Taisyklingos kalbos ugdymas ir motyvacija
5 (100%) 1 vote

Taisyklingos kalbos ugdymas ir motyvacija

Turinys

Įvadas 2 psl.

Taisyklingos kalbos ugdymas ir jo motyvacija

1. Rašytinės kalbos ugdymo reikšmė

1.1. dinis rašybos mokymas ir jo reikšmė 1-4 klasėje (elementoriniu ir 3 psl.

poelementoriniu laikotarpiu)

1.2. Pradinių klasių mokinių rašymo sutrikimai 4 psl.

1.2.1. Tarties vaidmuo 5 psl.

1.2.2. Regimųjų vaizdinių ir motorinių judesių vaidmuo 7 psl.

1.2.3. Pasyviojo ir aktyviojo žodyno vaidmuo 9 psl.

1.3.Diktantų analizė ir jų rezultatai 10 psl.

2. Sakytinės kalbos ugdymo reikšmė

2.1.Kalbėjimo sutrikimai 12 psl.

2.1.1.Tarimo ir foneminių procesų trūkumai 13 psl.

2.1.2.Rišliojo kalbėjimo trūkumai 14 psl.

2.2.Komunikacinė veikla

2.3.Logopedinio tyrimo rezultatai ir jų analizė 15 psl.

Išvados 16 psl.

Literatūra 18 psl.

Priedai 19 psl.

Įvadas

Pirmieji vaiko kalbos ugdytojai ir puoselėtojai yra šeimos nariai – tėvai, seneliai, broliai ir seserys. Labai svarbu, kad šie žmonės kuo daugiau kalbėtų su vaiku. Žinoma, ne mažiau svarbu, kad šie žmonės kalbėtų taisyklinga kalba., išraiškingai, pasitelkdami ir neverbalinį bendravimą.

Organizuojant kalbos ugdymo ir ugdymosi veiklą, parenkant jos turinį, siūlytinas kalbos priemones, vienu iš svarbiausių laikytinas tikroviškumo ir natūralumo principas bei su juo labai glaudžiai susijęs savarankiškumo principas. Mokant kalbinio bendravimo, svarbi ir neverbalinė kalba (mimika, gestai, balsas ir kt.). Balso, kartais dar kūno pozos, akių kontakto valdymo bei supratimo lavinimas ir yra visas neverbalinės kalbos, kaip žodžių (t.y. verbalinės kalbos) papildymo, ugdymas.

Mūsų rašomoji kalba nėra tik šnekamosios atspindys, ir taisyklingai kalbėti dar nepakanka, kad išmoktume taisyklingai rašyti. Nepakanka ir kalbinės nuojautos. Lietuvių kalbos rašyba yra tokia, kad, nesugebėdamas pažinti fonetinės ir morfologinės kalbos sandaros, rašybos taisyklių nepritaikysi. Bet ir gramatikos žinios, ir rašybos taisyklės ne ką tepadės tam, kuris nesugeba logiškai mąstyti: nepastebi, neišskiria reikšminių žodžio dalių, kalbos dalių ir jo formų, nesugeba analizuoti ir lyginti, daryti išvadų ir perkelti jas. Taigi norėdami išmokyti bent būtiniausių fonetikos ir gramatikos dalykų ir rašybos taisyklių vaikus turime mokyti taip, kad mokinys galėtų šitomis žiniomis naudotis, turime nuolatos ugdyti loginį mąstymą, išmokyti savarankiškai mąstyti ir dirbti – išmokyti mokytis kalbos dalykų. Jei rašybos mokysime izoliuotai nuo kitų kalbos ugdymo dalykų, jei į rašybos mokymą ir mokymąsi žvelgsime tik kaip į rašybos taisyklių perteikimą ir įsiminimą, jei įgūdžių formavimą suprasime tik kaip mechaninę veiklą, o rašybos klaidas – kaip mokinio nusižengimą taisyklėms, sulauksime tokių rezultatų, kaip bodėjimasis lietuvių kalbos pamokomis, nenoras mokytis kalbos dalykų.

Mokyklinio amžiaus vaiko kalbos raida yra įspūdinga. Vaikas vartoja žodžius ir gramatiką, kaip bendravimo priemonę, sugeba juos pritaikyti tam tikrai temai, klausytojui bei tikslui. Aštuonerių metų vaikas gali naudoti vienus žodžius ir gramatikos tipus bendraudamas su mokytoju, kitus – su tėvais ir giminaičiais, trečius – su bendraamžiais.

1 klasėje didžiausias dėmesys skiriamas sakytinės kalbos ugdymui – žodyno turtinimui, rišlaus pasakojimo kūrimui. Anot E. Marcelionienės, ,,raštingumo lygis priklauso ir nuo sakytinės vaiko kalbos bei apsiskaitymo’’. Mokslo metų pradžioje mokytojas susipažįsta su mokiniais ir atkreipia dėmesį į tai, jog vieni jų drąsiai reiškia mintis, daug pasakoja, o kitus prakalbinti sunku. Baigę 2 klasę, mokiniai turėtų pakankamai gerai, neskiemenuodami skaityti tekstą, sugebėti atsakyti ir patys kelti klausimus pagal tekstą. Baigę pradžios mokyklą, vaikai turėtų sklandžiai skaityti garsiai ir tyliai, reikšti mintis ir jausmus rašytine kalba.

Savo darbe iškėliau hipotezę : pradžios mokykloje reikalingas taisyklingos kalbos ugdymas .

Darbo tikslas – nustatyti 1-4 klasių vaikų dažniausiai daromas fonetines, morfologines bei leksines klaidas, išsiaiškinti jų darymo priežastis. Šiam tikslui realizuoti, kėliau tokius uždavinius:

1. Išsiaiškinti
pradinių klasių vaikų kalbos ugdymo turinį.

2. Išsiaiškinti rašybos, kalbėjimo bei skaitymo klaidų priežastis.

3. Atskleisti kalbos reikšmę.

4. Išanalizuoti kalbėjimo sutrikimus

Darbe naudoti tokie metodai:

1. Mokslinės, metodinės literatūros analizė.

2. Anketinė apklausa.

3. Diktantų analizė.

4. Logopedinis tyrimas.

Taisyklingos kalbos ugdymas ir jo motyvacija

1. Rašytinės kalbos ugdymo reikšmė

1.1. Pradinis rašybos mokymas ir jo reikšmė 1-4 klasėje (elementoriniu ir poelementoriniu laikotarpiu)

Grafika nagrinėja raidžių rašymą, raidžių ir garsų santykį. Ortografija – tai kurios nors kalbos žodžių rašymo sistema, tvarkoma sutartinėmis taisyklėmis.

Ortograma (gr. orthos +gramma – ženklas, raidė) – sunormintos rašybos ženklas, taisyklingas rašmuo. Garso rašmuo – raidė. Kai kurie lietuvių kalbos rašmenys vieną garsą žymi dviem raidėmis. Rašmuo yra bendresnis terminas negu raidė.

Kiekvienos kalbos rašybos normos privalomos visiems ta kalba rašantiems. Net jei kai kurie rašybos dalykai ir atrodytų nepriimtini, reikia laikytis normų, nes jei kas imtų rašyti kaip sumanęs, jo raštą būtų sunku skaityti ir suprasti. Kiekvienas neįprastas, netaisyklingai parašytas žodis trikdo skaitytoją, gaišina laiką. Rašyba palengvina žmonių bendravimą raštu: užtikrina, kad tai, kas parašyta, būtų vienodai suprasta.

Pagrindinis rašybos uždavinys- išmokyti taisyklingai rašyti, t.y. pasiekti, kad mokiniai susidarytų rašybos įgūdžius.

Pradiniame mokymo etape – 1 klasėje – vaikai rašyti mokosi susipažindami su abėcėle. Šiuo laikotarpiu, taip pat ir kitose pradinėse klasėse, atsižvelgiant į mokinių amžių, jų konkretų mastymą vaizdais, mokoma daugiausia garsinės rašybos, vadovaujantis klausa ir tarimu. Pradinių klasių mokiniai, įsiklausę, kaip žodžiuose tariami ilgieji ir trumpieji balsiai, dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai, ir patys taisyklingai tardami, dar nemokėdami atitinkamų rašybos taisyklių, daugeliu atvejų rašo taisyklingai, be klaidų.

,,Atsižvelgiant į tai, kad daugelis mūsų kalbos žodžių rašoma garsiniu pagrindu (žymia dalimi sutampančiu su morfologiniu), reikia sistemingai vystyti mokinių klausą, pratinant taisyklingai žodžius tarti, išgirsti tarties niuansus, atlikti garsinę žodžio analizę. Pravartu nepamiršti ir tokių rašybos mokymo pratimų (garsinių diktantų, fonetinio nagrinėjimo ir kitų), kurie padeda vystyti klausą, garsinės analizės ir tarties įgūdžius’’, – šiais P. Naujokaičio, vieno iš lietuvių kalbos mokymo pradinėse klasėse metodikos kūrėjų, nurodymais vadovaujasi ir šiųdieninių lietuvių kalbos autorių. Pagal principą (ir nurodymą mokiniams) ,,Skaityk, įsiklausyk, tark’’ , mokoma tokių mokiniams sudėtingesnės rašybos žodžių, kuriuose girdimi i ir y, u ir ū, o ir uo, e ir ie, ir kt.

Taip įgyvendinamas lietuvių kalbos programoje nurodomas uždavinys be klaidų rašyti žodžius, kurių rašyba nesiskiria nuo tarimo.

Mokant grafikos, pasitelkiami ir nesudėtingi apibendrinimai,(ą, ę, į, ų rašoma žodžio gale, kai žodžiai atsako į klausimus ką? (lauką, kiškį) ir ko? (ausų), i – y (ugnis ugnys).

Pradiniame mokymo etape mokomasi ir supanašėjusių priebalsių rašybos dažniau pasitaikančiuose žodžiuose. Šio morfologinės rašybos atvejo mokoma skatinant įsižiūrėti sugretintus žodžius (pvz.: mirko – išmirko, rūgo – išrūgo, džiūvo – išdžiūvo), kurių grafemos ar morfemos (šiuo atveju – priešdėliai) išryškinti kita spalva.

Regimoji atmintis – taisyklingai parašyto žodžio vaizdas – padeda įsiminti ir kitus sunkesnės rašybos žodžius. Vadovėliuose ir pratybų sąsiuviniuose jie pateikiami pavieniui (prie skaitomų tekstų) ar grupėmis, pvz., 2 klasei:

Ąžuolas Ąžuolų Būda ąsotis žąsis

ąžuolynas Ąžuolija ąsotėlis žąselė

ąžuoliukas Ąžuolas ąsočiai žąsinas

ąžuolai ąsa žąsiukas

tokie giminiškų žodžių sąrašai sudaro sąlygas plėsti mokinių žodyną, mokytis tarties bei kirčiavimo, įsidėmėti jų rašybą. Kai kurie iš šių žodžių pateikti ir po piešiniais, ir rašytinėmis raidėmis – tai padeda susidaryti ,,sunkesnių’’ žodžių grafinį vaizdą – mokoma rašybos taisyklių.(Tokių žodžių sąrašas pateikiamas programose.)

pradiniame etape mokoma ir nesudėtingų taisyklių, pvz.:,,Žmonių vardai ir pavardės rašomi didžiąja raide: Jurgis Zubrys.’’ Tačiau, lengvinant 7-10 metų vaikams rašybos mokymąsi, bemaž atsisakoma gramatikos ir rašybos žinių – rašyti mokoma pratybomis – vadovaujantis girdėjimo, regėjimo ir motoriniais veiksniais.

Mokydamasis rašybos, vaikas patiria nesėkmes ir praranda norą mokytis, kai mato savo rašomajame darbe gausybę klaidų. Apsaugoti nuo tokių nesėkmių mokytojas gali tik tada, kai, žinodamas vaiko gabumus, tinkamai dozuoja tekstų pratimams ortogramas ir, kontroliuodamas vaiko mokymąsi, padeda įveikti sunkumus.

1.2. Pradinių klasių mokinių rašymo sutrikimai

Rašymo sutrikimai – vienas iš labiausiai paplitusių mokymosi sutrikimų.
mokslininkų ir pedagogų, nagrinėjusių disgrafijas – rašomosios kalbos sutrikimus, viena iš pagrindinių priežasčių nurodo nepakankamą sakytinės kalbos išsivystymą, apimantį fonetiką, leksiką semantiką ir kalbos gramatinę sandarą . Neišsivysčiusio kalbėjimo vaikai rašydami daro 4-5 kartus daugiau klaidų negu normaliai kalbantys. Bendrojo lavinimo mokyklų pradinių klasių mokiniams dažnesnės tokios disgrafijų rūšys:

1. Artikuliacinė akustinė disgrafija, kurios pagrindinė priežastis – netaisyklingas garsų tarimas ir jų nediferencijavimas klausa.

2. Apraksinė (kinestezinė) disgrafija, kai dėl nepakankamos kinestezinės analizės sukeitinėjami opoziciniai priebalsiai ir balsiai.

3. Akustinė disgrafija, atsirandanti dėl pirminio foneminės klausos nepakankamumo.

4. Disgrafija dėl nesusiformavusių kalbinės analizės ir sintezės įgūdžių.

5. Disgrafija, kylanti dėl tarpsensorinių ir sensorinių motorinių ryšių sutrikimų, pvz., nepakankamų ryšių tarp suvokimo rega ir klausa.

6. Semantinė gramatinė disgrafija. Jos priežastis – nepakankamas visos kalbos sistemos išlavėjimas: nesusiformavę morfologiniai, sintaksiniai bei leksiniai semantiniai vaizdiniai.

7. Optinė disgrafija, atsirandanti dėl nepakankamo regimojo suvokimo bei regimosios analizės ir sintezės, taip pat dėl erdvės vaizdinių nesusiformavimo.

Tačiau šių klaidų ( tik kur kas mažiau ) daro ir vaikai, neturintys jokių sakytinio kalbėjimo trūkumų.Taigi šie sutrikimai patys vieni negali būti disgrafijos požymis. Be to, vienas kitas priebalsis gali būti pakeičiamas rašytinėse užduotyse ne dėl akustinių ar artikuliacinių tų priebalsių požymių panašumo, o dėl raidžių grafinio bendrumo. Pasitaiko, kad pradinukai ilgai neįsidėmi ir dėl to painioja grafinį raidžių b ir l , b ir k, b ir d vaizdą. Raidžių keitimai dėl šios priežasties, žinoma, nėra disgrafijos požymis. Tik įsitikinus, kad mokinys negeba skirti vieną nuo kito atitinkamus garsus ( kuriuos žymi painiojamos raidės) sakytiniame kalbėjime iš klausos, galima jį laikyti disgrafiku.

Kalbėjimui vystantis normaliai, 5-6 metų vaiko artikuliacinis aparatas yra visiškai subrendęs tarti taisyklingus gimtosios kalbos garsus. Šiame amžiuje, esant pakankamai išlavėjusiai foneminei klausai, susiformuoja ir apibrėžti gimtosios kalbos foneminiai vaizdiniai.

Tuo tarpu neišsivysčiusio kalbėjimo vaikai net 7 metų amžiaus ir dar vyresni netaisyklingai taria gimtosios kalbos garsus, ir jų sąmonėje nėra susiformavusių tų garsų foneminių vaizdinių.

Netaisyklingas garsų tarimas foneminių vaizdinių neapibrėžtumas kliudo jiems sėkmingai įgyti garsinės analizės įgūdžius.

Vaikas, kurio kalbėjimas plėtojasi normaliai, gramatinius kalbos dėsnius ir formas paprastai įvaldo intuityviai, bendraudamas su aplinkiniais dar ikimokykliniame amžiuje.Kaip tik šito trūksta vaikui, kurio kalbėjimo raida sutrikusi. Skurdus žodynas ir netobula gramatinė sandara neleidžia mokiniui patikrinti rašybos atvejo, parenkant giminiškų žodžių, juos kaitant arba derinant tarpusavyje gramatiniais ryšiais. Dėl to šie vaikai ir negeba sėkmingai taikyti morfologinės rašybos taisykles.

1.2.1. Tarties vaidmuo

Daugelį lietuvių kalbos žodžių rašome taip, kaip juos tariame ir girdime, pvz.: siusti – siųsti (laišką), kurti, kuria, kuria, kūrė, kūryba, kūrikas, apibrėžimas – apybraiža, trys – tris, manęs – mane.Tačiau mokinys nesuklupdamas vadovautis garsais gali tiek, kiek jo tartis artima bendrinei tarčiai arba kiek jis išmano tos tarties normas.

Kaip žinome, lietuvių bendrinė tartis susiformavo vakarų aukštaičių kauniškių šnektos pagrindu. Kitų tarmių bei šnektų atstovai, taip pat ir didesniųjų miestų vaikai kalba tarmiškai ar žargoniškai – nuolat susiduriame su bendrinės tarties normų pažeidimu.juo mokinių tartis labiau skiriasi nuo bendrinės tarties, juo daugiau tarimo ir rašybos klaidų. Į vairių tarmių atstovai ir rašo tarmiškai: kūrmis, myltai, sedėti, kuryba, suvinioti, aštuontas, deina.Tokios kilmės klaidų esti nemaža net tada, kai mokiniai rašo mokytojui diktuojant, dar daugiau jų, kai vadovaujasi vien savo pačių tarimu ir artikuliacija.

Kiekviena tarmė, turinti savitą fonetinę sistemą, yra tarminės kilmės rašybos klaidų šaltinis; neišvengia šios rūšies klaidų ir miesto žargonu kalbą mokiniai. Efektyviausias kelias šalinti tokias rašybos klaidas – mokyti bendrinės tarties, arba ortoepijos.

Lemiamas vaidmuo čia tenka mokytojo tarčiai: išmokyti taisyklingai tarti ir rašyti gali tik tas, kurio tartis taisyklinga, aiški. Tačiau tarties mokymasis, vien sekant mokytojo kalba, dar nepakankamas, o nuolatiniai taisymai ir kartojimai, nors jie per ilgesnį laiką ir duoda šiokių tokių rezultatų, gaišina laiką,trukdo mokiniui rišliai pasakoti ar skaityti, blaško jo dėmesį. Tad koks tarties mokymo būdas efektyvesnis? Pagaliau – ar tarmė tik kliudo mokytis bendrinės kalbos ir jos rašybos? Atsakyti į šiuos klausimus mums padeda šias problemas tyrinėjęs V. Grinaveckis: ,,Iš karto gali pasirodyti, kad daug lengviau mokyti bendrinės kalbos mokinį, neturintį tarmės, tačiau ne visada taip būna. Neturintį tarmės mokinį dažnai sunkiau išmokyti tarties, kirčiavimo ir kitų dalykų. Kad ir labiausiai skirtųsi kuri nors tarmė
bendrinės kalbos, vis dėlto ji turi daug daugiau su ja bendrybių negu skirtybių. Tarmių ir bendrinės kalbos bendrybės yra pamatas bendrinei kalbai ugdyti. Todėl labai gerai pažinti mokinio tarmę ir žinoti, kas joje yra bendra su bendrine kalba ir kas nuo jos skiriasi.tinkamai suprastos ir išaiškintos tarmės skirtybės gali padėti išmokti tuos bendrinės kalbos dalykus, kurie nuo tarmės skiriasi.’’

Daugelio tarminių klaidų mokiniai gali išvengti, tik žinodami savo tarmės ir literatūrinės tarties atitikmenis. Jie atskleidžiami lyginant duotųjų pavyzdžių bendrinį tarminį tarimą, išskiriant ir supriešinant skirtingai tariamus garsus.

Daugelio tarminių klaidų padeda išvengti fonetikos ir gramatikos žinios. Pavyzdžiui, tose tarmėse, kur mokiniai ilgina mišriųjų dvigarsių pirmąjį sandą ir dėl to parašo kūrmis, tyltas, pyrmas, taisyklingo šių dvigarsių tarimo ir rašybos padeda išmokti fonetikos žinios apie mišriųjų dvigarsių sudėtį, o kai kuriais atvejais – ir pačių mokytojų bei mokinių sudarytieji apibendrinimai.

Kaip dirbti, kai klasėse yra ir įvairių tarmių atstovų, ir miesto žargonu kalbančių vaikų? Tokiose ,,mišriose” klasėse tarties ir nuo jos priklausančios rašybos klaidos labai įvairios. Pasiremdami A. Pakerio darbais, bendrinės tarties mokymo problemą galime spręsti taip:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2429 žodžiai iš 8052 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.