Valstybe jos socialine paskirtis ir funkcijos
5 (100%) 1 vote

Valstybe jos socialine paskirtis ir funkcijos

112131

Valstybės sąvoka

Politologija pateikia tokią šiuolaikinės valstybės sąvoką. Šiuolaikinė valstybė – tai suvereni žmonių bendrija, kuri yra įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, turi savo įteisintą viešąją valdžią, yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų suverenių valstybių.

Valstybės esmė

Valstybės sampratos, esmės ir vaidmens visuomenėje problemos yra pagrindinės ir diskusinės. Tai paaiškinama trimis priežastimis: 1. šios problemos tiesiogiai susijusios su įvairių visuomenės sluoksnių, politinių partijų ir visuomeninių judėjimų interesais; 2. jokia kita organizacija negali konkuruoti su valstybe sprendžiant daugybę uždavinių ir funkcijų, veikiant visuomenės likimą; 3. valstybė yra labai sudėtingas ir prieštaringas visuomeninis politinis reiškinys. Atsiradusi kaip visuomenės prieštaravimų rezultatas, pati valstybė tampa prieštaraujančia, prieštaringa jos veikla ir socialinis vaidmuo.

Labai svarbu tinkamai suvokti valstybės esmę. Kaip tai svarbu, paaiškėja, kai valstybę ištinka krizė ir jos veikla pradeda šlubuoti, kai ji metasi į kraštutinumus, griebiasi prievartos. Siekiant stiprinti valstybės pozicijas, reikia teisingai suprasti jos esmę.

Plačiuoju požiūriu šiuo terminu, valstybė, apibūdinama visuomenė arba ypatinga jos forma. Siauruoju požiūriu jį vartoja specialiosios institucijos, valdymo arba tautos teritorijos, kur gyvena šalies žmonės.

Pagal Austrijos teisininką H. Kelzeną, valstybės sąvoka gali būti vartojama tokiomis prasmėmis:

1. teisiškai valstybė yra juridinis asmuo (teisinis fenomenas) kaip tam tikra korporacija, kadangi nuo kitų korporacijų valstybė skiriasi tik šalies mastu nustatyta teisine tvarka. Čia H. Kelzenas tapatina valstybę ir teisėtvarką. Tačiau valstybės santykiai su teise turi būti tokie pat kaip ir individo, nors valstybė sankcionuoja teisę;

2. sociologiniu atžvilgiu valstybė yra socialinė bendrija, socialinė tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo teisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Šiuo požiūriu valstybei būdinga valdžios paskirstymas įvairioms institucijoms, kurioms veikiant visuomenėje atsiranda tam tikri vyraujantys santykiai, daugybė įvairių valdymo aktų ir pajungimo būdų, kurių visuma vadinama socialine valstybe;

3. valstybė suvokiama kaip gyvas “gamtos organizmas, socialinės biologijos forma (organinė valstybės teorija)”. Visuomenė tapatinama su organizmu, o valstybės paskirtis – aprūpinti savo piliečius;

4. H. Kelzenas apibrėžia valstybę ir kaip normų sistemą arba kaip “politiškai organizuotą visuomenę, kaip valstybę – valdžią”. Valstybė yra politinė organizacija visų pirma todėl, kad nustato jėgos vartojimo tvarką ir turi jos vartojimo monopolį. Valstybė, visuomenės politinė organizacija, išplečia savo valdžią visai šaliai ir jos gyventojams, turi šiam reikalui specialų valdymo aparatą, leidžia visiems privalomus aktus ir sprendžia bendrus visuomenės reikalus.

Vakarų Europos autorių teorijose valstybė suprantama kaip visuomenės sluoksnių ir grupių sutaikymo, socialinių prieštaravimų šalinimo, visų visuomenės interesų atstovavimo organizacija. Valstybės esmė parodo jos turinį, tikslus, funkcionavimą, t. y.valdžią, jos priklausomybę.

Valstybė atsirado, kai ekonomika pasiekė tam tikrą lygį. Tai lėmė socialinį visuomenės susisluoksniavimą, anksčiau visiems priklausiusi valdžia įgavo politinį pobūdį ir buvo pradėta įgyvendinti pirmiausia privilegijuotų socialinių grupių interesais. Tačiau siekiant išsamiai atskleisti šį dalyką vien vadinamojo klasinio valstybės supratimo maža. Valstybės klasinė esmė, socialinė paskirtis ir sąvoka

Valstybės atsiradimas ir jos egzistavimas susijęs su visuomenės pasidalijimu į klases.

Valstybės valdžia gali priklausyti palyginti nedidelei socialinei grupei, neišreiškiančiai visų klasės interesų (totalitarinis biurokratinis rėžimas). Valstybių, neseniai išsivadavusių iš kolonijinės priklausomybės, viena klasė neturi pakankamai jėgų valdyti, todėl nacionalinei ekonomikai ir kultūrai plėtoti susidaro įvairūs valdžią turintys sluoksniai: buržuazijos, darbininkų, inteligentų, amatininkų.

Iki pat socialistinės visuomenės susikūrimo visose klasinėse visuomenėse klasių interesai buvo nesutaikomai priešingi. Tą priešiškumą pirmiausia lemia aplinkybė, kad viena klasė savinasi kitos klasės darbo vaisius ir viešpatauja visuomenėje. Viena klasė kitų klasių atžvilgiu viešpatauja ekonominėje, ideologinėje ir politinėje srityse.

Susidarius palankioms sąlygoms valdžia gali priklausyti visai tautai, kadangi pirmauja bendri nacionaliniai interesai. Nors ir esama socialinių prieštaravimų, visuomenė visada yra vieninga.

Ekonominėje srityje viešpataujanti klasė yra pagrindinių gamybos priemonių (žemės, gamybos įrankių ir pan.) savininkė. Kitą visuomenės daugumą sudaranti klasė gamybos priemonių neturi ir tampa nuo gamybos priemonių ir įrankių savininkų priklausoma.

Valdžią turinti klasė ar sluoksnis visada priversti tam tikru mastu rūpintis visais visuomenės sluoksniais, vykdyti bendras socialines funkcijas, veikti visos visuomenės interesais. Bendras nacionalinis valstybes vaidmuo yra esminis jos bruožas. Turinti valdžią grupė priversta derinti grupinius interesus su visuomenės
interesais.

Valstybė yra visuomenės organizacijos forma, skirta visuomenės vientisumui ir jos valdymui užtikrinti. Ji vykdo naudingas visuomenei funkcijas ir tarnauja visuomenės interesams.valstybė integruoja susiskaldžiusią visuomenę ir jai oficialiai atstovauja. Be valstybės būtų neįmanoma visuomenės pažanga, civilizuotos visuomenės egzistavimas ir raida.

Nepažangiai valstybei būdingos netobulos institucijos ir jas apima iš esmės tik valstybės valdžia, besiremianti daugiausia prievartos.

Klasės viešpatavimą ekonominėje srityje papildo viešpatavimas ideologinėje srityje. Ekonomiškai viešpataujanti klasė stengiasi įskiepyti engiamosioms klasėms įsitikinimą, kad esanti visuomeninė santvarka yra natūrali ir su jos buvimu reikia susitaikyti. Be to, paprastai teigiama, kad esanti santvarka vienodai naudinga visoms klasėms. Viešpataujanti klasė visoms kitoms klasėms stengiasi primesti savo vertybes ir vertinimus. Tam panaudojama švietimo, auklėjimo sistema, religija ir t.t. viešpataujančios klasės siekius atitinkančios pažiūros platinamos per masinės informacijos priemones, dėstomos mokslininkų veikaluose ir pan.

Ekonominį ir ideologinį viešpatavimą tarsi apvainikuoja politinis viešpatavimas. Ekonomikoje viešpataujanti klasė viešpatauja ir politikoje, jai tarnauja valstybės mechanizmas. Ši klasė prireikus taiko fizinę prievartą ir garantuoja sau tinkamą visuomeninę tvarką. Vykdydama savo socialinę paskirtį, valstybė gina viešpataujančios klasės interesus. Pavieniai viešpataujančios klasės atstovai gali konfliktuoti su visos klasės interesus saugančia valstybe. Kitaip tariant, valstybė pajungia viešpataujančios klasės atstovo individualų interesą visos klasės interesams.

Ekonominio viešpatavimo atžvilgiu politinis viešpatavimas yra antrinis. Tačiau tai dar nereiškia, kad valstybė, kaip pagrindinis politinio viešpatavimo įrankis, neveikia gamybinių santykių. Šis poveikis pasireiškia dvejopai – valstybė gali prisidėti prie gamybinių santykių pažangos arba ją stabdyti.

Klasių kova politinėje srityje vyksta dėl politinės valdžios, dėl esamos visuomeninės santvarkos išsaugojimo arba likvidavimo. Šioje kovoje viešpataujanti klasė, valdanti pagrindinius gamybos įrankius ir priemones, valstybės mechanizmą, svarbiausias ideologinio poveikio priemones, įgyvendina savo diktatūrą.

Valstybės esmę sudaro viešpataujančios klasės diktatūra kitų klasių atžvilgiu. Išnaudotojiškoje visuomenėje išnaudotojų mažuma taiko klasinę diktatūrą išnaudojamųjų daugumai.

Valstybė, saugodama viešpataujančiai klasei naudingą visuomeninę santvarką, sprendžia ir bendrus socialinius, visiems gyventojams reikalingus uždavinius. Valstybė turi atsižvelgti ir į neviešpataujančios klasių reikalavimus. Saugodama viešpataujančios klasės interesus, ji kai kada nusileidžia kitų klasių bei visuomenės grupių spaudimui. Tam tikrais laikotarpiais valstybė taip pat gali ginti tik viešpataujančios klasės dalies interesus.

Viešpataujanti klasė savo politinės valdžios negali įgyvendinti tiesiogiai, ji tai daro per valstybės aparatą, kurį sudaro užsiimantys valdymu ir taikantys prievartą žmonės. Aparatas turi visas poveikio visuomenei materialines priemones, iš jų ir prievartos priemones – ginklus, kalėjimus ir t.t., garantuojančias besąlygišką valstybės, o kartu ir viešpataujančios klasės nurodymų vykdymą.

Taigi valstybė – tai pagrindinių gamybos įrankių ir priemonių savininkų politinės valdžios organizacija, turinti prievartos priemones, kurios garantuoja besąlygišką visiems privalomų nurodymų vykdymą.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė organizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimus privalomus visai šaliai. Tikslesnis apibrėžimas: valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos vienybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, suverenia viešąja valdžia suteikianti teisei bendrai privalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves, teisėtumą ir teisėtvarką. Šiame apibrėžime pabrėžiama, kad valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija. Ji vykdo gyvybiškai svarbias visuomenei funkcijas, užtikrina jos vienybę ir vientisumą, tvarko svarbiausius jos reikalus. Kartu ji visokeriopai garantuoja piliečių teises ir laisves, palaiko patikimą ir humanišką teisėtvarką.

Valstybės funkcijos

Valstybės funkcijų nagrinėjimas turi ne vien teorinę, bet ir politinę praktinę reikšmę. Tai leidžia įsigilinti į valstybės esmę, vidinę jos sandarą ir turinį ne tik formaliai, bet ir apžvelgiant visokeriopą veiklą. Funkcijos padeda tiksliai nustatyti valstybės veiklos pobūdį, ar teisingai tam tikru etapu pasirinkti prioritetai, valstybės organizuotumo ir veiklos efektyvumo laipsnį.

Valstybės funkcijos tradiciškai yra apibrėžiamos kaip pagrindinės veiklos kryptys, lemiamos valstybės esmės ir turinio, tam tikru etapu siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės paskirties.

Dauguma valstybės teoretikų dabar mano, kad valstybės funkcijos apima valstybės veiklos dalyką ir turinį, taip pat veiklos būdus ir jos užtikrinimą.

Valstybės funkcijos skiriasi nuo kitų valstybinių ir nevalstybinių reiškinių
aspektais:

1. funkcijos yra kompleksinio sintetinamojo pobūdžio, kai pagrindinės veiklos kryptys, nesutampa su pačia veikla ar tam tikrais jos elementais, ir jas vykdo įvairios valstybės institucijos sąmoninga ir tikslinga veikla;

2. funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socialinę esmę. Jomis pasireiškia realus, socialiai orientuotas valstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos plėtros, visuomenės ir pačios valstybės raidos uždavinius.

3. valstybės funkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su socialine esme bei turiniu ir valstybei iškilusius uždavinius. Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas, socialinė jos prigimtis, paskirtis, tikslai ir uždaviniai. Funkcijos yra tikslų įgyvendinimo ir pagrindinių valstybės uždavinių sprendimo priemonės, todėl jos priklauso nuo tikslų ir uždavinių pobūdžio. Dabar Lietuvoje reikia spręsti ekonomikos uždavinius ir likviduoti nusikalstamumą. Nuo to priklauso visuomenės ir valstybės tikslų bei visų valstybės funkcijų įgyvendinimas;

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1682 žodžiai iš 3217 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.