Romėnų teisės raida
5 (100%) 1 vote

Romėnų teisės raida

TURINYS:

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………2

1. XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI. ROMĖNŲ TEISĖ RESPUBLIKOS PERIODU……………4

2. ROMĖNŲ TEISĖ ROMOS IMPERIJOS LAIKOTARPYJE………………………………………4

3. ROMĖNŲ TEISĖS KODIFIKACIJA………………………………………………………………………6

4. DIGESTAI……………………………………………………………………………………………………………6

5. ROMĖNŲ TEISĖ VIDURAMŽIUOSE……………………………………………………………………7

6. ROMĖNŲ TEISĖS ATGIMIMAS…………………………………………………………………………..8

7. TEISĖS MOKSLŲ STUDIJŲ PRADŽIA…………………………………………………………………9

8. ROMĖNŲ TEISĖS SUVOKIMAS IR PERĖMIMAS – RECEPCIJA………………………….9

IŠVADA…………………………………………………………………………………………………………………..11

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………….13

ĮVADAS

“Romėnų teisė” reiškia antikinės Romos teisę, vergovinės Romos valstybės teisę.Pagal vieną žinomą posakį romėnai “tris kartus užkariavo pasaulį”. Pirmą kartą – legionais, antrą – krikščionybe, trečią – teise.

Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai (mores majorum). Pirmoji romėnų teisės kodifikacija iškyla V šimtmečio pr. m. e. viduryje. Ji vadinosi “XII lentelių įstatymai” – tai sutvarkytos papročių teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų, surašytų dvylikoje varinių (pagal kai kuriuos šaltinius – medinių) lentelių, kurios buvo išstatytos miesto aikštėje, todėl niekas negalėjo “atsikalbinėti įstatymų nežinojimu”. Įstatymus privalėjo žinoti visi Romos piliečiai, nes be to nebuvo įmanoma atlikti pilietinių pareigų. Kai kuriais šaltiniais, jaunuoliai stojantys į piliečių gretas, turėjo žinoti įstatymus mintinai. Ilgą laiką Romoje, jie buvo laikomi viešos ir privačios (fous omnis publici privaque juris) teisės pagrindiniu šaltiniu.

1. XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI. ROMĖNŲ TEISĖ RESPUBLIKOS PERIODU

XII lentelių įstatymai buvo paprastos teisės pagrindu. Labiau jie buvo reikalingi plebėjams apsisaugoti nuo patricijų teisėjų savivalės, kurie buvo linkę laisvai, ignoruodami plebėjų interesus, aiškinti nerašytas papročių normas, naudodamiesi monopoline teise eiti valstybines pareigas. Teisės kodifikacija buvo jiems kovos etapas už susilyginimą su patricijais.

Įstatymų tekstas iki mūsų dienų neišliko, bet didžioji dalis tyrinėtojų yra rekonstruota pagal vėlesnių autorių, tokių kaip Cicerono, Ulpiano, Gajaus ir kt., citavusių įstatymų ištraukas, darbus.

XII lentelių įstatymai baigėsi nurodymu, kad ateityje įstatymo galią turėsią tautos susirinkimo nutarimai (XII lent., 5 str.). Nors papročiai dar kurį laiką išsaugojo savo, kaip lygiaverčio įstatymams teisės šaltinio, reikšmę, bet formaliu požiūriu nuo šiol teisės kūrimas senovės Romoje buvo sutelktas tautos susirinkimo rankose.

Nors tautos susirinkimas, kaip aukčiausia romėnų tautos institutcija, turėjo įkūnyti demokratiją, bet realią valdžią valstybėje įgyvendino senatas, kuris buvo nuolatinė valstybės valdžios institucija, vaidinusi svarbiausią vaidmenį Romos respublikos visuomeniniame gyvenime. Senato narių sąrašus penkeriems metams sudarydavo specialus magistratas – cenzorius, įtraukdamas į jį kilmingiausių ir turtingiausių šeimų atstovus, paprastai jau buvusius aukščiausiais valstybės pareigūnais. Formaliai senatas buvo konsultacinė institucija, kurios nutarimai ir vadinosi senatus consultum.

Romėnų teisės raida respublios laikotarpiu rėmėsi ne tiek tautos susirinkimų priimtais įstatymais, kiek laiko patikrinta teismo praktika. Sparčiai rutuliojantis visuomenės gyvenimui, senosios teisės taisyklių nebepakako, todėl teismo pareigūnai patys reglamentavo naujus visuomeninius santykius, buvusius nežinomus senąjai teisei.

2. ROMĖNŲ TEISĖ ROMOS IMPERIJOS LAIKOTARPYJE

Romos miesto valstybės galimybės I a. pr. Kr. išsisėmė, tapo aišku, kad miestas valstybė nepajėgė efektyviai valdyti užkariavimais išplėstą milžinišką pavaldžią teritoriją, išlaikyti bent minimalią jos gyventojų vienybę, susidoroti su užkariautų tautų pasipriešinimu ir platų mastą įgavusiais vergų sukilimais. Šiomis sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis respublika, jau virtusi pasauline valstybe, beveik per šimtmetį išsigimė į tam tikrą imperijos formą, gavusią principato pavadinimą.

Pirmasis Romos imperatorius Oktavianas, 27 m. pr. Kr. gavęs aukščiausią valdžią ir augusto, t.y. išaukštintojo garbės titulą, formaliai įstatymų leidybos teise nesinaudojo. Tačiau faktiškai nuo šiol įstatymų
leidyba kaip tik visiškai susitelkė princepso, pirmojo senatorių saraše, rankose. Sumažėjo tautos susirinkimo reikšmė, nes jis netiko milžiniškai teritorijai valdyti, todėl jo spendimai jau lietė tik Romos miestą ir apylinkę. Įstatymo galią įgijo senatuskonsultai, tad princepsui tereikėjo visiškai užvaldyti senatą. Pažeidžiant respublikos tradicijas, Oktavianas iki gyvos galvos buvo išrinktas į svarbiausias valstybės pareigas – cenzoriaus, nuo seno sudarančio senato sudėtį, tautos tribūno, galėjusio vetuoti pareigūno sprendimą.

Netrukus prie teisės kūrimo prisidėjo ir jau savarankiška imperatorių veikla. Imperatorių leidžiamas konstitucijas romėnų teisininkai laikė aktais, leidžiamais tautai jiems perdavus savo įstatymų leidybos teisę.

Principatas nuslopino romėnų pilietiškumo dvasią, respublikos tradicijos ilgainiui buvo pamirštos. Valstybės valdžios centru tapo imperatorius, o pagrindiniu teisės šaltiniu – imperatoriaus sprendimai.

Romos valstybę III a. vėl ištiko daug nesėkmių. Į jos teritoriją įsiveržė kaimyninės tautos, kurios nuniokojo didžiulius imperijos plotus. Ekonominiai valstybės ištekliai buvo išsekinti. Tai vienur, tai kitur įsiliepsnojo kariniai maištai, besiplėsdami jie sužlugdė administracines ir teisines valdžios institucijas, parengė dirvą naujai valstybės valdymo formai – neribotai monarchijai, vadinamai dominatu, įsigalėti. Amžiaus pabaigoje, valdant Diokletianui, Romos imperatorius nustojo būti tik pirmasis savo valstybės pilietis – jis tapo dievu, turinčiu savo valdiniams absoliutinę valdžią. Imperatorius tapo vienvaldžiu, įstatymų nebesaistomu monarchu. Įstatymais virto jo norai. Senosios respublikos įstaigos nebeteko bendrosios valstybinės reikšmės.

Dominato laikotarpiu, Romos imperijai virtus monarchija su absoliutine imperatorių valdžia, svarbiausiu teisės šaltiniu tapo jų konstitucijos, kurių buvo leidžiamos gausiai ir jų buvę tūkstančiai.

Pretoriai kurį laiką formaliai ir toliau išsaugojo teisę leisti ediktus. Tačiau vengdami galimų prieštaravimų imperatoriaus valiai, jie nustojo keisti ediktus, naujai skelbiami jų aktai ėmė kartoti buvusiųjų tekstus ir galiausiai jų apskritai atsisakyta.

Romėnų teisininkai rado bendriausias, abstrakčiausias konkrečių visuomenės santykių formules, todėl abstrakčiai buvo išreikštos ir tuos santykius reguliuojančios teisės normos. Jie mokėjo aiškiai ir tiksliai formuluoti konkrečias išvadas, kartu stengėsi išsaugoti senąsias teisines formas, įsprausdami į jas naujus reiškinius. Bet didžiausia romėnų teisininkų, kurių gausi kūryba išliko reikšminga šimtmečius, jėga – tai neatsiejamas mokslo ir praktikos ryšys. Jie teisę kūrė ne užsisklendę, o spęsdami konkrečius atvejus – kazusus, kuriuos jiems pateikdavo piliečiai ir valstybės valdžios atstovai.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1026 žodžiai iš 3198 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.