VIEŠA KALBA. KALBŲ TIPAI. SITUACIJŲ ANALIZĖ.
Dalykinė komunikacija
TITULINIS
1. Kalbų tipai 3
1.1 Pranešimas 3
1.2 Politinės kalbos 5
1.3 Akademinės kalbos. 6
1.4 Teisminių kalbos 6
1.5 Socialines buitines kalbas 6
1.6 Bažnytinės kalbos 8
2. Vieša kalba 9
2.1 Viešųjų kalbų rūšys. 10
2.2 Viešųjų kalbų parengimo formos. 10
3. Viešos kalbos analizė 13
Literatūra 15
1. Kalbų tipai
Pagal kalbos paskirtį yra pažymimos trys kalbos rūšys: referatai, paskaitos, prakalbos. Referatas, skirtas informuoti, orientuoti, paskaita suteikia atitinkamų žinių, prakalba žadina jausmus, išjudina ir ugdo valią. Šiuo metu yra pažymimi penki viešųjų kalbų tipai ir rūšys:
1. Socialinės politines kalbos:
a. socialinis politinis pranešimas;
b. ataskaitinis pranešimas (susirinkime, konferencijoje, suvažiavime);
c. politinė kalba;
d. diplomatinė kalba;
e. karinė patriotinė kalba;
f. mitingo kalba.
2. Akademinės kalbos:
a. paskaita;
b. mokslinis pranešimas.
3. Teismų kalbos:
a. kaltinamoji kalba;
b. ginamoji kalba;
4. Socialinės buitinės kalbos:
a. jubiliejinės kalbos;
b. sveikinimai;
c. tostai;
d. užstalės kalbos;
e. laidotuvių kalbos;
5. Bažnytinės kalbos:
a. pamokslai;
b. religiniai skaitymai ir pamokymai;
Reikėtų trumpai aptarti kiekvieno tipo kalbos rūšis.
1.1 Pranešimas
Gali būti įvairiomis temomis. Taip pat jis skiriamas opioms, aktualioms kurios nors srities problemoms, neretai pateikiami praktiniai pasiūlymai, rekomendacijos. Kartais pranešime išdėstoma veiklos programa tam tikram laikotarpiui.
Visų rūšių pranešimuose turėtų būti logiškas įrodymas:
išsamus, bet trumpas;
įtikinantis;
aiškus, sklandus;
Dažniausiai pranešimas yra skirtas įvertinimui, kritikai. Kiekviena klaida, netikslumas bus pastebėtas. Jis neturi būti ilgas- 30-45 minutės su įžanga, dėstymu, visais logiškais įrodymais ir išvadomis.
Kiekvienam pranešimui reikia ruoštis;
išsiaiškinti uždavinį, tikslią temą, klausytojų sudėtį, kalbos stilių;
surinkti medžiagą pranešimui, atsakymams į galimus klausimus;
sudaryti pranešimo planą: suskirstyti dalimis, parengti kalbos pradžią ir pabaigą;
Pranešimų rūšys ir uždaviniai:
a) agitacinis- paskatinti priimti nutarimą, sužadinti veikimą;
b) informacinis propagandinis- suteikti žinių, įtikinti;
c) diskusinis- aptarti projektą, sumanymą, kritikos apžvalgą;
Pristatant projektus, verslo planus, galimi tokie pranešimo planai:
I planas
1. Nurodyti projektų uždavinius;
2. Galimi būdai jiems atlikti:
a) gerosios ypatybės;
b) jų trūkumai;
3. Geriausia išeitis:
a) uždavinius spręsti;
b) ekonominiu (taupumo atžvilgiu);
II planas
1. Padarytų projektų išvardijimas (buvusių, esamų);
2. Jų kritika:
a) gerosios savybės;
b) trūkumai;
3. Siūlomas projektas;
4. Kuo jis geresnis;
III planas
1. Susidariusi būklė;
2. Būtinumas rasti išeitį;
3. Galima išeitis;
4. Siūloma išeitis;
5. Kuo ji geresnė;
Reikėtų pabrėžti, kad kritikuojant būtina pabrėžti ir gerąsias reiškinio ar projekto savybes, turi būti nurodomos ir klaidos, ir tobulumas, netikslumai ir kitos blogybės. Galimas ir toks programos ar projekto pristatymo būdas be kitų kritikos, kai, išnagrinėję vieną projektą ar programą (tai gali būti ir priešininkų), jūs iškeliate visas galimas teigiamybes, imate antrą- aiškinate pranašumus, o toliau įrodinėjate savojo projekto ar programos naujoves ir tai, kuo jis geresnis už anuos gerus ar labai gerus projektus bei programas. Šitoks būdas bene labiausiai psichologiškai veikia interesantus.
1.2 Politinės kalbos
Šitokios kalbos paprastai turi programinį turinį, sakomos oficialių valstybės ar politinių veikėjų. Jose galima aptarti šalies vidaus ar užsienio padėtį. Prie tokių kalbų paprastai priskiriamos kalbos bei pasisakymai aktualiais kasdienybės klausimais. Paprastai tos kalbos sakomos svarstant kokią nors problemą, dažnai jau išklausius tuo klausimu pranešimą. Toks pasisakymas turi trukti 5-10 minučių. Jis būna probleminio, kritinio pobūdžio. Prastai klausoma to kalbėtojo, kuris daugeliu ar visais klausimais stengiasi išsakyti savo požiūrį. Susirinkime patartina kalbėti tik vienu ar dviem klausimais.
Diplomatinės kalbos irgi priklauso prie socialinių politinių kalbų, tik jomis domimasi jau kaip iškalbos meno pavyzdžiais;
Politinė apžvalga – tai naujausių vidaus ar užsienio politikos įvykių apžvalga ir įvertinimas. Toks pranešimas paprastai yra informacinis, komentarų pobūdžio. Ypač populiarios tarptautinės politinės apžvalgos. Politinių informacijų negalima imtis labai plačiai. Pavyzdžiui galima kalbėti apie Irako ar Izraelio įvykius, galima kalbėti kontinento ribose (Lotynų Amerikos, Azijos ir kt.).
Tačiau klausomės ne tik politinių apžvalgų. Kartais apžvelgiami kokie nors dalykai, reiškiniai, įvykę per tam tikrą laiką.
Agitacinių kalbų tikslas- lakoniška ir emocionalia forma išaiškinti kurį nors konkretų klausimą, nuteikti auditoriją, priimti iškeltą idėją. Agitacinė kalba neturi būti ilga, bet ryški ir jausminga. Kalbėtoją ir klausytojus turėtų vienyti bendri jausmai: solidarumas ir neapykanta, laisvės troškimas, pasitenkinimas, pavojaus baimė, savisauga, žmoniškumas,
pasipiktinimas, materialinės gerovės troškimas ir kt. Kalbėtojas turi būti nuoširdus ir pats išgyventi jausmą.
1.3 Akademinės kalbos.
Kai kurie autoriai jas vadina tiesiog mokslo kalbomis. Šioms kalboms būdinga stipri argumentacija, griežta logika ir aiški kalba su savo specifiniais terminais ir žodynu. Jei akademinės grupės nedidelės, lektoriui pravartu paskaitą- monologą paversti dialogu diskusija. Tai pasiekti bus lengviau, jei klausytojai jau bus pasidomėję ir surinkę tam tikro pobūdžio informaciją.
Mokslinis pranešimas, skirtas mokslinėms konferencijoms. Šiuo atveju reikia išryškinti minties naujumą.
Mokslinė informacija skiriasi nuo mokslinio pranešimo, nes čia pateikiami mokslinio darbo, atradimo rezultatai be argumentų, įrodymų, komentarų.
Mokslinė apžvalga- tai kurios nors mokslo srities veiklos rezultatai, problemos tezės, temos, prie kurių dirba mokslininkai pasaulyje, šalyje ar konkrečioje įstaigoje. Moksliniai pranešimai dar kartais vadinami moksliniais referatais. Referatai apie perskaitytas knygas turi dvejopą tikslą- veikalo kritiką arba informaciją apie jį.
1.4 Teisminių kalbos
Teismų kalbų uždavinys įrodyti ir įtikinti. Prokuroro ir kaltintojo kalba turi būti ne tik objektyvi, bet ir korektiška. Prokurorui nevalia nukrypti i tuščiažodžiavimą. Kiekvienas jo žodis turi būti tikslus, vienareikšmis. Jo kalba adresuojama ne tik teismui, bet ir visuomenei, ji turėtų praversti profilaktikai prieš nusikaltimus.