Įžanga
Referate apibūdinami pagrindiai ekonominiai verslo tikslai ir jų esmė. Apibūdinamos Lietuvos ir Vengrijos verslo perspektyvos. Referato tikslas – palyginti verslo kūrimą ir jo kūrimo sąlygas šiose šalyse. Pateikiama pagrindinė informacija apie ekonominę ir socialinę Lietuvos ir Vengrijos valstybių būklę šalių pristayme. Analizuojama verslo kūrimo organizacinės fromos, įmonių sudetis bei struktūra, verslo etiketas, suderinamumas su šalių įstatymais. Taip pat apibrėžiama steigimo tvarka. Šiuo būdu siekiama konretumo lyginant dabar jau abi Europos Sąjungos valstybes – nares. Sulyginimo rezultatai – pranašumai bei trūkumai – pateikiami referato pabaigoje.
Verslo įmonės esmė ir jos ekonominiai tikslai
Įmonė – tai savo vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra komercine – ūkine veikla. Tai fizinis arba juridinis subjektas, įsteigtas atitinkamoje valstybėje numatyta tvarka ir turintis teisę užsiimti tos valstybės įstatymais nedraudžiama gamybine arba komercine veikla. Vadybos požiūriu įmonė yra organizacija:
• Suburianti žmones ir organizuojanti jų darbą;
• Gaminanti gaminius ir teikianti paslaugas, bei paskirstanti gautas pajamas;
• Bendradarbiaujanti su valstybinėmis institucijomis, bei kitomis įmonėmis.
Įmonė yra ekonominė ir savarankiška organizacija. Ji skaičiuoja išlaidas ir pajamas, ir siekia, kad liktų pelno. Ji veikia mikro- ir makroaplinkoje ir turi ekonominius veiklos tikslus:
1. Gamybos tikslai (optimali rinkos dalis, gamybos pajėgumų ir gamybos apimties sutapimas, realizavimo būdų optimizavimas);
2. Sėkmės tikslai (realizavimo apimties didinimas, gamybos išlaidų, pelno didinimas, dividendų normos didinimas);
3. Finansiniai tikslai (mokumas, likvidumo rezervų dydis, pelno rezervavimas, įmonės finansų struktūra).
2.Lietuvos ir Vengrijos pristatymas bei verslo įmonių sudėtis bei struktūra
2.1 Lietuvos ir Vengrijos pristayms
Lietuva
Kaip jau yra žinoma, didelę reikšmę verslininkystės raidai turi jos aplinka: ekonominė, politinė, socialinė. Šiandieninė mokesčių, privatizavimo, muitų, agrarinė, monetarinė politika daro didelę įtaką verslininkystei. Vykdomos vyriausybės ekonominės reformos taip pat turi didelę reikšmę ekonominės politikos bruožams šalyje.
Nuo mokesčių politikos labai daug kas priklauso, ji tiesiogiai susieta su verslu. Lietuvos vyriausybės mokesčių politika turi remtis ne tik fiskaliniu mokesčių politikos aspektu, bet ir ekonomikos skatinimu ir intensyvinimu. Greta fiskalinės politikos yra investicinė politika, kuri taip pat turi didelę reikšmę šalies verslininkystei. Juk mokesčių politika gali tiesiogiai įtakoti verslo sėkmę.
Pirmasis privatizavimo etapas davė didelę naudą Lietuvos ūkiui. Todėl visa privatizavimo politika kol kas tik didina privatų sektorių. Mokesčių politika turi būti ne tik ginanti gaminį, bet ir gamintoją, vartotoją. Agrarinė politika taip pat nėra tobula, tai įrodo augantis urbanizacijos lygis, vyriausybė turėtų daugiau padėti žemdirbiams, remti ūkininkus. Monetarinė politika sako viena, kad litas yra pririštas prie dolerio. Ši politika turėtų labiau vertinti infliacinius procesus. Lietuvos ekonominė politika nėra pakankamai palanki verslininkystės plėtotei. Tačiau palaipsniui ji yra tobulinama. Priimami nauji įstatymai, tobulinami seni, vykdomos reformos. Tai labai svarbu, nes kiekvienos valstybės išsivystymo lygį lemia pagrindė valstybės ekonominė politika.
Vengrija
Vengrija yra viena iš sėkmigiausių post komunistinų šalių Europoje. Šalis siūlo geresnes sąlygas negu daugelis centrinės Euripos šalių socialiniu ir verslo atžvilgiu. Vieni svarbiausių pastarojo laiko pasiketimų ekonomikos sritytje yra tobulinimo kompiuterizacijos administraciniame darbe reformos. Maksimalus Vengrijos mokesčių įplaukų tempas yra 40%. Bendros pajamos siekia 18%. Legalios vykdamosios normos vis dėlto verčia priklausyti mažų irvidutinių įmonių sričiai. Civilinių darbuotijų atsakomybės trūkumas bei institucijų ir verslo vykdymo trūkumas yra didelis minusas Vengrijos ekonomikos bei verslo vystymo plėtroje. Ypač negatyvių rezultatų teikia korupcijos augimas.
2.2 Įmonių sudeties ir strukturos apibūdinimas
Lietuva
Prekybos įmonę gali sudaryti vienas ar keli prekybos vienetai – parduotuvės, kioskai, sandėliai, kuriuose vykdoma prekybinė veikla (prekės perkamos, sandėliuojamos, realizuojamos). Parduotuvė, kioskas, sandėlis gali būti įmone, jei jie teisiniu bei ūkiniu požiūriu yra savarankiški subjektai arba prekybos ar kitokios įmonės struktūrinis padalinys, filialas, jei tokio savarankiškumo neturi.
Bet kurios įmonės organizacinė sandara yra susijusi su jos vykdomų funkcijų specifika, skaičiumi ir darbuotojų specializacija pagal funkcijas.
Visos įmonės, nepriklausomai nuo jų dydžio, reikalauja tam tikros organizacinės sandaros. Nėra įmonės be organizacinės sandaros. Didelių ir mažų prekybos įmonių organizacinė sandara daugiausiai skiriasi tik tuo, kiek samdomo personalo yra įtraukiama į veiklą. Iš esmės tiek mažose, tiek didelėse prekybos įmonėse atliekamos tos pačios pagrindinės operacijos (funkcijos). Organizaciniu požiūriu pagrindinis mažų ir didelių
prekybos įmonių skirtumas yra tas, kad mažose įmonėse su nedideliu personalo skaičiumi iš kiekvieno darbuotojo reikalaujama atlikti po kelias funkcijas. Didelės įmonės, kurios samdo daug daugiau personalo negu jų vykdomų funkcijų skaičius, sudaro personalo grupes atskiroms funkcijoms vykdyti. Taip susiformuoja įvairūs skyriai, funkciniai padaliniai. Mažoje personalinėje įmonėje jokių skyrių, padalinių nėra, vienas arba keli žmonės atlieka visą darbą be aiškios organizacinės sandaros. Formalios organizacinės struktūros mažose prekybos įmonėse paprastai nebūna. Tas pats asmuo atlieka ir administracines, ir apskaitos, ir prekių realizacijos funkcijas.
Taigi galime suformuluoti tokią prekybos įmonių organizacinės sandaros taisyklę: mažose prekybos įmonėse funkcijos sugrupuojamos ir priskiriamos vienam darbuotojui, stambiose įmonėse darbuotojai sugrupuojami ir priskiriami vienai funkcijai.
Vidutinės ir didelės prekybos įmonės sudaro įvairius skyrius ir padalinius pagal tai, koks yra jų asortimentinis profilis, prekių pirkimo organizavimo būdas, kokia naudojama prekybinė technologija. Didelės filialinės įmonės turi žymiai sudėtingesnė organizacinę sandarą, negu didelės, bet pavienės prekybos įmonės.
Vidutinės prekybos įmonės, pvz., mažos universalinės parduotuvės organizacinė struktūra yra nesudėtinga. Personalo tokiose įmonėse yra nedaug ir jų darbas organizuojamas pagal pagrindines funkcijas: operatyvinio vadovavimo, apskaitos, prekių pirkimo, sandėliavimo, pardavimo organizavimo, reklamos. Tokiose įmonėse paprastai būna administracijos, apskaitos, pardavimų organizavimo ir prekių laikymo skyriai.
Didelių filialinių mažmeninės prekybos įmonių organizacinę sandara būna sudėtingesnė, nes prisideda papildomos funkcijos: prekių atsargų centralizavimo funkcija, filialų valdymo funkcija. Tokiose įmonėse visi prekių pirkimo ir filialų aprūpinimo klausimai sprendžiami logistikos skyriuose. Filialinių įmonių valdymo organizavime visada tenka derinti dvi priešingas tendencijas: valdymo centralizavimą ir decentralizavimą.
Galimi 3 filialinių prekybos įmonių organizacinės sandaros projektavimo variantai:
1. Filialas traktuojamas kaip prekybos įmonės struktūrinis padalinys. Svarbiausius klausimus sprendžia ir kontroliuoja centrinė įmonės vadovybė. Filialas suprantamas kaip parduotuvės sekcija.
2. Kompromisinis variantas – pagrindinės įmonės padalinių vadovai ir vadovaujantys centrinio aparato darbuotojai tiesiogiai į filialų vidaus reikalus nesigilina, atsako tik už bendra reikalų būklė filialuose, kontroliuoja pagrindinių direktyvinių rodiklių pasiekimą.