Teisės sociologija
5 (100%) 1 vote

Teisės sociologija

11213141516171

TEISĖS SOCIOLOGIJA

I tema

Bendrosios sociologijos tikslai: 1)nustatyti visuomenės raidos klaidas; 2)surasti suderinamumo bei organizuotumo visuomenėje pagrindus; 3)nustatyti visuomenės struktūrines dalis. Bendras visiems sociologams tikslas – suprasti ir nustatyti santykius tarp individų grupių, tautų ir kt.

Bendrosios sociologijos ištakos: Europos feodalinės santvarkos irimas. Feodalinėje santvarkoje žmonės paveldėdavo savo statusą visuomenėje, kurį sudarė šeima, bendruomenė, religija, giminė. Atsiradus ankstyvajam kapitalizmui, susvyravo asmens statusas visuomenėje. Visuomenėje atsirado nauji ryšiai ir atitinkami pokyčiai naujai gimstančiuose moksluose. Sociologija atsirado kaip mokslas, turintis ištirti tuos naujus pokyčius visuomenėje. Pirmasis žodį sociologija paminėjo Ogiustas Kontas, kuris norėjo sukurti mokslą, tiriantį visuomeninius dėsnius, kuriantį teoriją ir panaudojantį rezultatus praktikoje.

TS mokslo susiformavimo priežastys: 1)poreikis nustatyti visuomenės stabilumą, jo priežastis. Vienas socialinio stabilumo veiksnių – socialinės normos, tarp kurių teisės normos – vienos svarbiausių, ypatinga socialinių normų rūšis. Teisės normų tyrimo būtinumas – TS susiformavimo pirmoji priežastis. 2)siekimas nugalėti teisinį pozityvizmą, kuris reiškia norminį požiūrį, kad teisė – normų visuma, išimtinai susijusi su įstatymų leidėjo valia. Pozityvistinė teorija teisę atitraukia nuo visuomeninių šaknų. TS yra priešprieša, siekianti sugrąžinti teisei jos tikrąją esmę. Pozityvizmas nebegalėjo patenkinti politinių ir teisinių poreikių, nes teisė – ne įstatymų leidėjo valia, o visuomeninių poreikių sąlygotas reiškinys. TS pasiekė: 1)kad būtų praplėsta įstatymo samprata; 2)turi didelę reikšmę tarptautinės teisės moksle, 3)padarė įtaką teisinei technikai. 3)TS paskleidė idėją, kad teisė t. b. kuo arčiau priartinta prie gyvenimo – empyriškumas. Teisės mokslo grindimas empyriškais metodais yra siekimas kuo labiau priartinti teisę prie praktinio gyvenimo. Susieti teisėkūrą ir tn su realiai egzistuojančiais procesais. Teisė yra vienas iš valdymo būdų. Jei norime ko nors pasiekti ekonominiame gyvenime, galime tai padaryti nustatant tauisykles.

TS mokslo pradžia laikoma XX a., kai susidūrė visos šios kryptys. Lietuvoje teoretinė kryptis jau pasireiškė XIX a. pab. (Leonas, Riomeris).

TS iš bendrosios sociologijos perėmė tyrimo metodus, analizės lygius, sociologinį požiūrį ir kt. dalykus.

Sociologinis požiūris. W. Mills apibūdino sociologinį požiūrį. Soc. pož. padeda įvertinti istorinius įvykius, kaip individo išorinės veiklos ir vidinių pergyvenimų santykis, t. y. kokią įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimas turi visuomenei, istorijai, politiniams įvykiams ir atvirkščiai. Šio požiūrio reikšmė susideda iš 2 dalių: 1)individas gali įvertinti savo likimą ir savo galimybes tik tuomet, kai jis įsivaizduoja save t. t. jam tekusiame istoriniame laikotarpyje ir gali žinoti arba supranta savo bendraamžių galimybes. Sociologiniai ar ts tyrimai yra pasmerkti žlugimui, jeigu jų nesiesime su asmenybėmis – žmonėmis. 2)ryšys tarp visuomeninės sistemos ir asmeninių sunkumų. Ši dalis ragina spręsti ir nustatyti momentą, kada asmeniniai sunkumai tampa visuomenės problema, reikalaujančia teisinio sureguliavimo.

Analizės lygiai. 1)mikroanalizė; apima asmenis ir mažas grupes. 2)makroanalizė; apima stambias grupes, visą visuomenę, ryšius tarp tautų, korporacijų. Į kiekvieną problemą galima pažvelgti abiem lygiais. Iš bendrosios sociologijos perimtas ir šių 4 lygių išskyrimas: 1.Tarpasmeninis lygis; socialiniai ryšiai tarp 2 ar daugiau asmenų nepriklauso nuo jų santykių tamprumo ir kokybės. Pagrindinis tikslas – nustatyti tokių santykių tipus, kurių nustatymas būtinas teisinio reguliavimo metodo ir būdo (administracinio ar civilinio) parinkimui. 2.Grupės lygis; tai aukštesnio, labiau apibendrinto lygio analizė. Grupė – tai žmonės, kuriuos suartina bendri interesai arba bendra priklausomybė, o jų santykiai ir lūkesčiai juos skiria nuo kitų grupių. Įvairių grupių klasifikacijų: tvirtos ir trumpalaikės, organizuotos ir nestabilios. Panašių interesų žmonės gali sudaryti socialines kategorijas arba statistines visumas. Socialinė kategorija gali peraugti į socialinę grupę (pensijinio amžiaus žmonės – soc. kategorija, pensininkų draugija – soc. grupė). Grupės ir kategorijos reikalauja skirtingo reguliavimo mechanizmo. Kategorijai – bendrasis, grupei – specialusis reguliavimas. 3.Visuomeninis lygis. Gali būti analizuojama kaip didelė grupė – išplėsta grupės samprata. Šio lygio analize stengiamasi nustatyti visaapimančius dėsningumus. T. y. jei pastebime visuomenės konfliktus, tai šiuo analizės būdu bandome nustatyti, kas už jų slypi. Visuomenės lygiui priklauso religija, tradicijos. Visuomenės klasifikuojamos įvairiai, gali būti skirstomos į: 1)šeimynines – visuomenės, kur šeima yra pagrindinė grupė, gaminanti prekes, atliekanti religines apeigas ir atsakanti už savo narių elgesį. Šeimos nario ir šeimos interesai neatskirti; 2)individualistines – asmens interesai svarbesni už šeimyninius, tradicinius. 4.Pasaulinis lygis. Šiame lygyje tiriami santykiai tarp pasaulinės sistemos elementų: tautų, korporacijų ir pan. Teisės
sistemoje šis lygis lėmė tarptautinės teisės atsiradimą, viešąją, privatinę tarptautinę teisę.

TS – plačiąja ir siaurąja prasme. TS (siaurąja prasme) – tai tarpšakinis mokslas, kurio objektas – teisė, teisės normos, teisiniai santykiai ir teisės institutai. Plačiąja prasme – TS – tarpšakinis mokslas, kurio objektas ne tik tn, ti, ts, bet ir visi kiti teisiniai reiškiniai, susiję su teise.

Bendrosios sociologijos objektas – visuomenė, jos grupės ir elgsena, t. y. visuomeniniai reiškiniai.

TS objektas – reiškiniai, visaip susiję su teise. TS neskiriamas socialinis faktas ir socialinis reiškinys. Uždavinys – pažinti socialinį reiškinį, kurį pirmiausiai apibūdina išoriškumo požymiai – t. y. tą reiškinį, kurį galima išoriškai (be vidinių pergyvenimų) pastebėti.

Socialinio reiškinio sampratos: Sorokin: vieno arba vienų psichinė nuotaika arba išorinis poelgis gali būti laikomi kito arba kitų buvimo ar nuotaikos funkcija, kai vieno arba vienų nuotaika arba išoriniai poelgiai yra keičiami kitų asmenų nuotaikų arba išorinių poelgių, kai tarp jų yra funkcionalinis ryšys, jie vienas kitą veikia, tai ir yra socialinis reiškinys. Poveikis t. b. išoriškai pastebimas. Durkheim : socialinis reiškinys – toks, kuris nulemtas iš anksto, visuomenės mums taikomos prievartos. Tai, kaip mes elgiamės yra t. t. prievartos pasekmė. Soc. reiškinio požymiai: 1)prievarta, nuo kurios niekas negali išsisukti; 2)susiję su žmogaus psichika, t. y. socialiniai psichiniai; 3)visuotini reiškiniai. Soc. reišk. gali būti pastovūs ir spontaniški, trumpalaikiai ir ilgalaikiai.

Teisiniai socialiniai reiškiniai turi visus socialinių reiškinių požymius ir turi specifinių požymių: 1)pirminiai, antriniai. Pirminių soc. teis. reišk. išskyrimas priklauso nuo teisės doktrinos – teisės ir valdžios problema: 1. Pirminis s.t. reiškinys – santykis, kurį reikia sureguliuoti, o įstatymas, teisės norma – antrinis reiškinys. 2. Pats įstatymas, teisės norma – pirminis reiškinys, o teisės institutas, subjektinės teisės – antrinis. 2)Valdingumo (pirminis r.), pavaldumo (antrinis) reiškiniai. Valdingumo reiškinys – teismo sprendimas, pavaldumo – jo vykdymas. Pavaldumo reiškiniams priskiriama teisinė sąmonė, teisės žinojimas, supratimas ir aiškinimas. 3)Reiškiniai – institutai, reiškiniai įvykiai. R. – institutai susiję su teisės institutais, su viskuo, kas užfiksuota pozityviojoje ir objektyviojoje teisėje. Čia instituto sąvoka žymiai platesnė negu teisės teorijoje – kaip viso teisės mokslo bet kuri struktūrinė dalis. 4) reiškiniai susiję su procesu ir nesusiję. Susiję – tai reiškiniai, vykstantys proceso eigoje arba dėl to, kad vyksta pats procesas, įeina ne tik teismo procesas, bet ir visuomenės nuomonės poveikis, sąmonės lygis, aprašymas žiniasklaidoje; nesusiję – visi kiti reiškiniai.

Teisinių – socialinių reiškinių atskyrimas nuo kt. socialinių reiškinių. Atskyrimo kriterijai: 1)žalos kr. – jei žala nedidelė, tai dar nėra teisinis reiškinys, nepriklauso nuo to, ar materialinė, ar moralinė žala; 2)prievartos kriterijus. Teisinę prievartą atlieka specialiai apibrėžtos institucijos, veikiančios pagal specialiai nustatytas taisykles. Kai kuriose teorijose prievartos institucija tapatinama su valstybe. Pati prievarta ir jos rezultatas yra aiškiai apibrėžti, tai nėra būdinga moralei. 3)nagrinėjimo proceso kriterijus. Teisei būdinga ne tik ginčyti, bet ir t. t. griežtai apibrėžtu būdu organizuoti visą ginčytinumo procesą. Jis turi procesinę formą, kuri paprastai baigiasi sprendimu.

TS mokslo vidinė sistemos problema – siūlomos 2 sistemos: 1)atitinkanti bendrosios sociologijos mokslo sistemą – teisėje sunku atskirti TS struktūrines dalis. TS remiasi individualia sistema, kuri dažniausiai yra mišri, 2) atitinkanti teisės mokslo sistemą. Galima atskirti atskirų teisės šakų sociologiją, tačiau kiekvienam tokiam moksle kartotųsi daug dalykų. Vėberio pasiūlyta TS mokslo sistema. “Nė viena organizacija neišgyventų be biurokratijos”. Jam svarbus teisininko statusas, įvedė sąvoką “teisinis štabas”. Jo sistema remiasi vaidmenų pasiskirstymu teisėje. Pagal jį TS mokslas skirstomas į 2 dalių sistemą: 1)įstatymų leidybos sociologiją – praktinė taikomoji sociologija, kurios tikslas suteikti kuo daugiau žinių įst. leidėjui, apima visus įst. leidėjų veiklos aspektus: įst. leidybos procesą, interesų grupes, teisės efektyvumą, įst. leidėjo teisinę kultūrą ir kt. 2)teisminę sociologiją – atskira mokslo sritis, labiausiai paplitusi valstybėse, kur pagr. tš yra precedentas. Apima visus teismų veiklos aspektus ir galimą įtaką, priimant teismo sprendimą.

TS pošakiai. Pošakiai yra mokslo dalis, tai nėra savarankiškas atskiras mokslas.

1)Teisės etnologija. Pagal objektą TS ir TE sutampa, pagrindinis skirtumas – tyrinėjimų sfera. TE objektas – archaiškoji teisė, tačiau kriterijus yra ne etnologinis, o kultūrinis. Archaiškosios teisės kriterijai: 1)teisės primityvumas, pasireiškiantis procesinių normų stoka; 2)teisės psichologinėje struktūroje šiuolaikinė teisė remiasi racionalumu, o arch. teisė visada remiasi mistika. Visas teisės mokslas iš etnologijos perėmė kai kuriuos principus, kaip teisingumo principą. Pagrindinis teisės
etnologijos tikslas – užrašyti archaišką teisę, nustatyti teisės kilmę, teisės šaknis.

2)Teisės antropologija – mokslas apie žmogų, kaip apie ypatingą rūšį tarp gyvų organizmų, kaip apie teisinį reiškinį. TA susijusi su visu teisiniu reguliavimu, kuris susijęs su žmogaus fiziologija: darbo dienos, atostogų trukmės nustatymu ir t.t.

3)Teisinė psichologija. Jei teisė – visuomeniniai santykiai, tai t. b. priskirta tik socialinė psichologija – sakė Petražickis. Jis teigė, kad teisė yra tai, ką jaučia žmogus. Tai pagrindinis skirtumas nuo moralės. Jei žmogus jaučia, kad jis turi teisę reikalauti ir atlikti pareigą, tai teisė yra atributinė.

TS ryšys su kt. mokslais. Su teisės filosofija. TS, kad sėkmingai ištirtų objektus, turi pasinaudoti šakinių mokslų žiniomis. Senovėje filosofijos mokslas apėmė viską. Vėliau nuo jos atsiskyrė sociologija, logika, psichologija. Nuo teisės filosofijos atsiskyrė teisinė logika, teisės psichologija, teisės sociologija. TS išliko kryptis, kurios objektas – bendriausios teisės problemos. Lyginamajai teisei, teisės istorijai ir TS būdingas požiūris iš išorės, istorinis lyginamasis metodas. Šiuos mokslus siūloma sujungti ir vadinti juristika. Su politologija. Politika ir teisė yra valdžios pasireiškimo būdai, todėl politika ir teisė persipina. Teisėje valdžia nustato ilgo galiojimo normas ir stebi jų veikimą. Politikoje valdžia pasireiškia periodiškais, besiremiančiais t. t. veiksmų programa, sprendimais. Su politine ekonomika. Teisėje egzistuoja ekonominis teisinių reiškinių vertinimas.II tema.

Sociologinio tyrimo procesas. Sociologinio tyrimo procesas bendrąja prasme susideda iš: 1)aprašymo, 2)paaiškinimo. Aprašymas – reiškinio charakteristikų visuma. Kartais užtenka aprašymo be paaiškinimo. Idealaus proceso stadijos (visos stadijos dažniausiai nebūna): 1)problemos parinkimas, šiame etape tai, kuo remiamasi, vadinama teorine prielaida. Teorinė prielaida – teiginys, kuriame siejamos 2 ar daugiau sąvokų, o surinkti duomenys gali jas patvirtinti arba paneigti; 2)hipotezės formulavimas – aukštesnis mokslinis lygis, sąvokas vadiname kintamaisiais. vienas g. b. priklausomas, kitas nepriklausomas, jei turime tik 2 kintamuosius. Teiginys apie ryšį tarp 2 ar daugiau kintamųjų, kurį reikia patvirtinti, vadinamas hipoteze. 3)tyrimo planavimas ir duomenų kaupimas – tyrimo plano sudarymas, suskirstymas į etapus ir metodų parinkimas. Metodų parinkimas priklauso nuo analizės lygio, nuo tyrimo apimties, tiriamos grupės dydžio. 4)duomenų analizė – tyrimo metu surinktos informacijos detalus patikrinimas. Šioje stadijoje įvedami kontroliniai kintamieji, 5)rezultatų interpretavimas, 6)išvados. 5 ir 6 stadijos labiausiai gali nukentėti nuo subjektyvumo.

Tyrimo etika. Etika – moralės leistinumo ir pareigos jausmas, sprendžiant,kas yra gerai, kas yra blogai. Etika būtina visose visuomenės gyvenimo srityse, įskaitant ir mokslinius tyrimus. Tyrėjui turi rūpėti, kaip apsaugoti tiriamųjų konfidencialumą. Tiriant mažas grupes anonimiškumą sunku išsaugoti.

TS metodai. TS metodus perėmė iš bendrosios sociologijos. Visi metodai – BS gali būti grupuojami į stebėjimą ir eksperimentą. Stebėjimas: 1)ekstensyvus – statistika, apklausa; 2)tam tikros situacijos stebėjimas. TS siūlomas kitoks metodų skirstymas: 1)dokumentų tyrimo metodai (teisinių ir neteisinių): kokybiniai ir kiekybiniai; 2)faktų tyrimo metodai: anketavimas, statistika, eksperimentas.

Metodologiniai principai: I.Objektyvumo pr. – reikalaujama atsiriboti nuo asmeninės patirties. Jį sunku įgyvendinti, teisininkas kartu yra ir sociologas, ir remiasi savo patirtimi. Šis pr. skirstomas į: 1)materialumo pr. – reikalavimas atmesti iš tyrimų tai, kas turi asmeninį ir grynai jausminį pobūdį. 2)abejingumo pr. (moralinis) – tai reikalavimas būti vienodai abejingu teisėtiems ir neteisėtiems reiškiniams; II.Istorinis lyginamasis pr. yra seniausias. Jį naudojo Monteskjė. Jo taikymas – tai tiesiog apmąstymai, pakreipti istoriniu ar lyginamuoju kampu ir vykstantis sociologinėje dvasioje. Tai sudėtinis principas, patogus tuo, kad galima naudoti šalia kt. metodo.

Dokumento sąvoka TS. Dokumento sąvoka TS daug platesnė negu teisės doktrinoje. Dokumentas ts – tai, kas nupiešta, parašyta, kitaip atvaizduota ir gali turėti žinių, reikšmingų teisės sociologijai. Bet kokio teisinio teksto skaitymas jau yra dokumento tyrimas – kokybinis dokumento turinio tyrimas.

Dokumentų kokybinis tyrimas: 1.Teisinių dokumentų kokybinis tyrimas – teisinio dokumento sąvoka sutampa su teisės doktrinoje vartojama dokumento sąvoka. Ši analizė teikia informaciją apie įvykį, dėl kurio buvo surašytas atitinkamas dokumentas, kokiu būdu ir kaip tas įvykis buvo interpretuotas, koks buvo priimtas teisinis sprendimas, laiko tarpas tarp fakto ir sprendimo ir kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas. Didžiausia reikšmė – teismo sprendimų nagrinėjimui. Teismo sprendimai reikšmingiausi tuo, kad juose atsispindi konfliktinė situacija ir jos eiga. Praktiškai visos bylos atspindi vienokį ar kitokį konfliktinį santykį, išskyrus bylas dėl juridinio fakto nustatymo. Tiriant bylą, kreipiamas dėmesys į šalių reikalavimus, jeigu tai baudžiamoji byla, tai gali būti pusių reikalavimai. Šalies pateikiami įrodymai, tai yra: kaip
suvokia teisę, teisės spragos, teisės žinojimas, teisinė sąmonė bei teisinė kultūra. Teisinių dokumentų kokybinės analizės silpnumas: 1)teisiniai dokumentai tiesiogiai neatspindi realybės. Šis neatspindėjimas pirmiausia iš to, kad tiriami dokumentai, o ne patys teisiniai santykiai; 2)ne visi teisiniai santykiai perauga į konfliktą. Net ir peraugus į konfliktą dalyviai ne visuomet kreipiasi į teismą; 3)Teisiniuose dokumentuose įvykiai pakreipiami t.t. kampu, todėl sunku spręsti, kaip viskas iš tiesų buvo. Stiprios pusės: 1)iš teisinio dokumento analizės gaunama informacija, kurios negautume kitais būdais, pvz. anketavimo būdu. 2)galimybė išsiaiškinti konfliktuojančių šalių nuostatas; 3)suminė informacija – iš teisinių dok. galima išsiaiškinti patį faktą, kaip jis pateiktas, net gi tyrimo laiką, sprendimą ir jo pobūdį.

2. Neteisinių dokumentų kokybinis tyrimas – tai ypatingi dokumentai tuo, kad neturi įprastinės teisinių dokumentų formos. Svarbiausi – istoriniai-etnografiniai dokumentai. Juose svarbu: 1)atskirti teisinius reiškinius nuo neteisinių; 2)surasti dėsningumus, kurie būna būdingi teisei vienu metu. Pagrindinė reikšmė ta, kad šiuose dokumentuose galime surasti teisinius reiškinius, analogiškus tai pačiai erdvei ir tam pačiam laikmečiui. Reikšmingi net. dok. – spauda. Svarbiausia – spaudos erdvė – tam tikro reiškinio aprašymo paplitimas ir laiko tarpas – kiek laiko truko tam tikro reiškinio aprašymas. Analizuojant spaudą, tam tikras faktas yra teisinis, tačiau jo pateikimo būdas neteisinis. Prie kitų dokumentų priskiriami – literatūros, vaizduojamojo meno kūrinių analizė ir pan.

Dokumentų kiekybinė analizė. Ši analizė nesusijusi su turinio analize ir yra matematinis paskaičiavimas, turint tam tikrą konkretų tikslą. Toks kiekybinės analizės metodas yra vadinamas išorine suma. Toks apskaičiavimas dažniausiai atliekamas su įstatymų leidybos dokumentais. Dažniausiai nustatomas įstatymų leidybos dokumentų skaičiaus kitimas nuo vieno laiko tarpo iki kito. Pagal išorinę sumą galima nustatyti ir teisinių dokumentų formos kitimo reikšmingumą. Vidinis sumavimas – naudingesnis metodas, kuriuo remiantis galima pereiti nuo pavienio atvejo iki tokių atvejų visumos. Atvejai yra atrenkami statistikos ir atrankos būdu. Be tos parenkamos dokumentų masės nusistatome objektą, kurį tirsime. Pagal objektų visumą yra paprasčiausia nustatyti faktinių duomenų ir teisinių rezultatų santykį. Vidinio sumavimo specifika – norint gauti pilnesnę informaciją, galima nusistatyti papildomus objektus, kuriuos galima ištirti. Objektu gali būti: 1)žodis, žodžių grupė; 2)tema; 3)objektų visuma.

Faktų tyrimas: 1)Stebėjimas ir 2)Eksperimentavimas..

1.1. Kokybinis stebėjimas. Vadinamas monografiniu tyrimu. Tai pavienių atvejų tyrimas, stebėjimas. Tai žvilgsnis į žmones, ne į dokumentus. Pradininkas – XIX a. pab. Frederikas Liple, kuris tyrė šeimą. Šiuo metu monografiniu tyrimu suprantama >nei 1 šeimos stebėjimas. Neigiama – toks tyrimas nėra pagrįstas tikimybių teorija. Teigiama – 1)analizės gylis – t. y. stebint nedidelį skaičių tiriamų objektų galima pastebėti daugiau įvairių niuansų, 2)metodas pigesnis, prieinamas individualiam analitikui. Metodas grindžiamas subjektyvumu. Modeliavimas – bandymas vaizduotė būdu atkurti t.t. reiškinį ar situaciją. Mod. būdu sukuriama daugiausiai tn aktų. Labiausiai kaltinamas subjektyvumu. Dėl to monografinis tyrimas yra kritikuojamas.

1.2.Kiekybinis stebėjimas. Kiekybinė analizė – tyrimas, kuris atspindi matematikos mokslo laimėjimus. Iš pradžių buvo suprantama, kaip tiriamo objekto padauginimas – tiri 1 šeimą, po to padaugini iš 20 ir gauni bendrus faktus. Dabar naudojamos 2 pagrindinės technikos: 1)statistika, 2) atrankinė apklausa. Skirtumas – apimtis. Statistika gali apimti visus tos pačios rūšies reiškinius. Atrankinė apklausa apima tik dalį jų. Kai norima išsiaiškinti t.t. faktus, statistika padeda geriausiai, ji yra valstybinis metodas. Statistika yra patikimesnė už apklausą. Apklausą gali atlikti įvairiausios nepriklausomos grupės. Apklausų duomenys sudedami į duomenų banką ir tampa oficialiu statistikos šaltiniu. Skiriasi pagal rezultatus, išvadas. Statistika apibendrina duomenis, o apklausa išryškina t.t. reiškinių savybes. Statistikos šaltiniai, naudojami TS: 1.Ekonominė statistika; 2.Demografinė statistika (civ. būklės aktai, visuotinis gyventojų surašymas); 3.Teisinė statistika. Tyrimas apklausos būdu – klausimai pateikiami t.t. asmenų grupei ir atsakymai į tuos klausimus. Visuma reiškinių, kuriuos norima ištirti, vadinama generaline visuma. Atranka įgalina nuo dalies asmenų ar grupės pereiti prie visos visumos. Generalinė visuma TS turi tam tikrų ypatumų. Tyrimai būna tokie, kad jie turi apimti labai didelę susijusių šalies gyventojų dalį (kartais ir visus) – taip norima nustatyti faktinių ir juridinių standartų santykį. Teisėje apklausa turi specifinių bruožų: 1)neretai apklausa tampa panaši į referendumą; taip yra todėl, kad, klausimai dažniausiai susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, todėl nepasitikima mažesne atrankos dalimi, reikia visų nuomonės. 2)TS-je darant apklausas, reikia skirti ir parengiant klausimus, ar bus apklausinėjami teisininkai profesionalai, ar ne profesionalai. Atrankinės
visumos taisyklės žinomos bendrai sociologijai, tačiau visada yra visuomenės dalis, nedalyvaujanti apklausose ir ši dalis nepatenka į atrankinę visumą. Objektas tyrime – žinios, kurias vienu ar kitu būdu norime išgauti iš respondentų. Klausimus, pagal kuriuos norime sužinoti, turime suformuluoti taip, kad būtų galima juos sugretinti. Apklausose dažnai paliekami atviri klausimai (nereikalinga atsakymų taip arba ne). Tai pusiau kryptinga apklausa. TS gera anketa turi turėti 3 klausimų rūšis: 1)Apie teisės žinojimą. Susidaro vaizdas apie visuomenės teisės žinojimo lygį arba teisinę kultūrą. Naudingi nustatymui, kaip greitai plinta teisinė informacija. 2)Apie faktą (ar jūs buvote teistas, ar ne ?). Nustatomas atskirų visuomenės grupių požiūris į atskirus dalykus. Iš dalies galime numatyti teisės akto arba reiškinio vertinimą, kokiomis sąvokomis operuojama visuomenėje. 3)Apie teisės vertinimą (ar sutinkate su t.t. norma?). Surašomi visi už ir prieš. Įvairūs metodai naudojami todėl, kad nepasitikima anketa iki galo.

Kiekybinių duomenų analizė. Tai kritinis kiekybinių duomenų įvertinimas. Kritikos rūšys: 1.Išorinė – klaidos, kurios gali įsiterpti įvairiose duomenų kaupimo stadijose. Didžiausia tikimybė klaidų dėl tyrimo apdorojimo sociologiniais metodais. Klaidos, kur teisininkas ir sociologas skirtingai vertina reiškinius, skirtingas sąvokų supratimas (pvz. prievartavimas).; 2.Vidinė – atsakymų, kuriais remiasi apklausa, teisingumo įvertinimas, patikrinimas. Duomenų lyginamasis pateikimas. Kiekybinių duomenų interpretavimas – labiausiai susijęs su subjektyvumu. Kiekybinis natūralių duomenų tyrimas – išplito dėl to, kad tai būdas, padedantis pavieniam tyrinėtojui išvengti subjektyvumo ir iškraipymų (norint sužinoti, prie kokio paveikslo dažniausiai eina lankytojai, pažiūrėti į nusitrynusį parketą).

Eksperimentavimas – tyrinėtojas situaciją dirbtinai sukuria ir manipuliuoja eksperimento objektu. TS iš BS perėmė 2 rūšis eksperimentų: 1)Laboratorinis eksperimentas – gali vykti dirbtinėje ir natūralioje aplinkoje. Šiam būdui paprastai reikia eksperimentinės grupės ir kontrolinės grupės. Trūkumas – gana sunku perkelti rezultatus iš mažos grupės į visuomenę. 2)Testas – iš anksto apgalvotas bandymas, kurio metu yra taikoma tiksli rezultatų įvertinimo technika. TS taikomi tik testai, skirti išsiaiškinti asmenybės nuostatoms. Forma įvairi – piešinukai, klausimynai ir kt. 3)TS turi specifinę rūšį – įstatyminį eksperimentą – taikomas tuomet, kai įstatymų leidėjas abejoja dėl t.t. įst. tikslingumo ir įveda jį laikinai arba palieka sau teisę keisti įstatymą pagal rezultatus, kuriuos gaus įstatymą taikant. Dažniausiai tokie įst. įvedami tik t.t. valstybės teritorijos dalyje. Įstatymų leidėjas turi norėti šio eksperimento ir pasakyti tą pačiame įstatyme. Minusas – visuomenė suvokia, kad tai eksperimentas, todėl ir elgiasi kaip tai būtų eksp. ir tie įstatymai netaikomi. Įstatymas taikomas teritorijos dalyje, todėl tos dalies rezultatų negalime perkelti visai valstybei.III tema.

Socialinis pradas žmoguje. Gumplovičius – žmogaus gyventa pirmiausia ordomis. Aristotelis – žmogus yra socialinis gyvulys, mes neabejojame, kad pirminių žmonių gyvenimas buvo labai primityvus. Socialinio prado raida: 1)lyčių skirtumas ir lyčių aistra yra priežastis žmonėms jungtis ir bendrauti. Šis žmonių socialinis gyvenimo veiksnys yra vienas iš pirminių ir pagrindinių veiksnių. 2)Žmogui būtinai reikia jungti savo jėgas su kt. žmonių jėgomis sėkmingesnei kovai už būvį. 3)Žmonėms bendraujant susidaro naujas veiksnys, kuris įgyja svarbos socialiniam žmogaus gyvenimui tobulėti – žmogaus protas ir kt. jo sielos gabumai. Diferenciacija yra būtinas visuomenės klestėjimo reiškinys.

Kultūros atsiradimas ir vystymasis. Kultūra apima visus grupinės veiklos aspektus – tai mąstysena, tikėjimas, jausmai, kurie susikaupia per ilgus soc. grupių egzistavimo amžius ir buvo perduodami iš kartos į kartą. Kultūra – tai techninių priemonių ir būdų visuma, kuria įtvirtinamas žmogaus viešpatavimas gamtai. P. Leonas išskiria šiuos žmogaus kultūros bruožus: 1)Žmogiškojo talento lankstumas – sugebėjimas iš anksto įsivaizduoti rezultatą. 2)Žinių perdavimas – sugebėjimas laikyti žinias atmintyje ir tik vėliau jas panaudoti arba perduoti. Žinių perdavimas nulėmė žmogiškosios atminties plėtimąsi. Patirtį galima perduoti iš kartos į kartą ir net į perspektyvą (į būsimas kartas). Kultūrinis prisitaikymas – žmonijos požymis, leidęs apgyvendinti didelius plotus. 3)Simbolių kūrimas. Jie įgalino perduoti informaciją per laiką ir atstumą, netgi gauti informaciją iš žmonių, kurie jau mirę. Simbolis – daiktinis, vaizdinis ar garsinis ženklas, primenantis, kurią nors sąvoką (kalba, raštas). Sociologijoje skiriamos dvi simbolių grupės: 1)Referentiniai – t.t. dalykų nuorodos. 2)Ekspresyviniai – asociacijos (garbė, meilė, švelnumas). Susiję su pagrindinėmis vertybėmis visuomenėje, tautoje ar valstybėje. Simbolio reikšmė priklauso nuo mūsų pačių, tas pats simbolis gali būti ir referentinis, ir ekspresyvinis. Kultūrinės vertybės – ekspresyviniai simboliai ir dažniausiai atspindi visuomenės idealus, tai tikėjimas arba jausmas, apimantis daugelį žmonių ir yra
svarbiu jų tapatybės faktoriumi. Vieningų kultūros vertybių nėra. Bendriausios kultūros vertybės yra sukonkretinamos normomis tam, kad būtų aišku, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Tokia norma yra visuomeninius lūkesčius atspindinti elgesio taisyklė. Tn yra laikomos normomis, atėjusiomis iš vertybių ir bendriausių normų. Pati teisės sistema yra kaip vertybė.

William Summer teorija: Pačios svarbiausios kultūrinės vertybės yra išreiškiamos morale arba moralės normomis. Šios normos yra bendros visoms kultūroms: žmogžudystės, fizinės prievartos, kraujomaišos draudimai. Kasdieninės vertybės išreiškiamos papročiais ir tradicijomis. Moralė ir kultūros vertybės gali viską sutvarkyti. Visuomenė yra diferencijuota ir galima manyti, kad atskiros grupės gali turėti savo atskirus elgimosi būdus. Žmonių grupės viduje vyksta savotiška elgimosi būdų kova. Palaipsniui iš patyrimo formuojasi nuomonė, koks būdas yra geresnis, iš kokio būdo grupė gauna didesnę naudą. Žmonių sąmonėje įsigali vieningi veikimo būdai – žmonės naudoja tuos pačius elgesio būdus tiems patiems tikslams pasiekti. Veikimo būdų perdavimui naudojamos tradicijos, pamėgdžiojimas, valdžia. Naudojami veikimo būdai yra vieningi, universalūs, įsakmūs ir nekintantys. Iš pradžių veikimo būdai aiškinami baime, naudingumu arba protingumu, vėliau aiškinami, kaip elgesio būdai naudingi visos visuomenės gerovei. Nesąmoningai atsiradusius elgesio būdus visuomenė pati pradeda aiškinti racionaliai. Tuomet šie būdai iš tikrųjų virsta papročiais. Teisės šaknys ir yra papročiuose. Teisė nėra kažkas specifiško, nėra dirbtinai sukurta. Ją nuo papročių skiria tik valstybės jėga. Summer suformulavo reikalavimus įstatymų leidėjui: Jei norima, kad teisės sistema būtų efektyvi, o įstatymai veiksmingi, įstatymai turi atitikti papročius. Iš esmės įstatymai yra tik fikcija, jų pagrindas yra papročiai. Teorijos reikšmė. Ji parodo teisę, kaip lygiavertę dalį tarp kitų socialinių sitemų. Teisė priešpastatyta pozityvizmo siūlomai teisės sąvokai. Teorijos kritika. Summer nepaaiškino, kokiu būdu vienų grupių papročiai vyrauja kitų grupių papročių atžvilgiu.

Istorinės teisės mokyklos reikšmė. 1)išvystė sisteminį teisinį mąstymą, 2)teisės moksle įsitvirtino nuomonė, kad teisė nėra skonio reikalas, atskiro teoretiko nuomonė, 3)norint ištirti teisę, reikia išsianalizuoti visuomenines sąlygas ir būseną tuo konkrečiu laikotarpiu.

Savinji teorija. Teisė kaip tautos kultūros reiškinys. Ši teorija – priešprieša kodifikavimo judėjimui (XIX a.). Savinji įžiūrėjo kodifikacijos pavojų – teisės atitrūkimą nuo jos socialinių šaknų. Savinji pastebėjo, kad per kodeksus įtvirtinama subjektyvi valia ir nesvarbu kieno ji yra, kodifikuotoje teisėje ji gali pasireikšti atsitiktinai. Teisė – anonimiško vystymosi nacijos gilumoje rezultatas. Jeigu teisė yra visuomeninis reiškinys, tai teisė ir vystosi pačioje visuomenėje, joje gimsta ir yra vystymosi joje rezultatas. Kadangi teisė vystosi atskirose visuomenėse, tai ji yra susijusi su atskira tauta. Būtent todėl yra daug įvairių teisės sistemų. Teisės kaip visuomeninio rezultato neįmanoma atskirti nuo visų kitų toje visuomenėje vykstančių reiškinių. Teisė savo gyvybingumo semiasi iš tautos dvasios. Kodifikacijos reikėtų vengti, ji pražūtinga, nes teisė savotiška kultūros išraiška, o kultūra turi vystytis spontaniškai. Jei užrašome teisę, tai ji fiksuojama t.t. išsivystymo laikotarpyje ir užrašydami teisę sustabdome teisės vystymąsi. Įstatymų leidėjas jokiu būdu kodifikuodamas neturi kištis į socialinį gyvenimą. Kodifikacija – visiškai svetimas teisei dalykas. Ši teorija vystėsi kartu su valstybės požymiais. Su valstybės požymių silpnėjimu vystėsi teisės teorija, vėliau kilusi į kryptis. Savinji pirmiausia parodė, kad tautos kultūra turi dvi pagrindines išraiškas: kalbą ir teisę. Jos formuojasi iš tautoje kylančių konfliktų, vertybių, papročių. Teisės vystymasis turi dvi stadijas: 1.Nerašytoji teisė arba nerašytinė paprotinė teisė. 2.Užrašytos paprotinės normos. Kai normos yra užrašomos, jos tampa elgesio taisyklėmis ir laikomos teise. Kodeksas – paprotinių normų rinkinys. Papročiai apima įvairius tautoje vykstančius reiškinius. Kuo labiau fiksuojame teisę, tuo labiau ji tampa sistema, kurią gali pažinti tik profesionalai. taip teisė visai atitrūksta nuo realybės. teisė pasmerkta nuolat nespėti su realiais visuomeniniais santykiais. Išvada: Savinji perspėjo – teisė atitruks nuo tautos. Bet jis sakė, kad tokia teisė išlaiko tam tikrą sistemą, kur yra vietos tautos dvasiai. Bendrąją teisės dalį žino teisininkai (profesionalai), o specialioji teisės dalis tegyvuoja visuomenės sąmonėje. Tauta, nors ir nežino visų įstatymų, jų laikosi.

Pozityvizmas. John Ostin ir Jeremy Bendton – su jais siejamas teisinis pozityvizmas. Teisė – formaliai įtvirtinta tvarka. Jų teisės suvokimas įsigalėjo iki šių dienų: įstatymai yra komandos. Komanda išreiškiama suvereno valia, o suvereno samprata priklauso nuo valstybės formos. Teisėjai yra tik įstatymų leidėjų ar suvereno valios aiškintojai ir reiškėjai. Jie atlieka tam tikrą teisėkūrą, bet jų teisėkūra deleguota. Valstybė – aukščiausias politinės valdžios
organizavimas. Įsitvirtina pagrindiniai teisės požymiai: teisės norma turi būti atitinkamu būdu išleista, apibrėžta ir turėti sankciją.

Gyvosios teisės teorija – Eugenijus Erlichas. Tęsė teisės kaip tautos vertybės teoriją. E.Erlichas laikomas teisės sociologijos pradininku. “Teisės sociologijos pagrindai” 1913m. Erlichas teigė, kad pozityvioji teisė neturi nieko bendro su realiais visuomenės santykiais ar realiu gyvenimu. Egzistuoja sponataniška, nepriklausanti nuo formaliai veikiančios teisės, tvarka, kuri susidaro derinant įvairias individualias ir kolektyvines valias. Tarp įvairių etninių grupių valios derinamos, kol įsirutuliuoja į vieningą taisyklių sistemą. Gali kilti konfliktai ir jie kyla, ir tai yra visiškai natūrali visuomenės būsena, bet tam, kad individai arba grupės išspręstų konfliktus, apsieinama be abstrakčių tn. Konflikto dalyviai patys tą konfliktą ir išsprendžia. Teisininkai užsiima tik nenormaliais dalykais, nenormaliais gyvenimo atvejais. Abstrakčios normos svetimos visai visuomenei. Normos, kuriomis vadovaujasi visa visuomenė – gyvoji teisė – visuma įvairių normų, nebūtinai nustatytų valstybės. Žmonės laikosi normų ne todėl, kad bijotų sankcijų. Erlichą galima priskirti prie teisinio pliuralizmo atstovų: teisė ne vien normos, išleistos valstybės. Jeigu teisiniame pozityvizme teisės norma susijusi su valstybe, tai gyvojoje teisės teorijoje teisės norma sujungta su visuomene. Valstybė gali perimti tam tikros organizacijos taisykles ir jas pakelti į įstatymų lygį. Teisininkui teisė nebus tik valstybės pripažintos taisyklės, bet žmonės laikys teise visas taisykles. Gyvoji teisė – visuma persipynusių tvarkų. Jeigu valstybė sukuria abstrakčias normas, kurios jai specifiškai reikalingos ar kuria įstatymus iš tam tikrų taisyklių, tai valstybė pripažįsta, jog tam, kad ji galėtų įsakinėti, turi atsižvelgti į visuomenėje dominuojančią teisę. Trūkumai – nenurodė kriterijų, kada t.b. naudojama valstybės, kada gyvoji teisė. Yra santykių, kuriems būtinas oficialus reguliavimas. Kaip nėra kultūrų, kurios pripažįstamos viršesnėmis, taip nėra ir teisės sistemų.

Subkultūra ir teisė. Diferencijuotos visuomenės kiekvienas sluoksnis gali turėti savo kultūrą. Jei visuomenė nevienoda tautiniu požiūriu, sunku atsekti iš kur kilo dominuojanti kultūra. Subkultūra – visuomenės atskiros grupės kultūra. Ją sudaro apibrėžtas gyvenimo būdas, turintis daug bendrumų su vyraujančia kultūra, bet turintis ir tautinių apibrėžtų skirtumų. Subkultūra grupės nariui turi sukelti tapatybės su tam tikra grupe jausmą. Subkultūrinės grupės susidaro įvairiais pagrindais: lytis, rasė, profesija, išsilavinimas ir kt. Grupės praktiškai yra išskirstomos į dvi grupes: 1)tai tokios, kurios palankios vyraujančiai kultūrai; 2) antagonistinėje padėty su vyraujančia kultūra. Jos gali būti nepageidautinos arba nusikalstamos. Taigi grupės, kurios pažeidžia vyraujančioje kultūroje socialines normas, arba grupės, dėl kurių vyraujanti kultūra priima sprendimą, kad jos gali pažeisti tokias normas, yra vadinamos deviantinėmis grupėmis. Deviantinė subkultūra – tokia subkultūra, kurios vertybės prieštarauja, kenkia arba pažeidžia vyraujančios kultūros vertybes arba kai vyraujančios kultūros nariai taip nusprendžia. Atskirai reikšmingas deviantinių subkultūrų tyrimas. Tai visuomenėje egzistuojančių problemų pradmenys. Tyrimų reikšmė: 1)Dev. subk. tiriama, kaip visuomenės struktūrinių dalių, joje egzistuojančių problemų rezultatas; 2)Deviantinių subkultūrų tyrimas gali parodyti teisės spragas. Leidžia spręsti apie teisės neefektyvumą. 3)Aplinka, įtakojanti nusikalstamumą. 4)kaip reiškinys, leidžiantis spręsti apie teisės kilmę. 5)Deviantinių subkultūrų tyrimas atskleidžia visuomenės progresą arba regresą. Deviantinės subkultūros nebūtinai turi būti nusikalstamos, jos gali būti nepageidautinos, nors būtų ir pažangios pasauliniu mastu.

Teisinė akultūracija – bendriausia prasme vienos kultūros perkėlimas į kitą. Tam tikrą kultūrą galima įskiepyti į jai svetimą teisės sistemą. Globalinės akultūracijos pavyzdys – Romos teisės recepcija. Kartais akultūracija minimali – perimamos atskiros teisės normos ar institutai. Globalinės akultūracijos priežastys: 1)politinės; 2)ekonominės. Teisinę akultūraciją lemia priežastys: 1)gali vykti tik demokratinėje ir komunikabilioje visuomenėje, kuri atvira užsienio įtakai. 2)negali vykti visuomenėje, kur vyrauja totalitarizmas ir teisinis nacionalizmas. 3)gali vykti 2 pagrindiniais būdais: 1)organizuotai – tokia teisinė akultūracija, kuriai pritaria ir kurią reglamentuoja viešoji arba valstybinė valdžia. Tai tas būdas, kada galima globaline akultūracija. Būdai, kuriais viešoji valdžia skatina akultūraciją: 1)įstatymų leidyba (teisės norminių aktų priėmimas); 2)teismų veikla. Šis būdas labiau taikomas bendrosios teisės sistemoje. Dažniausiai taikoma, kai 1)reikia įstatymų leidyboje; 2)okupacija, 3)religijos įtaka ir skverbimasis. 2)spontaniškai – privačių asmenų skatinama teisinė akultūracija. Būdai: a)sutartis (efektyviausias teisės akultūracijos būdas, juo išvengiama tiesioginės invazijos į teisės sistemą. Pvz. sutartys tarp korporacijų skirtingose valstybėse).
doktrinos, mokslininkų darbai (socialinės kontrolės idėja – gimė JAV, įsigalėjo Skandinavijoje). c)gyvoji arba liaudies teisė, kuri daro įtaką oficialiajai teisės sistemai. d)kai yra tam tikrų normų ar institutų perėmimas iš atskirų subkultūrų.

Šiuo metu Jūs matote 59% šio straipsnio.
Matomi 5520 žodžiai iš 9288 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.