Tarptautinė viešoji teisė
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė viešoji teisė

1121314151

TARPTAUTINĖ VIEŠOJI TEISĖ

TT specifika

· Paskirtis kaip ir nacionalinės teisės – reguliacinė (reguliacinė funkcija – reguliuoti tarptautinius santykius);

· Santykių pobūdis:

o Nacionalinėje teisėje – vertikalūs (subordinaciniai);

o Tarptautinėje teisėje – horizontalūs (pars in parem imperium non habet) – reguliuoja santykius tarp lygiaverčių subjektų. Kitokio lygmens santykiai.

TVT reguliuoja tik tuos tarptautinius santykius, kurie yra politinio pobūdžio (valstybėms realizuojant savo suverenias teises).

TT – ypatinga teisės normų sistema ir tos teisės normos reguliuoja valstybių ir kitų TT subjektų tarptautinius santykius, atsirandančius jiems įgyvendinant ir derinant politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias kitas funkcijas (viešojo pobūdžio).

· Ypatinga teisės normų sistema – nekyla iš vieno valstybės teisės;

· Specialūs subjektai – valstybės ir kiti TT subjektai;

· Santykiai:

o Tarptautiniai;

o Viešojo pobūdžio;

o Atsiranda derinant politinius interesus ir kitas viešojo pobūdžio funkcijas (nes politiniai interesai nėra vienalyčiai – jie susiję su ekonominiais, ideologiniais ir t.t.).

G. Bentham (1970 m.) – pirmą kartą pavartojo TT sąvoką („Įvadas į moralės ir įstatymų leidybos principus). Sąvoka iš romėnų teisės – ius gentium (bet ten buvo tik civilinės teisės prasme).

TT tiksliai neatspindi šios teisės turinio – nes čia santykiai ne tarp tautų, o tarp valstybių arba tarptautinių organizacijų.

Istorija

1. Klasikinė TT – nuo teisės, reglamentuojančios santykius tarp valstybių (XVI a.) iki Pirmoj Pasaulinio karo pabaigos (1918 m.) – suprantama kaip karo ir taikos teisė (Hugo Grocijus).

Principai, susiformavę klasikinėje TT ir kuriuos perėmė šiuolaikinė TT:

· Pagarba valstybė suverenitetui;

· Suvereni valstybių lygybė;

· Nesikišimas į valstybių vidaus reikalus;

· Pacta sund servanda;

· Atvirosios jūros laisvė;

· Diplomatinė neliečiamybė.

2. Pereinamasis laikotarpis – Tautų Sąjunga (1919 m. – 1946 m. [neteko prasmės 1939 m.]). Atsiranda daugelis šiuolaikinės TT bruožų.

3. Šiuolaikinė TT – 1945 m. JT Chartija įkūnija šiuolaikinės teisės principus (seniau – JTO Įstatai).

JTO = SNO (Suvienytųjų Nacijų Organizacija).

Svarbiausi skirtumai taip klasikinės ir šiuolaikinės TT:

· Klasikinė TT yra karo ir taikos teisė, neriboja valstybių teisės kariauti, naudoti jėgą, karas ir taika lygiaverčiai, o šiuolaikinėje TT – jėgos draudimas (1928 m. buvo pasirašyta Paryžiaus taikos sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės, dažnai vadinama pagal US ir F užsienio reikalų ministrų pavardes -> Briand – Kellogg paktas).

· Šiuolaikinė teisė:

o Laisvo tautų apsisprendimo principas;

o Pagarbos –žmogaus teisėms principas;

Šie principai neįsitvirtino iš karto su Tautų Chartija.

· TT subjektų skirtumas:

o Klasikinėje – suverenios valstybės;

o Šiuolaikinėje – tarptautinės organizacijos, suverenios valstybės (subjektų ratas linkęs plėstis).

· Šaltiniai:

o Klasikinėje – tarptautiniai papročiai;

o Šiuolaikinėje – TT paprotinių normų kodifikacija (kodifikuotos universaliose, regioninėse tarptautinėse sutartyse) + Tarptautinių organizacijų rezoliucijos.

Tarptautinė viešoji ir tarptautinė privatinė teisė

TT vartojama siaurąja (TVT) ir plačiąja (TVT + TPT) prasme.

Panašumai:

· Abi jos susijusios su t.t. tarptautinio bendradarbiavimo aspektais;

· Panašūs principai ir institutai, pvz., valstybės suverenitetas ir imunitetas;

· Kai kurie šaltiniai tie patys – tam tikros sutartys, nacionaliniai įstatymai – sutartys svarbios TVT, o sutarčių turinys svarbus TPT, bet taip pat ir TVT, jei, pvz., kelių valstybių įstatymai reglamentuoja tam tikrą dalyką taip pat.

Skirtumai:

· Dalykas:

o TVT – reglamentuoja viešo pobūdžio santykius ir kitas viešas funkcijas įgyvendinant susidarančius santykius;

o TPT – įgyvendinami privataus pobūdžio santykiai (dalykas beveik kaip CT).

· Skirtingi subjektai:

o TVT – valstybė;

o TPT – FA ir JA, kartais ir valstybė (kaip JA);

· TVT nėra nacionalinės teisės dalis, o TPT yra nacionalinės privatinės teisės dalis, kurios normos reguliuoja civilinius, šeimos, darbo ir kitus santykius, bet tie santykiai turi tarptautinį (užsienio) elementą.

LAT Senato 2000 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 28 -> priedas prie to nutarimo: LR teismų praktikos, taikant TT normas, apžvalga.

Tarptautinis elementas:

· Materialioji pusė:

o Viena iš santykio šalių yra užsienio FA ar JA privatiniuose santykiuose;

o Santykio objektas yra užsienyje;

o Juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia teisinis santykis, įvyksta užsienyje;

· Procesinė pusė:

o Šalyje prašoma įvykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą;

o Kai civilinėje byloje reikalingi įrodymai yra užsienyje arba užsienyje reikia atlikti kitus CP veiksmus.

TPT pagrindas – kolizinės normos.

TT specifika

Skirtumai nuo nacionalinės:

· Paskirtis ir prigimtis:

o Reguliuoja santykius tarp suverenių valstybių;

o Nesuteikia jokiam subjektui viršvalstybinės valdžios;

o Nėra grindžiama subordinacijos principu;

o Turi koordinacinį pobūdį, yra decentralizuota ir labiau priklauso
nuo individualių subjektų valios;

TT susiduria su didesniais sunkumais įgyvendinant jos teisės normas ir principus.

Pagrindiniai specifiniai TT bruožai, skiriantys ją nuo nacionalinės teisės:

· Tarptautinėje teisinėje sistemoje (normos + santykiai) įstatymų leidybos valdžios nebuvimas: priimamos reglamentacinės rezoliucijos, nėra valstybėms privalomos, išskyrus, ES ir Afrikoje. JT Saugumo Taryba, jei ji veikia pagal JT Chartijos 7 str., turi teisę priimti privalomo pobūdžio sprendimus.

· Kūrimo ir privalomumo ypatybės – normas kuria patys subjektai valstybių sutikimu, suderinant jų valią dėl teisės normų turinio ir jų privalomumo. Teisėkūros procesas gali vykti ir savaime – praktikoje susiformuojant tarptautiniams papročiams, bet irgi turi būti valia dėl normos turinio (vienoda praktika) ir susitarimas, kad ji yra teisiškai privaloma. Taip pat priimant rezoliucijas – čia svarbiausia turinys, o jei įgyvendina – valia dėl privalomumo.

Kuria tada, kai:

o Įsitikina, kad būtina;

o Yra sutikimas, sutikimo šaltinis – pačių valstybių noras (jei paprotys – opinio iuris).

Nacionalinėje teisėje normų privalomumas – konstitucinės ar kitos teisės normos, suteikiančios valstybės institucijoms įgaliojimus priimti teisės aktus.

· Nėra centrinės vykdomosios valdžios;

· Nėra centrinės privalomos jurisdikcijos teisminės institucijos. JT Tarptautinis Teisingumo Teismas (World Court) , jo jurisdikcija fakultatyvinė – teismas gali spręsti t.t. valstybės ginčą tik tuo atveju, jei abi ginčo šalys sutinka su jo nagrinėjimu teisme. Toks sutikimas gali būti išreikštas: sutartimi (kompromisu), iš anksto (dalyvaujant tarptautinėje sutartyje, pvz., genocido konvencijoje), vienašaliu pareiškimu dėl teismo jurisdikcijos pripažinimo dėl ginčo, kuris kiltų su kt. Valstybe, padariusia analogišką pareiškimą. Sprendimas susideda iš:

o Ar tesimas turi jurisdikciją;

o Sprendimas iš esmės.

Nacionalinėje teisėje teismo jurisdikcija yra privaloma ir nereikia šalių sutikimo.

· Yra specifinis TT normų laikymosi užtikrinimas: pačių subjektų taikomo priemonės – savigalbos priemonės, svarbiausios – atsakomosios priemonės (counter measures) – atsakoma į kitos valstybės teisinių įsipareigojimų nevykdymą. Jų tikslas – nutraukti pažeisimą. Atsakomosios priemonės turi būti proporcingos. Jei tai tik dvišalio susitarimo – represalijos, jei daugiašalio – tarptautinės sankcijos.

Retorsijos nėra teisės normų užtikrinimo būdas – tai tiesiog nedraugiški veiksmai kitos valstybės atžvilgiu.

· Tarptautinės teisės specifiniai šaltiniai.

· Specifiniai subjektai.

Šaltiniai

Nėra šaltinių hierarchijos, analogiškos nacionalinei teisei.

Šaltinis – teisės normų išraiškos forma. Jie kitokie, nes jie sukuriami sutartine forma.

Pavyzdinis sąrašas nustatytas:

JT TTT Statutas (JT Chartijos sudėtinė dalis) 38 str.

· Tarptautinės sutartys (konvencijos);

· Tarptautiniai papročiai;

· Bendrieji teisės principai;

· Teismų ir arbitražų sprendimai (teismų praktika);

· Doktrina;

· Tarptautinių organizacijų rezoliucijos;

· Valstybių vienašaliai aktai ir įstatymai (nacionalinė teisė);

Šaltiniai:

Pagrindiniai – patys nustato TT normas.

Pagalbiniai – padeda išsiaiškinti egzistuojančių normų turinį.

· Tarptautinės sutartys (konvencijos) – tarptautinio pobūdžio tarptautiniai susitarimai, sudaryti raštu tarp tarptautinės teisės subjektų ir reguliuojami tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, kiek dokumentų sudaro tokį susitarimą ir koks yra jo pavadinimas. Jų tikslas – siekti TT normų reguliavimo rezultato: tarptautinės teisės ar pareigos nustatymo. Naudojamos tik tarptautinės normos. Didžiausią reikšmę turi universalios.

Rūšys:

o Dvišalės – tarp dviejų;

o Daugiašalės – 3 ir daugiau, bet reikšmingiausios:

§ Universalios – kur gali dalyvauti visos pasaulio valstybės, pvz., dauguma JT konvencijų;

§ Regioninės – tam tikro regiono valstybės.

Lokalinės ir dvišalės turi mažiausią reikšmę.

· Tarptautiniai papročiai – bendra elgesio praktika, pripažinta teisės norma. Pradedant Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byla TTT sako, kad papročiui būdingi 2 sudėtiniai elementai:

o Objektyvusis – bendra elgesio praktika, praktikoje susiformavusi elgesio taisyklė, turi būti praktikos vieningumas ir svarbus laiko elementas – turi trukti tam tikrą laiką;

o Subjektyvusis – turi būti pripažinta kaip teisiškai privaloma – opinio iuris (sive necessitatis).

Daugelis tarptautinės teisės normų atsirado kaip papročiai ir paskui buvo kodifikuotos.

Kaip įrodyti, kad egzistuoja paprotys?

o Tarptautinių papročių kodifikavimas;

o Teismų ir arbitražų sprendimai – TTT savo sprendimuose dažniausiai konstatuoja, kad tam tikra teisės norma yra paprotinė arba kad nėra paprotinė. 1986 m. TTT Nikaragva v. USA „Karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš ją, byla“. JT Chartija išreiškia kartu ir paprotinės teisės normas jėgos nenaudojimo srityje, bet kartu aiškina savigynos teisę, kurios nėra Chartijoje.

o Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – TTT nurodo į JT 1970 m. deklaraciją, nes ji buvo priimta konsensusu, be balsavimo.

o Pagalbiniai šaltiniai.

Rūšys:

Universalūs – bendroji TT.

Regioniniai.

Paprotinė

teisė turi platesnę veikimo sferą, nes ji privaloma visiems, o tarptautinės sutartys formaliai privalomos tik sutarčių dalyvėms.

TTT Nikaragva v. USA: Sutartinės ir paprotinės teisės normų reglamentavimo sfera ne visada sutampa.

· Bendrieji teisės principai – civilizuotų tautų pripažinti bendrieji teisės principai. Tai teisės principai, bendri ir tarptautinei, ir nacionalinei teisei, išreiškiantys pagrindines teisės idėjas.

Pagrindiniai TT principai – tik TT būdingi.

Kildinami iš romėnų teisės. Padeda įveikti teisės spragas, plėtoti teisės normas.

§ Teisingumo principas – ex iniuria ius non oritur -iš neteisės, teisė nekyla. Konkretų pavidalą įgavo tik 1970 m., nors gyvavo ir anksčiau.

§ Lex posteriori derogat priori;

§ Lex specialis derogat lex generalis.

· Teismų ir arbitražų sprendimai (teismų praktika) – formaliai privalomos tik konkrečios bylos šalims. Didžiausią reikšmę turi TTT sprendimai, konsultacinės išvados.

Svarbu TT normoms nustatyti ir jų turiniui išaiškinti.

Kitų teismų sprendimai svarbūs regioninei teisei.

Nacionalinių teismų sprendimai turi mažesnę reikšmę, pvz., dėl imunitetų.

· Doktrina – daugiau reikšmės klasikinėje TT. Dabar jos reikšmė gerokai sumažėjo. TT mokslo žinios, pateikiamos įvairių tautų labiausiai kvalifikuotų šių srities specialistų

Autoritetingiausias šaltinis – JT Tarptautinės teisės komisijos (JT generalinės asamblėjos pagalbinė institucija, kurios paskirtis – TT kodifikacija ir pažangi plėtra). Sudaroma iš 34 TT specialistų. Rengia projektus ir pan. Kiekvienais metais – ataskaita.

TTT taiko:

· 2001 m. JT teisės komisijos aprobuotą “Valstybių atsakomybės už TT pažeidimus straipsnių projektą” su komentaru.

· Nustato, kas konkrečiai norima pasakyti konkrečiu konvencijos straipsniu, todėl remiamasi komentarais.

· Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – rekomendacinio pobūdžio, dažniausiai teisės taikymo aktai, o ne teisės kūrimo aktai. Privalomus priima:

· Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija;

· Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga;

Reikšmingos:

· (ypač JT GA) gali išreikšti galiojančias paprotines teisės normas, pvz., 1970 m. TT principų deklaracija.

· Atspindi TT normų raidos tendencijas (ET MK ir PA), TDO rekomendacijos;

· Patvirtintas tarptautinės sutarties tekstas. 1946 m. JT GA priėmė rezoliuciją, kuria patvirtino konvenciją “Dėl privilegijų ir imunitetų” ir patvirtino nuostatą, kad nei viena tarptautinė organizacija negali turėti daugiau privilegijų ar imunitetų nei JT.

· Vienašaliai aktai –

· TT subjektų (valstybių) individualios valios aktai – pareiškimai, protestai, notos ir pan., kuriais prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai (tuomet pagrindinis šaltinis) arba išreiškiama nuomonė dėl aktualių TT klausimų (pagalbinis šaltinis);

1991 m. kovo 12 d. LR AT / Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą “Dėl LR prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos” ir įsipareigojo laikytis 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatų. Deklaracija kodifikuoja tarptautinės paprotinės teisės normas.

· Nacionalinius įstatymus, turinčius reikšmės TT, pvz., Diplomatinės tarnybos įstatymas arba 2000 m. birželio 13 d. LR įstatymas Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo (formuluojama ir pagrindžiama pretenzija) – vienašalis aktas.

Subjektai

Nacionalinė teisė – tam tikrų valstybės ar jos jurisdikcijai priklausančių FA ir JA santykius reguliuoja. Pagrindinis subjektas- žmogus.

Tarptautinė teisė – t.y., santykiai tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų. Pagrindinis subjektas – valstybė. Jei žmogaus subjektiškumas pripažįstamas, tai tik labai konkrečiose srityse.

1949 m. TTT priėmė konsultacinę išvadą dėl žalos JT tarnybai atlyginimo (Reparations for Injuries Case). Grafas Bernadotas buvo pasiųstas į Palestiną. Ten nužudytas – kas gali reikalauti žalos? Švedija, kurios pilietis jis yra ar JT, kurių interesus atstovavo? (nuspręsta, kad JT).

TT subjektas – darinys (entity), galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, bei galintis ginti savo teises ir pareigas, pareikšdamas tarptautines pretenzijas. Tai teisnumas ir veiksnumas. Jis neturi reikšmės, nes atsiranda vienu metu, išskyrus tam tikrus atvejus, Pvz., okupacija – teises ir pareigas išlaiko, bet jų įgyvendinti negali.

TT subjektai:

· Valstybės;

· TO;

· Dėl nepriklausomybės kovojančios tautos – Nacionalinio išsivadavimo judėjimas;

· Specifiniai valstybinio pobūdžio vienetai;

· FA ir JA

Kartais galima išskirti ir daugiau (tautinės mažumos ir pan.).

Valstybė.

Teritorija, gyventojai, valdžia. Skiriamasis požymis – suverenitetas ir nepriklausomybė. Suverenitetas – viršenybė valstybės teritorijos viduje ir nepriklausomumas užsienio santykiuose.

Valstybės tarpusavyje yra lygiateisės ir nepavaldžios viena kitai. Teisnumo apimtis yra didžiausia iš visų TT subjektų. Suvereniteto dėka subjektiškumas nėra ribotas ir gali įgyti visas teises ir pareigas, kurios yra TT.

Tauta, kovojanti dėl nepriklausomybės.

Nėra suverenumo.

TO.

400 tarpvyriausybinių organizacijų, išskyrus Raudonąjį Kryžių. Jos nėra suverenios.

Tarptautinė organizacija – valstybių susivienijimas, įsteigtas tarptautine sutartimi ar kitu
tarptautinės teisės aktu ir tarnaujantis bendriems tų valstybių tikslams siekti, turintis savo struktūrą ir atskirą nuo steigėjų tam tikrą subjektiškumą.

Tai išvestinis subjektas, todėl negali turėti daugiau teisių nei suteikia jo steigėjai. Nėra aukščiau valstybių.

TO teisnumas yra ribotas – negali įgyti visų teisių ir pareigų, o subjektiškumas priklauso nuo tikslų, kuriuos iškėlė steigėjai. Įgyja tik tiek ir tik tokių teisių ir pareigų, keik reikia jos tikslus įgyvendinti.

Tauta, kovojanti dėl nepriklausomybės.

Kurdai, čečėnai, palestiniečiai ir pan.

UNPO (unrepresented people organisation) įsikūrusi Hagoje – gina tas tautas, kurios nėra atstovaujamos JT.

Reikai, kad kovos tikslingumą pripažintų tarptautinė bendrija.

Kovojanti tauta turi turėti ją atstovaujančią instituciją.

Šiuo metu viena tauta – Palestina. Visi pripažįsta jos autonominius vienetus ir ji turi stebėtojo teises JT.

Dar viena – Sacharos arabų demokratinė respublika –Afrikos sąjungos nariai (Marokas nėra AS narys, nes jie yra okupavę SADR ir dėl to nusprendė nedalyvauti).

Specifiniai valstybinio pobūdžio vienetai.

Turi sui generis teises. Tai tam tikri vienetai, kurie dėl išorinių ar kitų specifinių priežasčių pripažįstami TT subjektai, pvz.,

· Maltos ordinas;

· Šventasis sostas (the Holy See) – suverenus iš prigimties, nepavaldus jokios valstybės valdžiai, savo suverenitetą gavo iš bažnytinės teisės. 1929 m. Laterano sutartis – galutinai sureguliuoti santykiai tarp Italijos ir Šventojo sosto. Viešosios valdžios funkcijos yra deleguotos Italijai.

FA ir JA.

Negali sudarinėti tarptautinių sutarčių (viešosios teisės prasme). Jeigu galėjimas kurti TT normas nebūtų TT subjekto požymiu, galėtume juos pripažinti TT subjektu.

FA.

Žmogaus teisės, humanitarinė teisė – gali naudotis šiomis normomis (turėti įsipareigojimus ir gali ginti savo teises pareikšdami pretenzijas tarptautiniams teismams). Taip pat gali būti ir jų atsakomybė. TT apibrėžia pavojingiausias tarptautinei bendrijai veikas ir sukuria normas bei institucijas, kurios gali juos bausti.

JA.

Investicijų apsaugos priemonės, gali pasinaudoti arbitražų institucijomis (tarptautinė ekonominė teisė).

Nepripažįsta kai kurios teorijos, nes nors ir gali naudotis tam tikromis teisėmis, bet tik per valstybių prisiimtų įsipareigojimų prizmę. Nes valstybės yra įpareigotos laiduoti tam tikras teises, o jei nelaiduoja, tada gali ginti.

TT santykis su morale ir politika

Tradiciškai išskiriamos dvi doktrinos:

· Prigimtinės teisės mokykla;

· Teisinis pozityvizmas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2656 žodžiai iš 8851 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.