Tarptautinės teisės samprata sistema ir ypatybės
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės teisės samprata sistema ir ypatybės

1121314151

Turinys

Įvadas 2

1. Tarptautinės teisės samprata 3

1.1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorija 3

1.2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos 4

1.3. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimas 5

2. Tarptautinės teisės sistema 6

2.1. Bendroji ir partikuliarinė tarptautinė teisė 6

2.2. Bendroji ir specialioji dalys, jus cogens normos 7

3. Tarptautinės teisės ypatybės 9

3.1.Teisės normų kūrimo būdas arba įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimas 9

3.2.Tarptautinės teisės reguliavimo objektas, metodas ir teisinių santykių subjektai 10

3.3.Teisės normų sistema arba šaltinių ypatybės 11

3.4. Centralizuotos vykdomosios valdžios ir bendrosios kompetencijos ginčų sprendimo institucijos nebuvimas 12

3.5. Teisės normų laikymosi užtikrinimo priemonės 13

4. Tarptautinės teisės aktų įtaka Lietuvos Respublikos teisės sistemai 15

5. Išvados 16

6. Cituojamos literatūros ir šaltinių sąrašas 17



Įvadas

Temos aktualumas ir naujumas. Tarptautinės teisės vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje didėja. Žlugus komunistinei sistemai, baigėsi izoliacija, ir kiekvienos valstybės, ypač mažos, interesai ir saugumas dabar yra tiesiogiai susiję su kitų valstybių interesais ir saugumu. Tai ypač aktualu Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Šiai tarptautinei bendrijai gyvuoti taip pat būtinos normos, kuriomis įtvirtinami ir saugomi jos pagrindai bei reglamentuojami bendrijos narių santykiai. Tokios normos ir sudaro šiuolaikinę tarptautinę viešąją teisę.

Šio darbo objektas – tarptautinės teisės samprata, sistema ir ypatybės.

Šio darbo tikslas – studijuojant tarptautinės teisės sampratos, sistemos ir ypatybių temą atskleisti naujas tarptautinės teisės tendencijas šiuolaikiniame pasaulyje.

Tarptautinėje teisėje nėra vieningo teisės normų kūrėjo, o teisės normos kuriamos valstybių susitarimu. Valstybės, suinteresuotos, kad kuri nors elgesio taisyklė būtų įtvirtinta kaip teisiškai privaloma norma, siekia abipusių nuolaidų būdu derinant valstybių valią pasiekti susitarimą ir įtvirtinti jį kaip tarptautinį paprotį ar tarptautinę sutartį. Taigi tarptautinės teisės pagrindinis šaltinis yra tarptautinis paprotys ir tarptautinė sutartis, skirtingai nei nacionalinės teisės sistemose.

Šio darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti tarptautinės teisės sampratą .

2. Išstudijuoti tarptautinės teisės sistemą.

3. Išanalizuoti tarptautinės teisės normų kūrimo ir užtikrinimo ypatybes.

4. Apžvelgti tarptautinės teisės įtaką Lietuvos Respublikos teisės sistemai.

Darbo metodai. Darbas atliktas taikant loginį, dokumento analizės, kitus metodus.

Lygindama nacionalinę teisę su tarptautine teise, bandau išsiaiškinti tarptautinės teisės ypatybes. Oficialių dokumentų analizės metodu analizavau Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą, tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo taisykles.

Informacijos šaltinių apžvalga. Turėdama tikslą išanalizuoti tarptautinės teisės sampratą, sistemą ir ypatybes šiame kontroliniame darbe remiausi įvairiais informaciniais šaltiniais: oficialiais teisės aktais, moksline literatūra, internetu, V.Vadapalo, M.Akehurst, H.Kelsen ir kitų tarptautinės teisės specialistų teiginiais, apmąstymais susijusiais su tarptautinės viešosios teisės dalyku.

1. Tarptautinės teisės samprata

1.1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorijaJokia visuomenė negalėtų egzistuoti neturėdama elgesio taisyklių, padedančių suderinti tos visuomenės narių interesus ir užtikrinančių bendrų visuomenės interesų apsaugą. Atsiradus visuomenei iškilo poreikis reglamentuoti visuomenės narių santykius, atsiradus valstybėms – valstybių santykius. Be abejo, pati tarptautinė teisė atsirado gerokai anksčiau negu imtas vartoti šiuo metu įprastas jos pavadinimas.

„Pirmasis terminą tarptautinė teisė (international law) pavartojo anglų filosofas Jeremy Bentham 1870 metais savo knygoje „ Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus“, lygindamas tarptautinę teisę su „nacionaline teise“(national law), kurią dar vadino „vietine teise“(municipal law). Tačiau iš esmės jis atgaivino terminą “ius gentium”(teisė tarp tautų), kurį teisininkas ir teologas domininkonas Francisco de Vitoria (1480-1546) naudojo savo knygoje Relectiones theologicae“.

Tačiau “ius gentium” romėnų teisėje reiškė normas, reguliuojančias Romos piliečių santykius su ne piliečiais, taip pat pastarųjų santykius Romos mieste, tačiau ne santykius tarp valstybių. Ilgainiui terminas ius gentium reiškė taip pat santykius tarp tautų ir buvo modifikuotas į “ius inter gentes” ir toks buvo naudojamas iki pat XX a., kol neįsigalėjo “tarptautinė teisė”.

Sąvoka tarptautine teisė lyg ir turėtų reikšti, kad ši teisė reguliuoja santykius tarp tautų, bet iš tikrųjų ji reglamentuoja ne tautų, o valstybių ir kai kurių kitų subjektų santykius. Todėl teisės moksle ne kartą buvo siūlomi kiti pavadinimai – „valstybių teisė“(E.Kantas), „ valstybių išorinė teisė“ ar
„tarpvalstybinė teisė“( (Hegelis ir Holcendorfas). Šie terminai buvo pernelyg riboti, nes tam tikrais atvejais tarptautiniuose santykiuose gali dalyvauti tiesiogiai tautos, kovojančios už nepriklausomybę. Dėl šių priežasčių nei vienas iš minėtų terminų ir neprigijo.

Tarptautinės teisės, kaip objektyviai egzistuojančios teisės, normų visumos samprata išplaukė taip pat iš visuotinio įsitikinimo, jog yra reikalinga tarpusavio interesais ir taisyklėmis susisaisčiusi tarptautinė bendrija, o ne izoliuotų valstybių anarchiška visuma. Kaip rašė Charles de Visscher „Jokia visuomenė neturi teisinio pagrindo be žmonių tikėjimo jos būtinumu.“

Jau viduramžiais tarp valstybių ėmė formuotis ir atsirado atitinkamos tarptautinės teisės normos. Ilgainiui šių normų turinys kito, todėl pagrindiniams tarptautinės teisės istorijos etapams nusakyti kartais vartojami terminai „klasikinė tarptautinė teisė „ ir „šiuolaikinė tarptautinė teisė“.

1.2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos

Klasikinei tarptautinei teisei pagrindus padėjo olandas Hugo Grocijus. Jis išleido 3 tarptautinės teisės knygas – “Karo ir taikos teisė”. Padėjo pagrindus tarptautinei jūrų teisei. Laikomas tarptautinės teisės tėvu. „Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 metais ar bent iki 1928 metų, kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo (Paryžiaus Paktas arba Briano-Kelogo Paktas)“.

Klasikinė tarptautinė teisė vystėsi iki antrojo pasaulinio karo, o po karo prasidėjo šiuolaikinės tarptautinės teisės vystymosi periodas. Klasikinės tarptautinės teisės principai: kaip valstybių suvereniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus principas tebelieka tarptautinės teisės principais iki šiol, nors jų taikymas yra pasikeitęs.

Klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė yra sąvokos, turinčios savo konkrečią prasmę tarptautinės teisės moksle ir praktikoje. „Teisininkas tarptautininkas sakydamas „šiuolaikinė tarptautinė teisė“ turi omenyje principus ir normas apimančias, draudimą tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir grasinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, o taip pat tokias naujas tarptautinės teisės šakas, kaip kosmoso teisė, tarptautinė teisinė gamtos apsauga, tarptautinė vystymosi teisė, bei naujas kategorijas – išimtinė ekonominė zona, jūros dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir pan.“.

Terminas “šiuolaikinė teisė” turi būti siejamas ne su laiko faktoriumi, o su kokybiniais pasikeitimais, paveikusiais tarptautinę teisę:

 šiuolaikinė tarptautinė teisė – taikos ir saugumo teisė;

 labai išaugo tarptautinių organizacijų vaidmuo: Jungtinių Tautų Organizacija (toliau

– JTO), Europos Sąjunga, Europos Taryba, specializuotos Jungtinių Tautų organizacijos (16), Pasaulinė sveikatos organizacija, Civilinės aviacijos organizacija ir t.t.;

 šiuolaikinė tarptautinė teisė ypač rūpinasi žmogaus teisėmis. Jos dėka individas iš

dalies tampa tarptautinės teisės subjektu.

Šiuo metu terminas tarptautinė teisė (kaip tautų teisė) taip pat neatspindi visų santykių įvairovės, ypač plečiantis subjektų ratui. Pats žodis “tarptautinė” neatspindi visų pokyčių tarptautinėje teisėje, įvykusių pastaraisiais 50 metų. Šis žodis žymi klasikinę tarptautinę teisę, kuri buvo kuriama ir reguliavo santykius tarp tautų, tarp valstybių. Tad terminas “tarptautinė teisė” nėra tikslus. Tiksliau būtų “tarptautinės bendruomenės (bendrijos) teisė”.

Įvairūs autoriai skirtingai aiškina tarptautinės viešosios teisės sampratą ir apibrėžimą.

1.3. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimas Pats paprasčiausias klasikiniu laikytas tarptautinės teisės apibrėžimas – normų, reguliuojančių santykius tarp valstybių (tautų) sistema. Šis apibrėžimas seniai nebeatitinka išsiplėtusio subjektų rato.

Kituose apibrėžimuose neretai pabrėžiama sutartinė ir paprotinė normų kilmė, taip pat akcentuojama, kad tarptautinės teisės reguliuoja santykius pirmiausia tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų.

Norint suvokti, kas yra tarptautinė teisė, reikia suvokti aplinką, kurioje ji veikia. Tai tarptautinė sistema. Santykių ypatumas yra tas, kad jie išeina už vienos valstybės ribų. Pavyzdžiui M.Akehurst, teigia, kad „tarptautinė teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizacijų veiklą bei jų santykius inter se, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais tiek su juridiniais asmenimis“. Šie santykiai yra tarptautinės politikos rezultatas, t. y.atsiranda valstybėms įgyvendinant ir derinat savo politinius bei su jais susijusius ekonominius, socialinius, kultūrinius, humanitarinius ir kitokius interesus.

Tarptautinės teisės normos – valstybių valiu derinimo rezultatas, tarptautinių teisės
veikla. Valstybių valiu derinimas vyksta konsensuso principu. Jų valią lemia: ekonomika, politika, teisinė sąmonė. Klausimai sprendžiami paketais (nuolaida vienam klausimui, kad laimėti kitame klausime). Išsamaus teisių ir pareigų sąrašo neegzistuoja. Pasirašius sutartį, privaloma jos laikytis. Pasirašyti ar ne, tai jau pačio subjekto pasirinkimo teisė.

„Taigi tarptautinė teisę galima apibūdinti kaip ypatingą sistemą teisės normų, kuriomis reguliuojami valstybių ir kitų jos subjektų tarptautiniai santykiai, atsirandantys jiems įgyvendinant ir derinant politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias viešojo pobūdžio funkcijas“.

Dažniausiai „tarptautinės teisės terminas“ vartojamas viešajai tarptautinei teisei nusakyti, nes ji yra ypatinga teisės sistema. Tačiau kartais tarptautinės teisės sąvoka išplečiama ir ji apimą viešąją bei privatinę tarptautinę teisę.Tarptautinė viešoji ir tarptautinė privatinė teisė yra susijusios tam tikrais tarptautinio bendradarbiavimo aspektais: kai kurios tarptautinės sutartys bei nacionaliniai įstatymai yra abiejų teisės sričių šaltiniai. Ir visdėlto dažniausiai “tarptautinės teisės” terminas vartojamas viešajai tarptautinei teisei nusakyti, nes ji yra ypatinga teisės sistema. Tuo tarpu tarptautinė privatinė teisė paprastai tai ir vadinama “privatinė”, siekiant nesupainioti jos, kaip nacionalinės teisės dalies, su įprastu tarptautinės teisės, kaip viešosios teisės samprata.

Bandymas apibrėžti tarptautinę teisę įgavo įvairias išraiškos formas ir paprastai ne vienas tyrinėtojas nagrinėja tarptautinės teisės sistemą ar ypatumus, nepateikdamas apibrėžimo.

2. Tarptautinės teisės sistema

2.1. Bendroji ir partikuliarinė tarptautinė teisė

Teisės sistema – tai teisės vidinė struktūra su tam tikrais diferencijuotais ir kartu priklausomais elementais: teisės šakomis, teisės institutais ir teisės normomis.

Egzistuoja dvi pagrindinės teisės sistemos – nacionalinė ir tarptautinė, kurias lyginant atsiskleidžia viena kitos ypatumai. Tarptautinės teisės sistema – savarankiška specifinė teisės sistema. „Svarbiausius specifinius tarptautinės teisės bruožus, skiriančius ją nuo nacionalinės teisės, lemia tarptautinės teisės prigimtis ir paskirtis. Kadangi tarptautinė teisė pirmiausia reguliuoja suverenių ir lygiateisių valstybių santykius, ji nesuteikia jokiam subjektui viršvalstybinės (viršnacionalinės) valdžios ir nėra grindžiama subordinacijos principais.“.

Todėl tarptautinės teisės sistema yra koordinacinio pobūdžio, decentralizuota ir daug labiau priklausoma nuo individualių subjektų valios. Šia prasme ji kartais laikoma primityvesnes už nacionalinę sistemą ir yra lyginama su pirmykštės bendruomenės teisėtvarka, kur teisės normų kūrimas ir įgyvendinimas visiškai priklausė nuo šios bendruomenės narių galios.

„Taigi nacionalinės ir tarptautinės teisės prigimtis, reguliavimo dalykas, teisėkūros ir teisės normų įgyvendinimo procesas iš esmės skiriasi. Todėl būtų neteisinga prilyginti tarptautinę teisę nacionalinės teisės šakoms (konstitucinei, administracinei, civilinei ir kitoms) ir nagrinėti ją kaip vienos teisės sistemos dalį, kartu gretinant su kitomis teisės šakomis. Dėl minėtų ypatybių tarptautinė teisė negali būti nacionalinės teisės dalis (ar jos šaka) ir yra ypatinga teisės sistema.”.

Tarptautinės teisės sistema yra jos vidinė struktūra. Ją galima nagrinėti keliais požiūriais. Ji gali būtu nagrinėjama kaip: tarptautinių santykių reguliatorius arba mokslo sistema.

Pirmiausia galima išskirti bendrąją ir partikuliarinę tarptautinę teisę. „Bendrąją tarptautinę teisę sudaro visuotinai pripažįstamos ir visus tarptautinės teisės subjektus įpareigojančios normos, įtvirtintos universaliais papročiais ar universaliomis tarptautinėmis sutartimis (todėl bendroji tarptautinė teisė dar gali būti vadinama universaliąja). Partikuliarinė tarptautinė teisė įpareigoja ne visas, o tik tam tikrą valstybių skaičių. Ji gali būti regioninė (pvz., ESBO principai ar regioninės žmogaus teisių apsaugos sistemos) arba lokalinė (kelių valstybių sudarytos tarptautinės sutartys).“

Be to terminas, „partikuliarinė tarptautinė teisė“ yra naudojamas apibrėžti taisyklėms, privalomoms santykiuose tarp kelių valstybių, paprastai dar vadinamos „tarptautiniu mandagumu“.

Tarptautinės teisės sistema taip pat gali būti skirstoma į bendrąją ir specialiąją dalis.

2.2. Bendroji ir specialioji dalys, jus cogens normos

Bendrajai tarptautinės teisės daliai priskiriamos tos normos, kurios gali būti taikomos visose tarptautinių santykių srityse.

Bendrąją dalį sudaro šie institutai ir šakos:

1) pagrindiniai tarptautinės teisės principai (dauguma kodifikuoti 1970 m. JT Generali-

nės Asamblėjos Tarptautinės teisės principų deklaracijoje);

2) tarptautinės teisės subjektų padėties institutas, apimantis pripažinimą ir valstybių

teisių perėmimą (1978 m. ir 1983 m. Vienos konvencijos );

3) žmogaus teisių institutas (Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentai);

4) tarptautinių sutarčių teisė (
1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių);

5) tarptautinės teisinės atsakomybės institutas (2001m. JT Tarptautinės teisės komisija).

Specialiąją tarptautinės teisės dalį sudaro tos normos, kurios yra taikomos tik tam tikrose tarptautinių santykių srityse.

Specialiajai daliai priklauso šios tarptautinės teisės šakos:

1) diplomatinė ir konsulinė teisė (1961 m ir 1963 m. Vienos konvencijos);

2) tarptautinių organizacijų teisė (1946 m. konvencija dėl JT privilegijų ir imunitetų);

3) tarptautinė humanitarinė teisė(1949 m.Ženevos konvencija dėl karo aukų apsaugos);

4) tarptautinė baudžiamoji teisė (1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo teismo Romos

Statutas);

5) tarptautinė ekonominė teisė (1947 m. Generalinis susitarimas dėl tarifų, prekybos);

6) tarptautinė jūrų teisė (1982 m. JT Jūrų teisės konvencija);

7) tarptautinė oro teisė (1944 m. Čikagos konvencija dėl tarptautinės civilinės aviacijos);

8) tarptautinės kosmoso teisė, tarptautinė ekologinė teisė ir t.t.

„Pastaraisiais metais tarptautinėje teisėje pokyčių būta iš tiesų daug. Jie lietė svarbius

tarptautinės teisės institutus ir šakas: valstybių teisių perėmimą, tautų apsisprendimo teisę, valstybės teritoriją bei kitas erdves, žmogaus teises ir kt.“.

Bendroji ir specialioji tarptautinės teisės dalys jungia smulkesnius elementus – teisės institutus. Jie reglamentuoja susijusius giminingus santykius. Pvz., jūrų teisės institutai: vidaus vandenų, gretutinės jūros, atvirosios jūros institutas, kontinentinio šelfo institutas ir t.t. Pats institutas susideda dar iš smulkesnių elementų – tarptautinės teisės normų, pvz., regioninės tarptautinės normos (Europos Sąjungos).

Bendroji tarptautinė teisė – tai daugiašalės universalios sutartys, universalūs papročiai, ius cogens normos. „Nors tarptautinės teisės normos neturi tokios hierarchijos kaip nacionalinės teisės normos, vis dėlto šiuolaikinė tarptautinė teisė turi ypatingą normų kategoriją, vaidinamą jus cogens. Šių normų turinys pirmą kartą buvo suformuluotas 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 53 straipsnyje: jus cogens norma – tai bendrosios tarptautinės teisės imperatyvioji norma, kurią visa tarptautinė valstybių bendrija pripažįsta kaip normą, nuo kurios neleidžiama nukrypti, ir kuri gali būti pakeista tik paskesne tokio pat pobūdžio norma.“.

Yra nurodytos tokios jus cogens normos:

 jėgos nenaudojimo principas (agresijos draudimas;

 laisvo tautų apsisprendimo teisė ( kolonializmo ar kitokio užsienio viešpatavimo

draudimas);

 pagrindinės žmonių teisės ir laisvės (genocido, kankinimų, rasinės ir kitokios

diskriminacijos, piratavimo, vergovės ir prekybos žmonėmis draudimas);

 humanitarinės teisės principai (karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai draudimas).

Jus cogens normų pažeidimai laikomi sunkiausiais tarptautinės teisės pažeidimais ir visa tarptautinė bendrija laikoma nukentėjusia ir gali imtis veiksmų teisėtumui atkurti. „Sutartis, prieštaraujanti jus cogens normoms yra niekinė,dėl to, kad tam tikros vertybės(ir atitinkamai šias vertybes įtvirtinančios normos) pripažįstamos viršesnėmis už visas kitas ir jokia sutartis negali į jas kėsintis.“.

Draudžiamos ir atsakomosios priemonės, kuriomis būtų nesilaikoma įsipareigojimų pagal šias normas.

Bendroji tarptautinė teisė taip pat sietina su terminu erga omnes įsipareigojimai, t.y. įsipareigojimai visų atžvilgiu, visai tarptautinei bendrijai, priešpastatant juos įsipareigojimams, sukurtiems dvišaliuose santykiuose. Erga omnes pareigos yra susijusios su užtikrinimu tų tarptautinės teisės normų, kurių pažeidimas laikomas visų tarptautinės bendrijos narių interesų pažeidimu (o ne tik tiesiogiai nukentėjusios valstybės interesų).

Valstybės yra laisvos pasirašyti ar ne atskirą sutartį, tačiau jos negali paneigti bendrųjų tarptautinės teisės normų egzistavimo – kaip objektyviai egzistuojančios tarptautinės teisės normų sistemos. Pastarosios yra privalomos visiems tarptautinės teisės subjektams nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų dalyvavimo, tiesioginio sutikimo jų laikytis išreiškimo (pvz., jėgos nenaudojimo normos). Tai išplaukia iš objektyvaus tarptautinės visuomenės harmoningo egzistavimo poreikio.

Tarptautinė teisė turi daugybę specifinių ypatumų, skiriančių ją nuo nacionalinių teisinių sistemų, susijusių su šiuolaikinės valstybės ir jos aparato egzistavimu.

3. Tarptautinės teisės ypatybės

3.1.Teisės normų kūrimo būdas arba įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimasNacionalinėje teisėje normas kuria tautą atstovaujanti institucija (parlamentas), leidžiantis aukščiausios teisinės galios aktus – įstatymus.

Tarptautinėje teisinėje sistemoje nėra įstatymų leidybos institucijos. Tarptautinės teisės normos nekuriamos įstatymų leidimo būdu.

„ Tarptautinės organizacijos (pirmiausia Jungtinės Tautos) neatlieka įstatymų leidybos funkcijų ir paprastai nepriima privalomų valstybėms narėms sprendimų (pvz., Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priima rekomendacinio pobūdžio rezoliucijas tarptautinio
bendradarbiavimo klausimais).“.

Galimos tik labai retos išimtys (pvz., Europos Sąjungos institucijos gali priimti privalomus teisės aktus, bet tik tais klausimais, kuriuos valstybės narės paskyrė spręsti Europos Sąjungai, be to, šie teisės aktai bus privalomi tik šalims narėms).

Tarptautinės normos išreiškia suderintą subjektų valią:

a) dėl teisės normos egzistavimo,

b) dėl jos įpareigojančio pobūdžio.

Niekas negali priversti valstybės sudaryti tarptautinę sutartį. Esant skirtingiems interesams, prieštaravimus būtina derinti, deja, tai dažnai neefektyvus procesas, ilgas ir brangiai kainuojantis. Tai neretai lemia tarptautinės teisės neuniversalumą ir neefektyvumą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2984 žodžiai iš 5931 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.