Teisės sistema
5 (100%) 1 vote

Teisės sistema

11213141516171

ĮVADASNorint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausia

reikia išsiaiškinti, ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprasti

objektą, kurio reikšmė nežinoma, yra bevaisės ir betikslės.

Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijos

paskaitose” mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin

protingą asmenį Epimetėją, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais

kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėjas davęs aštrius nagus, kitai –

didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę

dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties

žmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai.

Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai

suprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės

negali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.

Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisė

skiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo

teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas

yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbų

pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos

klausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors

nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti – apibrėžti

ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis

“Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti”. Taigi,

nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių,

kurių jie iki galo nesupranta.

Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina

žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis

sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors

grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį

atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, “dramblys yra keturkojis gyvūnas, turintis

dideles iltis, straublį ir uodegą”. Šis apibrėžimo būdas yra pats

paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar

apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas

daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus.

Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi

nėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia

kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata

taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yra ir

nemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime “kas

yra teisė?” reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai

skirtingos.

Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų,

formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų,

visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą

laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į

sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis

reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo

emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar

nesuprantantys žodžių valstybė, įstatymas, teisė, suvokia, kas yra teisinga

ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai

draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės

mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės

sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.

1. Teisė

Sudėtinga suprasti teisę kaip reiškinį. Kai teisę apibrėžiame kaip

taisyklių, normų visumą, tai kyla klausimas, kas apibrėžia tas taisykles.

Svarbus skirtumas tarp taisyklės ir normos. Vyraujančioje

normatyvistinėje mokykloje teisę apibrėžiame kaip normų visumą. Bet normos

ir taisyklės sutapatinti negalime. Kas yra plačiau? Jei norma yra taisyklių

visuma, tai norma yra plačiau, bet taip iš tiesų nėra. Taisyklės yra

abstrakčiausia sąvoka, kuri įneša neaiškumų. Jei taisyklė yra plačiau nei

norma, tai kur yra kita taisyklių dalis? Vadinasi šalia taisyklės yra ir

kitu reguliatoriai, kurie yra neformali teisė, abstrakčioji teisė.

Kodėl svarbu išaiškinti šį skirtumą? Teisės paskirtis – reguliuoti

žmonių elgesį. Tai pats bendriausias tikslas.

Fuleris ir Blekas teigia, kad teisė – institutas, kuris priverčia

žmones paklusti nustatytom normom ir taisyklėm.

Štai S.A. Komorovas rašo: “Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė]

yra tiesioginis jos [valstybės] produktas,…[teisė] gimsta iš ypatingos

valstybinės veiklos – teisėkūros procese… teisė yra politikos

instrumentas…”[1]. Anot jo:

TEISĖ

kyla iš valstybės

išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią

valstybės saugoma

yra visuomeninių santykių reguliatorius

charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,

b) normativiškumu,

c) sistemiškumu,

tai yra teisės normų

d) dinamiškumu,

bruožai

e) nepersonifikuotumu.

yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.Teisė kaip reguliatorius apima svarbiausius visuomenės reguliatorius.

Žodis svarbiausias – sunkiai pritaikomas. Kas yra svarbu ar nesvarbu sunku

nustatyti. Dėl to svarbu įvertinti kiekvieną reguliatorių, kuris daro

poveikį žmogaus elgesiui.

Realiame gyvenime. Teisė, kurią mes suprantame, yra paremta valstybės

galia. Bet šalia mes vadovaujamės ir kitais reguliatoriais. Pvz., Žirmūnų

greičio matuoklis nustatytas 66 km/h, bet ne 60 km/h, kuris yra leidžiamas.

Pati teisė, jos įgyvendinimas yra labai sunkus. Teisė, kuri kyla iš vieno

žmogaus sąmonės, tampa ,,Law in book”. ,,Law in action” – gyvoji teisė. Ji

labai vystoma šiuo metu. Anot Fulerio, Grifito, Makormiko, tai svarbesnis

reguliatorius Susiduriame su abstrakčiomis taisyklėmis, vadinamomis gyvąja

teise.

Abstrakčioji teisė prasidėjo labai senai. Pvz., sausasis įstatymas

JAV. Policija, matydama, kad pati yra bejėgė, leisdavo vartoti alkoholį,

bet tik tam tikrose vietose. Arba prostitucija – galima tik tam tikruose

rajonuose. Olandijoje nors buvo draudžiama, bet buvo neformaliai leista

verstis raudonųjų žibintų kvartaluose.

Pastaruoju metu nevalstybinės teisės reikšmė labai išaugo. Tai

paskatino:

1. Internetas. Nėra jokių teisės aktų, reguliuojančių Internetą (ES yra

projektas).

2. Santykiai tarp valstybių. Kai valstybės bendrauja kaip lygios su

lygiomis, kyla klausimas dėl vienos valstybės teisės galiojimo kitos

teritorijoje. Kitos valstybės teisė galioja kaip neformali.

3. Įmonės veikiančios daugelyje valstybių nustato taisykles, galiojančias

viso pasaulio padaliniuose.

Valstybė nesinaudoja savo teise privatizacijos procesuose (Mažeikių

naftos privatizacija).

4. Nevyriausybinės organizacijos nustato savo elgesio modelius ir savo

etikos lygį.

Teisė keičiasi ir vystosi, o anksčiau minėti atvejai tai iliustruoja.

Todėl turime konstatuoti, kad šalia valstybinės egzistuoja ir nevalstybinė,

neformali teisė. Iš kur atsiranda ta galia, kuri nustato teises?

Socialinės normos – tai, kas padeda išreikšti pačias normas.

Normos yra dviejų rūšių:

1. Etikos – padeda derinti žmonių interesus ir tikslus.

2. Techninės – padeda siekti konkrečių veiksmų.

Norma (lot.)

– taisyklė, nurodymas, matas;

– tokia žmonių santykius reguliuojanti nuostata, kurią lemia žmogaus

psichologinė veikla. Ji funkcionuoja, kai yra tikslingai priimta.

Norma:

1. Nurodymas, komanda, įsakymas.

2. Leidžia ir riboja.

1) ir (2) yra Kelzeno 5 požymiai. Hartas į normą sutalpina ir normatyvumą

ir normalumą. Normalumas – law in action, kas suteikia normai normalų

gyvenimą.

Dworkino pozicijoje akcentas – normos santykis su principais. Jis

yra Harto įpėdinis, dirbo Oxforde profesoriumi. Kritikavo Hartą.Vienareikšmiško atsakymo nėra. Normą reikia suprasti kaip elgesio

reguliatorių.

Ir Hayekas, Hartas, Kelzenas, Dworkinas sutinka, kad žmogaus elgesį

reguliuoja socialinės normos. Jos įtakoja pasirinkimą, motyvaciją. Svarbu

tirti žmonių tarpusavio santykius. Toks tyrimas sunkus. Norma deda

pagrindus visuomenės vystymuisi. Jei mes atsakome į klausimą, kas lemia

žmonių elgesį, tai galime atsakyti į daug kitų klausimų. Žmogaus elgesys

reguliuojamas visur. Koks elgesio reguliavimo mechanizmas? Kas yra normų

išeities taškas?Hayekas – normų atsiradimo išeities taškas yra žinojimas. Kaip visos

visuomenės žinojimas, kuris pasiskirstė tarp visuomenės ir reikalavimo, kad

kiekvienas žmogus įneštų savo indėlį į visuomenės žinojimą. Negali būti

taip, kad žmogus ar visuomenė viską žino. Toks žinojimo ribotumas lemia

tai, kad dalijamasi žinojimu. Pvz., žmogus nežino visų fizikos dėsnių, bet

vairuoja mašiną.

Froidas yra pasakęs, kad abstrakčias taisyklės formuojasi

instinktyviai. Žmogus yra instinktyvus padaras ir žinojimas jam nesvarbus.

Kam reikalingos taisyklės, jei mes nežinome, bet elgiamės pagal

instinktus. Tikslas – riboti netikėtumus.

Taisyklių esmė – informacija apie tai, ko nereikia daryti. Kada

egzistuoja taisyklės, kiekvienas žmogus pats nusprendžia – jų laikysis, ar

ne.

Froidas, Hiumas, Hayekas teigia, kad taisyklės – artikuliuotas žmogaus

elgesio apibendrinimas apie nepageidaujamą elgesį.

Hiumas (už abstrakčias taisykles) – artikuliuotos taisyklės egzistuoja

tik todėl, kad žmogaus protas pernelyg menkas visuomenėje sukurti ir

išlaikyti sudėtingą tvarką visuomenėje.

Taisyklių atsiradimo pagrindas – visuomenės
vystymasis. Visuomenė

darydama klaidas, sukuria taisykles.

Svarbu išsiaiškinti, kurias taisykles žmogus pasirenka ir kaip.

Hayekas teigia, kad žmogus protingas tiek, kad jis pasirenka ne dėl

to, ar jam tai naudinga ar na, bet dėl to, ar jam tai nesukels problemų.

Draudimų laikymasis padeda reguliuoti ateitį. Jei elgesys nutolsta nuo

taisyklių, tai daro ateitį baugią.

Faktas – kokios taisyklės ir kokia visuomenės išvada apie tas

taisykles bebūtų, ji vis tiek neatsako į visus klausimus. Kiek bebūtų

žmonių, kaip jie besielgtų, neįmanoma numatyti žmonių elgesio. Todėl bet

kokios taisyklės nepadeda išvengti netikėtumų, nebent padeda juos sumažinti

(atsako į klausimą – kas bus, jei aš pasielgsiu taip).

Kyla klausimas, ar visos taisyklės vienodos visiems žmonėms? Pagal

Hayeką, taisyklės visuomenėje turi būti universalios – taikomos visiems

lygiai ir vienodai. Visuomenėje yra bandymai kurti taisykles ir jas taikyti

nevienodai. Tai reikalauja subjektyvių sprendimų. Tačiau subjektyvūs

sprendimai mažina netikėtumų išvengiamumą – mažinama galimybė, kad

taisyklės pasieks tikslą.

Kiekvienas žmogus turi požiūrį į taisykles. Kiekvienas žmogus darantis

savo veiksmą, turi būti nuoseklus. Jis turi turėti gaires, kurios nurodytų,

kaip elgsis kiti. Besikeičiančios aplinkybės čia taip pat turi savo

vaidmenį. Taisyklių artikuliavimas ir bandymas nuspėti ateitį reikalauja

elgesį derinti su kitais žmonėmis. Taisyklių apibendrinimas lemia tai, kad

žmogus siekdamas įgauti daugiau žinojimo, stengiasi koordinuoti savo

veiksmus. Kiekvienas žmogus yra besikeičiančioje aplinkoje, elgiasi

instinktyviai, koordinuodamas savo elgesį su aplinkiniais. Atsiranda norma

– pirminė taisyklė.

Taisyklių atsiradimas yra sąlygotas to, kad žmogaus žinojimas yra

ribotas (dėl to reikia artikuliuoti jau turimas žinias). Žmogus gyvena

visuomenėje ir dėl besikeičiančių aplinkybių, dėl jų sudėtingumo jam sunku

nuspėti, kurie veiksmai yra geriausi. Kiekvienas žmogus stengiasi atlikti

veiksmus nuosekliai, idant galima būtų nuspėti, kaip elgsis kiti.

Nuspėjamumas kaip elgsis kiti ir sukuria tą sąrangą, kuri leidžia gyventi

kartu. Visuomenės sandara leidžia atsirinkti aplinkybes, kurios svarbios

žmogui, leidžia nuspėti, kaip elgsis kiti.

Ribotas fakto žinojimas lemia, kad žmogus privalo koordinuoti savo

veiksmus. Jis paklūsta taisyklėms, vietoj to, kad jis bandytų kiekvieną

atskirą atvejį, apie kurį žino kiekvienas atskiras žmogus, įvertinti,

remdamasis ribotais faktais. Dėl to kalbame apie apibendrinimus. Žmogus

remiasi arba savo faktais, t.y. daro taip, kaip jam atrodo, kad reikia

daryti, arba artikuliuota (apibendrinta) patirtimi. Artikuliuota patirtis –

tai normos pagrindas. Remiamasi ir kitų patirtimi.

Teisės normos pagal apibendrinimą yra nuo pačių abstrakčiausių iki

labai bendrų, išdėstytų, formalizuotų (pvz., žmogus, eidamas į bažnyčią,

nusiima kepurę – tokia taisyklė neįtvirtinta niekur).

Kalbos institutas egzistuoja socialinėje plotmėje. Kaip ji atsirado? Gyvoji

kalba vystosi daug greičiau nei profesoriai rašo knygas. Kalbos vystymuisi

nėra prižiūrėtojų.

2. Teisės šakos

2.1 Civilinė teisėCivilinės teisės sąvoka

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių –

visuomeniniai santykiai.

Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis –

teisiniai santykiai.

Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtinė teisė.

Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra

sankcionuotas valstybės prievarta.

Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų

pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą

laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas

skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė: – nustato viešosios valdžios organizaciją ir

reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais,

bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

– gina valstybės interesus;

– jos reguliuojamiems santykiams

būdinga valdžia ir pavaldumas.Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės,

finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė

teisė.Privatinė teisė: – reglamentuoja privačių asmenų santykius;

– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios

autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir

šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir

vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius
santykius ir su

jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius

santykius.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius

santykius reguliuoja civilinė teisė.

LR CK 1 str. sakoma, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir

su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp

fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio

asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais kodeksas taip pat reguliuoja

ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su

turtiniais).Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai

santykiai.

Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai.

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant,

organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių

santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi

svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose

jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso

teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė

vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y.

reguliavimo funkcijai. Civilinės teisės paskirtis – teisiškai veikti

susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp

vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie

funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės

poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei

žalingiems santykiams.

Pagal Civilinės teisės normų poveikio visuomeniniams santykiams

pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir

dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad

atitinkami Civilinės teisės institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei

pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas –

nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės

teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška

reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis

nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių

keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams

santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius.

Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji

vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus Civilinės teisės normas bei kitų

asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas –

atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar

teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai

jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą

paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka

tikrovės, ir pan.

Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos

sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be

abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl

manoma, kad Civilinė teisė atlieka ir auklėjimo funkciją.

Pagrindinis Civilinės teisės uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių

organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų

sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir

sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų

materialinius ir dvasinius poreikius.

Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti Civilinės teisės sampratos

apibrėžimą:

Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai

reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių

objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su

turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei

organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą

visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti

fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

2.2 Administracinė teisė

Administracinės teisės dalykas ir sąvoka.

Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Todėl

teisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai.

Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisė

skaidoma į savarankiškas šakas. Norint apibrėžto administracinę teisę,

reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką.

Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymo

teisė, teisės apie valdymą šaka. Išvada: administracinės teisės dalykas yra

visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese.

Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės

veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja

veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo
institucijos (valstybės

vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų

organų priimtų aktų įgyvendinimą. Išvada: administracinės teisės dalykas –

visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės organų vykdomojoje

veikloje.

Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai,

kurie susiklosto:

1. Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę);

2. Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje;

3. Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje.

Pvz., Seime – Seimo valdyba, vidinių vykdomųjų funkcijų institucija.

Administracinės teisės mokslas teoriniu požiūriu nagrinėja administracinės

teisės normas ir teisinį visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmą,

remdamasis teoriniais apibrėžimais formuluoja bendras administracinės

teisės sąvokas ir mokslo kategorijas, tiria valstybinio valdymo dėsningumus

ir administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšius, tiria

administracinės teisės normų realizavimo praktiką ir valdymo organų

funkcionavimo klausimus, rengia teisės normų raidos prognozes, teikia

rekomendacijas tobulinti normas ir santykius, rengia kodifikavimo

programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus, padeda tobulinti valstybės

valdymo mechanizmą.

Administracinės teisės mokslas vykdo 3 pagrindines funkcijas:

1. Teorinę funkciją – padeda plėtoti bendrąją valstybės ir teisės teoriją;

2. Taikomąją funkciją – rengia pasiūlymus tobulinti valdymo reguliavimą,

sudaro sąlygas mokyti teisės dalykų – programos, vadovėliai;

3. Auklėjamąją funkciją – propaguoja teisines žinias, formuoja teisinę

gyventojų sąmonę.

Tyrimai atliekami mokslo tiriamuosiuose institutuose, aukštosiose

mokyklose. Yra ir praktinio pobūdžio institucijos. Yra ir mokslinio tyrimo

metodai – sociologinis, istorinis, statistinis, lyginamasis ir t.t.

Administracinės teisės mokslas susijęs ir su kitomis teisės šakomis,

valdymo mokslu – tiria socialines valdymo problemas ir pan.

Administracinės teisės mokslas svarbus ir organizuojant bei tobulinant

valdymo mechanizmą.

Šaltiniai: konstitucija, Seimo, Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimai,

prezidento dekretai ir t.t.

Administracinės teisės ir gretimų teisės šakų santykis

Administracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise.

Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės

valdžios, aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindines

piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai –

pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios normos yra ir kitų teisės šakų

pagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė yra

teisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitoms

teisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir konstitucinės

teisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustato

bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė

teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų

principų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaip

įdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vyriausybė. Administracinės

teisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Dar:

žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yra

numatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise.

Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios funkcijų

vykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo)

organų funkcijas. Bet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniai

teismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių bei

dėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso prie

konstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – ne

valdymo organas).

2.3 Baudžiamoji teisė

Baudžiamoji teisė – teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip

nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimus atitinkamas bausmes arba

kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo

bausmės ar bausmės palengvinimą. Baudžiamoji teisė skiriasi nuo kitų teisės

šakų, nes:

1) nereguliuoja visuomeninių santykių, kuriais tenkinami žmonių poreikiai;

2) skirta saugoti vertybes;

3) paskirtis – uždraudžia tokias veikas, kurios daro žalą; pateikiamas

išsamus draudžiamų veikų sąrašas;

4) nėra svarbi reguliuojamoji funkcija.

Objektyvioji pusė (jus poenale) – visuma įstatymo numatytų draudimų ar

įsipareigojimų, išdėstytų teisės normose.

Subjektyvioji pusė (jus puniendi) – parodo, kokią teisę turi valstybė

nubausti nusikaltėlius. Ji turi šią teisę, nes teisės normų pagrindu imasi

reguliuoti tvarką visuomenėje.

Baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis nustatoma svarbių

visuomenės gėrių, t.y. teisinių gėrių (baudžiamosios teisės dalykas),

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3520 žodžiai iš 7030 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.