Sutuoktinių teisės ir pareigos
5 (100%) 1 vote

Sutuoktinių teisės ir pareigos

11213141

Turinys

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………….3

I. SANTUOKOS SAMPRATA, SUTUOKTINIŲ TEISĖS IR PAREIGOS………………………….4

II. SUTUOKTINIŲ TURTINĖS TEISĖS IR PAREIGOS……………………………………………5

2.1. Sutuoktinių lygiateisiškumas……………………………………………………………..6

2.2. Sutuoktinių teisnumas ir veiksnumas……………………………………………………..8

2.3. Sutuoktinių pareigos vaikams…………………………………………………………….10

2.4. Sutuoktinių pavardė………………………………………………………………………11

2.5. Laikinas sutuoktinių turtinių teisių apribojimas………………………………………….12

2.6. Sutuoktinių teisės ir pareigos namų ūkyje………………………………………………..13

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………..15

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SARAŠAS………………………………………………………….16

Įvadas

Šeima, ko gero, yra svarbiausia iš visų pilietinės visuomenės institucijų. Dažnai ji apibrėžiama kaip atliekanti “vaikų auklėtojos, aprūpintojos ir augintojos” vaidmenį. Tuo jai neprilygsta jokia kita institucija. Be to, šeima traktuojama kaip išskirtinis moralinių vertybių šaltinis – būdama vertybių perdavėja iš kartos į kartą, šeima su savo tvirtu žmogiškų jausmų teigimu yra labai stipri moralinė mokytoja.

Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir neigiamų veiksnių įtakos. Santuoka yra kompleksinis teisės institutas, kurį veikia ir teisės normos, ir dorovinės normos. Labai svarbu, kokiais principais santuokoje grindžiami šeimos tarpusavio santykiai.

Šio darbo tikslas – išstudijuoti santuokos sudarymo teisines pasekmes. Santuoka – tai savanoriška sutartis ir privalomas pareigų vykdymas, kylančių iš savanoriškos sutarties, todėl atsiranda nauji santykiai tarp sutuoktinių ir jų vaikų, šeimos narių turtinės padėties. Jei vyras ir moteris įstatymų nustatyta tvarka įformino savanorišką susitarimą sukurti santuoką, tai tokia pora tampa šeimos teisinių santykių dalyviais. Santuokos įregistravimo metu dažniausiai pasikeičia vieno sutuoktinio pavardė, sutuoktiniams atsiranda pareiga vienas kitą gerbti remti, saugoti bendrą turtą, gimus vaikui, tėvai privalo rūpintis jo auginimu ir pan.

Šio darbo uždaviniai:

išnagrinėti santuokos sampratą, sutuoktinių teises ir pareigas;

išstudijuoti santuokos teisines pasekmes.

Darbo metodai. Darbas atliktas taikant loginį, dokumento analizės, kitus metodus.

Rėmiausi oficialių dokumentų analize. Šiuo metodu analizavau Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso, įvairių įstatymų reglamentuojamas santuokos sudarymo teisines pasekmes ir apžvelgiau teismų praktiką sprendžiant ginčus šioje šeimos teisės srityje.

I. Santuokos samprata, sutuoktinių teisės ir pareigos

„ Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai.“ Taip santuoką apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – CK 3.7 straipsnis.) CK santuoka apibūdinama kaip civilinė sutartis, kuria siekiama tik teisinių pasekmių. Ši samprata nevisiškai atitinka šeimos santykių specifiką, neliečia jų neturtinio pobūdžio. Santuoka sudaroma ne tik dėl teisinių pasekmių, bet ir dėl meilės. Bažnyčia bažnytinę santuoką laiko sakramentu. Tokiu būdu vyro ir moters santykiai sudvasinami.Santuoka yra ne tik sutartis, ne tik vienkartinis aktas, bet ir sutuoktinių būklė. Santuokos registravimas nustatomas tiek valstybiniais ir visuomeniniais interesais, tiek siekiant apsaugoti sutuoktinių ir vaikų asmenines bei turtines teises ir interesus.

Santuokos sudarymas turi teisinių pasekmių – sutuoktiniai įgyja tam tikras teises bei pareigas. Sudarius santuoką atsiranda naujų teisių ir pareigų, o kai kurios teisės, turėtos anksčiau, yra apribojamos arba iš viso išnyksta. Pati pagrindinė pasekmė, kad asmenys įgyja visai naują statusą, tai yra tampa sutuoktiniais. Iš to išplaukia ir naujų pareigų atsiradimas:

a) moralinės pareigos – lojalumas, pagarba vienas kitam, rūpinimasis moraliai, psichologine, dvasine sutuoktinio būsena ir pan;

b) turtinės pareigos – tarpusavio išlaikymas, bendro turto atsiradimas, jei kitaip nesusitaria, ir jį valdyti, disponuoti juo bendru susitarimu.

Esminis skirtumas tarp moralinių ir turtinių pareigų, kad negalima priversti vykdyti moralinių pareigų. Tačiau jų nevykdymas gali turėti reikšmės ir kitur: santuokos nutraukimas, tai yra kaip nutraukimo
pagrindas, gyvenimas separacijoje ir panašiai. Tuo tarpu turtinių pareigų nevykdymas gali būti priverčiamas prievarta – jei vengiama išlaikyti sutuoktinį, kuriam reikalingas išlaikymas; jie turtas iššvaistomas, tai gali būti apribotas naudojimasis turtu ir pan.

Pareigos atsiranda ne tik sutuoktiniams tarpusavyje, bet ir pareigos vaikams, jei jų yra. Tuo pačiu atsiranda ir teisės vaikams – teisė auklėti vaikus ir panašiai. Visos sutuoktinių teisės ir pareigos yra lygios pagal lygiateisiškumo principą. Šis principas nereikalauja ribos, kurią nubrėžus pareigos ir teisės būtų padalintos po 50 %. Jei sutuoktinis negali atlikti t. t. pareigų, tai jos tenka kitam sutuoktiniui ( CK 3.27 str.). Santuoka yra pagrindinis juridinis faktas atsirasti šeimai. Tai viena iš pagrindinių santuokos sudarymo pasekmių (šeimos santykių sukūrimas). Kitos pasekmės išvardintos 3.29 ir 3.32 – 3.35 str.

II. Sutuoktinių turtinės teisės ir pareigos

Sudarius santuoką sutuoktiniai įgyja turtines teises ir pareigas. Tai labai svarbus sutuoktinių lygių teisių šeimoje komponentas yra CK Šeimos teisėje įtvirtintas šeimos teisės institutas – šeimos turtas. Šio instituto tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų ir socialiai bei ekonomiškai labiausiai pažeidžiamo sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, kad nutraukus santuoką jie neliktų be būtiniausių žmogaus gyvenimui dalykų. Pagal CK Šeimos teisės 3.84 straipsnio 1 dalį turtas gali būti pripažintas šeimos turtu, nesvarbu, ar jis vieno sutuoktinio nuosavybės teise dar iki santuokos ar po jos sudarymo. Toks turtas naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Šeimos turtas yra šis turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam ar dviem sutuoktiniams yra: šeimos gyvenamoji patalpa; kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus; šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąją patalpa.

CK Šeimos teisėje nustatytos dvi sutuoktinių turto teisinio rėžimo rūšys – įstatyminis ir sutartinis. Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatyminis turto režimas, pagal kurį visas po santuokos įgytas turtas yra pripažįstamas jų bendrąja nuosavybe. Įstatymas apibrėžia, koks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (3.88 str.) ir koks – asmeninė sutuoktinių nuosavybė (3.89).

CK Šeimos teisė numato galimybę sutuoktiniams išvengti bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo, kai sudaroma vedybų sutartis. Tokia sutartis gali būti sudaryta tiek iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis), tiek ir po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis). Vedybų sutartį tvirtina notaras. Vedybų sutarties turinio esmė, ta, jog sutuoktiniai turi teisę tokioje sutartyje numatyti, kad:

• turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekviena sutuoktinio asmeninė nuosavybė;

• turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmenine nuosavybe, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja nuosavybe;

• turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.104 str. 1 d. 1-3p.).

Sutuoktiniai gali pasirinkti turto teisinį rėžimą, bet negali vedybų sutartimi nustatyti tokį turto teisinį rėžimą, kuris nėra numatytas įstatymo. Negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai arba pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teises ir teisėtus interesus, arba reguliuoja sutuoktinių ar jų vaikų tarpusavio asmeninius neturtinius klausimus, riboja ar atima iš sutuoktinio teisę į išlaikymą, teisę kreiptis į teismą ir pan.

2.1. Sutuoktinių lygiateisiškumas

Sudarius santuoką sukuriami šeimos santykiai – bendro gyvenimo pagrindas. Bendras gyvenimas šeimoje nebus pilnavertis, jeigu sutuoktiniai šeimoje neturės lygių teisių. Lygiateisiškumo principas yra deklaruojamas LR Konstitucijos 38 straipsnio 5 dalyje “sutuoktinių teisės šeimoje lygios” reiškia, kad sudarius santuoką sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę tarpusavio santykiuose bei vaikų atžvilgiu, santuokos sudarymo, jos trukmės ir nutraukimo klausimais. Ta pati nuostata yra pakartota ir CK 3.26 straipsnyje.

Kadangi šeimos teisė yra sudėtinė Civilinio kodekso dalis, tai kai kurie klausimai yra bendri visai civilinei teisei, kurie Šeimos teisės trečiojoje knygoje jau nebe kartojami. Pavyzdžiui Civilinio kodekso bendrieji civilinės teisės principai, įtvirtinti Civilinio kodekso pirmosios knygos 1.2 straipsnyje, kartu yra ir šeimos teisės principai. Šiame straipsnyje išvardijami bendrieji civilinės teisės principai tarp kurių deklaruotas ir civilinių santykių subjektų lygiateisiškumas šeimos teisėje reiškia sutuoktinių lygiateisiškumo principą.

„Asmens, sudariusio santuoką, teisinio statuso pokyčiai yra trejopi. Pirma, santuokos sudarymas suteikia asmeniui naujų teisių, kurių neturi santuokos nesudaręs asmuo, pavyzdžiui, teisę turėti dvigubą savo ir sutuoktinio, pavardę ( CK 3.31 str.). Antra, sudaręs santuoką, asmuo įgyja tam tikras pareigas, kurių neturi nesusituokęs asmuo, pavyzdžiui, pareigą išlaikyti
sutuoktinį (CK 3.72 str.). Trečia, sudaręs santuoką, asmuo praranda tam tikras teises ar nustatomi tam tikri jo teisių ribojimai. Pavyzdžiui, asmuo sudaręs santuoką, nebeturi teisės sudaryti kitą santuoką ar registruoti partnerystę (CK 3.16 str.; atsiranda tam tikri sutuoktinio nuosavybės teisės ribojimai (CK 3.84 – 3.86 str.) ir kita“.

Santuoka yra dviejų asmenybių sąjunga. Tai ne tik socialinė institucija, bet ir tokia susivienijimo forma, kuri turi patenkinti abi puses. Būtina santuokos egzistavimo sąlyga yra bendrumo ir tarpusavio supratimo jausmas, atvirumas ir rūpinimasis vienas kitu. Santuokinis ryšys yra įsipareigojimas kitam asmeniui. Jeigu neegzistuoja tarpusavio įsipareigojimas, tai galima teigti, jog neegzistuoja ir tokia pora. Kai nėra įsipareigojimo, apie tai sukasi visi porų ginčai ir tai tampa šeimyninių santykių problema. Kai bijoma įsipareigoti, santuoka tampa kliūtimi abipusei laisvei.

Sutuoktiniai susitarimu negali atsisakyti teisių ar panaikinti pareigų, kurios pagal įstatymus atsiranda kaip santuokos pasekmės.

Bendrieji šeimos narių teisių ir pareigų įgyvendinimo principai suformuluoti CK 3.27 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyti sutuoktinių lojalumo ir pagarbos vienas kitam, savitarpio moralinės ir materialinės paramos reikalavimai. Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis.

Moralinis aspektas sutuoktinių ir kitų šeimos narių tarpusavio santykiuose yra ypač svarbus. “Mažėjant moralės normų įtakai žmonių elgesiui, rečiau besilaikant moralinių įsipareigojimų sutuoktinių ir kitų šeimos narių santykiuose, vis dažniau norima ir net reikalaujama šeimos narių teises ir pareigas vulgariai materializuoti. Šio požiūrio atstovų filosofija tokia: sudarei santuoką – mokėk namus prižiūrinčiam sutuoktiniui, gimė vaikas – užmokestį padidink, nes darbas namuose, vaikų auklėjimas prilygsta arba netgi sunkesnis už mokamą kito sutuoktinio veiklą tarnyboje, versle, kūryboje” .

Nors santuokos sudarymas yra moters ir vyro susitarimas, turintis dvišalės sutarties bruožų, bet vis dėl to tai specifinė sutartis, ir pirmiausiai neatlygintinė. Privalomų pareigų nustatymu šeimos narių santykius reglamentuojančiose teisės normose siekiama moralinių šeimos narių savitarpio santykių stiprinimo. Įpareigojimas teikti materialinę paramą šeimos nariams yra tik šių principų įtvirtinimo būdas. Todėl kalbant apie prievolę teikti materialinę paramą, turima omenyje tik apie prievolę esant tam tikroms sąlygoms (paramos reikalingam sutuoktiniui, nepilnamečiui vaikui ir t.t.).

„Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pasirūpinti savimi, pavyzdžiui, sunkiai serga ir panašiai, kitas sutuoktinis privalo rūpintis tiek juo, tiek kitais šeimos reikalais. Jeigu sutuoktinių galimybės materialiai aprūpinti šeimą dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, ligos, nėštumo, vaikų priežiūros, mokymosi, nedarbo ir panašiai, nėra vienodos, vienas sutuoktinis privalo materialiai išlaikyti tokios paramos reikalingą kitą sutuoktinį ir prisiimti atsakomybę už materialųjį visos šeimos aprūpinimą.“

Moralinė ir materialioji parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek vienas kito materialiąją, tiek fizine, psichologine, dvasine būkle. Visiškas nesirūpinimas kitu sutuoktiniu ar šeima daugiau nei 1 metus yra pagrindas pripažinti, kad santuoka iširo dėl šeima nesirūpinusio sutuoktinio kaltės (CK 3.60 str.3d.).

2.2. Sutuoktinių teisnumas ir veiksnumas

Pagal CK 3.29 str.„ Santuoka neapriboja sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo, tačiau sutuoktinių galėjimas įgyvendinti tam tikras teises gali būti ribojamas vedybų sutartimi bei imperatyviomis šio kodekso normų.“.

Paprastai asmeniui veiksnumas pripažįstamas, kai asmuo sulaukia pilnametystės. Tačiau tais atvejais, kai įstatymas leidžia sudaryti santuoką asmeniui, neturinčiam aštuoniolikos metų, toks asmuo nuo santuokos sudarymo momento įgyja visišką veiksnumą. Šis veiksnumas neišnyksta ir tada, jei santuoka vėliau nutraukiama arba pripažįstama dėl priežasčių, nesusijusių su santuokinių amžiumi.

Įgijus sutuoktinio teisinį statusą, jų teisnumas ir veiksnumas neapribojamas, tačiau teisės ir pareigos, sudarančios veiksnumo turinį, keičiasi, o taip pat keičiasi ir jo ribos. Apribojamos teisės naudotis bendru sutuoktinių turtu. Kai iškyla ginčai ir šie ginčai liečia vaikus, tai į privačius sutuoktinių santykius įsikiša teismas.

Į teismą galima kreiptis (CK 3.34 ) – uždrausti naudotis bendru turtu; CK 3.93 – kai sutuoktinis nori uždrausti kitam sutuoktiniui sudaryti sandorį. Kreipimasis į teismą yra pačių sutuoktinių teisė. Pagal CK 3.32 str., galima kreiptis į teismą, bet šiuo atveju yra objektyvios sąlygos, dėl kurių negalima gauti kito sutuoktinio sutikimo (nežinia kur esantis, serga sunkia liga). CK 3.93 – kai sutikimo negalima gauti dėl subjektyvių priežasčių. CK3.95 str. – galima reikalauti dėl vieno sutuoktinio nušalinimo nuo bendro turto valdymo. CK 3.97 – galima reikalauti ne tik nušalinimo, bet ir paskirti bendro turto administratorių.
CK 3.106 3 dalis- kai vedybų sutartis gali būti pakeista vieno iš sutuoktinių reikalavimu. CK 3.167 str. – ginčai dėl vaiko vardo ir pan.

Tam tikrus teisų įgyvendinimo ribojimus sutuoktiniai gali nustatyti ir tarpusavio susitarimu sudarydami vedybų sutartį. Tačiau tokie ribojimai galimi tik dėl jų turtinių, o ne asmeninių neturtinių teisių įgyvendinimo. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gali susitarti, kad bendrąja sutuoktinių nuosavybe tam pa ir jų individualus turtas, įgytas prieš sudarant santuoką, jie gali nustatyti papildomus savo turtinių teisių, susijusių su bendro turto naudojimu, valdymu ir disponavimu juo, ribojimus ir panašiai (CK 3.104 str.).

Esant galiojančioje vedybų sutartyje nustatytiems tam tikrų turtinių teisių ribojimams, sutuoktiniai gali tas teises įgyvendinti tik laikydamiesi vedybų sutarties nuostatų. Tačiau minėta vedybų sutartimi negalima nustatyti savo asmeninių neturtinių teisių ar jų įgyvendinimo ribojimų (pvz. numatyti, kad žmona seks paskui vyrą jam keičiant gyvenamąją vietą, nedirbs, o tik prižiūrės namus, augins vaikus ir panašiai)

CK 3.32 str. nurodyta, kad vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį veikti jo vardu ir jam atstovauti. Tačiau jei tam tikriems veiksmams atlikti reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, kurio dėl objektyvių priežasčių šis negali duoti, tai suinteresuoto sutuoktinio prašymu leidimą reikalingiems veiksmams atlikti gali duoti teismas. Teismas įsitikinęs, kad kito sutuoktinio sutikimo gauti tikrai neįmanoma ir tokio leidimo davimas atitinka šeimos interesus, duoda leidimą konkrečiam veiksmui atlikti, kurį sutuoktinis turi įvykdyti per teismo nutartyje nurodytą terminą. Tačiau jeigu sutuoktinis veikia priešingai šeimos ar nepilnamečių vaikų interesams ir apie tai teismui pareiškimu praneša valstybinės vaikų teisių apsaugos institucija ar prokuroras, teismas savo duotą leidimą gali pakeisti ar panaikinti. Toks pakeitimas ar panaikinimas galioja tik ateičiai.

Santuokos sudarymas nereiškia sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo ribojimo (CK 3.29 str.). Todėl sutuoktiniai sudarę santuoką savo teises įgyvendina ir pareigas vykdo savarankiškai. Sutuoktinių tarpusavio atstovavimo santykiai gali susiklostyti bendraisiais pagrindais,(CK 2.132 – 2.151 str.) – šitai ir numatyta nagrinėjamo straipsnio 1 dalyje. Minėti santykiai dažnai atsiranda dėl to, kad kasi kuriuos veiksmus sutuoktiniai gali atlikti tik abu kartu arba vienas iš jų kito sutikimu. Jeigu vienas sutuoktinis įgalioja kitą sutuoktinį sudaryti sandorius ir jo vardu, kito sutuoktinio turimas įgaliojimas leidžia sudaryti sandorį ir vienam sutuoktiniui už abu.

Sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį tvarkyri ne tik turtą, kuris yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, bet ir jam asmeninės nuosavybės teises priklausantį turtą (CK 3.97 str.4 d.).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2492 žodžiai iš 4939 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.