Saviraiškos laisvė ir teisė į rinkimus europos žmogaus teisių teismo praktikoje labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Saviraiškos laisvė ir teisė į rinkimus europos žmogaus teisių teismo praktikoje labaratorinis

112131

1. Kaip aiškinama teisė į rinkimus Europos žmogaus teisių konvencijos 1 Protokolo 3 str.?

Šiuo atveju, kad būtų galima išsiaiškinti, kaip aiškinama rinkimų teisė pagal 1 Protokolo 3 straipsnį, tikslinga pasiremti Europos žmogaus teisių komisijos 1998 m. sprendimu dėl Liucijos Baškauskaitės pareiškimo prieš Lietuvą priimtinumo. Pareiškėja turėjo Lietuvos ir JAV pilietybę. 1997 m. spalio 2 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos vyriausiąją rinkimų komisiją dėl jos kandidatūros įregistravimo dalyvauti būsimuose Prezidento rinkimuose.

1997 m. spalio 5 d. vyriausioji rinkimų komisija nustatė, kad pareiškėją saistė ištikimybės užsienio valstybei (JAV) priesaika, kad ji po to neatsisakė priesaikos ir neketino to padaryti. Todėl vyriausioji rinkimų komisija nutarė, kad pareiškėja negali būti išrinkta į Respublikos Prezidento postą pagal Lietuvos Konstitucijos 56 ir 78 straipsnius. Taigi iš jos buvo atimta galimybė iškelti savo kandidatūrą Prezidento rinkimuose.

Pareiškėjai padavus skundą, 1997 m. spalio 8d. Vilniaus apygardos teismas paliko galioti 1997 m. spalio 5 d. vyriausioji rinkimų komisijos sprendimą. Teismas nutarė, kad pagal Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnį pareiškėja turi teisę turėti dvigubą pilietybę, bet ši nuostata nereiškė, jog dvigubą pilietybę turintiems asmenims, siekiantiems būti kandidatais į Respublikos Prezidentus, negali būti taikomi jokie apribojimai. Teismas atmetė skundą, nustatęs, kad, nesutikdama atsisakyti savo priesaikos JAV, pareiškėja neatitiko šiuo požiūriu reikšmingo Lietuvos Konstitucijos 56 straipsnio reikalavimo. Teismas padarė išvadą, kad vyriausioji rinkimų komisija tinkamai nusprendė neleisti jai dalyvauti Prezidento rinkimuose.

Remdamasi Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsniu pareiškėja skundėsi, kad iš jos buvo atimta galimybė iškelti savo kandidatūrą Lietuvos Respublikos Prezidento, turinčio įstatymų leidimo funkciją ta prasme, kad jis pasirašo ir skelbia įstatymus, ir taip pat turinčio įstatymų iniciatyvos teisę bei teisę atsisakyti pasirašyti įstatymą ir grąžinti jį Seimui iš naujo svarstyti, rinkimuose. Pareiškėja tvirtino, kad Vilniaus apygardos teismas savo sprendime padarė klaidingą ir neteisingą išvadą, nes jis patvirtino tariamai nepagrįstą reikalavimą atsisakyti priesaikos JAV, kad būtų leista siekti Lietuvos Respublikos Prezidento posto.

Taigi remdamasi konvencijos 1 protokolo 3 straipsniu pareiškėja skundžiasi, kad iš jo buvo atimta galimybė iškelti savo kandidatūrą Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose.

Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsnis “Teisė į laisvus rinkimus” skelbia:

“Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, kai yra slaptai balsuojama, kad sudarytų tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.”

Tačiau Europos žmogaus teisių komisija priminė, kad ši Europos žmogaus teisių konvencijos nuostata taikoma renkant įstatymų leidybos institucijas, bet nėra taikoma valstybės vadovo rinkimams. Todėl nėra požymių, kad Lietuvos prezidento įgaliojimai galėtų būti aiškinami kaip “įstatymų leidybos institucijos” Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsnio prasme.

Todėl ši pareiškimo dalis yra ratione materiae nesuderinama su Konvencijos nuostatomis jos 27 straipsnio 2 dalies prasme, kuri skelbia: “komisija pripažįsta nepriimtiną kiekvieną pagal 25 straipsnį pateiktą peticiją, jeigu ji mano, kad ji nesuderinama su Konvencijos nuostatomis, aiškiai nepagrįsta arba yra piktnaudžiavimas peticijos teise”.

2. Nuomonės reiškimo laisvės aiškinimas ir taikymas Europos žmogaus teisių konvencijos 10 str. taikymo praktikoje.

Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinama nuomonės ir įsitikinimų reiškimo laisvė; tai yra numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nepaisant valstybės sienų ir netrukdant valstybės pareigūnams. Nuomonės reiškimo laisvė yra laikoma viena iš svarbiausių sąlygų demokratinės visuomenės raidai bei individo ugdymuisi. 1948 m. JTO konvencijoje dėl informacijos laisvės pabrėžta, kad informacijos laisvė yra kertinis akmuo visoms laisvėms. Ši laisvė yra svarbi ir kitoms Konvencijoje įtvirtintoms teisėms garantuoti.

Konvencijos 10 straipsnis skelbia:

“Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimą licenzuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas.

Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui
garantuoti.”

Nors Konvencijos 10 straipsnis laikomas vienu iš svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, nuomonės reiškimo laisvė pagal šį straipsnį nėra absoliuti. Valstybė Konvencijos dalyvė turi teisę apriboti šią laisvę, tačiau tik laikydamasi 10 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų sąlygų. Jei valstybė, apribodama nuomonės reiškimo laisvę, nesilaiko minėto straipsnio antroje dalyje numatytų sąlygų ir reikalavimų, tokie valstybės veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip Konvencijos pažeidimas. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti numatyti įstatyme ir galimi tik tada, kai jie yra būtini demokratinėje visuomenėje.

Nuomonės reiškimo laisvės apribojimus, numatytus Konvencijos 10 straipsnio antrojoje dalyje, galima suskirstyti į 3 grupes:

1) skirtus apsaugoti viešuosius interesus (nacionalinio saugumo, teritorijos vientisumo, visuomenės saugumo, kelio nusikaltimams užkirtimo, sveikatos ir moralės apsaugos);

2) skirtus apsaugoti kitų teises ir laisves (kitų asmenų teisių bei orumo apsaugą, užkirtimas kelio atskleisti slaptą informaciją);

3) garantuoti teisminės valdžios nešališkumą ir autoritetą.

Nuomonės reiškimo laisvė spaudoje

Nuomonės reiškimo laisvė bendrąja prasme gina veiksmus, kurie gali kelti pavojų kitų asmenų ar visuomenės interesams. Konvencijos 10 straipsnyje skiriama “informacija” ir “idėjos” ir nustatyta, kad šis straipsnis nėra skirtas vien patikrintiems faktiniams duomenims. Šis straipsnis apima nuomones, kritiką, netgi tam tikras spekuliacijas. Nuomonės reiškimo laisvė yra ginama nuo neteisėto “valstybės valdžios kišimosi”. Ši sąvoka Europos žmogaus teisių teismo praktikoje yra aiškinama gana plačiai, be to, ji uždeda pozityvią pareigą valstybei nepažeisti individo teisės laisvai reikšti savo nuomonę.

Byla Sunday Times prieš Didžiąja Britaniją (1979m.) – svarbiausia byla, susijusi su 10 straipsnyje garantuojama spaudos laisve. Teismas pabrėžė, kad uždraudimas paskelbti Sunday Times straipsnį apie būdą, kuriuo medicinos preparatas buvo testuojamas prieš patenkant į rinką, pažeidžia konvencijos 10 straipsnį, kadangi toks draudimas nėra būtinas demokratinėje visuomenėje. Šis medicinos preparatas sukėlė neigimų padarinių ir aukos pradėjo teisminę procedūrą. Farmakologijos kompanija pasiekė, kad straipsnio publikavimas būtų uždraustas, remdamasi argumentu, jog publikavimas įžeistų teisminės valdžios autoritetą. Šioje byloje pripažinta, kad visuomenė (šiuo atveju – nukentėjusiųjų šeimos) turėjo teisę žinoti minėtą informaciją ir apie šio preparato poveikį. Tai sąlygojo egzistuojantys visuomenės poreikiai. Taigi šioje byloje reziumuodamas, kad visuomenės interesai yra geriausiai užtikrinami tada, kai gyventojai gali gauti kiek įmanoma daugiu informacijos, teismas įtvirtino aukštą spaudos apsaugos lygį.

Šio sprendimo argumentai buvo panaudoti byloje Observer ir Guardian prieš Didžiąja Britaniją, kurioje buvo nustatyti pagrindiniai nuomonės reiškimo laisvės spaudoje kriterijai: visų pirma tai pareiga skleisti ne tik “neutralią” informaciją ir idėjas, bet ir tokią informaciją, kuri įžeidžia ar šokiruoja visuomenę; antra, visuomenės informavimo priemonės, neperžengdamos nustatytų nacionalinio saugumo interesų apsaugos tikslų ir nepažeisdamos “teisminės valdžios autoriteto”, privalo informuoti visuomenę apie aktualius jai dalykus. Ir tai yra ne tik visuomenės informavimo priemonių pareiga, bet ir visuomenės teisė gauti tokią informaciją ar idėjas. Trečia, 10 straipsnio antroje dalyje vartojamas būdvardis “būtini” lemia egzistuojančius socialinius poreikius. Nepaisant to, kad valstybės turi plačią aiškinimo laisvę taikydamos Konvencijos nuostatas ir nustatydamos “visuomenės poreikius”, toks nustatymas turi atitikti Strasbūro teismo praktiką. Ketvirta, Europos žmogaus teisių teismas nagrinėja valstybės įsikišimą į 10 straipsnyje numatytą laisvę atitinkamai pagal visas bylos aplinkybes, nustatydamas, ar toks įsikišimas buvo “proporcionalus siekiamam teisėtam tikslui” ir ar priemonės, kurių ėmėsi valstybinės valdžios institucijos, yra “tinkamos ir pakankamos”.

Nuomonės reiškimo laisvė spaudoje ir politinės kritikos ribos

Daugiausia kritikos spaudoje susilaukia politikai, valstybės tarnautojai, teisėjai ir kiti žymūs visuomenės atstovai. Tai yra tie žmonės, kurių netgi ir privatus gyvenimas dažnai tampa visuomenės interesu. Europos žmogaus teisių teismas yra paskelbęs, kad šių asmenų kritika turi platesnes ribas nei privataus asmens kritika; kita vertus, nuomonės reiškimo laisvė negali pažeisti šių asmenų atžvilgiu kitų Konvencijoje įtvirtintų teisių.

Europos žmogaus teisių teismo praktika aiškiai rodo, kad oficialių valstybės pareigūnų ar politikų kritikos ribos yra gerokai platesnės, palyginti su privačiais individais. Tokia platesnė kritika yra grindžiama visuomenės poreikiu žinoti apie jai oficialiai atstovaujančių asmenų poelgius ir mintis. Tai yra vadinamasis “visuomenės poreikis”, kuris visada yra aštresnis ir aktualesnis valstybės pareigūnų ar politikų atžvilgiu. Kita vertus, svarbūs visuomenėje asmenys taip pat turi suvokti, kad jų net ir privataus gyvenimo tam tikri aspektai gali tapti egzistuojančio “visuomenės poreikio”
pabrėžti, kad tokie asmenys jokiu būdu nepraranda teisės į jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą pagal Konvencijos 8 straipsnį.

Nuomonės reiškimo laisvė kaip laisvė gauti informaciją

Europos žmogaus teisių teismo praktika aiškiai rodo, kad Konvencijos 10 straipsnis neįpareigoja valstybės pateikti individui kiekvieną jo reikalaujamą informaciją. Nors individas turi teisę gauti iš valstybės turimą apie jį informaciją, tai jokiu būdu nėra absoliuti individo teisė. Konvencijos 10 straipsnis negina absoliučios individo teisės prieiti prie kiekvienos informacijos. Tai parodo Leander prieš Švediją byla, kurioje nustatyta, kad Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja individui teisės gauti informaciją, kurią jis nori naudoti asmeniniais tikslais. Šioje byloje peticijos pateikėjui nebuvo pateikta informacija apie jį nacionalinio saugumo sumetimais. Teismas paskelbė, kad peticijos pateikėjo teisė gauti informaciją nebuvo pažeista. Tačiau buvo pripažinta, kad visuomenės teisė prieiti prie informacijos ir gauti ją iš valstybės institucijų egzistuoja. Šioje byloje pabrėžta, kad teisė gauti informaciją “uždraudžia valstybei uždėti apribojimus asmeniui gaunant informaciją, jei kiti asmenys nori ar gali norėti šią informaciją jam pateikti”. Taip pat konstatuotas labai svarbus teiginys, kad laisvė gauti informaciją pozityviai neįpareigoja valstybės rinkti ir skleisti informaciją.

Guerra ir kitų bylos sprendime 1998 m. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju Konvencijos 10 straipsnis apskritai nėra taikomas. Peticijos pateikėjai skundėsi, kad valstybė neinformavo visuomenės apie susidariusią dėl netoliese esančioje cheminių medžiagų gamykloje įvykusios avarijos. Teismas paskelbė, kad 10 straipsnis “draudžia Vyriausybei imtis veiksmų, siekiant užkirsti kelią visuomenei gauti informaciją, kurią kiti asmenys nori ar gali norėti jai pateikti” tačiau nuomonės reiškimo laisvė negali būti aiškinama taip plačiai, kaip apimanti pozityvią valstybės pareigą rinkti ir skleisti informaciją visuomenei, esant panašioms kaip šioje byloje sąlygoms.

Nuomonės reiškimo laisvė ir bendrųjų interesų apsauga

Valstybė turi teisę imtis priemonių riboti nuomonės reiškimo laisvę, siekdama apsaugoti bendruosius interesus.

Šiuo požiūriu svarbi Otto Preminger – Institut prieš Austriją byla, kurioje nebuvo nustatytas Konvencijos 10 straipsnio pažeidimas. Teismas pabrėžė, kad Austrijos teismo sprendimas dėl filmo “Das Lebeskonzil” arešto ir konfiskavimo buvo proporcingas valstybės siekiamam teisėtam tikslui apsaugoti piliečių religines pažiūras ir įsitikinimus nuo įžeidinėjimų. Būtent tokie valstybės veiksmai galėjo garantuoti šalyje religinę santaiką ir pagarbą religinėms pažiūroms, tuo tarpu minėtame filme viešai buvo dėstomos katalikų religiją įžeidžiamos pažiūros. Todėl nei filmo areštas, nei jo konfiskavimas negalėjo būti palaikyti esą neproporcingi siekiamam teisėtam tikslui.

Kita vertus, valstybės neturi neribotos Konvencijos nuostatų aiškinimo teisės. Kiekvienu atveju interesų balansas turi būti išlaikytas. Tuo tarpu Piermont prieš Prancūziją byloje Teismas pabrėžė, kad Prancūzija pažeidė Konvencijos 10 straipsnį, kadangi priemonės, kurių ji ėmėsi išsiųsdama Europos Parlamento deputatą iš Prancūzijos, uždraudžiant jam čia pakartotinai grįžti, pažeidė šio deputato nuomonės reiškimo laisvę. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju visuomenės interesų siekiant užkirsti kelią netvarkai ir išlaikyti teritorijos vientisumą bei peticijos pateikėjo nuomonės reiškimo laisvės interesų balansas nebuvo išlaikytas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2051 žodžiai iš 3984 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.