ĮVADASNorint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausia
reikia išsiaiškinti, ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprasti
objektą, kurio reikšmė nežinoma, yra bevaisės ir betikslės.
Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijos
paskaitose” mini seną graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin
protingą asmenį Epimetėją, kuris turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais
kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėjas davęs aštrius nagus, kitai –
didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui jam pritrūkę
dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios priežasties
žmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai.
Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai
suprantamas bei nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės
negali gyventi, kadangi būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.
Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisė
skiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo
teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas
yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos? Daugelio mokslininkų darbų
pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į šiuos
klausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors
nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti – apibrėžti
ribą, kas yra teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis
“Kai matau dramblį, aš galiu jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti”. Taigi,
nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau ir joje yra dalykų, ryšių,
kurių jie iki galo nesupranta.
Kartais galima naudoti grynai verbalinį apibrėžimą, kuris paaiškina
žodžius, išreikšdamas juos plačiai paplitusiomis ir visiems suprantamomis
sąvokomis. Neaiškūs žodžiai apibrėžiami nusakant jų priklausymą kokiai nors
grupei bei taip pat parodant objekto išskirtines savybes, kurios jį
atskiria nuo grupės. Pavyzdžiui, “dramblys yra keturkojis gyvūnas, turintis
dideles iltis, straublį ir uodegą”. Šis apibrėžimo būdas yra pats
paprasčiausias, tačiau jis tinka ne bet kokiems žodžiams paaiškinti. Ar
apibrėžimas bus tikslus priklauso nuo tam tikrų sąlygų: apibrėžiamas
daiktas turi priklausyti didesnei grupei, kurios pobūdis būtų aiškus.
Teisės sąvokos atžvilgiu šis apibrėžimo būdas visiškai netinka, kadangi
nėra tokios gerai žinomos ir bendros kategorijos, kuri apimtų teisę. Šia
kategorija galėtų būti bendroji elgesio normų šeima, tačiau normos samprata
taip pat reikalauja atskiro paaiškinimo. Be šio apibrėžimo būdo dar yra ir
nemažai kitų, tačiau trys pagrindinės problemos, slypinčios klausime “kas
yra teisė?” reikalauja platesnio apibūdinimo, kadangi jos yra labai
skirtingos.
Teisės, kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų,
formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų,
visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių sistemos, samprata ilgą
laiką nekėlė didesnių diskusijų. Susiformavo požiūris į teisę, kaip į
sustabarėjusią uždarą visuomenės sistemos dalį. Būdama socialinis
reiškinys, teisė dėl tokio požiūrio prarado tiesioginį ryšį su žmogumi, jo
emocijomis, poreikiais. Žaidžiantys smėlio dėžėje vaikai, dar
nesuprantantys žodžių valstybė, įstatymas, teisė, suvokia, kas yra teisinga
ir kas ne, kad egzistuoja bendri didžiajai pasaulio tautų daugumai
draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės tradicijų, įvairių teisės
mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo nemažai teisės
sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.
1. Teisė
Sudėtinga suprasti teisę kaip reiškinį. Kai teisę apibrėžiame kaip
taisyklių, normų visumą, tai kyla klausimas, kas apibrėžia tas taisykles.
Svarbus skirtumas tarp taisyklės ir normos. Vyraujančioje
normatyvistinėje mokykloje teisę apibrėžiame kaip normų visumą. Bet normos
ir taisyklės sutapatinti negalime. Kas yra plačiau? Jei norma yra taisyklių
visuma, tai norma yra plačiau, bet taip iš tiesų nėra. Taisyklės yra
abstrakčiausia sąvoka, kuri įneša neaiškumų. Jei taisyklė yra plačiau nei
norma, tai kur yra kita taisyklių dalis? Vadinasi šalia taisyklės yra ir
kitu reguliatoriai, kurie yra neformali teisė, abstrakčioji teisė.
Kodėl svarbu išaiškinti šį skirtumą? Teisės paskirtis – reguliuoti
žmonių elgesį. Tai pats bendriausias tikslas.
Fuleris ir Blekas teigia, kad teisė – institutas, kuris priverčia
žmones paklusti nustatytom normom ir taisyklėm.
Štai S.A. Komorovas rašo: “Teisė neegzistuoja be valstybės, ji [teisė]
yra tiesioginis jos [valstybės] produktas,…[teisė] gimsta iš ypatingos
valstybinės veiklos – teisėkūros procese… teisė yra politikos
instrumentas…”[1]. Anot jo:
TEISĖ
kyla iš valstybės
išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią
valstybės saugoma
yra visuomeninių santykių reguliatorius
charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,
b) normativiškumu,
c) sistemiškumu,
tai yra teisės normų
d) dinamiškumu,
bruožai
e) nepersonifikuotumu.
yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.Teisė kaip reguliatorius apima svarbiausius visuomenės reguliatorius.
Žodis svarbiausias – sunkiai pritaikomas. Kas yra svarbu ar nesvarbu sunku
nustatyti. Dėl to svarbu įvertinti kiekvieną reguliatorių, kuris daro
poveikį žmogaus elgesiui.
Realiame gyvenime. Teisė, kurią mes suprantame, yra paremta valstybės
galia. Bet šalia mes vadovaujamės ir kitais reguliatoriais. Pvz., Žirmūnų
greičio matuoklis nustatytas 66 km/h, bet ne 60 km/h, kuris yra leidžiamas.
Pati teisė, jos įgyvendinimas yra labai sunkus. Teisė, kuri kyla iš vieno
žmogaus sąmonės, tampa ,,Law in book”. ,,Law in action” – gyvoji teisė. Ji
labai vystoma šiuo metu. Anot Fulerio, Grifito, Makormiko, tai svarbesnis
reguliatorius Susiduriame su abstrakčiomis taisyklėmis, vadinamomis gyvąja
teise.
Abstrakčioji teisė prasidėjo labai senai. Pvz., sausasis įstatymas
JAV. Policija, matydama, kad pati yra bejėgė, leisdavo vartoti alkoholį,
bet tik tam tikrose vietose. Arba prostitucija – galima tik tam tikruose
rajonuose. Olandijoje nors buvo draudžiama, bet buvo neformaliai leista
verstis raudonųjų žibintų kvartaluose.
Pastaruoju metu nevalstybinės teisės reikšmė labai išaugo. Tai
paskatino:
1. Internetas. Nėra jokių teisės aktų, reguliuojančių Internetą (ES yra
projektas).
2. Santykiai tarp valstybių. Kai valstybės bendrauja kaip lygios su
lygiomis, kyla klausimas dėl vienos valstybės teisės galiojimo kitos
teritorijoje. Kitos valstybės teisė galioja kaip neformali.
3. Įmonės veikiančios daugelyje valstybių nustato taisykles, galiojančias
viso pasaulio padaliniuose.
Valstybė nesinaudoja savo teise privatizacijos procesuose (Mažeikių
naftos privatizacija).
4. Nevyriausybinės organizacijos nustato savo elgesio modelius ir savo
etikos lygį.
Teisė keičiasi ir vystosi, o anksčiau minėti atvejai tai iliustruoja.
Todėl turime konstatuoti, kad šalia valstybinės egzistuoja ir nevalstybinė,
neformali teisė. Iš kur atsiranda ta galia, kuri nustato teises?
Socialinės normos – tai, kas padeda išreikšti pačias normas.
Normos yra dviejų rūšių:
1. Etikos – padeda derinti žmonių interesus ir tikslus.
2. Techninės – padeda siekti konkrečių veiksmų.
Norma (lot.)
– taisyklė, nurodymas, matas;
– tokia žmonių santykius reguliuojanti nuostata, kurią lemia žmogaus
psichologinė veikla. Ji funkcionuoja, kai yra tikslingai priimta.
Norma:
1. Nurodymas, komanda, įsakymas.
2. Leidžia ir riboja.
1) ir (2) yra Kelzeno 5 požymiai. Hartas į normą sutalpina ir normatyvumą
ir normalumą. Normalumas – law in action, kas suteikia normai normalų
gyvenimą.
Dworkino pozicijoje akcentas – normos santykis su principais. Jis
yra Harto įpėdinis, dirbo Oxforde profesoriumi. Kritikavo Hartą.Vienareikšmiško atsakymo nėra. Normą reikia suprasti kaip elgesio
reguliatorių.
Ir Hayekas, Hartas, Kelzenas, Dworkinas sutinka, kad žmogaus elgesį
reguliuoja socialinės normos. Jos įtakoja pasirinkimą, motyvaciją. Svarbu
tirti žmonių tarpusavio santykius. Toks tyrimas sunkus. Norma deda
pagrindus visuomenės vystymuisi. Jei mes atsakome į klausimą, kas lemia
žmonių elgesį, tai galime atsakyti į daug kitų klausimų. Žmogaus elgesys
reguliuojamas visur. Koks elgesio reguliavimo mechanizmas? Kas yra normų
išeities taškas?Hayekas – normų atsiradimo išeities taškas yra žinojimas. Kaip visos
visuomenės žinojimas, kuris pasiskirstė tarp visuomenės ir reikalavimo, kad
kiekvienas žmogus įneštų savo indėlį į visuomenės žinojimą. Negali būti
taip, kad žmogus ar visuomenė viską žino. Toks žinojimo ribotumas lemia
tai, kad dalijamasi žinojimu. Pvz., žmogus nežino visų fizikos dėsnių, bet
vairuoja mašiną.
Froidas yra pasakęs, kad abstrakčias taisyklės formuojasi
instinktyviai. Žmogus yra instinktyvus padaras ir žinojimas jam nesvarbus.
Kam reikalingos taisyklės, jei mes nežinome, bet elgiamės pagal
instinktus. Tikslas – riboti netikėtumus.
Taisyklių esmė – informacija apie tai, ko nereikia daryti. Kada
egzistuoja taisyklės, kiekvienas žmogus pats nusprendžia – jų laikysis, ar
ne.
Froidas, Hiumas, Hayekas teigia, kad taisyklės – artikuliuotas žmogaus
elgesio apibendrinimas apie nepageidaujamą elgesį.
Hiumas (už abstrakčias taisykles) – artikuliuotos taisyklės egzistuoja
tik todėl, kad žmogaus protas pernelyg menkas visuomenėje sukurti ir
išlaikyti sudėtingą tvarką visuomenėje.
Taisyklių atsiradimo pagrindas – visuomenės
vystymasis. Visuomenė
darydama klaidas, sukuria taisykles.
Svarbu išsiaiškinti, kurias taisykles žmogus pasirenka ir kaip.
Hayekas teigia, kad žmogus protingas tiek, kad jis pasirenka ne dėl
to, ar jam tai naudinga ar na, bet dėl to, ar jam tai nesukels problemų.
Draudimų laikymasis padeda reguliuoti ateitį. Jei elgesys nutolsta nuo
taisyklių, tai daro ateitį baugią.
Faktas – kokios taisyklės ir kokia visuomenės išvada apie tas
taisykles bebūtų, ji vis tiek neatsako į visus klausimus. Kiek bebūtų
žmonių, kaip jie besielgtų, neįmanoma numatyti žmonių elgesio. Todėl bet
kokios taisyklės nepadeda išvengti netikėtumų, nebent padeda juos sumažinti
(atsako į klausimą – kas bus, jei aš pasielgsiu taip).
Kyla klausimas, ar visos taisyklės vienodos visiems žmonėms? Pagal
Hayeką, taisyklės visuomenėje turi būti universalios – taikomos visiems
lygiai ir vienodai. Visuomenėje yra bandymai kurti taisykles ir jas taikyti
nevienodai. Tai reikalauja subjektyvių sprendimų. Tačiau subjektyvūs
sprendimai mažina netikėtumų išvengiamumą – mažinama galimybė, kad
taisyklės pasieks tikslą.
Kiekvienas žmogus turi požiūrį į taisykles. Kiekvienas žmogus darantis
savo veiksmą, turi būti nuoseklus. Jis turi turėti gaires, kurios nurodytų,
kaip elgsis kiti. Besikeičiančios aplinkybės čia taip pat turi savo
vaidmenį. Taisyklių artikuliavimas ir bandymas nuspėti ateitį reikalauja
elgesį derinti su kitais žmonėmis. Taisyklių apibendrinimas lemia tai, kad
žmogus siekdamas įgauti daugiau žinojimo, stengiasi koordinuoti savo
veiksmus. Kiekvienas žmogus yra besikeičiančioje aplinkoje, elgiasi
instinktyviai, koordinuodamas savo elgesį su aplinkiniais. Atsiranda norma
– pirminė taisyklė.
Taisyklių atsiradimas yra sąlygotas to, kad žmogaus žinojimas yra
ribotas (dėl to reikia artikuliuoti jau turimas žinias). Žmogus gyvena
visuomenėje ir dėl besikeičiančių aplinkybių, dėl jų sudėtingumo jam sunku
nuspėti, kurie veiksmai yra geriausi. Kiekvienas žmogus stengiasi atlikti
veiksmus nuosekliai, idant galima būtų nuspėti, kaip elgsis kiti.
Nuspėjamumas kaip elgsis kiti ir sukuria tą sąrangą, kuri leidžia gyventi
kartu. Visuomenės sandara leidžia atsirinkti aplinkybes, kurios svarbios
žmogui, leidžia nuspėti, kaip elgsis kiti.
Ribotas fakto žinojimas lemia, kad žmogus privalo koordinuoti savo
veiksmus. Jis paklūsta taisyklėms, vietoj to, kad jis bandytų kiekvieną
atskirą atvejį, apie kurį žino kiekvienas atskiras žmogus, įvertinti,
remdamasis ribotais faktais. Dėl to kalbame apie apibendrinimus. Žmogus
remiasi arba savo faktais, t.y. daro taip, kaip jam atrodo, kad reikia
daryti, arba artikuliuota (apibendrinta) patirtimi. Artikuliuota patirtis –
tai normos pagrindas. Remiamasi ir kitų patirtimi.
Teisės normos pagal apibendrinimą yra nuo pačių abstrakčiausių iki
labai bendrų, išdėstytų, formalizuotų (pvz., žmogus, eidamas į bažnyčią,
nusiima kepurę – tokia taisyklė neįtvirtinta niekur).
Kalbos institutas egzistuoja socialinėje plotmėje. Kaip ji atsirado? Gyvoji
kalba vystosi daug greičiau nei profesoriai rašo knygas. Kalbos vystymuisi
nėra prižiūrėtojų.
2. Teisės šakos
2.1 Civilinė teisėCivilinės teisės sąvoka
Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių –
visuomeniniai santykiai.
Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis –
teisiniai santykiai.
Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtinė teisė.
Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra
sankcionuotas valstybės prievarta.
Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų
pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą
laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.
Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas
skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.
Viešoji teisė: – nustato viešosios valdžios organizaciją ir
reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais,
bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;
– gina valstybės interesus;
– jos reguliuojamiems santykiams
būdinga valdžia ir pavaldumas.Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės,
finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė
teisė.Privatinė teisė: – reglamentuoja privačių asmenų santykius;
– jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios
autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.
Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir
šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.
Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.
Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir
vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius
santykius ir su
jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius
santykius.
Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.
Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius
santykius reguliuoja civilinė teisė.
LR CK 1 str. sakoma, kad šis kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir
su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp
fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio
asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais kodeksas taip pat reguliuoja
ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su
turtiniais).Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai
santykiai.
Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai.
Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant,
organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių
santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi
svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose
jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso
teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė
vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y.
reguliavimo funkcijai. Civilinės teisės paskirtis – teisiškai veikti
susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp
vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie
funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės
poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei
žalingiems santykiams.
Pagal Civilinės teisės normų poveikio visuomeniniams santykiams
pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir
dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad
atitinkami Civilinės teisės institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei
pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas –
nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės
teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška
reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis
nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių
keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams
santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius.
Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji
vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus Civilinės teisės normas bei kitų
asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas –
atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar
teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai
jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą
paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka
tikrovės, ir pan.
Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos
sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be
abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl
manoma, kad Civilinė teisė atlieka ir auklėjimo funkciją.
Pagrindinis Civilinės teisės uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių
organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų
sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir
sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų
materialinius ir dvasinius poreikius.
Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti Civilinės teisės sampratos
apibrėžimą:
Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai
reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių
objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su
turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei
organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą
visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti
fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.
2.2 Administracinė teisė
Administracinės teisės dalykas ir sąvoka.
Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Todėl
teisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai.
Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisė
skaidoma į savarankiškas šakas. Norint apibrėžto administracinę teisę,
reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką.
Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymo
teisė, teisės apie valdymą šaka. Išvada: administracinės teisės dalykas yra
visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese.
Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės
veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja
veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo
institucijos (valstybės
vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų
organų priimtų aktų įgyvendinimą. Išvada: administracinės teisės dalykas –
visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės organų vykdomojoje
veikloje.
Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai,
kurie susiklosto:
1. Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę);
2. Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje;
3. Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje.
Pvz., Seime – Seimo valdyba, vidinių vykdomųjų funkcijų institucija.
Administracinės teisės mokslas teoriniu požiūriu nagrinėja administracinės
teisės normas ir teisinį visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmą,
remdamasis teoriniais apibrėžimais formuluoja bendras administracinės
teisės sąvokas ir mokslo kategorijas, tiria valstybinio valdymo dėsningumus
ir administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšius, tiria
administracinės teisės normų realizavimo praktiką ir valdymo organų
funkcionavimo klausimus, rengia teisės normų raidos prognozes, teikia
rekomendacijas tobulinti normas ir santykius, rengia kodifikavimo
programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus, padeda tobulinti valstybės
valdymo mechanizmą.
Administracinės teisės mokslas vykdo 3 pagrindines funkcijas:
1. Teorinę funkciją – padeda plėtoti bendrąją valstybės ir teisės teoriją;
2. Taikomąją funkciją – rengia pasiūlymus tobulinti valdymo reguliavimą,
sudaro sąlygas mokyti teisės dalykų – programos, vadovėliai;
3. Auklėjamąją funkciją – propaguoja teisines žinias, formuoja teisinę
gyventojų sąmonę.
Tyrimai atliekami mokslo tiriamuosiuose institutuose, aukštosiose
mokyklose. Yra ir praktinio pobūdžio institucijos. Yra ir mokslinio tyrimo
metodai – sociologinis, istorinis, statistinis, lyginamasis ir t.t.
Administracinės teisės mokslas susijęs ir su kitomis teisės šakomis,
valdymo mokslu – tiria socialines valdymo problemas ir pan.
Administracinės teisės mokslas svarbus ir organizuojant bei tobulinant
valdymo mechanizmą.
Šaltiniai: konstitucija, Seimo, Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimai,
prezidento dekretai ir t.t.
Administracinės teisės ir gretimų teisės šakų santykis
Administracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise.
Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės
valdžios, aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindines
piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai –
pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios normos yra ir kitų teisės šakų
pagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė yra
teisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitoms
teisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir konstitucinės
teisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustato
bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė
teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų
principų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaip
įdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vyriausybė. Administracinės
teisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Dar:
žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yra
numatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise.
Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios funkcijų
vykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo)
organų funkcijas. Bet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniai
teismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių bei
dėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso prie
konstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – ne
valdymo organas).
2.3 Baudžiamoji teisė
Baudžiamoji teisė – teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip
nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimus atitinkamas bausmes arba
kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo
bausmės ar bausmės palengvinimą. Baudžiamoji teisė skiriasi nuo kitų teisės
šakų, nes:
1) nereguliuoja visuomeninių santykių, kuriais tenkinami žmonių poreikiai;
2) skirta saugoti vertybes;
3) paskirtis – uždraudžia tokias veikas, kurios daro žalą; pateikiamas
išsamus draudžiamų veikų sąrašas;
4) nėra svarbi reguliuojamoji funkcija.
Objektyvioji pusė (jus poenale) – visuma įstatymo numatytų draudimų ar
įsipareigojimų, išdėstytų teisės normose.
Subjektyvioji pusė (jus puniendi) – parodo, kokią teisę turi valstybė
nubausti nusikaltėlius. Ji turi šią teisę, nes teisės normų pagrindu imasi
reguliuoti tvarką visuomenėje.
Baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis nustatoma svarbių
visuomenės gėrių, t.y. teisinių gėrių (baudžiamosios teisės dalykas),