Zmogaus teisė į orumą
5 (100%) 1 vote

Zmogaus teisė į orumą

112131

TURINYS

1. ĮVADAS 3

2. ŽMOGAUS TEISĖ Į ORUMĄ 5

3. IŠVADOS 9

4. LITERATŪRA 11

1. ĮVADAS

Žmogaus teisė yra tai, ką žmogus turi. Tai reikalavimas, kurį kiekvienas žmogus gali pateikti kitam, tačiau tai netrukdo kitam žmogui naudotis savomis teisėmis „žmogaus teisėmis“.

„Žmogaus teisės“ – tai teisinis terminas, kuriuo apibūdinama tai, ką turi kiekvienas žmogus vien dėl to, kad jis yra žmogus. Šios teisės gali būti pažeistos, bet iš žmogaus jų atimti yra neįmanoma.

Žmogaus teisių atsiradimo bei vystymosi istorija siekia seniausius laikus. Kova tarp žmogaus teisių pripažinimo ir garantavimo bei valstybės savivalės ir kišimosi į privačią žmogaus sferą buvo ta varomoji visuomenės jėga, sudariusi sąlygas atsirasti pirmiesiems žmogaus teisių apsaugos dokumentams.

Žmogaus teises saugo daugelio šalių konstitucijos bei šalių viduje galiojantys įstatymai. Siekiant paaiškinti, kokį vaidmenį turi atlikti teisėtvarkos pareigūnai plečiant ir ginant žmogaus teises, būtina atsižvelgti ir į žmogaus teisių kontekstą. Pareigūnai turi suprasti, kaip veikia tarptautinės žmogaus teisių normos jiems atliekant savo darbą, be to išmanyti, kaip valstybės įsipareigojimas laikytis tarptautinės teisės normų veikia šalies vidaus įstatymus bei praktiką.

Žmogaus teisės – tai vertybės, kurios formavosi palaipsniui, kurių pagalba užtikrinama ne tik žmogaus egzistencija, bet ir normalus žmonių vystymasis. Šiomis teisėmis turi rūpintis valstybė ir nacionalinė apsauga. Tarptautinis žmogaus teisių apsaugos mechanizmas pradėtas formuoti konstatavus ypatybes:

 Netolygaus žmogaus teisių ir laisvių sąrašas įvairiose pasaulio valstybėse;

 Sistemingi ir masiniai žmogaus teisių pažeidinėjimai atskirose šalyse.

Žmogaus teisės bei laisvės atsiranda ne valstybės valia, o žmogus jas įgyja gimdamas. Žmogaus teisės – tai laisvė veikti savo valia, vadovautis laisvu apsisprendimu, taip pat “iš pareigos pasirūpinti savimi, neagresyviu artimo atžvilgiu, būdu”, jei tokios pareigos asmuo atsisako, tai jis pasmerkia save ekonominiam skurdui ir asmenybės degradacijai. Dar daugiau jis tampa agresyvus artimo atžvilgiu ir netinkamas socialinei santarvei.

Šiuolaikinė visuomenė neįsivaizduojama be teisės laisvai veikti, juk laisvė – tai pareiga pasirūpinti savimi ir kitu. Kad šią pareigą individas galėtų rezultatyviai įgyvendinti, jam būtinos ir atitinkamos teisės:

 teisė į laisvę;

 teisė į asmens neliečiamybę;

 teisė į nuosavybę;

 teisė į mokslą.

Šios teisės įsiprasmina ne kaip savaiminės vertybės, o kaip tos pareigos atlikimo priemonės.

Visos žmogaus teisės bei laisvės yra įtvirtintos pasaulio valstybių Konstitucijose, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei kituose įvairiuose dokumentuose, kuriuose šios teisės sugrįžo kaip viso pasaulio patirtis.

1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau LRK) skelbia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principus. Taigi, teisingos visuomenės bei teisinės valstybės kūrimas ir egzistavimas neatsiejamas nuo pagarbos žmogaus teisėms ir nuo jų apsaugos. Svarbią reikšmę turi LRK 18 str., kuris reglamentuoja, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tokią teoriją patvirtina 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (toliau – Deklaracija). Deklaracijos 1 str. skelbia, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“. Deklaracija suteikė žmogaus teises „visiems žmonių giminės atstovams“. Žmogaus teisės yra neatskiriamos nuo žmogaus asmenybės .

Taigi, kiekvieno žmogaus teisės neatskiriamos nuo jo asmenybės; savo teises žmogus įgyja gimstant ir niekas neturi teisės nepagrįstai riboti asmens naudojimosi savo teisėmis ir laisvėmis ar juo labiau jas atimti. Žmogaus teisės yra visuomeninės vertybės – laisvės, imunitetai ir privilegijos., kurių negali reikalauti žmogus „kaip savo teisės“ kiekvienoje visuomenėje, kurioje jis gyvena .

LRK II skirsnis „Žmogus ir valstybė“ įtvirtina pagrindines žmogaus pilietines, politines bei ekonomines teises: teisę į gyvybę (19 str.), asmens laisvę ir neliečiamumą (20str.), teisę dalyvauti valdant savo šalį bei peticijos teisė (33 str.), rinkimų teisė (34 str.), piliečiai gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą bei išvykti iš LR (32 str.), pabrėžia privataus gyvenimo (22 str.), žmogaus būsto neliečiamumą (24 str.), įtvirtina asmens procesines garantijas baudžiamojoje teisėje (31 str.), nuosavybės neliečiamumą (23 str.), taip pat nustato ir žmogaus laisves: įsitikinimų reiškimo laisvė (25 str.), minties, sąžinės ir tikėjimo laisvė (26, 27 str.), asociacijų bei taikių susirinkimų laisvė (35, 36 str.).

1993 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublika tapo Europos Tarybos nare, tą pačią dieną pasirašydama ir Europos žmogaus teisių konvenciją, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1995 metų balandžio 27 dieną. Lietuvos Respublika prisiėmė tarptautinius žmogaus teisių apsaugos reikalavimus ir
įsipareigojo paklusti Konvencijos institucijų kontrolei.

Konvencijos ratifikavimas Lietuvos Respublikoje pabrėžė tai, jog įsivyravo naujas požiūris į žmogaus teises kaip vertybes, kurios yra neatskiriamos nuo asmenybės.

2. ŽMOGAUS TEISĖ Į ORUMĄ

Teisinėje literatūroje išsamiai ir kvalifikuotai aiškinami bei interpretuojami įstatymai, reglamentuojantys žmogaus garbės ir orumo gynimo tvarką ir procedūras. Tačiau teisinės atsakomybės pagrindai už žalą, padarytą šioms asmeninėms neturtinėms teisėms, nėra išnagrinėti pakankamai išsamiai ir nuodugniai. Priešingai vyraujančiai nuomonei, patys savaime įžeidžiamą, niekinančią reikšmę turintys duomenys, paskleisti apie žmogų, kuris savo veiksmais ir poelgiais yra užsitarnavęs blogą reputaciją, negali būti be išlygų laikomi žeminančiais tokio žmogaus garbę ir orumą ir neatitinkančiais tikrovės. Antraip teiginys, kad asmuo yra tas, kas jis yra, pavyzdžiui, vagis, tėvažudis arba pavojingas recidyvistas, juo pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, turėtų būti laikomas šmeižtu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. reglamentuoja, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos II – 61 str. sakoma, kad žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracijos 1 str. skelbia: „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad žmonės gimsta lygūs orumu, o ne garbe. Garbė, pagal Deklaracijos dvasią, nors joje tokio teiginio ir nėra, – yra nusipelnoma, užsitarnaujama.

Garbės priešingybė yra negarbė. Jeigu žmogus savo veiksmais, poelgiais yra užsitarnavęs būtent negarbę, jo atžvilgiu teiginys, jog garbė yra nedaloma ir neatsiejama žmogaus savybė, neatitinka tikrovės.

Nepaisant draudimo žeminti žmogaus orumą, įtvirtinto tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose ir Lietuvos Konstitucijoje, žmogaus orumo žeminimas kai kuriais atvejais (pvz., vykdant laisvės atėmimo bausmę), yra neišvengiamas. Neišvengiamas ir nebaudžiamas, netgi atvirkščiai – veiksmai, kurie neatitinka nuostatos, draudžiančios žeminti žmogaus orumą, yra būtinas profilaktinių priemonių įgyvendinimo ir pataisos įstaigų režimo užtikrinimo komponentas (pvz., antrankių, tramdomųjų marškinių naudojimas, intymiausių žmogaus kūno vietų apžiūra ir kt.).

Teisine prasme garbė – tai asmens dvasinių ir dorovinių savybių, intelekto ir elgesio, santykių su kitais žmonėmis teigiamas socialinis įvertinimas.

Teisine prasme orumas – tai paties asmens savo sugebėjimų, dvasinių ir dorovinių savybių, socialinio statuso, savo asmenybės supančiame pasaulyje įvertinimas.

Žmogaus orumas, skirtingai nuo žmogaus sveikatos sutrikdymo, kuris nustatomas remiantis objektyviais profesinio ar bendro darbingumo netekimo kriterijais, yra vertybinė kategorija. Kiekvienas individas save vertina taip, kaip jis jo paties įsitikinimu yra vertas, t.y. subjektyviai. Žmogus visada randa būdų matyti save ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o tokį, kokį ir nori matyti. Tokio paties vertinimo jis paprastai laukia ir iš kitų, nesvarbu nusipelno jis to ar ne.

Orumas yra neatsiejama ir nedaloma žmogaus savybė, ko negalima besąlygiškai paakyti apie žmogaus garbę. Tais atvejais, kai žeminama žmogaus garbė, neišvengiamai žeminamas ir jo orumas. Tačiau atvirkštinė priklausomybė anaiptol nėra užprogramuota. Jeigu žmogus yra nusipelnęs blogo vardo, negarbės, įsakmus draudimas žeminti jo orumą galioja, tačiau negalima žeminti to, su kuo kai kurie žmonės nieko bendro neturi, t.y. garbės.

Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime atkreipė dėmesį į tai, jog Konstitucija, kaip ir tarptautiniai dokumentai, draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą adresuoja išimtinai valstybės ir atitinkamų jos institucijų veiklai . Tai reiškia, kad tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų.

Visuomenėje egzistuoja kultūra ir subkultūra, atitinkamam visuomenės sluoksniui priklausančių žmonių mentalitetas, tradicijos, papročiai, lemia skirtingą tų pačių duomenų, teiginių arba poelgių vertinimą. Pavyzdžiui, vienam raustis konteineryje arba atlikti bausmę kalėjime – gyvenimo norma, kitam teiginys, kad jis minta maisto atliekomis arba yra padaręs nusikaltimą – tai ir šmeižtas ir įžeidimas.

Teiginys, kad jis vagis padoriam žmogui tolygus spjūviui į veidą, teiginys, kad jis įteisintas vagis nusikaltėlių pasaulio autoritetui tolygus grafo, jeigu ne kunigaikščio titului.

Sakykime, užeiname į parduotuvę kaip pirkėjas apsipirkti. Vos peržengus parduotuvės slenkstį mus ima stebėti vaizdo kameromis apsaugos darbuotojai, prisiartinus prie prekės ar neapdairiai įkišus ranką į kišenę tampame įtariamaisiais. Mus gali sustabdyti, pareikšti įtarimus, nusivaryti į specialias patalpas, kratyti kišenes. Į apvaginimo mėsmalę kiekvieną akimirką mus gali įvelti mažaraštis apsauginis ar pervargusi pardavėja. Žmogaus teisių gynėjai teigia, kad taip bus
tol, kol prekybos centrai pažemintiems pirkėjams nepradės mokėti daugiatūkstantinių baudų.

Kartą teko stebėti, kaip prekybos centro apsaugos darbuotojas priėjęs prie man pažįstamos moters kitų pirkėjų akivaizdoje pareiškė, esą pirkėjos veiksmai sukėlę įtarimą, todėl reikės patikrinti, ar ji ko nors nepavogusi. Apsaugos vyrukas ir pardavėja moterį nusivedė į apytamsį sandėlį tarp dėžių, tyrinėjo atidarytą rankinę, asmeninius daiktus, paprašė parodyti kišenes. Sutrikusi moteris pakėlė rankas, tačiau apsaugininkas neišdrįso naršyti kišenių. Teikėsi atsiprašyti, nes nerado vogtų daiktų, taip pat pamačius moters rankinės turinį, įtarimai kažkodėl dingo. Tą pačią dieną patyrusi stresą, gėdą ir pažeminimą moteris kreipėsi į savo šeimos gydytoją, pirko raminamųjų vaistų. Kitą dieną moteris darbe jautėsi blogai, turėjo išeiti iš darbo. Ji iki šiol negali suprasti, koks jos veiksmas galėjo sukelti apsaugos darbuotojui įtarimą, todėl dabar bet kurioje parduotuvėje jaučia įtampą, priversta galvoti, kaip elgtis, kad augalotas prekybos centro apsaugos darbuotojas neįtartų vagystės.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1724 žodžiai iš 3345 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.