Zmogaus teisė į orumą
5 (100%) 1 vote

Zmogaus teisė į orumą

TURINYS

1. ĮVADAS 3

2. ŽMOGAUS TEISĖ Į ORUMĄ 5

3. IŠVADOS 9

4. LITERATŪRA 11

1. ĮVADAS

Žmogaus teisė yra tai, ką žmogus turi. Tai reikalavimas, kurį kiekvienas žmogus gali pateikti kitam, tačiau tai netrukdo kitam žmogui naudotis savomis teisėmis „žmogaus teisėmis“.

„Žmogaus teisės“ – tai teisinis terminas, kuriuo apibūdinama tai, ką turi kiekvienas žmogus vien dėl to, kad jis yra žmogus. Šios teisės gali būti pažeistos, bet iš žmogaus jų atimti yra neįmanoma.

Žmogaus teisių atsiradimo bei vystymosi istorija siekia seniausius laikus. Kova tarp žmogaus teisių pripažinimo ir garantavimo bei valstybės savivalės ir kišimosi į privačią žmogaus sferą buvo ta varomoji visuomenės jėga, sudariusi sąlygas atsirasti pirmiesiems žmogaus teisių apsaugos dokumentams.

Žmogaus teises saugo daugelio šalių konstitucijos bei šalių viduje galiojantys įstatymai. Siekiant paaiškinti, kokį vaidmenį turi atlikti teisėtvarkos pareigūnai plečiant ir ginant žmogaus teises, būtina atsižvelgti ir į žmogaus teisių kontekstą. Pareigūnai turi suprasti, kaip veikia tarptautinės žmogaus teisių normos jiems atliekant savo darbą, be to išmanyti, kaip valstybės įsipareigojimas laikytis tarptautinės teisės normų veikia šalies vidaus įstatymus bei praktiką.

Žmogaus teisės – tai vertybės, kurios formavosi palaipsniui, kurių pagalba užtikrinama ne tik žmogaus egzistencija, bet ir normalus žmonių vystymasis. Šiomis teisėmis turi rūpintis valstybė ir nacionalinė apsauga. Tarptautinis žmogaus teisių apsaugos mechanizmas pradėtas formuoti konstatavus ypatybes:

 Netolygaus žmogaus teisių ir laisvių sąrašas įvairiose pasaulio valstybėse;

 Sistemingi ir masiniai žmogaus teisių pažeidinėjimai atskirose šalyse.

Žmogaus teisės bei laisvės atsiranda ne valstybės valia, o žmogus jas įgyja gimdamas. Žmogaus teisės – tai laisvė veikti savo valia, vadovautis laisvu apsisprendimu, taip pat “iš pareigos pasirūpinti savimi, neagresyviu artimo atžvilgiu, būdu”, jei tokios pareigos asmuo atsisako, tai jis pasmerkia save ekonominiam skurdui ir asmenybės degradacijai. Dar daugiau jis tampa agresyvus artimo atžvilgiu ir netinkamas socialinei santarvei.

Šiuolaikinė visuomenė neįsivaizduojama be teisės laisvai veikti, juk laisvė – tai pareiga pasirūpinti savimi ir kitu. Kad šią pareigą individas galėtų rezultatyviai įgyvendinti, jam būtinos ir atitinkamos teisės:

 teisė į laisvę;

 teisė į asmens neliečiamybę;

 teisė į nuosavybę;

 teisė į mokslą.

Šios teisės įsiprasmina ne kaip savaiminės vertybės, o kaip tos pareigos atlikimo priemonės.

Visos žmogaus teisės bei laisvės yra įtvirtintos pasaulio valstybių Konstitucijose, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei kituose įvairiuose dokumentuose, kuriuose šios teisės sugrįžo kaip viso pasaulio patirtis.

1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau LRK) skelbia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principus. Taigi, teisingos visuomenės bei teisinės valstybės kūrimas ir egzistavimas neatsiejamas nuo pagarbos žmogaus teisėms ir nuo jų apsaugos. Svarbią reikšmę turi LRK 18 str., kuris reglamentuoja, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tokią teoriją patvirtina 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (toliau – Deklaracija). Deklaracijos 1 str. skelbia, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“. Deklaracija suteikė žmogaus teises „visiems žmonių giminės atstovams“. Žmogaus teisės yra neatskiriamos nuo žmogaus asmenybės .

Taigi, kiekvieno žmogaus teisės neatskiriamos nuo jo asmenybės; savo teises žmogus įgyja gimstant ir niekas neturi teisės nepagrįstai riboti asmens naudojimosi savo teisėmis ir laisvėmis ar juo labiau jas atimti. Žmogaus teisės yra visuomeninės vertybės – laisvės, imunitetai ir privilegijos., kurių negali reikalauti žmogus „kaip savo teisės“ kiekvienoje visuomenėje, kurioje jis gyvena .

LRK II skirsnis „Žmogus ir valstybė“ įtvirtina pagrindines žmogaus pilietines, politines bei ekonomines teises: teisę į gyvybę (19 str.), asmens laisvę ir neliečiamumą (20str.), teisę dalyvauti valdant savo šalį bei peticijos teisė (33 str.), rinkimų teisė (34 str.), piliečiai gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą bei išvykti iš LR (32 str.), pabrėžia privataus gyvenimo (22 str.), žmogaus būsto neliečiamumą (24 str.), įtvirtina asmens procesines garantijas baudžiamojoje teisėje (31 str.), nuosavybės neliečiamumą (23 str.), taip pat nustato ir žmogaus laisves: įsitikinimų reiškimo laisvė (25 str.), minties, sąžinės ir tikėjimo laisvė (26, 27 str.), asociacijų bei taikių susirinkimų laisvė (35, 36 str.).

1993 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublika tapo Europos Tarybos nare, tą pačią dieną pasirašydama ir Europos žmogaus teisių konvenciją, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1995 metų balandžio 27 dieną. Lietuvos Respublika prisiėmė tarptautinius žmogaus teisių apsaugos reikalavimus ir
įsipareigojo paklusti Konvencijos institucijų kontrolei.

Konvencijos ratifikavimas Lietuvos Respublikoje pabrėžė tai, jog įsivyravo naujas požiūris į žmogaus teises kaip vertybes, kurios yra neatskiriamos nuo asmenybės.

2. ŽMOGAUS TEISĖ Į ORUMĄ

Teisinėje literatūroje išsamiai ir kvalifikuotai aiškinami bei interpretuojami įstatymai, reglamentuojantys žmogaus garbės ir orumo gynimo tvarką ir procedūras. Tačiau teisinės atsakomybės pagrindai už žalą, padarytą šioms asmeninėms neturtinėms teisėms, nėra išnagrinėti pakankamai išsamiai ir nuodugniai. Priešingai vyraujančiai nuomonei, patys savaime įžeidžiamą, niekinančią reikšmę turintys duomenys, paskleisti apie žmogų, kuris savo veiksmais ir poelgiais yra užsitarnavęs blogą reputaciją, negali būti be išlygų laikomi žeminančiais tokio žmogaus garbę ir orumą ir neatitinkančiais tikrovės. Antraip teiginys, kad asmuo yra tas, kas jis yra, pavyzdžiui, vagis, tėvažudis arba pavojingas recidyvistas, juo pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, turėtų būti laikomas šmeižtu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. reglamentuoja, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos II – 61 str. sakoma, kad žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracijos 1 str. skelbia: „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad žmonės gimsta lygūs orumu, o ne garbe. Garbė, pagal Deklaracijos dvasią, nors joje tokio teiginio ir nėra, – yra nusipelnoma, užsitarnaujama.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1023 žodžiai iš 3345 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.