Valstybe ir teise senoves rytu salyse
5 (100%) 1 vote

Valstybe ir teise senoves rytu salyse

Turinys

Įvadas.

1. Bendrieji senovės Rytų valstybių ir teisės bruožai.

2. Senovės Egiptas.

3. Senovės Kinija.

4. Senovės Indija.

5. Senovės Mesopotamija:

5.1. Babilono visuomeninė santvarka Hamurabio teisyne.

5.2. Nuosavybės teisė Hamurabio teisyne.

5.3. Prievolinė teisė Hamurabio teisyne.

5.4. Santuoka, šeimos teisė ir paveldėjimas Hamurabio teisyne.

5.5. Baudžiamoji teisė ir baudžaimasis procesas Hamurabio teisyne.

Išvados.

Naudota literatūra.

Įvadas

Šio darbo tema – valstybė ir teisė senovės Rytų šalyse. Jau iš temos pavadinimo yra aišku, jog darbe bus aptariama senovės Rytų civilizacijų teisės, o taip pat ir pačių valstybių bruožai.

Ši tema įdomi tuo, kad smalsu susipažinti su seniausių laikų pirmosiomis valstybėmis, sužinoti, jog jau tada egzistavo ne mažai teisės normų, kurių daugelis, žinoma patobulintų, reguliuoja visuomeninius santykius ir dabar. Senovės Rytų šalys jau nuo seno garsėja savita kultūra, papročiais, tradicijomis. Įdomu tai, kad jos darė ne mažą įtaką formuojantis ir vakarų civilizacijai, sukūrė didelę istorinę reikšmę turinčius autentiškus teisės šaltinius. Taigi svarbu žinoti, iš kur atėjo tam tikros teisės tradicijos.

Todėl šio darbo tiklas yra kiek įmanoma išsamiau aptarti minėtą temą, atskleisti pagrindinius to meto Rytų valstybių bruožus bei išanalizuoti šiose valstybėse tuo metu galiojusias ir žmonių tarpusavio santykius reguliavusias normas.

Šai tema galima būtų kalbėti gana ilgai, tai patvirtina ir gana gausus literatūrinių šaltinių skaičius. Pakankamai daug galima rasti informacijos apie senovės Rytų valstybes, jų atsiradimą ir vystymąsį. Kiek mažiau pavyko rasti literatūros, aptariančios to meto teisynus, įstatymus ir kitus teisės šaltinius. Tačiau kaip bebūtų, litaratūrinių šaltinių šia tema tikrai yra pakankamai daug, todėl darbe bus remiamasi tokia literatūra, kuri, mano manymu, pakankamai išsamiai ir aiškiai aptaria senovės Rytų valstybes ir jų teisę. Daugiausia darbas bus rašomas, remiantis lietuvių kalba parašyta literatūra, tačiau, kad tema pakankamai būtų atskleista, bus pasitelkta ir literatūra rusų kalba, kuri daugeliu atvejų padės išsiaiškinti tam tikrus darbo temos aspektus.

1. Bendrieji senovės Rytų valstybių ir teisės bruožai

Senovės pasaulis – žmonijos istorijos epocha, kurioje dominavo vystimasis, kuris galų gale tapo patvirtinimu to, jog vergvaldystės būdu atsirado pirmos klasinės bendruomenės ir valstybės.

Sąvoka “Senovės Rytai” tradiciškai naudojama moksle aptariant šalis, susitelkusias pietvakarių, šiaurės ir rytų Azijoje, o taip pat šiaurės ir šiaurės rytų Afrikoje. Būtent čia – Nilo, Tigro, Eufrato, Indo, Gango, Chvangchės upių baseinuose IV – III tūkstantmetyje pr. Kr. atsirado pirmieji valstybiniai dariniai: senovės Egiptas, senovės Mesopotamija, senovės Indija, senovės Kinija ir kt. Čia jau nuo seno tarp visuomenės narių buvo susiklostę papročiai, kurie atsiradus pirmiesiems valstybiniams dariniams, po truputį virto į teisės normas.

Senovės Rytų šalys turėjo didelę įtaką pasaulinės civilizacijos vystymuisi.

Skirtingai nuo Vakarų, Rytuose ūkis buvo orientuotas į drėkinamąją žemdirbystę, kolektyvinį žemės darbą, rinkos santykiai čia nebuvo išplėtoti. Ši aplinkybė paveikė socialinių ir politinių institutų raidą, ji buvo lėta, persipinusi su gausiomis gimininės gentinės santvarkos liekanomis: menku privatinės žemės nuosavybės lygiu, patriarchaline šeima, kolektyvine šeimos arba net visos kaimo bendruomenės atsakomybe už vieno iš savo narių padarytus nusižengimus, atsakomybe už svetimą kaltę, savateismiu ir t.t.

Visa tai atsispindėjo senovės Rytų valstybėse bei jų teisėje.

Senovės Rytų šalyse pagrindiniu teisės šaltiniu ilgą laiką liko paprotys – “ visuomenės kūrybos produktas, žodžiu perduodamas iš kartos į kartą.” Papročiais ir rėmėsi seniausios teisės normos. Senovės Rytų teisės normos dar ilgą laiką atspindėjo senos gentinės santvarkos papročius.

Čia vis dar egzistavo keršto paprotys, tačiau ilgainiui atsirado kerštą ribojantis taliono paprotys (“lygus už lygų” arba “dantis už dantį”), kuris vėliau virto taliono teise. Naujas etapas prasidėjo susiklosčius visuomenėje prekiniam ūkiui, kai ekonominiu požiūriu beprasmišką taliono principą pakeitė vadinamas kompozicijos principas (lot.compositio – susitarimas), numatantis už padarytą nusikaltimą materialinę kompensaciją nukentėjusiajam arba jo šeimos nariams.

Senovės Rytų valstybėse vyravusi socialinė gyventojų nelygybė labai atvirai buvo fiksuojama ir šių valstybių teisėje. Tai pasireiškia pačia žemiausia vergų ir nelygiateise skirtingoms socialinėms grupėms priklausančių laisvųjų padėtimi.

Senovės Rytų teisė glaudžiai siejosi su religija. Teisės normų pažeidimas labai dažnai reiškė ir religinių normų pažeidimą.

Senovės Rytų teisė nebuvo sisteminga, suskirstyta į teisės šakas, o nusikaltimai buvo siejami su asmeninių interesų pažeidimu.

Teisė čia susidarė iš konkrečių atvejų, užfiksuotų teismų praktikoje. Aiškiai išreiškiant klasinės visuomenės kryptingumą, ji kartu
išreiškė ir bendranacionalinę priklausomybę.

Teisynų tekstų pagrindą sudarė dėstomi pavieniai kontretūs atvejai – kazusai. “Toks teisės normų dėstymo būdas, vadinamas kazuistiniu, taip pat laikomas vienu iš primityvaus tesinės technikos lygio rodiklių.”

Senovės Rytų teisei dar buvo būdingas ir formalizmas. Daug dėmesio atliekant teisinę reikšmę turinčius veiksmus buvo skiriama simboliniams veiksmams, ritualams.

Kadangi didžiausią spaudą senovės Rytų valstybių ir teisės istorijoje paliko tokios senovės civilizacijos kaip senovės Egiptas, senovės Kinija, senovės Indija ir senovės Mesopotamija ( senovės Babilonas ), pastarąsias derėtų aptarti bent šiek tiek plačiau.

2. Senovės Egiptas

“Egiptas… Tai pirmiausia upė Nilas. Paskui – siauras derlingas žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas dykumų, atgrasančių nuo bet kokio bandymo čia įsiveržti. Kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis.”

Apie tūkstantį kilometrų Nilas teka per Aukštutinį Egiptą, o toliau pasidalija į daugybę šakų ir sudaro deltą – tai Žemutinis Eiptas. Apie 3200 m. pr. Kr. Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas buvo sujungti. Nuo šio laikotarpio prasidėjo apie 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų.

Visais savo istorijos periodais vergvaldiškasis Egiptas buvo rytietiškos despotijos valstybė. Visų despotiškųjų valstybių pagrindiniai bruožai buvo: a) Visa valdžia ( įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė) sutelkta vieno asmens rankose; b) užkariautieji buvo verčiami vergais; c) masiškas vergų ir valstiečių vertimas dirbti valstybinės reikšmės darbus.

Senovės Egipto gyventojai dalijosi į skirtingas ir uždaras klases. Tokia socialinė struktūra gali būti prilyginta su piramide, kurios viršūnėje buvo faraonas – absoliutus šalies valdovas. Faraonas vadovavo politikai ir administracijai, padedamas vizirio, savo pirmojo ministro, provincijų valdytojų ir tūkstančių valdininkų. Faraonas buvo ir kariuomenės vadas. Jam priklausė visos žemės, išskyrus tas, kurias jis perleisdavo šventykloms, ir tas, kurias padovanodavo kaip atlygį aukštiems valdininkams ar kariškiams.

Egiptiečių teisės rinkiniai iki šių laikų neišliko, todėl apie senovės Egipto teisę galima kalbėti tik bendrais bruožais.

Kalbant apie prievolinę teisę, reikia pažymėti, kad pagrindinė sutarties rūšis buvo paskola, kas reiškė piniginių santykių vystimąsį.

Svarbią vietą tarptautiniuose santykiuose užima susitarimai dėl vergų, galvijų, nuosavybės. Buvo žinoma ir trumpalaikė žemės nuoma. Taip pat egzistavo ir prievolės, kylančios iš žalos padarymo asmeniui arba nuosavybei (deliktai).

Santuokos ir šeimos teisėje atsispindėjo patriarchalizmas. Šeimos galva buvo vyras. Tačiau žmona turėjo tam tikros asmeninės nuosavybės. Ši nuosavybė buvo kraitis, kurį ji atsinešdavo tuokiantis. Skyrybos buvo lengvai įgyvendinamos kaip vyro taip ir žmonos. Žmona galėjo palikti palikimą.

Kalbant apie palikimo teisę, jau nuo seniausių laikų egzistavo principas, kad visas nekilnojamas turtas (žemė, pastatai) pereidavo vyriausiajam sūnui. Tačiau šeimos galva turėjo ir palikimo laisvę. Palikėjo valia buvo reiškiama prie trijų liudininkų arba raštu. Abiejų lyčių vaikai turėjo lygias teises į palikimą, išskyrus vyriausiąjį sūnų, kuriam atitekdavo nekilnojamas turtas.

Baudžiamojoje teisėje pačiu sunkiausiu nusikaltimu buvo laikomas pasipriešinimas egzistuojančiai santvarkai. Taip pat egzistavo ir kitos nusikaltimų rūšys, tokios kaip melagingas pranešimas, švento gyvūno ( katės, ožio ir kt.) nužudymas ir pan.

Toliau kalbant apie baudžiamąją teisę, derėtų pažymėti, jog čia viešpatavo baimės principas. Atskiros bausmių rūšys buvo mušimas lazdomis, ausų ir nosies nupjovimas arba atidavimas vergijon.

Teismas nebuvo atskirtas nuo administracijos. Tyrimo metu plačiai buvo naudojamas kankinimas. Baudžamasis persiakiojamas galėjo užsibaigti remiantis nukentėjusiojo gailestingumu (išskyrus valtybinius nusikaltimus).

3. Senovės Kinija

“Kinijos istorijos pradžia lieka neįminta mįslė.” Pirmieji žemdirbiai čia pasirodė apie 3500 m. pr. Kr. palei galingiausios Kinijoje Chvangchės ( Geltonosios ) upės vidupį. Pirmieji kinai žemdirbiai sėjo soras, o vėliau ir ryžius. Be žemdirbystės kinai vertėsi ir gyvulininkyste – kiaulių, ožkų, avių, jaučių, vištų auginumu. Tagi III tūkstantmetyje gimsta civilizacija, kuri vėliau įsiviešpatavo didesnėje rytinės Azijos dalyje. 221m. pr. Kr. Kinija tampa milžiniška imperija, gyvavusi 2000 metų. Šiuo laikotarpiu sunorminama viskas – raštas, svorio ir ilgio matai, kalendorius, net vežimų ašys; pastatoma 3000 kilometrų ilgio “didžioji siena” .

Senovės Kinijos istorija skiriama į keturis periodus, iš kurių kiekvienas siejamas su tam tikros dinastijos valdymu. Pirmasis periodas tęsėsi nuo XVIII a. pr. Kr. iki XII a. pr. Kr. Antrasis periodas – nuo XII a. pr. Kr. iki 221 m. pr. Kr. Trečiasis periodas – nuo 221 m. pr. Kr. iki 207 m. pr. Kr. Ketvirtasis periodas – nuo 206 m. pr . Kr. iki 220 m.

Kinijos civilizacijos vienovę laidavo tai, kad nepaprasta svarba buvo teikiama šeimai ir protėvių kultui. Tačiau Kinijai turtus sukrovė pirmiausia sunkus dažnai
nuskurdusių žemdirbių darbas.

Kalbant apie senovės Kinijos teisę, svarbiausias įstatymdavystės laikotarpis buvo, jau aukščiau minėtas, antrasis senovės Kinijos istorijos laikotarpis. Šiuo laikotarpiu buvo parašyta “ Įstatymų knyga”, kalbanti apie nusikaltimus ir bausmes. Vergvaldystės periodo pabaiga Kinijos istorijoje siejama su daugybe įstatymų rinkinių.

Pirmuoju ir antruoju senovės Kinijos laikotarpiu, visa žemė priklausė valdovo (rus. “вана”) nuosavybei, o kiti turėjo teisę tik ja naudotis. Jau antrojo periodo metu po truputį atsiranda privati nuosavybė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1692 žodžiai iš 5606 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.