Romėnų teisės
5 (100%) 1 vote

Romėnų teisės

11213141

PLANAS

1. ĮŽANGA

1.1. Nuosavybės teisės sąvoka ir požymiai

1.2. Nuosavybės teisės atsiradimas ir objektas

2. NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS

2.1. Kviritinė nuosavybė

2.2. Bonitarinė (pretorinė) nuosavybė

2.3. Peregrinų nuosavybė

2.4. Bendroji nuosavybė

3. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS

3.1. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai

3.1.1. Įgyjamoji senatis

3.1.2. Užvaldymas

3.1.3. Perdirbimas

3.1.4. Sujungimas ir sumaišymas

3.1.5. Vaisių įgijimas

3.2. Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai

3.2.1. Mancipacija

3.2.2. Perleidimas teisme

3.2.3. Perdavimas

4. NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMAS

5. IŠVADOS

1. ĮŽANGA

Daiktinė teisė yra asmens juridinis viešpatavimas daiktui. Pats viešpatavimas gali būti įvairaus laipsnio ir pobūdžio, todėl daiktinės teisės nėra vienodos. Pagrindinė daiktinė teisė yra nuosavybės teisė, kuri tarp Romoje egzistavusių penkių teisių buvo vienintelė pilna daiktinė teisė. Visos kitos teisės buvo ribotos.

Nuosavybės teisė apskritai yra viena iš pagrindinių teisių. Romėnų teisėje nuosavybė praėjo labai ilgą evoliucijos kelią, tačiau galiausiai ji susiformavo kaip subjektinė teisė, kuri, pasak V. Nekrošiaus, nulėmė visos teisinės sistemos pobūdį. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų, valstybė kaip tik dėl to ir atsirado, kad apsaugotų šią pagrindinę teisę.

Nuosavybės teisės institutas, sukurtas Romos valstybės egzistavimo laikotarpiu, ne tik padėjo vystytis ekonominiam gyvenimui Romoje, bet ir tapo pagrindiniu atsparos tašku Europoje bei kitose valstybėse, pradedant viduramžiais ir baigiant šia diena, sprendžiant su šia teise susijusias pagrindines teorines ir praktines problemas.

Įžangoje trumpai apžvelgsiu nuosavybės teisės sąvoką: kaip ją suprato romėnų teisininkai ir kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą, taip pat romėnų nuosavybės teisės raidą ir objektą. Taip pat šiame darbe išdėstysiu pagrindines romėnų nuosavybės teisės rūšis, nuosavybės teisės įgijimo būdus ir jos gynimą, bendrais bruožais palyginant su Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis nuosavybės teisę.

1.1. Nuosavybės teisės sąvoka ir požymiai

Romėnų teisininkai nepaliko abstraktaus nuosavybės teisės apibrėžimo. Jie suprato ją intuityviai, nes buvo sunku viena sąvoka apibūdinti įvairias valdymo formas Romos valstybėje.

Pasak V. Nekrošiaus, didžiausią karjerą nuosavybės teisės istorijoje padarė Bertoluso suformuluota nuosavybės teisės sąvoka. Bertolusas sakė, kad nuosavybė suteikia galimybę savininkui daryti su materialiu daiktu viską, ko nedraudžia teisė. Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus, nurodo tos teisės subjektui laisvės ribas (pozityvioji nuosavybės teisės funkcija), kita vertus, yra jos laisvės garantas (negatyvioji nuosavybės teisės funkcija, kuri pašalina galimybę tretiems asmenims kištis į svetimą nuosavybę).

Nuosavybės teisės požymiai buvo skirstyti į pagrindinius (disponavimo, atgavimo teisė) ir papildomus (naudojimosi teisė, daikto turėjimo teisė, o taip pat teisė surinkti ir naudotis jo vaisiais).

Teisė surinkti ir naudotis daikto vaisiais reiškė, kad savininkas gali naudotis daiktu ir jo duodamais vaisiais. Jis gali daiktą suvartoti arba sunaikinti. Romėnų civilinėje teisėje galiojo principas, jog daikto vaisiai nuo jų atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe. Turėjimo teisė reiškė daikto turėjimo teisę, o ne jo valdymo faktą. Savininkui praradus faktinį valdymą (pvz., vagystės atveju), nebuvo prarandama nuosavybė. Teisinio disponavimo daiktu galimybė reiškė, jog savininkas galėjo jam priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir pan.

Remiantis romėnų teisės šaltiniais, savininkas, praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja būti nuosavybės teisės subjektu. Anot V. Nekrošiaus, “nuosavybė yra vienalytė ir elastinė teisė, todėl nenustoja tarnauti jos savininkui net ir tada, kai jo teisės dėl įvairių apribojimų būna maksimaliai sumažintos. Teoriniu požiūriu nuosavybė yra neribota teisė, nors praktikoje ši taisyklė gali turėti įvairių išimčių”.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą nuosavybės teisė gali būti suprantama objektyviąja ir subjektyviąja prasme. Subjektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti (LR CK 4.37 straipsnis). Objektyviąja prasme nuosavybės teisė apibūdinama kaip visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius dėl daiktų valdymo, naudojimosi jais bei disponavimo.

1.2. Nuosavybės teisės atsiradimas ir objektas

Romėnų nuosavybės teisės atsiradimas buvo gana problemiškas. Dauguma teisės istorikų mano, jog pirmiausia atsirado kolektyvinė nuosavybė, iš kurios laikui bėgant išsivystė privatinė nuosavybė. Kartu yra daug įvairių argumentų, įrodančių, kad privatinė nuosavybė romėnų valstybėje egzistavo nuo pat Romos istorijos pradžios.

Jau seniausieji šaltiniai mini, jog egzistavo individuali nuosavybė, kurios subjektas buvo pater familias. Nuosavybės objektai buvo gyvuliai, medžioklės ar žvejybos laimikiai, to amato įrankiai ir panašūs
daiktai. Nuosavybės objektas buvo kilnojamasis turtas. Romėnai tą turtą vadindavo familia pecuniaque, o tai reiškė visa tai, ką tuomet romėnas turėjo: ypač vergus, galvijus, įrankius.

Atsiradus naujoms ūkio šakoms, išsiskyrė ir nauji nuosavybės objektai. XII lentelių įstatyme jau buvo privatinė nuosavybė tiek kilnojamam, tiek ir nekilnojamam turtui. Romėnų teisiniai šaltiniai rodo, kad ji buvo traktuojama kaip vienalytė teisė.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3-iąją dalį tik Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Savivaldybė taip pat gali turėti nuosavybės teisę į tam tikrus objektus. Privačios nuosavybės teisės objektais šiuo metu Lietuvos Respublikoje gali būti bet koks turtas, jeigu įstatymais neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje privati nuosavybė laikoma Lietuvos ūkio pagrindu (46 straipsnio I dalis).

2. NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS

2.1. Kviritinė nuosavybė

Pagal ius civile savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Svetimšaliai, kurie neturėjo civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Pradžioje kviritinę nuosavybę į res mancipi galima buvo įgyti tik specifiškai romėniškais būdais. Reikėjo atlikti mancipaciją. Nuosavybę į visus kitus daiktus galima buvo įsigyti šalims susitariant arba perduodant daiktą. Romoje augant prekinei apyvartai, o taip pat didėjant vergų skaičiui, pasitaikydavo nemažai atvejų, kai perleidžiant nuosavybę buvo išvengiama formalumų. Šiais atvejais įgijėjas gaudavo tik valdymo teisę, bet neįgaudavo kviritinės nuosavybės. Tik praėjus įgyjamosios senaties terminui ta valdymo teisė galėjo peraugti į kviritinę nuosavybę, o iki to laiko ši nuosavybė likdavo perleidėjui.Iš pradžių jeigu daiktą, dar nepraėjus įgijimo senaties terminui, reikalaudavo atiduoti kviritinis savininkas arba jei jis būdavo iš įgijėjo paimamas, valdytojui nepriklausė jokios gynimo priemonės.

2.2. Bonitarinė (pretorinė) nuosavybė

Prie pretorijaus Publicijaus tokiems asmenims, kurie buvo praradę valdymą, pradėjo suteikinėti teisę pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, kuris buvo paėmęs valdyti daiktą. Buvo daroma prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą visą būtiną įgyjamosios senaties laikotarpį. Toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė arba pretorinė nuosavybė. Tai yra dvigubos nuosavybės požymiai.

2.3. Peregrinų nuosavybė

Peregrinų nuosavybę gynė jų teisinės sistemos. Tam tikrais atvejais, kai peregrino ir Romos piliečio interesai būdavo priešingi, peregrinų pretorius arba provincijos vietininkas galėjo ginti peregriną jo teisės pagalba, įtvirtinant fikciją, jog peregrinas yra Romos pilietis. Peregrinų nuosavybė, kaip atskira teisinė kategorija, išnyko po to, kai Karakula 212 m. praktiškai visiems Romos imperijos gyventojams suteikė Romos imperijos pilietybę.

2.4. Bendroji nuosavybė

Dažniausiai yra taip, kad nuosavybės teisė į tam tikrą daiktą priklauso vienam asmeniui. Pagal romėnų teisę daiktas galėjo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie jį valdydavo bendrai. Tokiu atveju buvo kalbama apie bendrąją nuosavybę. Pagal romėnų teisę, kiekvienas iš bendrasavininkių turėjo nuosavybės teisės dalį į tam tikrą daiktą. Šios dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas bendrasavininkis turėjo teisę laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai, gaudavo naudą, bei privalėdavo vykdyti daiktui uždėtas įvairias prievoles.

Atliekant veiksmus, kurie lietė visą daiktą, buvo būtinas visų bendrasavininkių sutikimas. Kiekvienas jų galėjo reikalauti bendro nuosavybės padalinimo. Jeigu objektas būdavo nedalus, tai paprastai jis buvo paliekamas vienam iš savininkų, o kitiems buvo priteisiama piniginė kompensacija, arba jį pardavus gauti pinigai būdavo padalinami proporcingai turimai nuosavybės daliai.

Lietuvos Respublikoje nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę pasireiškia įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privati juridinio asmens nuosavybė yra , kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas, o tą turtą perdavusieji asmenys – steigėjai, akcininkai, pajininkai ir pan., yra tik akcijų, pajų savininkai, bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą. Taip pat gali atsirasti kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė. Čia galima paminėti sutuoktinių bendrąją nuosavybę. Nuosavybės teisę turi taip pat ir valstybė. Nauja nuosavybės forma – savivaldybių nuosavybė. Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, “kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise” (V. Nekrošius).

3. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS

Nuosavybės teisė Romoje galėjo būti įgyjama pirminiu
išvestiniu būdu. Pirminis yra toks būdas, kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į šį daiktą. Tokiu būdu įgyta nuosavybė buvo laisva nuo bet kokių prievolių. Išvestinis yra toks būdas, kai naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Tai sutartinis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Prie išvestinių būdų buvo priskiriami šie: mancipacija, in iure cessio, tradicija. Prie pirminių būdų priskiriama užvaldymas, įgyjamoji senatis, perdirbimas, sujungimas ir sumaišymas, vaisių įgijimas.

Įgyjant nuosavybę išvestiniu būdu, buvo taikomas principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei jis pats jų turi. Romėnų teisėje galiojo ir dar vienas svarbus principas, jog nuosavybė pereina ne sutarties pasirašymo, bet faktinio daikto perdavimo momentu ar įgyjamosios senaties keliu. Skirtingai nuo mūsų teisės, pati pirkimo-pardavimo sutartis dar nesuteikdavo nuosavybės teisės į daiktą. Tam, kad pereitų nuosavybė į daiktą, buvo būtina atlikti veiksmą – mancipaciją ar tradiciją. Tuo tarpu pati sutartis buvo tik tokio veiksmo teisiniu pagrindu.

Susipažinus su bendraisiais nuosavybės teisės įgijimo principais, pabandysiu smulkiau aptarti jos įgijimo būdus.

3.1. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai

3.1.1. Įgyjamoji senatis.

Tai nuosavybės teisės įgijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda dėl jo valdymo įstatymų nustatytam laikotarpiui. Šis būdas atsirado XII lentelių įstatyme, kuriame buvo pasakyta, jog asmuo, kuris sklypą valdo dvejus metus, o kitus daiktus – vienerius metus, įgyja nuosavybės teisę, nepriklausomai nuo šių daiktų įgijimo pagrindo. Įgyjamoji senatis, anot dr. V. Nekrošiaus, romėnų teisėje buvo reikalinga tam, kad būtų garantuota daiktų ekonominė apyvarta, ir tam, kad būtų stabilizuota daiktą valdančio asmens teisinė padėtis. Tam tikrais atvejais įgyjamąja senatimi galėjo naudotis daikto savininkas, kuriam buvo sunku įrodyti nuosavybės teisę. Todėl reikėjo patvirtinti faktais, kad daiktas yra įgytas iš savininko, o šis jį įgijo taip pat iš asmens, kuris jį galėjo perleisti kito asmens nuosavybėn ir t.t.

Iš pradžių įgyjamoji senatis buvo taikoma tik Romos piliečiams. Po Justiniano konstitucijos Romos pilietybė tapo prieinama visiems imperijos gyventojams. Pagal Justiniano kodifikaciją, įgyjamosios senaties keliu negalima buvo įgyti nuosavybės į pavogtus daiktus, į daiktus, įgytus prievartos būdu bei į daiktus, priklausančius iždui ir bažnyčiai. Daiktas turėjo būti įgytas teisėtai (turėjo būti pirkimo-pardavimo sutartis, dovanojimo aktas ir pan.). Taip pat turėjo egzistuoti valdytojo gera valia. Būtina įgyjamosios senaties sąlyga buvo valdymo nenutrūkstamumas. Jeigu valdyme įvykdavo pertrauka, tai jai pasibaigus, senaties reikalaujamas terminas buvo skaičiuojamas iš naujo. XII lentelių įstatymas reikalavo skirtingų daikto valdymo terminų. Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti vienerius, o nekilnojamuosius – dvejus metus. Justinianas vienerių metų terminą prailgino iki trijų. Taip pat jis įtvirtino nuosavybės teisės į žemę atsiradimą senaties keliu, t.y. išvaldžius ją 10 ar 20 metų.

Įgyjamosios senaties sampratą Lietuvoje apibrėžia Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.68-4.71 straipsniai. Nustatant įgyjamosios senaties terminą, pagrindinis kriterijus yra galimybė įsitikinti, kad pretenduojantis įsigyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą asmuo tą daiktą valdo kaip nuosavą, taip pat ar fizinis arba juridinis asmuo, nesantis daikto savininku, sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo tą daiktą. Jei per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nei karto ja nepasinaudojo, tai fizinis ar juridinis asmuo, pretenduojantis tapti daikto savininku, įgyja nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą po penkiolikos, o į kilnojamąjį – po trejų valdymo metų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2161 žodžiai iš 4276 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.