerašytas papročių normas, naudodamiesi monopoline teise eiti valstybines pareigas. Teisės kodifikacija buvo jiems kovos etapas už susilyginimą su patricijais.

Įstatymų tekstas iki mūsų dienų neišliko, bet didžioji dalis tyrinėtojų yra rekonstruota pagal vėlesnių autorių, tokių kaip Cicerono, Ulpiano, Gajaus ir kt., citavusių įstatymų ištraukas, darbus.

XII lentelių įstatymai baigėsi nurodymu, kad ateityje įstatymo galią turėsią tautos susirinkimo nutarimai (XII lent., 5 str.). Nors papročiai dar kurį laiką išsaugojo savo, kaip lygiaverčio įstatymams teisės šaltinio, reikšmę, bet formaliu požiūriu nuo šiol teisės kūrimas senovės Romoje buvo sutelktas tautos susirinkimo rankose.

Nors tautos susirinkimas, kaip aukčiausia romėnų tautos institutcija, turėjo įkūnyti demokratiją, bet realią valdžią valstybėje įgyvendino senatas, kuris buvo nuolatinė valstybės valdžios institucija, vaidinusi svarbiausią vaidmenį Romos respublikos visuomeniniame gyvenime. Senato narių sąrašus penkeriems metams sudarydavo specialus magistratas – cenzorius, įtraukdamas į jį kilmingiausių ir turtingiausių šeimų atstovus, paprastai jau buvusius aukščiausiais valstybės pareigūnais. Formaliai senatas buvo konsultacinė institucija, kurios nutarimai ir vadinosi senatus consultum.

Romėnų teisės raida respublios laikotarpiu rėmėsi ne tiek tautos susirinkimų priimtais įstatymais, kiek laiko patikrinta teismo praktika. Sparčiai rutuliojantis visuomenės gyvenimui, senosios teisės taisyklių nebepakako, todėl teismo pareigūnai patys reglamentavo naujus visuomeninius santykius, buvusius nežinomus senąjai teisei.

2. ROMĖNŲ TEISĖ ROMOS IMPERIJOS LAIKOTARPYJE

Romos miesto valstybės galimybės I a. pr. Kr. išsisėmė, tapo aišku, kad miestas valstybė nepajėgė efektyviai valdyti užkariavimais išplėstą milžinišką pavaldžią teritoriją, išlaikyti bent minimalią jos gyventojų vienybę, susidoroti su užkariautų tautų pasipriešinimu ir platų mastą įgavusiais vergų sukilimais. Šiomis sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis respublika, jau virtusi pasauline valstybe, beveik per šimtmetį išsigimė į tam tikrą imperijos formą, gavusią principato pavadinimą.

Pirmasis Romos imperatorius Oktavianas, 27 m. pr. Kr. gavęs aukščiausią valdžią ir augusto, t.y. išaukštintojo garbės titulą, formaliai įstatymų leidybos teise nesinaudojo. Tačiau faktiškai nuo šiol įstatymų
leidyba kaip tik visiškai susitelkė princepso, pirmojo senatorių saraše, rankose. Sumažėjo tautos susirinkimo reikšmė, nes jis netiko milžiniškai teritorijai valdyti, todėl jo spendimai jau lietė tik Romos miestą ir apylinkę. Įstatymo galią įgijo senatuskonsultai, tad princepsui tereikėjo visiškai užvaldyti senatą. Pažeidžiant respublikos tradicijas, Oktavianas iki gyvos galvos buvo išrinktas į svarbiausias valstybės pareigas – cenzoriaus, nuo seno sudarančio senato sudėtį, tautos tribūno, galėjusio vetuoti pareigūno sprendimą.

Netrukus prie teisės kūrimo prisidėjo ir jau savarankiška imperatorių veikla. Imperatorių leidžiamas konstitucijas romėnų teisininkai laikė aktais, leidžiamais tautai jiems perdavus savo įstatymų leidybos teisę.

Principatas nuslopino romėnų pilietiškumo dvasią, respublikos tradicijos ilgainiui buvo pamirštos. Valstybės valdžios centru tapo imperatorius, o pagrindiniu teisės šaltiniu – imperatoriaus sprendimai.

Romos valstybę III a. vėl ištiko daug nesėkmių. Į jos teritoriją įsiveržė kaimyninės tautos, kurios nuniokojo didžiulius imperijos plotus. Ekonominiai valstybės ištekliai buvo išsekinti. Tai vienur, tai kitur įsiliepsnojo kariniai maištai, besiplėsdami jie sužlugdė administracines ir teisines valdžios institucijas, parengė dirvą naujai valstybės valdymo formai – neribotai monarchijai, vadinamai dominatu, įsigalėti. Amžiaus pabaigoje, valdant Diokletianui, Romos imperatorius nustojo būti tik pirmasis savo valstybės pilietis – jis tapo dievu, turinčiu savo valdiniams absoliutinę valdžią. Imperatorius tapo vienvaldžiu, įstatymų nebesaistomu monarchu. Įstatymais virto jo norai. Senosios respublikos įstaigos nebeteko bendrosios valstybinės reikšmės.

Dominato laikotarpiu, Romos imperijai virtus monarchija su absoliutine imperatorių valdžia, svarbiausiu teisės šaltiniu tapo jų konstitucijos, kurių buvo leidžiamos gausiai ir jų buvę tūkstančiai.

Pretoriai kurį laiką formaliai ir toliau išsaugojo teisę leisti ediktus. Tačiau vengdami galimų prieštaravimų imperatoriaus valiai, jie nustojo keisti ediktus, naujai skelbiami jų aktai ėmė kartoti buvusiųjų tekstus ir galiausiai jų apskritai atsisakyta.

Romėnų teisininkai rado bendriausias, abstrakčiausias konkrečių visuomenės santykių formules, todėl abstrakčiai buvo išreikštos ir tuos santykius reguliuojančios teisės normos. Jie mokėjo aiškiai ir tiksliai formuluoti konkrečias išvadas, kartu stengėsi išsaugoti senąsias teisines formas, įsprausdami į jas naujus reiškinius. Bet didžiausia romėnų teisininkų, kurių gausi kūryba išliko reikšminga šimtmečius, jėga – tai neatsiejamas mokslo ir praktikos ryšys. Jie teisę kūrė ne užsisklendę, o spęsdami konkrečius atvejus – kazusus, kuriuos jiems pateikdavo piliečiai ir valstybės valdžios atstovai.

Romos visuomenėje, ypač respublikos laikotarpiu, teisės kultas buvo didesnis ir įstatymai buvo gerbiami labiau nei Atėnuose. Besąlygiškai klausyti respublikos įstatymų romėnams buvo ne vien pareiga, bet ir garbės reikalas.

3. ROMĖNŲ TEISĖS KODIFIKACIJA

Ankstyvaisiais Romos valstybės istorijos etapais, kai visuomenėje dar buvo gyvi patriarchalinės buities elementai, o prekiniai piniginiai santykiai menkai išplėtoti, romėnų teisė niekuo ypatingu nesiskyrė nuo kitų senovės šalių teisės, pasižymėjo senomis tradicijomis, formalizmu, sudėtingų ritualų reikalavimais. Amžiams bėgant, nuoseklus Romos miesto valstybės virtimas tais laikais milžiniška imperija suaktyvino rinkos ūkio raidą. Kaip tik jį neišvengiamai reikėjo atitinkamai teisiškai reglamentuoti. Didžiulis prekinių piniginių santykių mastas laužė pasenusias ir varžančias teisės formas. Vietoj jų atsirado nauja ir techniniu teisiniu požiūriu tobula teisė, gebanti reguliuoti subtiliausius rinkos santykius ir tenkinti kitus pažangios visuomenės poreikius.

Išsamiausia romėnų teisės kodifikacija, apimanti teisės medžiagą, prasidedančią XII lentelių įstatymais ir besibaigiančią paskutinėmis imperatorių konstitucijomis, kodifikacija, kuriai buvo lemta padaryti milžinišką įtaką pasaulio teisės raidai, buvo išleista jau Vakarų Romos imperijai žlugus 528 – 534 metais. Tai buvo atlikta vieno žymiausių antikos pasaulio valstybės veikėjų, Bizantijos imperatoriaus Justianiano nurodymu, vadovaujant žinomam to meto teisininkui imperatoriaus kanceliarijos viršininkui Tribonianui.

Kodifikacijos rengėjams Justinianas iškėlė uždavinį surinkti visą susikaupusią romėnų teisės medžiagą, ir ne tik imperatorių konstitucijas, bet ir teisininkų darbus.

Kodifikuoti rengėjai pradėjo nuo imperatorių konstitucijų rinkimo panaudodami ankstesnių – Gregoriano, Hermogeniano, Teodosiajus – rinkinių medžiagą, taip pat jau po jų išleistas konstitucijas.

4. DIGESTAI

Justiniano nurodymu ėmė rengti teisinių tekstų rinkinį, pavadintu Digestais arba Pandektais, kuris buvo sudėtas tam tikra tvarka, visa apimantis. Tai dar kartą
praktiškai patvirtino faktą, kad labiausiai patyrusių Romos teisininkų mintys ir komentarai pagal reikšmę ir autoritetą buvo prilyginami imperatorių įstatymams. Rengėjams pavesta, remiantis bendraisiais jiems suteiktais įgaliojimais, patiems atrinkti teisininkų klasikų tekstus, juos susisteminti ir sutvarkyti, pašalinti esamus prieštaravimus. Vykdydami imperatoriaus pavedimą, Justiniano teisininkai digestams atrinko tai, kas, jų nuomone, buvo vertingiausia geriausiuose ankstesnio laikotarpio romėnų teisės traktatuose. Justiniano nurodytais duomenimis, iš trijų milijonų atrinktų eilučių, paimtų iš dviejų tūkstančių knygų, rinkiniui buvo palikta, sutrumpinta ir sujungta per 150 000 eilučių. Tad iš viso senojo teisės lobyno buvo paimta toli gražu ne viskas, o ir iš to, kas rengėjų atrinkta, rinkinyje liko tik dvidešimtoji dalis.

Struktūriniu požiūriu Digestai dalijami į 50 knygų, o jos savo ruožtu – į 432 titulus, šie – į 9 123 nevienodos apimties fragmentus, kuriuose kiekviename iš jų, yra tekstas iš kurio nors teisininko traktato su nurodytu autoriaus vardu ir veikalo pavadinimas.

Daugiausia dėmesio Digestuose rodoma privatinei teisei. Taip pat daug vietos skiriama daiktinei teisei, įvairių rūšių sutartims, santuokiniams santykiams, paveldėjimui. Čia atsispindi nemažai tendencijų, būdingų poklasikinei romėnų teisei: pretorių teisės susiliejimas su civiline teise, daugelio formalumų iš civilinės teisės šalinimas, tėvo valdžios švelninimas ir kt.

Digestai parašyti lotynų kalba, bet daugelis terminų, kartais net ištraukos, pateikiami graikiškai.

Digestai, sudarę svarbiausiąją Justiniano kodifikacijos dalį, vėliau tapo pagrindiniu romėnų teisės studijų šaltiniu.

Pirminis Digestų tekstas neišliko. Turimi gerokai vėlesni nuorašai, padaryti praktiniams reikalams. Manoma, kad seniausias ir išsamiausias iš dabar žinomų rankraščių – garsusis Florencijos rankraštis – parašytas VI ar VII a.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1606 žodžiai iš 3198 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.