Valstybė kaip pagrindinis tarptautinės viešosios teisės subjektas
5 (100%) 1 vote

Valstybė kaip pagrindinis tarptautinės viešosios teisės subjektas

1121314151

TURINYS

ĮŽANGA

1. VALSTYBĖS, KAIP TARPT. TEISĖS SUBJEKTO POŽYMIAI

2. VALSTYBĖS, KAIP SUBJEKTO ATSIRADIMAS IR IŠNYKIMAS

2.1 VALSTYBĖS PRIPAŽINIMAS TARPT. TEISĖJE

2.2 VALSTYBĖS NEPRIPAŽINIMAS

3. VALSTYBĖS IMUNITETAS

IŠVADOS

ĮŽANGA

Šiandien valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas yra labai svarbus – tiek pačiai visuomenei, tiek pačiam pasauliui. Šio darbo temos pasirinkimą motyvuoju tuo, kad norėtusi išanalizuoti valstybės svarbą nūdienos gyvenime. Suprantama, kad šiame darbe neįmanoma kiek detaliau išnagrinėti visą valstybės kilmės istoriją. Šiame darbe apsiribojama tik pagrindiniais klausimais, kurie liečia tiesiogiai valstybę. Daugiau dėmesio bus skiriama valstybės požymiams, bus iškeltas subjektiškumo klausimas, taipogi valstybės kilmė ir išnykimas, valstybės pripažinimas ir nepripažinimas tarptautinėje teisėje, imunitetas. Šiame darbe nebus nagrinėjami specifiniai valstybių bruožai: valstybės įgyjimo pagrindai, vyriausybės veikla, valdymo bei valdžios formos. Toliau atskirai bus nagrinėtini tik pagrindiniai bruožai, kurie buvo paminėti anksčiau. Rašydamas šį darbą turiu du tikslus: išsamiai atskleisti valstybės subjektiškumą (suverinitetą) nes būtent, be jo valstybė negali tinkamai funkcionuoti; pasistengsiu išsiaiškinti valstybės pagrindines tendencijas.

Darbe bus naudojama ir gana išsami šaltinių gausa. Darbui rašant bus naudojami pagrindiniai tarpatautinės teisės vadovėliai. Šių vadovėlių pagrindu pasistengsiu atskleisti būtent šiuos tikslus, kuriuos iškėliau anksčiau. Šios temos pagrindinė problema, manau, kad ji šiek tiek per siaura, kaip ir pats pavadinimas. Šios temos svarba yra tikrai didelė. Nes valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, užima labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Būtent darbe pasistengsiu atskleisti vienareikšmišką valstybės sampratą, pasistengsiu viską apžvelgti iš šalies, t.y. svarbiausius klausimus, kurie siejasi su kursinio darbo tema. Valstybės sampratą, požymius ir pan. Šiandien reglamentuoja gana daug šaltinių, tačiau darbe valstybė bus nagrinėjama, būtent, kaip tarptautinės teisės subjektas ir jos vieta pačioje teisėje.

VALSTYBĖS, KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTO POŽYMIAI

Tarptautiniuose santykiuose valstybės subjektiškumas neatskiriamas nuo pagrindinės jos savybės – valstybės suvereniteto. Bendriausia tarptautinės teisės prasme suverenitetas gali būti apibrėžtas kaip „išimtinė galia, kurią riboja tik tarptautinė teisė, ir kurią turi kiekviena valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas, nepaklūstantis jokio kito šios teisės subjekto valdžiai“ .

Valstybė vidaus teisėtvarkoje valstybės valdžia yra aukščiausia, ir jos nevaržo jokia kita valdžia. Teisinėje valstybėje įstatymų leidimas, įgyvendinimas bei teisminės valdžios vykdymas turi vykti tik teisės rėmuose. Pagaliau, ir pačios vidaus teisės normos bei jų vykdymas turi atitikti žmogaus teisių apsaugos reikalavimus. Reikalvimas būti teisine valstybe tapo vienu pagrindinių kriterijų valstybėms stojant į Europos Sąjungą. Dar reikia pridurti, kad Europos žmogaus teisių konvencijos vykdymas reikalauja laikytis teisinės valstybė principo („fundamentalaus teisės viršenybės principo“ ). Vakarų teisės tradicijos valstybės teisinės valstybės principą įtvirtino savo konstitucijose ir praktikoje, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, deja, yra nemažai valstybių, kurioms teisinės valstybės sąvoka yra nepasiekiama aukštuma. Nežiūrint to, tiek tiesioginės demokratijos tradicijų šalis Šveicarija, tiek komunistinės diktatūros viršūnes pasiekusi Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika yra suverenios valstybės. Vidaus teisėtvarkoje valstybės valdžia yra aukščiausia valdžia visos valstybės teritorijos ir gyventojų atžvilgiu. Valstybės organai čia turi pilną jurisdikciją, tai yra galimybę spręsti visus įstatymų leidimo, jų įgyvendinimo ir teisingumo vykdymo klausimus. Tarptautiniame plane suverenitetas yra esminė ir būtina kiekvienos valstybės savybė.

Suverenitetas neatskiriamas nuo valstybės nepriklausomybės. Kiekviena pasiekusi nepriklausomybę valstybė yra suvereni. Tai reiškia, kad ji turi visišką valdžią teritorijos ir gyventojų atžvilgiu. Suverenitetas vaidina nepriklausomybės garanto vaidmenį – niekas negali kištis į nepriklausomos valstybės vidaus reikalus. Tačiau valstybės administracinis vienetas – provincija, departamentas, rajonas, net federacinės valstybė sudėtinis vienetas (valstija JAV, Australijoje, Meksikoje; kantonas Šveicarijoje; žemė Austrijoje; Federalinė žemė Vokietijoje ir pan.) suvereniteto neturi. Jų teisinį statusą, nepriklausomai nuo turimo savivaldos ar autonomijos laipsnio, apibūdina teisinė nepriklausomybė nuo valstybės centrinių ar federacinių organų.

Teorijoje ir praktikoje preziumuojama, kad nepriklausomos valstybės suverenitetas nėra apribotas. Tačiau suvereniteto turinio klausimu net šiame amžiuje matoma labai ženkli evoliucija. Čia įdomu pastebėti, kaip Tarptautinio Teisingumo Teismo praktikoje vystėsi požiūriai į valstybės suvereniteto pilnumo ir nesikišimo į vidaus reikalus klausimą. Plačiausiai suvereniteto turinį suformulavo teisėjas Seferiades savo atskiroje nuomonėje Kretos ir Samoso
švyturių byloje 1937 metais. Šioje byloje Teismas pripažino, kad Kretos salos suvereniteto klausimų sprendimas priklausė Otamanų Imperijai, nežiūrint į tai, kad šios suverenios teisės Kretos salos atžvilgiu buvo apribotos sultono sudarytomis su Didžiosiomis Valstybėmis sutartimis, pagal kurias Kretai buvo suteikta autonomija Kretos Konstitucijos rėmuose (Konstitucija vis dėlto pripažino aukščiausią Sultono valdžią). Teismas konstatavo, kad „net jeigu Sultonas ir buvo įpareigotas sutikti su savo suverenių teisių naudojimo svarbiais apribojimais, suverenitetas toliau priklausė jam, kaip mes tai bevertintume teisiniu požiūriu“ .

Valstybės suvereniteto teisinė garantija yra nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas. 1970 metų Tarptautinės teisės principų deklaracija skelbia, kad „jokia valstybė ar valstybių grupė neturi teisės kištis tiesiogiai ar netiesiogiai dėl bet kokios priežasties į kitos valstybės vidaus ir užsienio reikalus.“ Šie reikalai sudaro valstybės išimtinę vidaus kompetenciją arba, tradicinės terminologijos žodžiais tariant, – „rezervuotą sritį“. Ši sritis buvo nustatyta klasikinėje tarptautinėje teisėje kaip valstybės absoliutaus suvereniteto individualistinio režimo, kuriuo buvo pagrįsta ši teisė, natūrali pasekmė.

Ši rezervuota sritis buvo labai plati. Skyrium paėmus, valstybės, neatsižvelgdamos į kitų valstybių norus ar interesus, galėjo:

1) kiekviena valstybė, neatsižvelgdama į nieką, galėjo nustatyti tokią vidaus politinę organizaciją, kurią ji laikė tinkamiausia;

2) ji galėjo priimti tokius įstatymus, kuriuos laikė reikalingais, net jeigu jie prieštarautų tarptautinei teisei, ir teismai privalėjo taikyti tik šiuos įstatymus;

3) ji galėjo laisvai nustatyti, kas yra jos piliečiai;

4) ji galėjo visiškai laisvai nustatyti savo piliečių, o taip pat užsieniečių, gyvenančių jos teritorijoje, pilietines teises, labai dažnai darydama didelius skirtumus tarp šių asmenų kategorijų;

5) užsieniečiai buvo visiškai pajungti valstybės, kurioje jie gyvena, valdžios ir negalėjo pateikti jokių pretenzijų dėl to net tada, kai ši valstybė jiems padarydavo žalą;

6) kiekviena valstybė galėjo, remdamasi tuo, kas buvo vadinama domaine eminent (svarbia sritimi), disponuoti gamtos turtais, esančiais jos teritorijoje, arba suteikti koncesijas juos eksploatuoti gamtos privatiems asmenims, arba perimti iš jų savo valią tokią ekploataciją;

7) ji galėjo laisvai vykdyti savo suverenitetą visoje jos teritorijoje be jokių įsipareigojimų kitų valstybių ar tarptautinės bendrijos atžvilgiu. Ji galėjo, skyrium paėmus, imtis ar nesiimti priemonių, reikalingų vidaus tvarkai užtikrinti, savo pakrantėms kontroliuoti, navigacijai skatinti ir pan.;

8) kiekviena valstybė galėjo savo nuožiūra sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis, be jokios jų keitimo ar nutraukimo galimybės.

Dabar praktiškai yra labai sunku nustatyti sąrašą reikalų, kurie bet kokiu atveju būtų valstybės išimtinės vidaus kompetencijos dalimi, kadangi tarptautine sutartimi valstybė gali prisiimti labai plačius tarptautinius įsipareigojimus. Yra sričių, kur nuorodos į valstybės suverenitetą ir nesikišimą į valstybės vidaus reikalus jau tampa visiškai nepriimtinos. Tai visų pirma, žmogaus teisių apsauga. Valstybė negali remtis savo išimtine vidaus kompetencija tam, kad išvengtų atsakomybės už žmogaus teisių pažeidimus. Tai patvirtino Tarptautinės teisės institutas savo 1989 metų rezoliucijoje „Žmogaus teisių apsauga ir nesikišimas į valstybės vidaus reikalus“.

Europos integracijoje savanoriškas suvereniteto dalies delegavimas tam tikroms Europos institucijoms tapo gerai žinoma praktika. Tai Europos Bendrijų (Europos Ekonominės Bendrijos, Europos Anglies ir Plieno Bendrijos ir Euroatomo), o vėliau ir Europos Sąjungos veikla. 1957 metų Romos Europos Bendrijos sutarties 5 straipsnis numatė, kad kiekviena valstybė, Europos Bendrijų narė „imsis visų reikiamų bendrų ir specialių priemonių, kad užtikrintų vykdymą įsipareigojimų, kylančių iš šios Sutarties ar atsirandančių iš Bendrijos institucijų priimamų aktų“. Tuo pačiu Bendrijų organai (Komisija, Taryba, Teismas) įgijo viršvalstybinių organų teises. Jau 1964 metais Europos Bendrijų Teismas savo sprendime Nr. 6/64 padarė išvadą, kad „valstybės, įsteigusios Bendriją neribotam laikui, suteikusios jam tinkamas galias, subjekto statusą, teisinį veiksnumą, tarptautinio atstovavimo teisę, o kalbant dar tiksliau – realią valdžią, išplaukiančią iš savo kompetencijos apribojimo arba iš valstybių savybių perdavimo Bendrijai, tuo pačiu apribojo, nors ir ribotoje srityje, savo suverenias teises ir sukūrė teisinę sistemą, taikomą jų piliečiams ir joms pačioms“ .

Valstybės perleidusios dalį savo suverenių teisių Europos Bendrijoms ir Sąjungai, lieka suvereniomis valstybėmis, pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais. Europos Bendrijos yra savarankiškos tarpvalstybinės organizacijos, turinčios vieningus orgnanus. 1992 metais Mastrichte sudaryta Europos Sąjungos sutartis nuėjo toliau už ekonominę integraciją pagal 1957 metų Romos sutartis. Dabar dar sunku įvertinti Europos Sąjungos tikslų tarptautinį statusą (ar tai valstybių federacija, ar ne, ir pan.) dėl tebevykstančių ir tebekoreguojamų
integracijos procesų, tačiau galima konstatuoti, kad Europos Sąjunga yra daugiau negu tarpvyriausybinė organizacija, nes Mastrichto sutartis numatė tam tikrus federacijos elementus: bendrą pilietybę ir bendrą piliečių diplomatinę gynybą, bendrą valiutą, bendrą užsienio, saugumo ir gynybos politiką. Specifinė šios federacijos ateities teisinė padėtis gali pasireikšti tuo, kad ji taps valstybių sąjunga – savarankišku tarptautinės teisės subjektu, o jos nariai išlaikys savo tarptautinį suverenios valstybės statusą.

VALSTYBĖS, KAIP SUBJEKTO ATSIRADIMAS IR IŠNYKIMAS

Rašant bet kurią temą apie valstybę, tikriausiai neįmanoma nepaminėti apie jos atsiradimą bei išnykimą, jos istoriją.

Valstybė yra istorinė kategorija. Kiekviena valstybė susikuria tam tikru istoriniu momentu ir tam tikru momentu gali išnykti. Čia slypi dar kita prasmė – paprastai politiniame gyvenime tuštumos nebūna: valstybės išnykimas reiškia kitos valstybės atsiradimą ar jos teritorijos padidėjimą ir atvirkščiai. Yra labai nedaug valstybių, kurios neišnykdamos gyvuoja nuo senovės laikų. Kinijos pavyzdys yra greičiau išimtis nei taisyklė.

Senovės laikais buvo manoma, kad valstybė susikuria tada, kai suverenas pradeda efektyviai, tai yra faktiškai jėgos pagalba, valdyti tam tikros apibrėžtos teritorijos gyventojus. Tarptautinės teisės požiūriu valstybės susikūrimas buvo tik paprastas faktas, kurį ji fiksavo. Be abejo, valstybės susikūrimas buvo ilgas procesas, kurio metu valdovai įgydavo efektyvią valdžią teritorijos gyventojams. Valdžios pilnumo (efektyvumo) pakako valstybės susikūrimui konstatuoti. Tačiau naivu manyti, kad senovėje gyventojų tautybė turėjo čia kokią nors lemiamą įtaką. Tautos, ir juo labiau tautos apsisprendimo, sąvokos dar neegzistavo. Tautinės valstybės kategorija, geriausiu atveju, pradėjo formuotis Renesanso laikais, o tautų apsisprendimo teisė yra XX amžiaus produktas.

Teisine prasme nėra labai lengva apibrėžti visus galimus valstybių susikūrimo atvejus. Valstybės atsiradimo būdai buvo ir yra labai įvairūs, tačiau vis dėlto jie gali būti suskirstyti į keturias grupes:

1) Klasikinis – pradinis būdas, kai tam tikroje teritorijoje pirmą kartą sukuriama efektyvi valdžia. Apie pirmąją Lietuvos valstybę Teodoras Narbutas rašė, kad 1055 – 1058 metais susikūrė tėvoninė kunigaikštystė. Jos susikūrimas, matyt, buvo susijęs su dideliais karo žygiais į Rusiją.

2) Valstybių susijungimas, sukuriantis naują valstybę. Įdomus susijungimo pavyzdys – 1569 metų Liublino unija, susijungusi Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į bendrą valstybę Žečpospolitą (Respublika). Tarptautinės teisės požiūriu, tai buvo viena valstybė, nors ir turinti dviejų jos narių plačias teises. Žečpospolitos vidaus teisės požiūriu galima teigti, kad Lietuva išlaikė svarbius valstybingumo elementus: nepaliestą administracinį aparatą, savus antspaudus, savą kariuomenę, iždą, teisės ir teismų sistemą . Naujai valstybei tarptautiniuose santykiuose atstovauja abiejų jos dalių vieningame seime renkamas vienas suverenas, kuris vykdo vieningą užsienio politiką, skiria ir priima pasiuntinius, sudaro tarptautines sutartis, skelbia karą kitoms valstybėms.

3) Valstybės iširimas, sukuriantis naujas valstybes jos vietoje. Iširimo atveju buvusi valstybė neišlieka, nes jos vietoje susikuria naujos valstybės. Valstybės išnykimas reiškia valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto išnykimą (tai konstatavo Badinterio komisija savo išvadoje Nr. 4). Jis įvyksta tada, kai esamos valstybės teritorijoje susikuria naujos valstybės, kurios apima didesnę jos teritorijos ir gyventojų dalį.

Šiuo metu daugiausiai diskutuojama apie tai, kaip iširo dvi valstybės: Sovietų Sąjunga 1991 metais ir Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika 1992 metais.

Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga de jure egzistavo nuo 1922 metų, kai Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės SSR sudarė sąjungos sutartį, kuri teisiškai pakeitė tarptautinėje arenoje Rusiją. Sovietų Sąjunga nepripažino savęs Rusijos Imperijos teisįų ir pareigų tęsėja. Ilgainiui galingoji SSRS, egzistavusi prievartos, gyventojų izoliacijos nuo demokratinio pasaulio ir komunistinės propagandos pagalba, pergyveno gylią krizę.Generaliniam Sekretoriui M.Gorbačiovui pradėjus demokratines reformas, SSRS pradėjo irti. 1990 metais Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę, o Estija ir Latvija skelbėsi seikiančios atkurti nepriklausomybę. Sovietinėse respublikose vyko aiškūs autonomistiniai ar net atsiskyrimo procesai. 1991 metų rugpjūčio mėnesį konservatyviai nusiteikusi SSKP vadovybė ir armijos bei KGB vadai, kad „išgelbėtų SSRS“ organizavo perversmą prieš M.Gorbačiovą. Pervesmui žlugus, Sovietų Sąjungos iširimui praktiškai kliūčių neliko. O dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos, tai jos negali būti laikomos išstojusiomis iš SSRS, nes būdamos SSRS neteisėtai okupuotos ir aneksuotos, teisiškai SSRS nepriklausė, iš jos neišstojo, o atkūrė nepriklausomybę, kurios de jure nebuvo praradusios, tačiau de facto negalėjo vykdyti suvereniteto okupuotose savo valstybių teritorijose.

Jugoslavijos iširimas yra federacinės valstybės iširimo pavyzdys, kuriam, tačiau, būdingas plataus masto karinis konfliktas.
valstybė susikūrė po Pirmojo pasaulinio karo buvusių Austrijos – Vengrijos ir Otamanų Imperijos vietoje kaip Serbijos, Kroatijos ir Slovėnijos Karalystė. Vienų etninių šaknų – pietų slavų tautų – pagrindu sukurta valstybė turėjo labai skirtingą istorinį, kultūrinį ir religinį palikimą, ir todėl jai buvo būdingi ir dideli vidiniai prieštaravimai. Nuo 1919 metų iki pat savo iširimo 1922 metais valstybėje dominavo Serbija. Ilgaamžiai tautiniai konfliktai, vokiečių okupacijos paskatinti Antrojo pasaulinio karo metais, plataus partizaninio karo sąlygomis įgavo ypatingai žiaurias formas, kai buvo vykdomos masinės serbų ir kitų tautybių žmonių žudynės. Žlungant komunistinei sistemai 1990 metais, išryškėjo aiškios nepriklausomybės tendencijos ir Serbijos siekimas išlaikyti savo valdžioje Jugoslaviją, kurioje ji dominavo. Serbija priešinosi federacijos pakeitimui konfederacija. Tokiomis sąlygomis 1991 metų birželio 25 dieną Slovėnija ir Kroatija paskelbė savo valstybių nepriklausomybę. Po to federacinė armija, kurioje dominavo serbai, pradėjo karo veiksmus Slovėnijos, Kroatijos ir Bosnijos teritorijoje. Karo buvusioje Jugoslavijoje metu, kuris tęsėsi iki pat 1995 metų pabaigos, žuvo, buvo sužeista ar buvo išvaryta iš namų šimtai tūkstančių žmonių, vykdytas genocidas, taip pat sunkūs kariniai nusikaltimai.

Po visų šių įvykių Jugoslavijos Parlamentas, kuriame dalyvavo deputatai tik iš Serbijos ir Juodkalnijos, 1992 metais priėmė naują konstituciją, nustatančią, kad šios dvi respublikos tęsia buvusios Jugoslavijos Federacinės Socialistinės Respublikos teisinį subjektiškumą, perima jos teises bei pareigas. Tokią poziciją pripažino tik kai kurios valstybės (Kinija ir Rusija) tuo tarpu Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencija 1992 metais sustabdė „naujos Jugoslavijos“ narystę šioje Europos organizacijoje. Tais pačiais metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nusprendė, kad buvusi Jugoslavija nebeegzistuoja, o naujoji Jugoslavija turėtų kreiptis dėl priėmimo į JTO kaip nauja valstybė.

VALSTYBĖS PRIPAŽINIMAS TARPTAUTINĖJE TEISĖJE

Pripažinimas yra viena iš sudėtingesnių tarptautinės teisės temų. Atsiradus naujai valstybei kitoms valstybėms iškyla klausimas – pripažinti ar nepripažinti šią naują valstybę? Pripažinimas reiškia norą palaikyti santykius su naująja valstybe kaip tarptautinės bendrijos nare.

Pripažinimo kategorija priklauso tiek politikos, tiek tarptautinės teisės sferai. Valstybių ir vyriausybių pripažinimas iš esmės yra politinis aktas, turintis teisines pasėkmes tiek tarptautinės viešosios, tiek vidaus teisės požiūriu. Valstybė pirmiausia yra politinis vienetas, o jos pripažinimas yra politinis aktas.

Dažniausiai valstybės ir vyriausybės pripažinimo klausimą tenka spręsti įvykus politiniams pasikeitimams nekonstituciniu keliu: dėl pilietinio karo, nepriklausomybės karo, tautos apsisprendimo, užsienio valstybės kišimosi į kitos valstybės vidaus reikalus. Šiais atvejais valstybės pripažinimas ar nepripažinimas praktiškai yra politinis aktas, kuriuo užsienio valstybė išreiškia savo sutikimą ar nesutikimą su pripažįstamos (ar nepripažįstamos) valstybės arba vyriausybės politine prigimtimi.

Pripažinimas gali būti aiškiai išreikštas, kai užsienio valstybė formaliai pareiškia, kad pripažįsta kitą valstybę, arba kai ji atlieka iš esmės sutartinio pobūdžio aktą su ta kita šalimi (pasirašo dvišalį pareiškimą, deklaraciją ir pan.), kuriuo pareiškia apie pripažinimą, diplomatinių ir konsulinių santykių užmezgimą, apsikeitimą diplomatiniais atstovais ir t.t. Tai yra „pilnas“ – de jure pripažinimas. Taip iš esmės atsitinka ir tada, kai, pavyzdžiui nauja vyriausybė ateina į valdžią perversmo keliu ir užsienio valstybė, nedarydama jokių formalių pareiškimų, toliau pilna apimtimi palaiko su šia valstybe diplomatinius santykius ir taip parodo, kad visiškai pripažįsta jos naują vyriausybę. Teorijoje ir praktikoje, tai dažniausiai laikoma pripažinimu de facto, kai nedarant formalaus pareiškimo, su „nauja“ užsienio valstybe ar vyriausybe pilnai palaikomi normalūs tarptautiniai santykiai. Pirmasis istorijoje pripažinimo pavyzdys – 1648 metais Ispanijos paskelbtas Nyderlandų, savo nepriklausomybę paskelbusių 1581 metais, pripažinimas. Kitas gerai žinomas pavyzdys – ginčas tarp Prancūzijos ir Britanijos dėl Jungtinių Valstijų statuso po to, kai jos paskelbė savo nepriklausomybę. Tuo metu Britanija laikėsi nuostatos, kad titulas į teritoriją niekada negali būti įgytas einant revoliucijos ar karo keliu, neesant buvusio suvereno pripažinimo. Tačiau Prancūzija laikėsi požiūrio, grindžiamo veiksmingumo doktrina, ši pripažintu principu tapo XIX amžiuje .

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 3018 žodžiai iš 5750 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.