Valstybė kaip pagrindinis tarptautinės viešosios teisės subjektas
5 (100%) 1 vote

Valstybė kaip pagrindinis tarptautinės viešosios teisės subjektas

TURINYS

ĮŽANGA

1. VALSTYBĖS, KAIP TARPT. TEISĖS SUBJEKTO POŽYMIAI

2. VALSTYBĖS, KAIP SUBJEKTO ATSIRADIMAS IR IŠNYKIMAS

2.1 VALSTYBĖS PRIPAŽINIMAS TARPT. TEISĖJE

2.2 VALSTYBĖS NEPRIPAŽINIMAS

3. VALSTYBĖS IMUNITETAS

IŠVADOS

ĮŽANGA

Šiandien valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas yra labai svarbus – tiek pačiai visuomenei, tiek pačiam pasauliui. Šio darbo temos pasirinkimą motyvuoju tuo, kad norėtusi išanalizuoti valstybės svarbą nūdienos gyvenime. Suprantama, kad šiame darbe neįmanoma kiek detaliau išnagrinėti visą valstybės kilmės istoriją. Šiame darbe apsiribojama tik pagrindiniais klausimais, kurie liečia tiesiogiai valstybę. Daugiau dėmesio bus skiriama valstybės požymiams, bus iškeltas subjektiškumo klausimas, taipogi valstybės kilmė ir išnykimas, valstybės pripažinimas ir nepripažinimas tarptautinėje teisėje, imunitetas. Šiame darbe nebus nagrinėjami specifiniai valstybių bruožai: valstybės įgyjimo pagrindai, vyriausybės veikla, valdymo bei valdžios formos. Toliau atskirai bus nagrinėtini tik pagrindiniai bruožai, kurie buvo paminėti anksčiau. Rašydamas šį darbą turiu du tikslus: išsamiai atskleisti valstybės subjektiškumą (suverinitetą) nes būtent, be jo valstybė negali tinkamai funkcionuoti; pasistengsiu išsiaiškinti valstybės pagrindines tendencijas.

Darbe bus naudojama ir gana išsami šaltinių gausa. Darbui rašant bus naudojami pagrindiniai tarpatautinės teisės vadovėliai. Šių vadovėlių pagrindu pasistengsiu atskleisti būtent šiuos tikslus, kuriuos iškėliau anksčiau. Šios temos pagrindinė problema, manau, kad ji šiek tiek per siaura, kaip ir pats pavadinimas. Šios temos svarba yra tikrai didelė. Nes valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, užima labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Būtent darbe pasistengsiu atskleisti vienareikšmišką valstybės sampratą, pasistengsiu viską apžvelgti iš šalies, t.y. svarbiausius klausimus, kurie siejasi su kursinio darbo tema. Valstybės sampratą, požymius ir pan. Šiandien reglamentuoja gana daug šaltinių, tačiau darbe valstybė bus nagrinėjama, būtent, kaip tarptautinės teisės subjektas ir jos vieta pačioje teisėje.

VALSTYBĖS, KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTO POŽYMIAI

Tarptautiniuose santykiuose valstybės subjektiškumas neatskiriamas nuo pagrindinės jos savybės – valstybės suvereniteto. Bendriausia tarptautinės teisės prasme suverenitetas gali būti apibrėžtas kaip „išimtinė galia, kurią riboja tik tarptautinė teisė, ir kurią turi kiekviena valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas, nepaklūstantis jokio kito šios teisės subjekto valdžiai“ .

Valstybė vidaus teisėtvarkoje valstybės valdžia yra aukščiausia, ir jos nevaržo jokia kita valdžia. Teisinėje valstybėje įstatymų leidimas, įgyvendinimas bei teisminės valdžios vykdymas turi vykti tik teisės rėmuose. Pagaliau, ir pačios vidaus teisės normos bei jų vykdymas turi atitikti žmogaus teisių apsaugos reikalavimus. Reikalvimas būti teisine valstybe tapo vienu pagrindinių kriterijų valstybėms stojant į Europos Sąjungą. Dar reikia pridurti, kad Europos žmogaus teisių konvencijos vykdymas reikalauja laikytis teisinės valstybė principo („fundamentalaus teisės viršenybės principo“ ). Vakarų teisės tradicijos valstybės teisinės valstybės principą įtvirtino savo konstitucijose ir praktikoje, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, deja, yra nemažai valstybių, kurioms teisinės valstybės sąvoka yra nepasiekiama aukštuma. Nežiūrint to, tiek tiesioginės demokratijos tradicijų šalis Šveicarija, tiek komunistinės diktatūros viršūnes pasiekusi Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika yra suverenios valstybės. Vidaus teisėtvarkoje valstybės valdžia yra aukščiausia valdžia visos valstybės teritorijos ir gyventojų atžvilgiu. Valstybės organai čia turi pilną jurisdikciją, tai yra galimybę spręsti visus įstatymų leidimo, jų įgyvendinimo ir teisingumo vykdymo klausimus. Tarptautiniame plane suverenitetas yra esminė ir būtina kiekvienos valstybės savybė.

Suverenitetas neatskiriamas nuo valstybės nepriklausomybės. Kiekviena pasiekusi nepriklausomybę valstybė yra suvereni. Tai reiškia, kad ji turi visišką valdžią teritorijos ir gyventojų atžvilgiu. Suverenitetas vaidina nepriklausomybės garanto vaidmenį – niekas negali kištis į nepriklausomos valstybės vidaus reikalus. Tačiau valstybės administracinis vienetas – provincija, departamentas, rajonas, net federacinės valstybė sudėtinis vienetas (valstija JAV, Australijoje, Meksikoje; kantonas Šveicarijoje; žemė Austrijoje; Federalinė žemė Vokietijoje ir pan.) suvereniteto neturi. Jų teisinį statusą, nepriklausomai nuo turimo savivaldos ar autonomijos laipsnio, apibūdina teisinė nepriklausomybė nuo valstybės centrinių ar federacinių organų.

Teorijoje ir praktikoje preziumuojama, kad nepriklausomos valstybės suverenitetas nėra apribotas. Tačiau suvereniteto turinio klausimu net šiame amžiuje matoma labai ženkli evoliucija. Čia įdomu pastebėti, kaip Tarptautinio Teisingumo Teismo praktikoje vystėsi požiūriai į valstybės suvereniteto pilnumo ir nesikišimo į vidaus reikalus klausimą. Plačiausiai suvereniteto turinį suformulavo teisėjas Seferiades savo atskiroje nuomonėje Kretos ir Samoso
švyturių byloje 1937 metais. Šioje byloje Teismas pripažino, kad Kretos salos suvereniteto klausimų sprendimas priklausė Otamanų Imperijai, nežiūrint į tai, kad šios suverenios teisės Kretos salos atžvilgiu buvo apribotos sultono sudarytomis su Didžiosiomis Valstybėmis sutartimis, pagal kurias Kretai buvo suteikta autonomija Kretos Konstitucijos rėmuose (Konstitucija vis dėlto pripažino aukščiausią Sultono valdžią). Teismas konstatavo, kad „net jeigu Sultonas ir buvo įpareigotas sutikti su savo suverenių teisių naudojimo svarbiais apribojimais, suverenitetas toliau priklausė jam, kaip mes tai bevertintume teisiniu požiūriu“ .

Valstybės suvereniteto teisinė garantija yra nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas. 1970 metų Tarptautinės teisės principų deklaracija skelbia, kad „jokia valstybė ar valstybių grupė neturi teisės kištis tiesiogiai ar netiesiogiai dėl bet kokios priežasties į kitos valstybės vidaus ir užsienio reikalus.“ Šie reikalai sudaro valstybės išimtinę vidaus kompetenciją arba, tradicinės terminologijos žodžiais tariant, – „rezervuotą sritį“. Ši sritis buvo nustatyta klasikinėje tarptautinėje teisėje kaip valstybės absoliutaus suvereniteto individualistinio režimo, kuriuo buvo pagrįsta ši teisė, natūrali pasekmė.

Ši rezervuota sritis buvo labai plati. Skyrium paėmus, valstybės, neatsižvelgdamos į kitų valstybių norus ar interesus, galėjo:

1) kiekviena valstybė, neatsižvelgdama į nieką, galėjo nustatyti tokią vidaus politinę organizaciją, kurią ji laikė tinkamiausia;

2) ji galėjo priimti tokius įstatymus, kuriuos laikė reikalingais, net jeigu jie prieštarautų tarptautinei teisei, ir teismai privalėjo taikyti tik šiuos įstatymus;

3) ji galėjo laisvai nustatyti, kas yra jos piliečiai;

4) ji galėjo visiškai laisvai nustatyti savo piliečių, o taip pat užsieniečių, gyvenančių jos teritorijoje, pilietines teises, labai dažnai darydama didelius skirtumus tarp šių asmenų kategorijų;

5) užsieniečiai buvo visiškai pajungti valstybės, kurioje jie gyvena, valdžios ir negalėjo pateikti jokių pretenzijų dėl to net tada, kai ši valstybė jiems padarydavo žalą;

6) kiekviena valstybė galėjo, remdamasi tuo, kas buvo vadinama domaine eminent (svarbia sritimi), disponuoti gamtos turtais, esančiais jos teritorijoje, arba suteikti koncesijas juos eksploatuoti gamtos privatiems asmenims, arba perimti iš jų savo valią tokią ekploataciją;

7) ji galėjo laisvai vykdyti savo suverenitetą visoje jos teritorijoje be jokių įsipareigojimų kitų valstybių ar tarptautinės bendrijos atžvilgiu. Ji galėjo, skyrium paėmus, imtis ar nesiimti priemonių, reikalingų vidaus tvarkai užtikrinti, savo pakrantėms kontroliuoti, navigacijai skatinti ir pan.;

8) kiekviena valstybė galėjo savo nuožiūra sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis, be jokios jų keitimo ar nutraukimo galimybės.

Dabar praktiškai yra labai sunku nustatyti sąrašą reikalų, kurie bet kokiu atveju būtų valstybės išimtinės vidaus kompetencijos dalimi, kadangi tarptautine sutartimi valstybė gali prisiimti labai plačius tarptautinius įsipareigojimus. Yra sričių, kur nuorodos į valstybės suverenitetą ir nesikišimą į valstybės vidaus reikalus jau tampa visiškai nepriimtinos. Tai visų pirma, žmogaus teisių apsauga. Valstybė negali remtis savo išimtine vidaus kompetencija tam, kad išvengtų atsakomybės už žmogaus teisių pažeidimus. Tai patvirtino Tarptautinės teisės institutas savo 1989 metų rezoliucijoje „Žmogaus teisių apsauga ir nesikišimas į valstybės vidaus reikalus“.

Europos integracijoje savanoriškas suvereniteto dalies delegavimas tam tikroms Europos institucijoms tapo gerai žinoma praktika. Tai Europos Bendrijų (Europos Ekonominės Bendrijos, Europos Anglies ir Plieno Bendrijos ir Euroatomo), o vėliau ir Europos Sąjungos veikla. 1957 metų Romos Europos Bendrijos sutarties 5 straipsnis numatė, kad kiekviena valstybė, Europos Bendrijų narė „imsis visų reikiamų bendrų ir specialių priemonių, kad užtikrintų vykdymą įsipareigojimų, kylančių iš šios Sutarties ar atsirandančių iš Bendrijos institucijų priimamų aktų“. Tuo pačiu Bendrijų organai (Komisija, Taryba, Teismas) įgijo viršvalstybinių organų teises. Jau 1964 metais Europos Bendrijų Teismas savo sprendime Nr. 6/64 padarė išvadą, kad „valstybės, įsteigusios Bendriją neribotam laikui, suteikusios jam tinkamas galias, subjekto statusą, teisinį veiksnumą, tarptautinio atstovavimo teisę, o kalbant dar tiksliau – realią valdžią, išplaukiančią iš savo kompetencijos apribojimo arba iš valstybių savybių perdavimo Bendrijai, tuo pačiu apribojo, nors ir ribotoje srityje, savo suverenias teises ir sukūrė teisinę sistemą, taikomą jų piliečiams ir joms pačioms“ .

Valstybės perleidusios dalį savo suverenių teisių Europos Bendrijoms ir Sąjungai, lieka suvereniomis valstybėmis, pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais. Europos Bendrijos yra savarankiškos tarpvalstybinės organizacijos, turinčios vieningus orgnanus. 1992 metais Mastrichte sudaryta Europos Sąjungos sutartis nuėjo toliau už ekonominę integraciją pagal 1957 metų Romos sutartis. Dabar dar sunku įvertinti Europos Sąjungos tikslų tarptautinį statusą (ar tai valstybių federacija, ar ne, ir pan.) dėl tebevykstančių ir tebekoreguojamų
integracijos procesų, tačiau galima konstatuoti, kad Europos Sąjunga yra daugiau negu tarpvyriausybinė organizacija, nes Mastrichto sutartis numatė tam tikrus federacijos elementus: bendrą pilietybę ir bendrą piliečių diplomatinę gynybą, bendrą valiutą, bendrą užsienio, saugumo ir gynybos politiką. Specifinė šios federacijos ateities teisinė padėtis gali pasireikšti tuo, kad ji taps valstybių sąjunga – savarankišku tarptautinės teisės subjektu, o jos nariai išlaikys savo tarptautinį suverenios valstybės statusą.

VALSTYBĖS, KAIP SUBJEKTO ATSIRADIMAS IR IŠNYKIMAS

Rašant bet kurią temą apie valstybę, tikriausiai neįmanoma nepaminėti apie jos atsiradimą bei išnykimą, jos istoriją.

Valstybė yra istorinė kategorija. Kiekviena valstybė susikuria tam tikru istoriniu momentu ir tam tikru momentu gali išnykti. Čia slypi dar kita prasmė – paprastai politiniame gyvenime tuštumos nebūna: valstybės išnykimas reiškia kitos valstybės atsiradimą ar jos teritorijos padidėjimą ir atvirkščiai. Yra labai nedaug valstybių, kurios neišnykdamos gyvuoja nuo senovės laikų. Kinijos pavyzdys yra greičiau išimtis nei taisyklė.

Senovės laikais buvo manoma, kad valstybė susikuria tada, kai suverenas pradeda efektyviai, tai yra faktiškai jėgos pagalba, valdyti tam tikros apibrėžtos teritorijos gyventojus. Tarptautinės teisės požiūriu valstybės susikūrimas buvo tik paprastas faktas, kurį ji fiksavo. Be abejo, valstybės susikūrimas buvo ilgas procesas, kurio metu valdovai įgydavo efektyvią valdžią teritorijos gyventojams. Valdžios pilnumo (efektyvumo) pakako valstybės susikūrimui konstatuoti. Tačiau naivu manyti, kad senovėje gyventojų tautybė turėjo čia kokią nors lemiamą įtaką. Tautos, ir juo labiau tautos apsisprendimo, sąvokos dar neegzistavo. Tautinės valstybės kategorija, geriausiu atveju, pradėjo formuotis Renesanso laikais, o tautų apsisprendimo teisė yra XX amžiaus produktas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1824 žodžiai iš 5750 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.