Valstybės kontrolė
5 (100%) 1 vote

Valstybės kontrolė

11213141

ĮŽANGA

Ekonominė ir finansinė kontrolė yra objektyviai būtina kiekvienai valstybei. Ji egzistuoja tiek, kiek egzistuoja valstybė ir teisė.

Valstybės kontrolė pagal Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymu nustatytą teisinį statusą yra Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija.

Pagrindinis Valstybės kontrolės konstitucinis uždavinys – prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas.

Valstybės kontrolė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės kontrolės įstatymu ir kitais įstatymais, tarptautinėmis sutartimis, Valstybinio audito reikalavimais, Valstybės kontrolės pareigūnų tarnybinės etikos kodeksu ir kitais teisės aktais. Jos veikla grindžiama nepriklausomumo, teisėtumo, viešumo ir profesionalumo principais.

Valstybės kontrolės vadovas yra valstybės kontrolierius Jonas Liaučius.

Valstybės kontrolę sudaro departamentai, skyriai ir kitos tarnybos, būtinos valstybinio audito funkcijoms atlikti.

Valstybės kontrolė yra INTOSAI ir jos padalinio EUROSAI narė, dalyvauja Centrinės ir Rytų Europos bei Europos Sąjungos aukščiausiųjų audito institucijų vadovų ir darbo grupių susitikimuose, skirtuose valstybių, siekiančių narystės Europos Sąjungoje, aukščiausiųjų audito institucijų pertvarkai pagal ES reikalavimus. (J. Liaučius, www.vkontrole.lt)

Šiame darbe aptariama Valstybės kontrolės istorija, jos teisinė bazė, bei trumpai apžvelgiami kai kurie 2003 m. atlikti auditai.

BENDROJI DALIS

ISTORIJA

Kontrolinių žinybų užuomazgos Europoje atsirado XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Lietuva XIV – XV a. būdama patriarchaline monarchine valstybe neturėjo specializuotų ekonominės kontrolės organų. XVI – XVIII a. kaip kontrolės organas veikė Vyriausiasis Tribunolas. 1942 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje nurodyta, kad kontrolės funkcijas vykdė Lietuvos didysis kunigaikštis, Kunigaikščio rūmų iždininkai bei paiždininkiai, juos kontroliuojanti Lietuvos Ponų Taryba, specialūs pareigūnai – instigatoriai.

Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Lietuva (iki Nemuno) pateko į Rusijos Imperijos sudėtį ir nuo 1840 m. iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje galiojo Rusijos imperijos įstatymai, tarp jų ir reglamentuojantys valstybės kontrolės veiklą.

Lietuvai 1918m. vasario 16 d. atgavus nepriklausomybę, 1919 m. sausio 16 d. buvo įsteigta Lietuvos valstybės aukščiausioji kontrolės institucija (Valstybės kontrolė). Jos vadovu buvo paskirtas Kostas Daugirdas. Tų pačių metų vasario 20 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos aukščiausios kontrolės institucijos veiklą reglamentuojantis “Įstatymas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei tvarkyti”, kuris valstybės kontrolę apibrėžė kaip “atskirą valstybės valdymo dalį” ir nustatė kontrolės objektus, kontrolės teises bei atsakomybę. Taip pat minėtų metų balandžio 4 d. “Lietuvos Valstybės laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose dėsniuose” buvo apibrėžta Valstybės kontrolės vieta valstybėje. 1926 m. kovo 16 d. buvo priimtas antrasis Lietuvos Respublikos aukščiausios kontrolės institucijos veiklą reglamentuojantis “Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymas”.

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės kontrolė užėmė deramą vietą valstybėje ir jai suteiktomis funkcijomis, teisėmis ir pareigomis atitiko to meto išsivysčiusių valstybių atitinkamoms institucijoms keliamus reikalavimus.

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai ir vėliau ją inkorporavus į savo sudėtį, Lietuvoje 1944 – 1990 m. funkcionavo sovietinei sistemai būdingi kontrolės organai. Jų veikla buvo griežtai centralizuota, dominavo partinė kontrolė.

Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus istorinės reikšmės dokumentą “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” prasidėjo naujas Lietuvos valstybingumo raidos etapas. Tą pačią dieną priimtas Lietuvos Respublikos laikinasis pagrindinis įstatymas padėjo pamatus atkurtos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei. 1990m. balandžio 5 d. įstatymu “Dėl Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų valstybės organų įsteigimo” Lietuvos Respublikos aukščiausioji kontrolės institucija – Valstybės kontrolės departamentas, buvo atkurta. Valstybės kontrolės departamentas buvo pavaldus ir atskaitingas savo steigėjui – Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai. Tų pačių metų gegužės 31 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos aukščiausios kontrolės institucijos veiklą reglamentuojantis “Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento” įstatymas, kuriuo Valstybės kontrolei pavesta prižiūrėti, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, o birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas paskyrė devintąjį, o atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę – pirmąjį valstybės kontrolierių Kazimierą Uoką.

1990 m. gruodžio 28 d. priimtas Valstybės kontrolės departamento statutas detaliai reglamentavo departamento struktūrą bei veiklą. Vėliau šio teisės akto, kaip dubliuojančio pagrindinį Valstybės kontrolės veiklą reglamentuojantį
įstatymą, atsisakyta.

1992 m. spalyje Valstybės kontrolės departamentas buvo priimtas pilnateisiu Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos INTOSAI nariu. Tų pačių metų spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios XII skirsnyje yra apibrėžtas Valstybės kontrolės statusas. 1993 m. birželio 14 d. Valstybės kontrolės departamentas buvo priimtas pilnateisiu Tarptautinės Europos šalių aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos EUROSAI nariu, o 1995 m. gegužės 30 d. buvo priimtas ketvirtasis Lietuvos Respublikos aukščiausios kontrolės institucijos veiklą reglamentuojantis “Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės” įstatymas, kuriame buvo nustatyta, jog Valstybės kontrolė yra Lietuvos Respublikos Seimui atskaitinga aukščiausioji ekonominės finansinės kontrolės institucija.. 1996 m. liepos 12 d. buvo patvirtintas pirmasis Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnų profesinės etikos kodeksas. 1995 m. priėmus valstybės kontrolės įstatymą, o 1998 m. jo pataisas, buvo tęsiamas Valstybės kontrolės organizacinės struktūros tobulinimas, buvo pereinama prie naujų būdų, pagrįstų geriausiąja tarptautine praktika.

1999 m. rugsėjo 23 d. Seimo nutarimu Lietuvos Respublikos kontrolieriumi 5 metų laikotarpiui buvo paskirtas Jonas Liaučius.

2001 m. liepos 12 d. Seimas pasiūlė Biudžeto ir finansų komitetui įsteigti Valstybinio audito ataskaitų pakomitetį, o rugpjūčio 21 d. buvo patvirtintas Valstybės kontrolės strateginis veiklos planas 2001 – 2006 metų laikotarpiui. Tų pačių metų gruodžio 13 d. Seimas priėmė naujos redakcijos Valstybės kontrolės įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. kovo 1 d., kuriame buvo nustatyta, kad Valstybės kontrolė yra Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija. T.y. Valstybės kontrolė atsisakė revizoriaus ir baudėjo vaidmens ir tapo patarėju ir vertintoju. “Valstybės kontrolė buvo išbraukta iš kvotos subjektų sąrašo ir nebevykdo revizijos, kvotos ir baudžiamojo persekiojimo funkcijų, neskiria audituojamiems subjektams baudų.” (J. Liaučius, www.vkontrolė.lt). Dabar valstybės kontrolė atlieka ne tik finansinį auditą, bet ir veiklos auditą – vertina audituojamos institucijos viešąjį ir vidaus administravimą ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu.

2002 m. gegužės 30 d. Maskvoje vykusiame V EUROSAI kongrese Lietuvos Respublikos valstybės kontrolierius Jonas Liaučius išrinktas EUROSAI Vykdomosios tarybos nariu, o 2002 m. liepos 12 d. Valstybės kontrolė ir Didžiosios Britanijos nacionalinė audito įstaiga oficialiai pradėjo vykdyti PHARE fondo remiamą porinio bendradarbiavimo projektą, kurio tikslas – padėti Valstybės kontrolei įsisavinti Europos Sąjungos šalių aukščiausiųjų audito institucijų patirtį.

TEISINĖ BAZĖ

Pagrindiniai principai, kuriais remiasi ES šalys išorės kontrolės srityje dėl viešųjų finansų kontrolės pagrindinių direktyvų, suformuluoti INTOSAI Limos deklaracijoje (1997 m.). Prie šios deklaracijos prisijungė visų ES šalių aukščiausiosios audito institucijos (AAI) ir savo nacionalinėje teisėje bei praktikoje įtvirtino pagrindinius deklaracijoje suformuluotus principus, kurių svarbiausias – audito institucijų ir auditorių nepriklausomumas nuo audituojamųjų ir įtakos iš šalies. AAI veiklos juridinis pagrindas ir jos nepriklausomumas pasiekiamas sukuriant organizaciją, nepriklausomą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios ir turinčią savo įgaliojimus, teises ir pareigas bei konkrečias audito apimtis, įteisintas Konstitucijos ir išsamiai reglamentuotas atitinkamų įstatymų.

Pagrindinės Valstybės kontrolės funkcijos nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, o įgaliojimai apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatyme. Valstybės kontrolė, kaip aukščiausioji audito institucija prižiūri, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas, kaip vykdomas valstybės biudžetas, kaip valstybės įstaigos laikosi finansinės drausmės. Įstatyme taip pat reglamentuota institucijos paskirtis, veiklos teisiniai pagrindai, nustatytos funkcijos, struktūra, kontrolės vykdymo tvarka, finansavimas, darbuotojų socialinės garantijos bei veiklos kontrolės būdai.

Institucinį nepriklausomumą iš dalies užtikrina įstatymu valstybės kontrolieriaus kompetencijai suteikti įgaliojimai:

1) vadovauti Valstybės kontrolei, Valstybės kontrolės tarybai ir organizuoti institucijos darbą;

2) atstovauti Valstybės kontrolei valstybės ir visuomeninėse institucijose, taip pat tarptautinėse organizacijose;

3) tvirtinti Valstybės kontrolės struktūrą, nustatyti ir paskirstyti valstybės kontrolieriaus pavaduotojų funkcijas, pareigybių sąrašą ir darbuotojų skatinimo tvarką, vidaus darbo tvarkos taisykles, struktūrinių padalinių ir pareigūnų bei kitų darbuotojų pareiginius nuostatus;

4) nustatyta tvarka skirti ir atleisti iš darbo Valstybės kontrolės pareigūnus bei kitus darbuotojus;

5) dalyvauti Seimo posėdžiuose, diskusijose išdėstyti savo nuomonę, kai svarstomi su Valstybės kontrolės veikla susiję klausimai, taip pat dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose patariamojo balso teise, o prireikus – pareikšti atskirąją nuomonę;

6) kontroliuoti Valstybės
pareigūnų sprendimų teisėtumą, nagrinėti skundus dėl Valstybės kontrolės pareigūnų veiksmų ir sprendimų.

2003 m. VALSTYBĖS KONTROLĖS VEIKLOS APŽVALGA

2003 m. sausio 3d. Valstybės kontrolė atliko veiklos auditą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (LNF) ir įvertino jos muzikos kolektyvų koncertinių kelionių užsienio šalyse bei meno festivalių organizavimą. Per pastaruosius ketverius metus valstybės biudžeto asignavimai LNF kasmet siekdavo nuo 10 iki 11 mln. Lt, kurie sudarydavo maždaug tris ketvirtadalius LNF pajamų. LNF pajamos už koncertinę ir su ja susijusią veiklą sudarydavo maždaug vieną ketvirtadalį LNF pajamų. Tyrimo metu auditoriai pripažino, kad LNF teisinis statusas nėra pakankamai reglamentuotas, nors dar 1998 m. Vyriausybė įpareigojo Kultūros ministeriją iki 1999 m. sausio 1 d. parengti atitinkamas teisės aktų pataisas. Dar 1993 m. Valstybės kontrolės departamentas nustatė finansinės veiklos pažeidimus LNF organizuojant užsienio koncertines keliones ir tvarkant gaunamų pajamų apskaitą. Tada Kultūros ir švietimo ministerija Vyriausybei teigė, kad rengiama teatrų ir koncertinių organizacijų užsienyje gastrolių tvarka. Auditoriai nustatė, kad LNF Kultūros ministerijai pateikiami duomenys apie užsienio koncertinių kelionių skaičių, jų metu patirtas išlaidas ir gautas pajamas yra neteisingi. Taip pat auditoriai atliko LNF koncertinės veiklos pajamų ir išlaidų analizę. Nustatyta, kad “Vilniaus festivalių” 1999-2001 metais išlaidos vidutiniškai apie 40 kartų buvo didesnės už LNF Lietuvoje surengtų koncertų išlaidas. Pasirinktinai patikrinus LNF sudarytas sutartis su “Vilniaus festivalio” atlikėjais ir rengėjais, sutarčių vykdymą ir apmokėjimą, nustatyta pažeidimų.

2001 m. LNF sudarė jungtinės veiklos sutartį su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru (LNOBT) dėl G.Verdžio operos “Kaukių balius” pastatymo Trakų pilies kieme. Tačiau LNOBT choras ir orkestras operos premjeroje dalyvavo kaip nepriklausomi atlikėjai ir jiems už tai buvo priskaičiuotas autorinis atlyginimas.

Buvęs LNF generalinis direktorius Gintautas Kėvišas pagal autorines sutartis LNF administracijos darbuotojams Egidijui Mikšiui ir Rūtai Prusevičienei skyrė atitinkamai 5500 ir 6500 Lt autorinius honorarus už darbus, kuriuos šie privalėjo atlikti pagal savo pareigas. Tapę LNF vadovais už analogiškus darbus pastarieji autorinius honorarus skyrė G.Kėvišui: 2001 m. – 3001 Lt, 2002 m. – 6003 Lt.

Visa tai, Valstybės kontrolės nuomone, kelia abejonių dėl buvusių ir esamų LNF vadovų kompetencijos administruojant valstybės biudžeto asignavimus bei organizuojant LNF koncertinę veiklą.

2003 m. vasario 4 d. Valstybės kontrolė, įvertinusi kaip 2001 metais Kauno mieste buvo naudojama valstybinė žemė, nustatė, kad valstybinės žemės apskaita nėra patikima. Auditoriai, analizuodami jų atrinktas sutartis, 7-iose valstybinės žemės nuomos ir 2-ose valstybinės žemės pardavimo sutartyse nustatė pažeidimus. Auditoriai konstatavo, kad dažniausiai valstybinė žemė buvo nuomojama 99 metams, remiantis ta aplinkybe, jog nuomininkas joje eksploatuoja statinius. Valstybės kontrolierius Jonas Liaučius savo sprendime konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko administracija nekontroliavo žemės naudojimo ir neužtikrino valdymo. Ministrui Pirmininkui Algirdui Brazauskui pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą apskrities viršininkui Valentinui Kalinauskui už padarytus pažeidimus. Auditoriai atkreipė dėmesį, kad 2002 m. spalio mėnesį Vyriausybė priėmė nutarimą , kuriuo patvirtino naudojamų žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarkos pataisas. Jose tiksliau apibrėžti kriterijai, kuriais reikia vadovautis formuojant žemės sklypų ribas ir plotą bei nuomos laikotarpį.

2003 m. kovo 21 d. oficialų vizitą Lietuvoje pradėjo Ukrainos sąskaitų rūmų delegacija, kuriai vadovavo šių rūmų pirmininkas Valentinas Simonenko. Delegacijos narius priėmė Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas, jie susitiko su Seimo Biudžeto ir finansų komiteto bei Tarpparlamentinių ryšių su Ukraina grupės nariais. Susitikime su Valstybės kontrolieriumi Jonu Liaučiumi bei kitais Valstybės kontrolės pareigūnais buvo dalinamasi finansinio ir veiklos audito patirtimi, aptartas tolimesnis dviejų šalių valstybinių auditorių bendradarbiavimas.

2003 m. balandžio 10 d. Valstybės kontrolė Klaipėdos, Panevėžio miestuose ir Klaipėdos, Panevėžio, Trakų rajonuose įvertino apskričių viršininkų administracijų 2001 metais vykdytą Žemės fondo valstybinę apskaitą bei žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Vertinant valstybinę žemės apskaitą be kita ko nustatyta, kad Klaipėdos ir Trakų rajonų savivaldybių administracijos Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro įmonei pateikė nepilnus ir netikslius duomenis. Epizodiškai atliekama žemės naudojimo kontrolė visose tikrintose apskrityse skatino žemėtvarkininkų neatidumą ir neveiklumą. Klaipėdos apskrityje parduodant kelis žemės sklypus vienam asmeniui, nebuvo laikomasi teisės aktų nuostatos, kad žemės kainos nuolaida taikoma tik vieno žemės sklypo pardavimui. Daugiau nei 90 procentų valstybinės žemės sklypų nuomos terminai viršija 90 metų terminą, neįvertinus tuose sklypuose esančių statinių susidėvėjimo būklės,
terminų ir veiklos pobūdžio. Prie Baltijos jūros, Kuršių marių, ežerų pakrančių zonose žemės vertė pagal galiojančius teisės aktus nustatoma, neatsižvelgiant į žemės sklypų patrauklumą poilsiui ir komercijai. Auditų ataskaitose užfiksuoti teisės aktų pažeidimai akivaizdžiai liudija, kad daugelio ginčų dėl žemės nagrinėjimo teismuose buvo galima išvengti, jei apskričių žemėtvarkos specialistai būtų nepriekaištingai atlikę savo pareigas. Įvertinusi, kad valstybinė ir valstybės valdoma žemė užima beveik du trečdalius viso Lietuvos ploto, Valstybės kontrolė rekomendavo Vyriausybei tobulinti žemės vertės skaičiavimą pajūrio ir pamario zonose, prie ežerų bei arti miestų esančiose teritorijose. Apskričių viršininkams rekomenduota paskirti Žemės tvarkymo departamentų direktorius asmeniškai atsakingais už žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Jie turėtų inventorizuoti valstybinę ir valstybės valdomą žemę, suskirstant inventorizuojamus plotus atskirais sklypais, ir šiuos sklypus įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastro duomenų registre.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2382 žodžiai iš 4386 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.