Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos principai
5 (100%) 1 vote

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos principai

112131

RAŠTO DARBAS

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos principai

( 25 tema)

Dėst.

Vilnius, 2005

DARBO PLANAS

1. Darbo planas

2. Įžanga

3. Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcija

4. Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos principai.

5. Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos papildomumo principas.

6. Išvados

ĮŽANGA

Tarptautinės teisės ekspertai jau istorija tapusios 1998m. Romos konferencijos, kurios metu buvo priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas, rezultatus prilygina 1945 m. Jungtinių Tautų Chartijos bei 1948m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos- dokumentų, iš esmės paspartinusių tarptautinių santykių raidą,- patvirtinimui. Visiškai priešinga yra JAV pozicija. Šios valstybės užsienio reikalų komiteto, kuris sprendžia tarptautinių sutarčių ratifikavimo klausimus, pirmininkas Dž. Chelmsas Tarptautinį baudžiamąjį teismą pavadino pabaisa, už kurio sunaikinimą atsakomybę turėtų prisiimti JAV . Šios dvi kardinaliai skirtingos nuomonės tik patvirtina nuolatinio Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimo reikšmę visai tarptautinei bendruomenei. Dėl šios priežasties taip pat ir dėl to, kad 2002m. Lietuva ratifikavo Statutą, svarbu bent jau susipažinti su šiuo teismu, teismo jurisdikcija ir jos principais. Toks ir yra mano darbo tikslas.

Šiame rašto darbe bus apžvelgti Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcija ir jos principiai.

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcija

Tarptautinis baudžiamasis teismas (toliau TBT) sukurtas bausti, neabejotinai, tik už pačius pavojingiausius nusikaltimus, keliančius didžiausią grėsmę tarptautinei bendrijai, jos pripažįstamoms vertybėms.

TBT statuto 5 str. pateikia baigtinį nusikaltimų, priklausančių TBT jurisdikcijai, sąrašą:

1. Genocidas.

2. Nusikaltimai žmoniškumui.

3. Karo nusikaltimai.

4. Agresijos nusikaltimas.

Statuto 123 str. suteikia galimybę papildyti sąrašą.

Genocidas. Statute įtvirtintas genocido nusikaltimo apibrėžimas yra tapatus 1948m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį 2 str. pateiktam apibrėžimui: ,,genocidas reiškia bet kurią iš žemiau išvardytų veikų, padaromų turint tikslą iš dalies ar visiškai sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę: a) tokios grupės narių nužudymas; b) sunkių kūno sužalojimų ar protinio sutrikimo tokios grupės nariams sukėlimas; c) išankstinis tyčinis sudarymas kokiai nors grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti; d) priemonių, kuriomis siekiama nutraukti vaikų gimstamumą tokioje grupėje. naudojimas; e) prievartinis vaikų perdavimas iš vienos žmonių grupės kitai”. Svarstant genocido apibrėžimo formuluotę, buvo siūloma apibrėžime minimas keturias grupes papildyti ,,politinėmis bei socialinėmis grupėmis” (šios grupės įtrauktos į LR BK 71 str. genocido sudėtį). Tačiau tai buvo atmesta, nes dauguma aktų, nors ir turinčių genocido požymius, padaryti prieš individus, priklausančius politinėms ar socialinėms grupėms, yra nusikaltimai žmoniškumui, jeigu tokie aktai vykdomi sistemingai ar yra labai paplitę.

Nusikaltimai žmoniškumui. Iki 1998m. tarptautinėje teisėje nebuvo vienos visuotinai priimtinos nusikaltimų žmoniškumui sąvokos. Niurnbergo, Tokijo, Jugoslavijos, Ruandos tribunolų statutuose apibrėžimai nesutampa, tačiau baudžiamosios teisės teorija išskiria bendrus kriterijus būdingus šioms veikoms:

a) padarytos prieš civilius gyventojus;

b) plačiai paplitusios ir (ar) sistemingos.

TBT Statuto 7 str. pateiktas kodifikuoto šio nusikaltimo apibrėžimas: ,,nusikaltimai žmoniškumui reiškia bet kurią iš žemiau išvardytų veikų, padaromą plačiu mastu arba sistemingai užpuldinėjant bet kokius civilius asmenis, jeigu tokie užpuolimai vykdomi sąmoningai:

a) žmogžudystė;

b) sunaikinimas;

c) pavergimas;

d) gyventojų deportacija ar prievartinis perkėlimas;

e) įkalinimas ar kitoks žiaurus fizinės laisvės atėmimas, prieštaraujantis fundamentolioms tarptautinės teisės normoms;

f) kankinimas;

g) išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, privertimas užsiimti prostitucija, priverstinis nėštumas, priverstinė sterilizacija ar bet kokios kitos panašaus pobūdžio seksualinės prievartos formos;

h) bet kurios apibrėžtos grupės ar bendrijos persekiojimai dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kurie pagal tarptautinę teisę yra visuotinai pripažinti neleidžiamais, ryšium su bet kokiomis veikomis arba bet kokiais nusikaltimais, kuriuos apima TBT jurisdikcija;

i) prievartinis žmonių dingimas;

j) apartheido nusikaltimas;

k) kitos panašaus pobūdžio nežmoniškos veikos, kai tyčia sukeliamos sunkios kančios arba sunkūs kūno sužalojimai ar rimta žala psichinei arba fizinei sveikatai”.

Ginčytinas klausimas buvo dėl šių nusikaltimų sąsajos su tarptautinio ar vidinio pobūdžio karinio konfliktu. Tačiau ad hoc tribunolo Jugoslavijai Apeliacinių rūmų sprendime Tadzičiaus byloje teigiama, kad ,,paprotinės
teisės normos nereikalauja nusikaltimų [žmoniškumui] ir karinio konflikto sąsajos. Iš tiesų […] paprotinė tarptautinė teisė nereikalauja sąsajos tarp minėto nusikaltimo ir bet kokio konflikto”.

Karo nusikaltimai. Statuto 8 str. pateiktas sąrašas karo nusikaltimų, kurie yra TBT jurisdikcijoje. Sąraše išskiriami nusikaltimai įstatymams bei papročiams, taikomiems ginkluotuose tarptautinio pobūdžio (34 nusikaltimai) bei vidaus (16 nusikaltimų) konfliktuose. Pateiktas nusikaltimų sąrašas yra baigtinis. Statuto 8 str. nustato, kad ,,Teismas įgalintas taikyti jurisdikciją karo nusikaltimų atžvilgiu, kai jie yra padaryti pagal planą ar politiką arba platų tokių nusikaltimų mastą”. Statute išvardytus karo nusikaltimus sąlyginai galima išskirti į du tipus:

1. Nusikaltimai, pažeidžiantys nustatytas kariavimo taisykles bei papročius (t.y. pažeidžiantys Hagos režimą ).

2. Nusikaltimai, pažeidžiantys nustatytas karo aukų apsaugos taisykles bei papročius (t.y. pažeidžiantys Ženevos režimą) .

Agresijos nusikaltimas. Svarstant šio nusikaltimo apibrėžimą buvo ypač daug nesutarimų. Be to yra ir gana ilga istoriškai nesėkminga patirtis kuriant šio nusikaltimo definiciją. Statuto 5 str. numato, kad agresija yra TBT jurisdikcijoje. Šio str. 2 punkte nurodyta, kas Teismas vykdys savo jurisdikciją tik tada, kai bus patvirtintas nusikaltimo apibrėžimas ir nustatytos sąlygos vykdyti Teismo jurisdikciją šio nusikaltimo atžvilgiu. Agresija buvo pripažinta ,,itin sunkiu nusikaltimu, keliančiu tarptautinės bendrijos susirūpinimą”, tačiau jos universalaus, visuotinai priimtino apibrėžimo suformulavimas nukeltas į ateitį. ,,Agresijos apibrėžimo klausimai, be abejonės, ir toliau išliks Lietuvai prioritetu, tiesiogiai susijusiu su nacionalinio saugumo klausimais” .

Nusikaltimai teisingumui. Be jau išvardytų nusikaltimų sąrašo, Statuto 70 str. numato dar 6 nusikaltimus, kuriems taikoma TBT jurisdikcija, – tai nusikaltimai teisingumo vykdymui (pvz., melagingų parodymų davimas, neteisėtas poveikis liudytojui, poveikis Teismo pareigūnui ir kt.), jeigu jie buvo padaryti tyčia. Statutas reglamentuoja valstybių narių pareigą taikyti baudžiamuosius įstatymus už nusikaltimus teisingumo vykdymui, jeigu juos padarė valstybės narės pilietis arba jie buvo padaryti valstybės narės teritorijoje.

Buvo siūloma į Statutą papildomai įtraukti tokius nusikaltimus:

a) nusikaltimai, susiję su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta;

b) terorizmas.

Parengiamojo komiteto veiklos metu aktyvių diskusijų dėl šių nusikaltimų nevyko. Pagrindinė priežastis – valstybės siekė nustatyti TBT jurisdikciją tik patiems sunkiausiems nusikaltimams. Romos konferencijos metu priimtoje Rezoliucijoje E teroristiniai aktai bei neteisėta narkotinių priemonių apyvarta buvo pripažinti sunkiais nusikaltimais, kuriems būtinas tolesnis tarptautinės bendrijos dėmesys.

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos principai

Statuto 11 str. yra įtvirtintas jurisdikcijos ratione temporis principas, kuris reiškia, kad TBT taiko savo jurisdikciją tik nusikaltimų, įvykdytų po Statuto įsigaliojimo, atžvilgiu. Jurisdikcijos galiojimas laike apsprendžia jurisdikcijos ribas. TBT neturi jurisdikcijos nusikaltimams, padarytiems iki Statuto įsigaliojimo ir baudimas už tokį nusikaltimą bus neteisėtas.

Teismas gali taikyti savo jurisdikciją tuo atveju, kai viena ar daugiau iš išvardintų valstybių yra Statuto narė ar pripažino Teismo jurisdikciją:

a) valstybė, kurios teritorijoje buvo įvykdytas nusikaltimas, o tuo atveju, jei jis buvo įvykdytas laive ar lėktuve – jų registracijos valstybė;

b) valstybė, kurios pilietis yra kaltinamas nusikaltimo padarymu.

Šie reikalavimai yra taikomi tada, kai:

a) apie nusikaltimą prokurorui praneša valstybė – Statuto narė;

b) pats prokuroras inicijuoja persekiojimą.

Jei apie nusikaltimą prokurorui praneša JTO Saugumo Taryba, šių reikalavimų laikymasis nėra būtinas.

Šalis gali nurodyti prokurorui situaciją, kuri leidžia manyti, kad buvo įvykdytas vienas ar kitas Teismo jurisdikcijai priklausantis nusikaltimas, ir reikalauti ištirti šią situaciją ir nustatyti, ar reikia traukti atsakomybėn tam tikrus konkrečius asmenis.

Statuto 15 str.- „nusprendęs, kad kai yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą, prokuroras kreipiasi į Ikiteisminio tyrimo kolegiją su prašymu leisti atlikti tyrimą ir pateikia visą surinktą pagrindžiamąją medžiagą. “Kolegija nusprendžia ar yra pakankamai įrodymų tyrimui pradėti ir ar byla yra Teismo jurisdikcijoje. Šis papildomas procesinis veiksmas, kurį turi atlikti Teismas, valstybių nuomone, turėtų jas apsaugoti nuo neobjektyvių vieno pareigūno sprendimų.

Šalies kreipimesi turi būti nurodytos visos situacijos, aplinkybės bei turi būti pridėta visa reikalinga ir galima gauti dokumentacija.

Iš Statute pateiktų baudžiamosios teisės principų, manau, kad galima išskirti dar keletą aplinkybių, kurioms esant byla priskiriama Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai:

1) Individuali baudžiamoji atsakomybė. Teismas turės jurisdikciją tik fizinių asmenų atžvilgiu. Asmuo, kuris įvykdys nusikaltimą, priklausantį Teismo jurisdikcijai, už nusikaltimą atsakys ir bausmę atliks asmeniškai.

„Ši nuostata galioja, jei asmuo:

a)
nusikaltimą, nepriklausomai nuo to, ar jis jį padarė vienas, ar kartu su kitais asmenimis ar per kitus asmenis, nepriklausomai nuo to, ar tas kitas asmuo gali būti nusikaltimo subjektu;

b) įsako, prašo ar paskatina tokio nusikaltimo atlikimą ar pasikėsinimą jį atlikti;

c) tam, kad palengvintų tokio nusikaltimo įvykdymą, padeda, kursto ar kitaip dalyvauja nusikaltimo padaryme ar pasikėsinime, tame tarpe ir įrankių bei priemonių nusikaltimo padarymui tiekimas;

d) bet kokiu kitu būdu padeda nusikaltimo padarymui ar bandymui padaryti nusikaltimą grupei asmenų, veikiančių bendru tikslu. Toks padėjimas turi būti tyčinis ir:

i) padarytas tam, kad padėtų įgyvendinti grupės kriminalinę veiklą ar tiklsus;

ii) padarytas žinant, kad grupė ketina įvykdyti nusikaltimą;

e) genocido atveju, tiesiogiai ir viešai ragina kitus įvykdyti genocidą;

f) bando įvykdyti nusikaltimą ir padeda jį daryti, bet nusikaltimo pasekmės neatsiranda dėl aplinkybių, nepriklausomų nuo asmens valios. Tačiau asmuo, kuris nutraukia kėsinimąsi ar kiatip užkerta kelią nusikaltimo įvykdymui, pagal šį Statutą nebaudžiamas už pasikėsinimą, jei jis pilnai ir savanoriškai atsisakė nusikalstamų ketinimų „.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1633 žodžiai iš 3233 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.