Senovės teisė
5 (100%) 1 vote

Senovės teisė

11213141

SENOVĖS TEISĖ

1.SENOVĖS RYTŲ TEISĖ

Bendrieji Senovės Rytų teisės bruožai:

Seniausios teisės sistemos susiformavo senovės rytuose ( P.Azija ir Š.Afrika) 4-3 tūkst. pr.Kr. Čia atsirado pirmieji valstybiniai dariniai, o kartu su jais nuo seno susiklostę papročiai evoliucionavo į teisės normas. Senovės rytuose anksčiau nei bet kur kitur susikūrė teisės sistema, įtvirtinusi specifinius regiono visuomenės santykius. Socialinių ir politinių institutų raida buvo lėta, persipynusi su gimininės gentinės santvarkos liekanomis t.y. patriarchaline šeima, kolektyvine bendruomenės atsakomybe.

Bendrieji bruožai:

PAPROTYS-PAGRINDINIS TEISĖS ŠALTINIS. Tai yra visuomenės kūrybos produktas, perduodamas žodžiu iš kartos į kartą. Seniausios teisės normos rėmėsi papročiais.

TALIONO, KOMPOZICIJOS PRINCIPAI. Prieš tai galiojo keršto paprotys. Jis turėjo tramdomąjį poveikį ir turėjo padėti atkurti nukentėjusios ir nusikaltusios šalių santykį. Bet dėl jo sukeliamos grandininės reakcijos pragaištingumo, pereita prie taliono ir kompozicijos. Taliono paprotys- principas, ribojantis kerštą ir besiremiantis lygaus atlygio principu.”Lygus už lygų”, ”Dantis už dantį”. Taliono teisė- valstybės sankcionuotas taliono paprotys. Jis rodė, kad žmogus paklūsta taisyklėms ir drausmei. Kompozicijos principas-atsirado susiklosčius prekiniam ūkiui. Jis numatė už padarytą nusikaltimą materialinę kompensaciją nukentėjusiam ir jo šeimai.

GYVENTOJŲ NELYGYBĖS FIKSAVIMAS. Taliono idėja iškreipta, ji pakeista nuostata, kad kilmingasis turi daugiau teisių nei nekilmingas. Taip pat vergų padėtis buvo labai pažeminta ir nelygiateisė laisvųjų, priklausiusių skirtingoms socialinėms grupėms, padėtis.

RYŠYS SU RELIGIJA.SAKRALINIS POBŪDIS

TEISINĖS SITEMOS NEBUVIMAS

KAZUISTINIS TEISĖS NORMŲ POBŪDIS. Tai yra teismų praktika, kurioje nebuvo bendro pobūdžio taisyklių ir tekstų pagrindą sudarė pavieniai konkretūs atvejai-KAZUSAI.

FORMALIZMAS. Daug dėmesio skirta ritualams, simboliams,tiksliam firmų laikymuisi.

Egipto teisė-Jokių išlikusių paminklų.

Kinija- 6-5 a.pr.Kr. “Įstatymų apžvalga”

Indija- “Manaus įstatymai” 2a pr.Kr.-2 a. po Kr.

Pirmosios valstybės Mesopotamijoje. Babilono valstybės iškilimas.

Mesopotamijoje 4-3 tūkst. Pr. Kr. Šumero ir Akado gentinių gupių pagrindu pradeda formuotis pirmieji miestai-valstybės. Susidarė du Tarpupio dalys- Šumero-pietuose ir Akado-šiaurėje. Jos nuolat kovojo tarpusavyje dėl viešpatavimo teritorijoje. 3 tūkst .pr. Kr įsigalėjo Akado imperija( pirmą kartą buvo susjungti Mesopotamijos miestai-valstybės) ir jos valdovu tapo Sargonas. Ji greitai žlugo, nes ją užpuolė kalnų gentys.19a. pr. Kr. iškilo Babilono karalystė, antrą kartą suvienijusi Mesopotamiją.Gyvavo tris šimtmečius ir klestėjimo viršūnę pasiekė 18a. Pr. Kr. valdant Hamurapiui.

Tai buvo vienas iš pagrindinių prekybos centrų, per Babiloną ėjo keliai į Siriją, Mažąją Aziją ir Armėniją. Ankstyva prekinių piniginių santykių plėtra, prekyba stimuliavo šalies teisės raidą.Todėl čia 3 tūkst. Pr. kr. papročių teisė neteko galios ir pagrindiniu teisės šaltiniu tapo vienos ar kitos karalystės valdovo įstatyminiai aktai.

Hamurapio teisynas-Seniovės Rytų teisės paminklas

Tai reikšmiūngiausias Mesopotamijos teisinis dokumentas. Jo tekstas yra išlikęs iki mūsų dienų. Irane 1901-1902m. prancūzų archeologinė ekspedicija rado trys juodos spalvos akmens nuolaužas su iškaltu dantiraščio tekstu ant jų. Paaiškėjo, kad tai yra akmens stulpas su teisyno tekstu ir Hamurapio atvaizdu.

Šis įstatymas reikšmingas ne tik kaip vienas seniausių autentiškų tiesės paminklų apskritai, bet ir kaip autentiškas istorijos šaltinis, teikiantis medžiagos apie senąją civilizaciją ir aukštą Artimųjų Rytų kultūrą.

Teisynas tikrai nėra išsamus, nes neapima nemažai institutų, randamų kituose šaltiniuose. Bet gal buvo manoma, kad jiems užrašyti nėra reikalo ir šiaip jie buvo perduodami žodine forma.

Teisės primityvumas

Primityvumą rodė:

 KAZUISTINIS NORMŲ POBŪDIS. Formuluojamos ne apibendrintos, abstrakčios elgesio taisyklės, o konkretūs faktai ar įvykiai. Straipsniai prasidėdavo žodžiu “jeigu”. Po to eidavo konkrečios situacijos, kuriai skirta atitinkama norma, aprašymas. Kazuistinis pobūdis leidžia daryti prielaidą, kad taisyklės paimtos iš konkrečių teismo sprendimų.

 SIMBOLINIAI VEIKSMAI. Savybė ypač ryški už nusikaltimus numatomose bausmėse.(Pirštų, liežuvio nupjovimas)

 JOKIOS AIŠKIOS DĖSTYMO SISTEMOS. Normos grupuojamos tik pagal turinį, neskiriamos pagal turinių santykių reglamentavimą, nusikaltimus ir jų bausmes, teismo procedūrą.

Modernus tiems laikams dalykas.

 Įstatymų leidėjas sugebėjo atskirti teisės normas nuo religinio ir moralinio pobūdžio rekomendacijų ir jomis neapkrauti įstatymo, nors senovės rytų šalių teisei toks teinio ir religinio pobūdžio taisyklių suplakimas apskritai yra labai būdingas.

Teisyno sandara:

► PREAMBULĖ:Hamurapio prisistatymas,savo titulų vardijimas, skelbiamas jo teisingumas ir nuopelnai, visavaldiškumas, skelbiama, kad teisės tikslas yra siekti žmonių lygybės prieš įstatymą, įtvirtinti teisingumą.

► PAGRINDINĖ DALIS:Susideda iš įvairių teisės
normų.282 straipsniai.

► PABAIGA:Raginama laikytis įstatymų ir smerkiami tie, kas juos pažeistų ar keistų.

Babilono visuomeninės santvarkos savitumų teisinis įtvirtinimas.

Hamurapio teisynas išskyrė keletą socialinių grupių, kurių teisinė padėtis buvo nusakoma labai skirtingai.

Socialinės grupės:

VERGAI:jie galėjo tapti pirkimo ir pardavimo,dovanojimo, skolinimo, paveldėjimo objektas. Juos buvo galima paleisti į laisvę. Hamurapio teisynas įtvirtino ne tiek vergo beteisiškumą, kiek jo teisių ribotumą.(Vergas galėjo vesti laisvąją. O jo šeimininkas iš tos santuokos gimusių vaikų neturėjo teisės versti vergais.Laisvojo vaikai, pagimdyti vergės, taip pat buvo laikomi laisvaisiais.)Vergas galėjo turėti turto ir dėl jo sudaryti sandorius.Vergo ir laisvosios vaikai turėjo teisę paveldėti pusę mirusio tėvo t.y. vergo turto, o jo šeimininkui tekdavo kita pusė jo turto.tai leidžia manyti, kad Babilone dar nebuvo visiškos vergystės.

LAISVIEJI:tai buvo pilnateisiai Mesopotamijos nariai, kuriems priklausė vergai ir jų daiktai. Teisynas numatė pačią griežčiausią bausmę už svetimo vergo vagystę, pagalbą jam pabėgti, ženklo panaikinimą ir skelbė atlyginimą už pabėgusio vergo pristatymą šeimininkui. Laisvieji teisiniu požiūriu buvo nevienalytė masė:AVILUMAI( tiesiog žmonės;”laisvasis sūnus”) ir MUŠKENUMAI(smulkūs žmonės;”išvaduotasis”). Kai kada muškenumų interesus teisynas gynė ypač išskirtinai(už vergų priklausančių muškenumams vagystę buvo baudžiama taip pat kaip ir už vergų priklausančių rūmams vagystę). Bet avilumo gyvybė buvo labiau saugoma nei muškenumo. Aukštesnę avilumo padėtį įtvirtino ir nuostata, numatanti gydytojui didžiausią atlyginimą už avilumo, mažesnį už muškenumo ir patį mažiausią už vergo gydymą. Taigi muškenumas buvo tarsi antrarūšis senovės Babilono gyventojas.BENDRA ABIEMS:nuosavybės teisė į vergus, taigi priklausymas vergvaldžių socialinei grupei.

Nuosavybės teisė

Žemė Babilone buvo pagrindinė gamybos priemonė ir pagrindinis nuosavybės teisės objektas.Ji buvo tiek laisvo, tiek ir priklausomo naudojimo objektas. Daugiausia žemės priklausydavo karaliui ir šventykloms. Ją dirbo priklausomi žmonės arba ji nuomota už tarnybą duota kariams ir valdininkams.

Babilone buvo labai paplitęs grūdinių kultuūrų auginimas, kuriam užtikrinti reikėjo dirbtinio žemės drėkinimo sistemos. Irigacinių įrenginių statybai, priežiūrai ir naudojimui reikėjo suvienyti gagamybinių kolektyvų pastangas, todėl Babilone palyginti ilgai išliko bendruomeninė žemėvalda, derinusi kolektyvo ir asmenines jo narių gamybines pastangas. Bendruomeninė žemė buvo valdoma arba kolektyviai arba atskirų šeimų. Žemės sklypai, duoti valdyti šeimoms, buvo pažymimi akmenimis (kuduru) ir jų kopijos buvo saugomos šventyklose. Laisvasis bendruomenininkas į savo žemės sklypą turėjo gana plačių teisių t.y. galėjo jį paduoti, mainyti, įkeisti, nuomoti, perduoti paveldėjimo būdu, tačiau praktiškai babilonietis retai kada skirdavosi su savo sklypu.

Hamurapio teisynui būdinga dar ir tai, kad tarp normų, kuriomis siekiama apsaugoti socialinius ir ekonominius visuomenės pagrindus, yra tokių, kurios numato teisinius Babilono ekonomikai nepaprastai reikšmingos drėkinimo sistemos priežiūros padarinius. Įstatymas numato labai griežtą drėkinimo sistemos priežiūrą, kad vanduo neužlietų kaimynų laukų ir nepadarytų būsimam derliui nepataisomos žalos.

Labai daug dėmesio Hamureapio teisynas skyrė karių žemėvaldai.”ILKU” TURTAS tai buvo namai ir inventorius, duodamas kariui karaliaus kaip atlyginimas už tarnybą, bet laikinai kol einama tarnyba. Draudžiama sudaryti sandorius dėl šio turto, ir tik jei sūnus eina tą pačią tarnybą, tai jis gali paveldėti tą turtą. “Ilku” valdytojas savo tarnybą turėjo atlikti tik pats, jei jis pasamdydavo kitą karį atlikti tarnybai, tai jis turėjo būti baudžiamas mirtimi, o turtas atitekdavo pasamdytajam. Jei “ilku” laikytojas patekdavo į nelaisvę, tai jo turtas galėjo būti perduotas kitam kariui, bet jei pirmasis grįžtų tai jam jo turtas turi būti grąžintas. Jei karys turi suaugusį sūnų, tai jam atitenka tas turtas ir jo tarnyba, o kario žmona turi teisę naudotiss 1/3 to turto.

Nuosavybės teisė negalėjo būti perduodama net sąžiningam jos įgijėjui. Jei jis tą nuosavybę gaudavo ne iš paties savininko ar jo atsovo, tai jis, paaiškėjus tikrajam savininkui, turėjo jam grąžinti tą turtą ir galėjo reikalauti kompensacijos iš tą turtą pardavusio asmens. Įgijęs “ilku” turtą įgijėjas netekdavo teisės reikalauti sumokėtų pinigų.

Prievolinių santykių teisinis reglamentavimas.

Prievolės dažniausiai kildavo iš sutarčių, bet buvo žinomos tokios prievolės kurios atsirasdavo dėl žalos padarymo(deliktų).

Teisinį sutartinių santykių išplėtojimą lėmė palyginus aukštas prekinių- piniginių santykių lygis.Sutarčių sudarymui nereikalauta išskirtinės formos. Sudarant sutartis kartais taikyta priesaika, kuri rodydavo sandorio nepažeidžiamumą. Dalyvaudavo keli liudytojai, loudijantys akto sudarymo faktą. Buvo žinomos ir raštiškos sutartys-molio lentelėse.

Sutarčių tipai:

PASKOLOS SUTARTYS:Iki Hamurapio teisyno palūkanų dydis įstatymų nebuvo ribojamas ir todėl
socialinių lupikautojų(damkarų) sluoksnis. Skolininkai buvo verčiami vergais arba į skolinę vergovę turėdavo atiduoti šeimos narius. Skolinė vergovė terminais nebuvo ribojama. Teisynas apribojo palūkanų dydį, nustatydamas maximalią jų ribą:grūdams 33,3%, o pinigams 20%. Peržengęs šią ribą, damkaras netekdavo visos skolos. Jei skolininkas negali su kreditoriumi atsiskaityti dėl stichinės nelaimės, tai skolos mokėjimas buvo atidedamas, palūkanų už tuos metus mokėti nereikėjo. Buvo panaikinta ir neterminuota skolinė vergovė bei nustatytas 3 metų terminas atidirbti už bet kokio dydžio skolą. Numatytas įkaitų palikimas sudarant sutartį kaip garantas kreditoriui, kad skola bus tikrai grąžinta. Įkaitais galėjo būti skolininko šeimos nariai. Kreditorius buvo atsakingas už jam duotus įkaitus ir jei jie nukentėtų būdami pas kreditorių, tai jam tokiu atveju buvo numatyta atsakomybė.

NUOMOS SUTARTYS:Galiojo įvairaus turto nuomos sutartys. Namai ir sodai nuomoti 1 metams, sodai kartais 5 m. už tam tikrą iš anksto numatytą atlyginimą ar derliaus dalį. Kada nuomininkas neūkiškai tvarkydavosi, tai ta derliaus dalis galėjo būti skaičiuojama pagal kaimyninių laukų pajamas.t.y. jei nuomininkas dėl savo kaltės neišaugindavo derliaus tai jis vis tiek turėjo mokėti tiek pat kiek ir kaimynai už nuomojamus sklypus. Kilnojamo turto nuomai galiojo nuomos mokesčio taxai už naudojimąsi asilu, vežimu, taip pat kartais numatydavo ir atsakomybę už išnuomoto daikto sugadinimą.

PASAUGOS SUTARTYS:Šios sutarties sudarymui reikėjo liudininkų. Saugotojas atsakė už iš jo pavogtą daiktą, net jei kartu būdavo pavogti ir jo paties daiktai, jis turėjo sumokėti saugoto daikto vertęir turėdavo teisę ieškoti vagies. Jei žmogus priėmė saugoti daiktą, bet bando išsiginti, kad jo neturi, privalo sumokėti dvigubą daikto vertę.

DOVANOJIMO SUTARTIS:Tėvas gali patinkančiam įpėdiniui dovanoti daiktų, bet tai neturi įtakos dalijantis tėvo palikimą.

EKVIVALENTIŠKUMO PRINCIPAS-žalos kito asmens turtui ar sveikatai padarymas kai kada sukeldavo kaltininkui prievolę atlyginti padarytą žalą.šis principas rodo, kad babilone remtasi ne baudžiamųjų sankcijų už nusikaltimus skyrimu, o jau humaniškesniu ir ekonomiškai tikslingesniu principu.

Santuoka, šeima, paveldėjimas

Santuoka buvo sudaroma raštišku jaunikio ir nuotakos šeimos susitarimu.Nereikalauta nuotakos sutikimo ir nesvarbus buvo besituokiančiųjų amžius, socialinė padėtis, apeigose nedalyvaudavo pasaulietinės ir dvasinės valdžios atsovai. Moteris galėjo paveikti sutartį reikalaudama, kad vyras negalėtų jos įkeisti už skolas.

Jaunikis turėjo sumokėti nuotakos šeimai išpirką kompensuodamas darbo rankų netektį. Tai buvo vad.TIRCHATUM . Jo dalis mokama iš anksto, kad jei jaunikis atsisakytų vesti, tai jų netektų, o nuotakos šeima atmetusi jaunikio pasiūlymą, turėdavo grąžinti dvigubą sumą.

Asmeninių santykių atžvilgiu vyraujantis vaidmuo šeimoje atiteko vyrui, kuris žmoną už skolas galėjo atiduoti į vergovę. Bet vyro valdžia žmonai nebuvo neribota, nes žmona galėjo pavaduoti vyrą jei jo nebūdavo namie. Už neištikimybę žmona galėjo būti įmesta į vandenį. Už išlaidumą, apsileidimą žmona galėjo būti vyro paversta verge. Jei tą patį darydavo vyras, tai žmona turėjo teisę grįžti pas tėvus.

Vyravo manogaminė šeima, bet buvo ir poligaminės atgyvenų. Jei žmina būdavo nevaisinga, tai vyras turėjo teisę parsivesti sugulovę ar vergę, bet jos negalėjo lygintis su žmona. Vyrui patekus į nelaisvę, žmona galėjo susirasti kitą, bet jei pirmasis grįžtų, ji privalo būti su juo.

Vyras visada galėjo nutraukti santuoką, o žmona tik tada jei:

1.Jei ji nepagrįstai apkaltina neištikimybe.

2.Jei vyras palieka namus ir gyvenamą vietovę.

3.Jei vyras paėmė sugulovę dėl žmonos ligos.

4.Jei vyras yra neištikimas ir žemina žmoną.

Turtiniu atžvilgiu žmona išsaugojo savarankiškumą. Ji galėjo turėti savo turto, kurį sudarė kraitis ir kitas įgytas turtas, įvairiai juo disponuoti. Mirties atveju turtas atiterkdavo vaikams o jei jų nėra tai žmonos tėvams, kurie turėjo vyrui grąžinti vedybinę išpirką.

Paveldėjimo rūšys:

TESTAMENTINIS:turto palikėjas dar būdamas gyvas nustatyta forma gali pareikšti savo valią dėl turto. Šios paveldėjimo rūšies teisynas dar nažinojo, buvo tik jo užuomazgos, nes palikėjas turėjo teisę teikti pirmenybę vieniems kitų sąskaita. Teismo leidimu tėvas galėjo atimti paveldėjimo teisę iš antrą kartą nusikaltusio sūnaus.

ĮSTATYMINIS:jei miręs žmogus nepaliko testamento, tai tirtą paveldi ite, kam jis priklauso pagal įstatymą. Vaikai tėvų turtą paveldėdavo nepriklausomai nuo lyties ir lygiomis dalimis, išskyrus dukras, kurios jau gavusios kraitį. Įvaikinti vaikai paveldėdavo lygiai su tikrais. Tėvo pripažinti iš vergės gimę vaikai galėdavo paveldėti lygiomis dalimis, bet tik kilnojamąjį turtą. Tėvo nepripažinti iš vergės gimę vaikai paveldėjime nedalyvaudavo, nes gaudavo laisvę po tėvo mirties. Pusė mirusio vergo, vedusio laisvąją, turto atitekdavo šeimininkui, o kita pusė lygiomis dalimis jo vaikams. Mirusios mamos kraitį paveldėdavo jos vaikai, o ne vyras.

Nusikaltimas ir bausmė

Šių teisyno normų turinys buvo labai primityvus, nepaisoma nusikaltimo
tikslų, kaltės formos, bausmė buvo laikoma nukentėjusiojo reikalu, kuris turėjo dovanoti nusikaltėliui.

Nusikaltimų rūšys:

ASMENIUI:neminimi tyčiniai nusikaltimai. Bet paminima žmonos siekis nužudyti vyrą dėl kito vyro,gydytojo atsakomybė dėl paciento mirties, kreditoriuas atsakomybė dėl skolininko mirties, taip pat priklauso kūno sužalojimai, šmeižtas, įžeidimas.

NUOSAVYBEI:labiausiai saugota rūmų ir šventyklų nuosavybė. Taip pat priskiriamas vergystės ženklo nuo vergo pašalinimas, svetimo lauko užtvindymas, svetimo vergo nužudymas.

ŠEIMOS PAGRINDAMS:tai yra žmonos neištikimybė, palaidas gyvenimo būdas, išžaginimas, kūdikio Bausmės buvo žiaurios ir įvairios. Daugelyje atvejų numatyta mirties bausmė įvykdant ją įvairiais pavidalais. Taip pat nukmatytos luošinančios bausmės:rankos ar pirštų nukirtimą, ausų ir liežuvio nupjovimas. Numatytas ir nusikaltėlio vertimas vergu, išvarymas iš bendruomenės, nuplakimas, taikoma piniginė įmoka nukentėjusiojo ar jo artimųjų naudai.

Teismo procesas:Neskiriamas civilinis ir baudžiamasis procesas. Ieškovas pats turėjo pristatyti teismui atsakovą ir jie abu turėjo pristatyti teismui įrodymus. Labai svarbūs būdavo liudytojų parodymai, sutvirtinti priesaika.

Ypač paplitęs įrodymas buvo ordalijos(“Dievo teismas”). Tai įvairūs žiaurūs išmėginimai, kurių rezultatas prieštaringiems to meto teisėjams turėjo patvirtinti to asmens kaltumą arba teisumą.

Hamurapyje ypač paplitę išmėginimai VANDENIU, nes jis laikytas švaria stichija ir gali patikimai parodyti teisiamojo santykį su nusikaltimu.

Teismo funkcijas atlikdavo šventyklų ir bendruomenių teismai.taip pat buvo ir karališkieji teismai, nagrinėję karaliaus žmonių bylas. Aukščiausio teismo instancija buvo KARALIUS.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2711 žodžiai iš 5411 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.