Tarptautinės teisės samprata sistema ir ypatybės
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės teisės samprata sistema ir ypatybės

Turinys

Įvadas 2

1. Tarptautinės teisės samprata 3

1.1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorija 3

1.2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos 4

1.3. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimas 5

2. Tarptautinės teisės sistema 6

2.1. Bendroji ir partikuliarinė tarptautinė teisė 6

2.2. Bendroji ir specialioji dalys, jus cogens normos 7

3. Tarptautinės teisės ypatybės 9

3.1.Teisės normų kūrimo būdas arba įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimas 9

3.2.Tarptautinės teisės reguliavimo objektas, metodas ir teisinių santykių subjektai 10

3.3.Teisės normų sistema arba šaltinių ypatybės 11

3.4. Centralizuotos vykdomosios valdžios ir bendrosios kompetencijos ginčų sprendimo institucijos nebuvimas 12

3.5. Teisės normų laikymosi užtikrinimo priemonės 13

4. Tarptautinės teisės aktų įtaka Lietuvos Respublikos teisės sistemai 15

5. Išvados 16

6. Cituojamos literatūros ir šaltinių sąrašas 17



Įvadas

Temos aktualumas ir naujumas. Tarptautinės teisės vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje didėja. Žlugus komunistinei sistemai, baigėsi izoliacija, ir kiekvienos valstybės, ypač mažos, interesai ir saugumas dabar yra tiesiogiai susiję su kitų valstybių interesais ir saugumu. Tai ypač aktualu Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Šiai tarptautinei bendrijai gyvuoti taip pat būtinos normos, kuriomis įtvirtinami ir saugomi jos pagrindai bei reglamentuojami bendrijos narių santykiai. Tokios normos ir sudaro šiuolaikinę tarptautinę viešąją teisę.

Šio darbo objektas – tarptautinės teisės samprata, sistema ir ypatybės.

Šio darbo tikslas – studijuojant tarptautinės teisės sampratos, sistemos ir ypatybių temą atskleisti naujas tarptautinės teisės tendencijas šiuolaikiniame pasaulyje.

Tarptautinėje teisėje nėra vieningo teisės normų kūrėjo, o teisės normos kuriamos valstybių susitarimu. Valstybės, suinteresuotos, kad kuri nors elgesio taisyklė būtų įtvirtinta kaip teisiškai privaloma norma, siekia abipusių nuolaidų būdu derinant valstybių valią pasiekti susitarimą ir įtvirtinti jį kaip tarptautinį paprotį ar tarptautinę sutartį. Taigi tarptautinės teisės pagrindinis šaltinis yra tarptautinis paprotys ir tarptautinė sutartis, skirtingai nei nacionalinės teisės sistemose.

Šio darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti tarptautinės teisės sampratą .

2. Išstudijuoti tarptautinės teisės sistemą.

3. Išanalizuoti tarptautinės teisės normų kūrimo ir užtikrinimo ypatybes.

4. Apžvelgti tarptautinės teisės įtaką Lietuvos Respublikos teisės sistemai.

Darbo metodai. Darbas atliktas taikant loginį, dokumento analizės, kitus metodus.

Lygindama nacionalinę teisę su tarptautine teise, bandau išsiaiškinti tarptautinės teisės ypatybes. Oficialių dokumentų analizės metodu analizavau Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą, tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo taisykles.

Informacijos šaltinių apžvalga. Turėdama tikslą išanalizuoti tarptautinės teisės sampratą, sistemą ir ypatybes šiame kontroliniame darbe remiausi įvairiais informaciniais šaltiniais: oficialiais teisės aktais, moksline literatūra, internetu, V.Vadapalo, M.Akehurst, H.Kelsen ir kitų tarptautinės teisės specialistų teiginiais, apmąstymais susijusiais su tarptautinės viešosios teisės dalyku.

1. Tarptautinės teisės samprata

1.1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorijaJokia visuomenė negalėtų egzistuoti neturėdama elgesio taisyklių, padedančių suderinti tos visuomenės narių interesus ir užtikrinančių bendrų visuomenės interesų apsaugą. Atsiradus visuomenei iškilo poreikis reglamentuoti visuomenės narių santykius, atsiradus valstybėms – valstybių santykius. Be abejo, pati tarptautinė teisė atsirado gerokai anksčiau negu imtas vartoti šiuo metu įprastas jos pavadinimas.

„Pirmasis terminą tarptautinė teisė (international law) pavartojo anglų filosofas Jeremy Bentham 1870 metais savo knygoje „ Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus“, lygindamas tarptautinę teisę su „nacionaline teise“(national law), kurią dar vadino „vietine teise“(municipal law). Tačiau iš esmės jis atgaivino terminą “ius gentium”(teisė tarp tautų), kurį teisininkas ir teologas domininkonas Francisco de Vitoria (1480-1546) naudojo savo knygoje Relectiones theologicae“.

Tačiau “ius gentium” romėnų teisėje reiškė normas, reguliuojančias Romos piliečių santykius su ne piliečiais, taip pat pastarųjų santykius Romos mieste, tačiau ne santykius tarp valstybių. Ilgainiui terminas ius gentium reiškė taip pat santykius tarp tautų ir buvo modifikuotas į “ius inter gentes” ir toks buvo naudojamas iki pat XX a., kol neįsigalėjo “tarptautinė teisė”.

Sąvoka tarptautine teisė lyg ir turėtų reikšti, kad ši teisė reguliuoja santykius tarp tautų, bet iš tikrųjų ji reglamentuoja ne tautų, o valstybių ir kai kurių kitų subjektų santykius. Todėl teisės moksle ne kartą buvo siūlomi kiti pavadinimai – „valstybių teisė“(E.Kantas), „ valstybių išorinė teisė“ ar
„tarpvalstybinė teisė“( (Hegelis ir Holcendorfas). Šie terminai buvo pernelyg riboti, nes tam tikrais atvejais tarptautiniuose santykiuose gali dalyvauti tiesiogiai tautos, kovojančios už nepriklausomybę. Dėl šių priežasčių nei vienas iš minėtų terminų ir neprigijo.

Tarptautinės teisės, kaip objektyviai egzistuojančios teisės, normų visumos samprata išplaukė taip pat iš visuotinio įsitikinimo, jog yra reikalinga tarpusavio interesais ir taisyklėmis susisaisčiusi tarptautinė bendrija, o ne izoliuotų valstybių anarchiška visuma. Kaip rašė Charles de Visscher „Jokia visuomenė neturi teisinio pagrindo be žmonių tikėjimo jos būtinumu.“

Jau viduramžiais tarp valstybių ėmė formuotis ir atsirado atitinkamos tarptautinės teisės normos. Ilgainiui šių normų turinys kito, todėl pagrindiniams tarptautinės teisės istorijos etapams nusakyti kartais vartojami terminai „klasikinė tarptautinė teisė „ ir „šiuolaikinė tarptautinė teisė“.

1.2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos

Klasikinei tarptautinei teisei pagrindus padėjo olandas Hugo Grocijus. Jis išleido 3 tarptautinės teisės knygas – “Karo ir taikos teisė”. Padėjo pagrindus tarptautinei jūrų teisei. Laikomas tarptautinės teisės tėvu. „Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 metais ar bent iki 1928 metų, kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo (Paryžiaus Paktas arba Briano-Kelogo Paktas)“.

Klasikinė tarptautinė teisė vystėsi iki antrojo pasaulinio karo, o po karo prasidėjo šiuolaikinės tarptautinės teisės vystymosi periodas. Klasikinės tarptautinės teisės principai: kaip valstybių suvereniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus principas tebelieka tarptautinės teisės principais iki šiol, nors jų taikymas yra pasikeitęs.

Klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė yra sąvokos, turinčios savo konkrečią prasmę tarptautinės teisės moksle ir praktikoje. „Teisininkas tarptautininkas sakydamas „šiuolaikinė tarptautinė teisė“ turi omenyje principus ir normas apimančias, draudimą tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir grasinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, o taip pat tokias naujas tarptautinės teisės šakas, kaip kosmoso teisė, tarptautinė teisinė gamtos apsauga, tarptautinė vystymosi teisė, bei naujas kategorijas – išimtinė ekonominė zona, jūros dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir pan.“.

Terminas “šiuolaikinė teisė” turi būti siejamas ne su laiko faktoriumi, o su kokybiniais pasikeitimais, paveikusiais tarptautinę teisę:

 šiuolaikinė tarptautinė teisė – taikos ir saugumo teisė;

 labai išaugo tarptautinių organizacijų vaidmuo: Jungtinių Tautų Organizacija (toliau

– JTO), Europos Sąjunga, Europos Taryba, specializuotos Jungtinių Tautų organizacijos (16), Pasaulinė sveikatos organizacija, Civilinės aviacijos organizacija ir t.t.;

 šiuolaikinė tarptautinė teisė ypač rūpinasi žmogaus teisėmis. Jos dėka individas iš

dalies tampa tarptautinės teisės subjektu.

Šiuo metu terminas tarptautinė teisė (kaip tautų teisė) taip pat neatspindi visų santykių įvairovės, ypač plečiantis subjektų ratui. Pats žodis “tarptautinė” neatspindi visų pokyčių tarptautinėje teisėje, įvykusių pastaraisiais 50 metų. Šis žodis žymi klasikinę tarptautinę teisę, kuri buvo kuriama ir reguliavo santykius tarp tautų, tarp valstybių. Tad terminas “tarptautinė teisė” nėra tikslus. Tiksliau būtų “tarptautinės bendruomenės (bendrijos) teisė”.

Įvairūs autoriai skirtingai aiškina tarptautinės viešosios teisės sampratą ir apibrėžimą.

1.3. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimas Pats paprasčiausias klasikiniu laikytas tarptautinės teisės apibrėžimas – normų, reguliuojančių santykius tarp valstybių (tautų) sistema. Šis apibrėžimas seniai nebeatitinka išsiplėtusio subjektų rato.

Kituose apibrėžimuose neretai pabrėžiama sutartinė ir paprotinė normų kilmė, taip pat akcentuojama, kad tarptautinės teisės reguliuoja santykius pirmiausia tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų.

Norint suvokti, kas yra tarptautinė teisė, reikia suvokti aplinką, kurioje ji veikia. Tai tarptautinė sistema. Santykių ypatumas yra tas, kad jie išeina už vienos valstybės ribų. Pavyzdžiui M.Akehurst, teigia, kad „tarptautinė teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizacijų veiklą bei jų santykius inter se, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais tiek su juridiniais asmenimis“. Šie santykiai yra tarptautinės politikos rezultatas, t. y.atsiranda valstybėms įgyvendinant ir derinat savo politinius bei su jais susijusius ekonominius, socialinius, kultūrinius, humanitarinius ir kitokius interesus.

Tarptautinės teisės normos – valstybių valiu derinimo rezultatas, tarptautinių teisės
veikla. Valstybių valiu derinimas vyksta konsensuso principu. Jų valią lemia: ekonomika, politika, teisinė sąmonė. Klausimai sprendžiami paketais (nuolaida vienam klausimui, kad laimėti kitame klausime). Išsamaus teisių ir pareigų sąrašo neegzistuoja. Pasirašius sutartį, privaloma jos laikytis. Pasirašyti ar ne, tai jau pačio subjekto pasirinkimo teisė.

„Taigi tarptautinė teisę galima apibūdinti kaip ypatingą sistemą teisės normų, kuriomis reguliuojami valstybių ir kitų jos subjektų tarptautiniai santykiai, atsirandantys jiems įgyvendinant ir derinant politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias viešojo pobūdžio funkcijas“.

Dažniausiai „tarptautinės teisės terminas“ vartojamas viešajai tarptautinei teisei nusakyti, nes ji yra ypatinga teisės sistema. Tačiau kartais tarptautinės teisės sąvoka išplečiama ir ji apimą viešąją bei privatinę tarptautinę teisę.Tarptautinė viešoji ir tarptautinė privatinė teisė yra susijusios tam tikrais tarptautinio bendradarbiavimo aspektais: kai kurios tarptautinės sutartys bei nacionaliniai įstatymai yra abiejų teisės sričių šaltiniai. Ir visdėlto dažniausiai “tarptautinės teisės” terminas vartojamas viešajai tarptautinei teisei nusakyti, nes ji yra ypatinga teisės sistema. Tuo tarpu tarptautinė privatinė teisė paprastai tai ir vadinama “privatinė”, siekiant nesupainioti jos, kaip nacionalinės teisės dalies, su įprastu tarptautinės teisės, kaip viešosios teisės samprata.

Bandymas apibrėžti tarptautinę teisę įgavo įvairias išraiškos formas ir paprastai ne vienas tyrinėtojas nagrinėja tarptautinės teisės sistemą ar ypatumus, nepateikdamas apibrėžimo.

2. Tarptautinės teisės sistema

2.1. Bendroji ir partikuliarinė tarptautinė teisė

Teisės sistema – tai teisės vidinė struktūra su tam tikrais diferencijuotais ir kartu priklausomais elementais: teisės šakomis, teisės institutais ir teisės normomis.

Egzistuoja dvi pagrindinės teisės sistemos – nacionalinė ir tarptautinė, kurias lyginant atsiskleidžia viena kitos ypatumai. Tarptautinės teisės sistema – savarankiška specifinė teisės sistema. „Svarbiausius specifinius tarptautinės teisės bruožus, skiriančius ją nuo nacionalinės teisės, lemia tarptautinės teisės prigimtis ir paskirtis. Kadangi tarptautinė teisė pirmiausia reguliuoja suverenių ir lygiateisių valstybių santykius, ji nesuteikia jokiam subjektui viršvalstybinės (viršnacionalinės) valdžios ir nėra grindžiama subordinacijos principais.“.

Todėl tarptautinės teisės sistema yra koordinacinio pobūdžio, decentralizuota ir daug labiau priklausoma nuo individualių subjektų valios. Šia prasme ji kartais laikoma primityvesnes už nacionalinę sistemą ir yra lyginama su pirmykštės bendruomenės teisėtvarka, kur teisės normų kūrimas ir įgyvendinimas visiškai priklausė nuo šios bendruomenės narių galios.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1827 žodžiai iš 5931 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.