1 Lietuvos valstybės susidarymas
5 (100%) 1 vote

1 Lietuvos valstybės susidarymas

11213141516171

1. Lietuvos valstybės susidarymas

Akmens a. organizacinis lietuvių visuomenės vienetas buvo giminė, kuriai vadovavo jos renkamas seniūnas. Giminystė buvo nustatoma pagal motinos liniją(matriarchatas).Giminės narius jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų materialinių gėrybių pasidalijimas.Kelios giminės suėjusios į vedybinius santykius sudarė gentį. Visus reikalus sprendė genties vyrų susirinkimas(krivulė).Ji rinko genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus. Antro tūkst. pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė ir pradinė žemdirbystė, amatai ir mainų prekyba. Bendruomenėje pradėjo didėti vyrų vaidmuo. Žalvario amžiaus pab. bei ankstyvajame geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Organizacinis visuomenės vienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidarė iš keleto kartų šeimų. Joms priklausė gyvuliai, ganyklos, kažkoks dirbamos žemės plotas. Gintis nuo bendruomenių užpuolimo įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės( I tūkst. pradžia).

Gimininė santvarka pradėjo irti I-IV a. Gimininės santvarkos irimui nemažai įtakos turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsirado lydiminė žemdirbystė, greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darbo įrankiai leido mažesniam kolektyvui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo reikmenų.

IV-VIIIa. atsirado ariamoji žemdirbystė. Toliau vystėsi amatai. Ūkiniu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšius pakeitė teritoriniai ryšiai, susidarė teritorinės bendruomenės, kurių viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė.

IX-XIIa. Žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas. Su geležiniu noragu įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdiminės žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės šeiminė nuosavybė, žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas.

XIIIa. Susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir keletą sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vad. nobilio (vėliau bajoro), sodyba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei pasiskolinę ir patekę jo priklausomybėn bendruomenės nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems duotą žemės sklypą ir turėjo asmeninį ūkį.jie karu su savo šeima ir savo įrankiais dirbo bajoro žemę. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos nariai negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai. Kiti žemdirbiai, vad. laukininkai , nuo bajorų nepriklausė ir turėjo nuosavą žemę bei ūkius. Jie gyveno laukų bendruomenėmis, turėjusiomis savo teritoriją.

Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga(krivulė), ji rinko seniūną, duodavo duoklę žemės kunigaikščiui. Laikydamasi papročių, bendruomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišnio, davė dovanas, statė pilis, tiesė kelius. Kunigaikščio ir bendruomenės narių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių, nes bendruomenės nariai buvo laisvi. Valdyti bendruomenes ir rinkti duoklė kunigaikščiui padėjo jo kariniai būriai, susidėję iš bajorų.

Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai junginiai. Silpnesnės žemės ieškojo stipresniųjų paramos, taip susidarė sąjungos.Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivules, seniūnus, kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai dariniai- feodalinės kunigaikštystės. Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų bendruomenės narių interesus. Lietuvos žemių sąjungos susijungė į konfederaciją. tai ir DK iškilimas įtakojo valstybinės valdžios atsiradimą. 13a. pr. LT neturėjo stiprių kaimynų, todėl vaalstybės formavimasis vyko palankiomis sąlygomis. Valstybė kūrėsi stiprėjant DK valdžiai.Mindaugo valstybė – ankstyvoji feodalinė monarchija.

2. Nelietuviškų žemių prijungimas prie Lietuvos ir jų teisinė padėtis

Susidariusios žemės-kunigaikštystės-ekonomiškai ir politiškai buvo nevienodai išsivysčiusios. Todėl stipresnės pradėjo pajungti silpnesnes. Kunigaikštystėms užmezgus ekonominius, politinius ir kultūrinius ryšius susidarė sąlygos jungtis į sąjungas.1219m. Lietuvos kunigaikščiai pasirašė sutartį su Volynės kunigaikščiais. Centralizuotos valstybės kūrėjas buvo pietryčių aukštaitijos kunigaikš. Mindaugas. Nenorėjusius jam paklusti išvydavo ar nužudydavo, kai kurie tapo jo vasalais. Apie 1240 jis savo valdžioje turėjo didelę dalį Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Jo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių kovos dėl valdžios. Pirmieji pasipriešino Tautvilas, Erdvilas, Vykintas. Jie ieškojo pagalbos Lenkijoje ir Livonijos ordine.mindaugas papirko ordino magistrą ir apsikrikštijo. Popiežius pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi. Tačiau ir vėliau feodalai jam prieštaravo. XIIIa. 6 dešimt. Pbg. Mindaugas atsisakė krikščionybės ir stojo į kovą su Livonijos ordinu, bet 1263m. buvo nužudytas. Tada kova vyko
tarp pačių sąmokslininkų.

13a. pab. LT kunigaikštystės sudėtyje buvo dalis Baltarusijos žemių su Naugarduku, Gardinu ir kt. miestais.DK Vyteniui valdant buvo prijungtos Bresto, Vitebsko, Palenkės, Kijevo, Voluinės Podolės žemės.

Suskilus senovės Rusijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai , pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įv. Būdais pradėjo jas jungti prie Lietuvos.daugiausia balt., rus., ir ukr. žemių prijungta Gedimino ir Algirdo laikais. Kartais pavienių rusų žemių feodalai patys pasiduodavo Liet. Didžiojo kun. Valdžion, kad išvengtų totorių-mongolų jungo, suprato, jog stipri Liet. Kun. Valdžia ne tik apsaugos juos nuo totorių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos išnaudoti. Prijungtoms žemėms valdyti kunigaikščiai skyrė sūnus arba giminaičius. Jie nesikišo į tose žemėse susiklosčiusius soc.-ekon. Santykius, kultūrą, papročius, stačiatikių tikybą. Lietuviai juos gynė nuo totorių-mongolų ir kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Bet tai turėjo ir minusų: kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžios stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryž. Ordinu, kad išvaduotų užgrobtas vakarines lietuvių žemes.

3. Feodalų (bajorų) sluoksniai ir jų teisinė padėtis

Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms. Feodalai gaudavo žemes iš did. Kunigaikščio ir už tai atlikdavo karinę ar kt. tarnybą. Mindaugo valdymo metais žinomos dvi feodalų grupės: feodalai-kunigaikščiai ir smulkūs feodalai-bajorai. Vėliau feodalų gretas papildė kunigaikščių kariai. Kunigai darėsi vis labiau priklausomi nuo kunigaikščių, prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejus senai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams ir administratoriams. visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvo įformintas tik 1387m. privilegija bajorams katalikams. XIVa. Pab. Buvo trys feodalų grupės: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai. Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs, imunitetą turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos galėjo teisti tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas. Lenkijos feodalai baiminosi po 1385m. Krėvos unijos, kad Liet. Did. Kun. Tapęs Lenkijos karaliumi ir remdamasis Liet. Bajorais nepaverstų jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Liet. Bajorams tokias pat privilegijas, kurias turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo sąjungininkais. Jos buvo išdėstytos 1387m. Jogailos, 1413m. Jogailos ir Vytauto, 1432m. Jogailos privilegijose. 1434m. did. Kun. Žygimantas davė bajorams privilegiją nedalyvaujant lenkams. Ja remiantis tas pačias teises gavo bajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavo garantiją, kad įskųsti be teismo jie nebus persekiojami. Turėjo teisę paveldėtą turtą parduoti, iškeisti, bet perleidimo aktai turėjo būti sudaromi did. Kun. Akivaizdoje ar jo pareigūnų Gerokai platesnę privilegijuotą bajorų padėtį įtvirtino 1447m. Kazimiero privilegija. Liet. Bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutiko išleisti Kazimierą į Lenkijos karaliaus sostą Joje patvirtintos jau turimos bajorų teisės. Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių did. Kunigaikščiui. Bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo prievolių did. Kun. Dvarams, o ne nuo prievolių valstybei. Did. Kun. Įsipareigojo nemažinti Liet. Teritorijos ir neskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. 1492m. Aleksandras davė bajorams privilegiją. Čia patvirtinami 1447m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštis įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtų kartu su ponų taryba.pasižadėjo laikytis ponų patarimų, nors su jais ir nesutiktų. Neturėjo teisės paprastų žmonių pakelti į bajorus. 1506m. Žygimantas I buvo priverstas patvirtinti Aleksandro duotą privilegiją. Kunigaikštis įsipareigojo, kad asmenys, kurie įskųs bajorą, bus baudžiami ta pačia bausme, nors galėjo būti skiriamos ir kitos bausmės. 1522m. Žygimantas Senasis patvirtino Vytauto, Kazimiero, Aleksandro duotas privilegijas. Bajorai gavo tėvoninės jurisdikcijos teisę. Jie sudarė kariuomenės branduolį ir į jų rankas perėjo valstybės valdymas. Privilegijos buvo įrašytos į I-ąjį Liet. Statutą.

4. Dvasininkų teisinė padėtis

Dvasininkija LDK buvo privilegijuotas luomas. Jie pradėjo savo įtaką įgauti, kai Lietuva buvo apkrikštyta Jogailos 1387m. 1417m. Žemaitijoje įsteigta vyskupija. 1434m. Žygimantas Kęstutaitis davė žemės nuosavybę ir stačiatikiams. Ir Jogailos įsteigtos parapijos turėjo dideles valdas. Jos buvo laisvos nuo pasaulietinės jurisdikcijos ir vadovavosi Kanonų teise. Rinkdami duokles iš valstiečių pavertė juos bažnyčios valdiniais. Bažnyčia prisidėjo prie feodalinių santykių stiprinimo ir valstiečių įbaudžiavinimo, palaikė kunigaikščio valdžią Vienuolynų fundatoriais buvo Liet didikai. Bažnyčia turėjo savo teismus, kurie veikė ir visoje kunigaikštystėje. Bažnyčia stengėsi aprėpti kuo daugiau bylų, kad turėtų daugiau pajamų. 1544m. Bresto seime pareikalavo, kad jie apimtų ir pasauliečių reikalus. Inkvizicija įsteigta 1436m. trakiškio vyskupo. Dvasininkai
užimti aukštą padėtį, o jie dažniausiai būdavo lenkai. 1563m. vyskupai sutiko mokėti sidabrinę ir pagal išgales mokėti iždui. Vyskupas skirdavo kunigus, turėjo savo kanceliariją. Vyskupai buvo labai gerbiami. Jie skolino pinigų karaliui, o jis skirdavo juos prižiūrėtojais. 1418m. buvo nustatyta, kad aukštus postus gali užimti tik katalikai. XVIa. Plintant reformacijai atsirado geros sąlygos vadovauti bažnyčiai.

Buvo akivaizdu, kad bažnyčių valdžių imunitetas silpnino valstybę ekonomiškai ir politiškai. Pabėgusių iš vyskupų valdų valstiečių ieškojo valstybės pareigūnai ir, vadovaudamiesi didžiojo kunigaikščio raštu, juos grąžindavo. Pasauliečiai feodalai tokios pagalbos negaudavo.

Dvasininkai nebuvo vienalytis luomas nei ekonominiu, nei užimamos vietos bažnytinėje hierarchijoje atžvilgiu. Bažnyčios aristokratai vyskupai, vienuolynų viršininkai, prelatai, kanauninkai ir didelių parapijų klebonai palaikė ryšius su ponais bajorais, sudarė bažnyčios oligarchiją.

Mažiausi vienetai buvo parapijos, ponų steigiamos prie privačių bažnyčių. Ponai pasirinkdavo kandidatą į klebonus, o kleboną paskirdavo vyskupas. Vyskupą rinko kapitula, tačiau kandidatą pristatydavo didysis kunigaikštis, todėl tie rinkimai buvo formalūs. Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines. Jai buvo pavesta neturtingų žmonių globa.

5. Valstiečių kategorijos ir jų padėtis

Valstiečiai buvo tėvoniniai ir valstybiniai, arba did kunigaikščio. XVa ir dar XVIa pr. greta baudžiauninkų buvo nemažai laisvų piliečių. Pabėgusių nelaisvų valstiečių did kun. ir feodalai neturėjo teisės priimti. Laisvi valstiečiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuo feodalinės priklausomybės. Xva dauguma valstiečių turėjo teisė išeiti, tačiau susidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą 30 metų, netekdavo teisės išeiti. XVIa tokios senaties terminas buvo tik 10 metų. Valstiečiai turėjo atlikti feodalams prievoles: eiti lažą, duoti natūrines duokles, atiduoti feodalui pusę medaus, atlikti pasėdžio prievolę, t.y. vaišinti atvykusį feodalą ir duoti jam dovanų. Savo ūkiuose valstiečiai šeimininkavo nevaržomai. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės sklypus. Nubaustas valstietis teismo baudą mokėjo savo feodalui. Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčius ir prievoles.

Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIVa pab ir vadinosi tarnyba. Tai vienas ar keli valstiečių kiemai, privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo per savaitę 2-3 dienas dirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Jeigu valstietis turėdavo daugiau žemės arba padidėdavo jo šeima, tarnyba buvo suskaldoma į dvi.

Valstiečiai nebuvo suinteresuoti gerinti ūkį, nes tada būtų padidėjusios prievolės. Plėtojanti prekiniams piniginiams santykiams, did kun. ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Bandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvesti vadinamąjį žagrės mokestį. Žagrė –tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimų gyvulių skaičiaus. Did kun. ir feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiami did kun. nuostatai dvarų valdytojams. Be baudžiauninkų feodalai turėjo nelaisvą šeimyną Jos narius feodalas galėjo parduoti. Nelaisva šeimyna turėjo šiokį tokį turtą. Jos narių padėtis buvo artima baudžiauninkų padėčiai. Didelė jos dalis buvo paverčiama baudžiauninkais.

6. Miestų kategorijos ir miestiečių teisinė padėtis

Visi miestiečiai buvo asmeniškai laisvi ir galėjo verstis amatais. Miestiečiai buvo trijų kategorijų:

1. Priklausantys feodalams

2. Didžiojo kunigaikščio

3. Turintys savivaldą(Magdeburgo teisę)

Kiekvienas feodalas stengdavosi įsteigti miestą, nes iš amatininkų gaudavo pajamų. Be kunigaikščio leidimo niekas negalėjo įsteigti miesto. Kunigaikštis išduodavo tam raštą. Iki 16a didesni miestai buvo Vilnius, Kaunas, Trakai. Pirmas iš miestų Magdeburgo teisę gavo 1387m. 16-17a tokią teisę suteikdavo ir didikai. Lietuvoje ši teisė nebuvo gryno pavidalo, nes ėjo iš Lenkijos. Institucijas rinko miestiečiai. Savivaldą sudarydavo kelios giminės. Tai buvo miesto diduomenė. Jie kaip tik ir valdė miestą. Jie rūpinosi savo interesais, todėl būdavo ir sukilimų 1536m Vilniuj buvo nutraukta tokia tarpusavio kova, kada Žygimantas Senasis suteikė miestiečiams daugiau teisių.

Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose miestuose teismas skirstėsi į tarybą ir lavą. Tarybą sudarė burmistrai ir tarėjai. Ji užsiėmė ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas. Lava susidėjo iš vaito ir suolininkų ir sprendė baudž bylas.

Miestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvo nepavaldūs miesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo ir bažnyčia. Šios valdos buvo vadinamos jurisdikomis. Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėl kildavo daug ginčų. Jurisdikos turėjo neigiamą įtaką miesto ūkiui.

7. Didžiojo kunigaikščio valdžia

Ekonominį did kun. valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai,
miškai, pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jie turėjo nominalią teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su did kun. Tik senų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai did kun. valdiniai. Did kun. gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų. Did kunigaikštį rinko kunigaikščiai ir ponai iš valdančios dinastijos. Did kun. buvo renkamas galingiausias iš kunigaikščių, kurio klausė ir kurį rėmė kiti kun. ir bajorai.

Did kun. buvo valst vadovas palaikant santykius su užsieniu, vyr. karo vadas ir vyr. teisėjas.Šalių viduje jį vadino šeimininku. Jis skyrė feodalus į valstybines pareigas ir už tai duodavo jiems žemės arba trečdalį pajamų, gaunamų iš valdomo dvaro arba valsčiaus.

Iki Vytauto valdymo LDK susidėjo iš atskirų žemių. Valstybę politiškai vienijo did kun. valdžia. Valdžios stiprėjimą rodo did kun. aparato didėjimas. Vytautas 1411m paskyrė Žemės maršalką, kuris tvarkė ūkio ir teismo reikalus, įsteigė kanceliariją, vadovaujamą kanclerio, pradėjo leisti teisės aktus vidaus reikalais.

Nuo 15a. vid. DK valdžia silpnėjo. Lemiamą reikšmę čia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisių išplėtimas ir sutartiniai ryšiai su Lenkija. Plėtojantis feodaliniams santykiams, dėl ekon. ir polit. bajorų įsigalėjimo, kovų dėl DK sosto ir personalinės unijos su Lenkija bajoraai apribojo DK valdžią: jis neteko svarbių įst. leidybos ir teismo prerogatyvų.

8. Ponų tarybos susidarymas ir jos funkcijos.

Stambieji feodalai turėjo visišką imunitetą ir stiprią valdžią savo valdose, karinius būrius ir administracinį aparatą. Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalų sluoksniams paskirstyti surinktas pajamas, išlaidas, nustatyti prievoles, ginti šalį, vykdyti užpuolimus, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius. Tokius ryšius garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūros organas – Ponų taryba. XIVa. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje dalyvavo didž. kunigaikščio broliai, kt. kunigaikščiai, kartais pakviesti įtakingi bajorai ir Vilniaus miestiečių viršūnės. Lenkijos pavyzdžiu LDK atsirado nauji valdininkai: kancleris, žemės ir rūmų iždininkai, pakamorė ir t.t. Jie visi pateko į Ponų tarybą. Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Iš jos išsiskyrė vyresnieji ponai, su kuriais did. kunigaikštis nuolat tardavosi XIV-XVa. Ponų taryba buvo de jure ir de facto. Valdant mažamečiui Kazimierui, Ponų taryba pasidarė vyriausias organas ir Kazimieras vėliau pripažino tokią jos reikšmę. Ponų taryba tapo LDK taryba, ji pavaduodavo did. kunigaikštį jo nesant ir rūpinosi valstybės reikalais Aleksandras 1492 m. privilegija įtvirtino Ponų tarybos teises. Did. kunigaikštis negalėjo keisti nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos pritarimo vykdyti savo nutarimo, skirti į valstybės tarnybą, leisti iždo lėšas. Ponų tarybos narius skyrė did. kunigaikštis ponų sutikimu. Ponų tarybos branduolį sudarė stambiausių feodalų šeimos. Ponas veikė savarankiškai greta did. kunigaikščio. Einamuosius reikalus did. kunigaikštis tvarkė be Ponų tarybos. Visų ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirtiniais atvejais. Teisės aktus be didž. kunigaikščio Ponų taryba priimdavo retai.

9. LDK seimo susidarymas ir jo valdžia.

Seimas buvo aukščiausias valstybinės valdžios organas. Iš pradžių jis susidėjo iš ponų tarybos su didžiuoju kunigaikščiu priešaky. Seimas atsiradus įsigalėjus Bajorų Tarybai, nes kai kurių reikalų nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos masių žmonių. Svarbiausiomis didžiojo kunigaikščio rinkimo, unijos su Lenkija arba karo klausimus svarstyti buvo šaukiamas išplėstinis Seimas, kuriame turėjo dalyvauti įtakingi dvasiškių ir pasauliečių feodalų atstovai, kurie nėra Ponų tarybos nariai. 16a. pr. Ypač aktualūs tapo karo ir mokesčių karo reikalams klausimai. Jie tiesiogiai lietė tarnybinius bajorus – pagrindinę karinę jėgą. Tarnybinių bajorų atstovai buvo kviečiami į Seimą kai reikėjo svarstyti karo prievolės ir mokesčių karo reikalams dydį Tokie seimai vadinti didžiausiais, nuo 1512m. nustatyta, kad iš kiekvieno pavieto į tokį Seimą atvyktų po 2 bajorų šlėktų atstovus, šie atstovai renkami bajorų susirinkimuose, kuriuos šaukia seniūnas. Didysis Kunigaikštis turėjo kviesti bajorų šlėktų atstovus į seimą bajorų atstovus, nes jų valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių ir mokesčių valstybei.

1528-1529m. Seimas priėmė I Statutą ir ėmė leisti įstatymus. Taip seimas įsijungia į įstatymų leidybą. Po to bajorai nuolat reikalavo iš Didžiojo kunigaikščio plėsti jų teises ir jas įtvirtinti įstatymiškai. Tačiau tarnybinių atstovų bajorų pageidavimai seime nebuvo privalomi. Seimo sudėtis juridiškai nebuvo nustatyta. Seimuose visada dalyvaudavo vyskupai, vaivados, kaštelionai arba ponai, paiždininkis, kancleris, etmonas, pakamorė, žemės rūmų maršalkos, seniūnai, tijūnai, stačiatikių vyskupai. Bajorai turėjo teisę į seimą atvykti patys. Seime dominavo kunigaikščiai ir ponai, o bajorai nevaidino svarbaus vaidmens. Jie buvo kviečiami pasakyti savo
kuriuo nors klausimu. Ponų tarnyba apsvarstydavo visus projektus ir pranešdavo nutarimų turinį bajorų atstovams. Taigi seimas – tai ponų pasitarimas, kuriame dalyvavo ir bajorų atstovai. Likvidavus dalines kunigaikštystes, reikėjo šaukti seimus bendriems valstybės reikalams aptarti. Iki 16a. šešto dešimtmečio nebuvo teisės aktų nustatančių seimo sudėtį. Bajorų atstovus į seimą rinkdavo vietos urėdai, ponai. Seimo reformų klausimą bajorai iškėlė 1565 m. reformos būtinai reikėjo, nes į seimą atvykdavo ne visi šaukiami bajorai ir dėl kildavo klausimas, gali atvykusieji spręsti klausimus ar ne. 16a. viduryje susidarė šlėktų bajorų luomas, apėmęs visas bajorų grupes ir juridiškai lygiomis teisėmis ir jie taip pat reikalavo savo teisių ir netgi rinkdavosi į žygio seimus(juos suorganizuodavo žygių metu). Tai irgi turėjo įtakos seimo reformai.

Taigi jau Lietuvos statutas 1566m. nustatė Seimų organizavimo tvarką. Nustatyta, kad visus gynybos ir teisingumo klausimus svarstys seimas. Pavietuose įsteigiami pavietų seimeliai, kuriuose dalyvauja vaivados, kaštelionai ir žemės urėdai. Seimeliai susirenka prieš 4 savaites iki seimo, apsvarsto didžiojo kunigaikščio atsiustame rašte iškeltus klausimus ir pavieto bei vaivadijos reikalus. Po to išrenka po kiekvieno žemės teismo pasiuntinius į seimą ir paveda jiems išdėstyti seime pavieto bajorų nuomonę didžiojo kunigaikščio iškeltais klausimais ir pavieto poreikius.1566-1567m. Gardino seime susitarta dėl seimo darbo tvarkos. Jei ponas vėluoja į posėdį be priežasties daugiau nei 2 dienas netenka teisės balsuoti tiek dienų, kiek vėlavo ir turi sutikti su viskuo. Bajoras tokiu atveju visai negali balsuoti ir negali išvykti. Seimo nutarimai teikiami seniūnui iki 2 savaičių iki poseiminio seimelio. Seimas buvo pagrindinis valdžios organas, o didysis kunigaikðtis tapo tik pirmuoju urėdu valstybėje.

Jau 1566m. Statutas nustatė, kad valstybės gynimo klausimus sprendžia seimas, kuriame dalyvauja kunigaikštėliai, ponai tarėjai, maršalkos ir kiti žemės ir rūmų urėdai, pavietų pasiuntiniai. Seimas svarstydavo ir kitus valstybės reikalus, kad būtų tenkinami ir kitų bajorų interesai.

Seimai buvo šaukiami pagal reikalą. Ponų tarybos prašymu ir patarimu. 1588m. statutas pabrėžė, kad įstatymai būtų leidžiami ir seime, visų luomų sutikimu (luomais laikomi pasiuntiniai). Seimo nutarimai buvo įtvirtinti seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas.

Seimai sprendė karo ir taikos klausimus, ekonominius ir finansinius reikalus, svarstė santykius su užsienio šalimis, įvairias sutartis, tvarkė iždą, skyrė mokesčius, nustatė muitus, rinkliavas ir net kainas. Tam tikrais atvejais seimas buvo aukščiausias teismo organas. Jis sprendė didžiojo kunigaikščio įžeidimo, valstybinių nusikaltimų, bajorų garbės paneigimo, valdininkų nužudymo ir jų sužalojimo bylas. Seimas rinko didįjį kunigaikštį ir iš dalies kontroliavo ujo veiklą. Kunigaikštis turėjo atsakyti į paklausimus ir įvairius priekaištus. Seimas buvo feodalų atstovaujamasis organas. Didysis kunigaikštis šaukė ponus ir stambius žemvaldžius į seimą asmeniškai, bajorai buvo kviečiami bendrais šaukimais. Pagal 1567m. nuostatus raštai dėl seimo šaukimo buvo siunčiami pilies teismui prieš 2 savaites iki sesijos. Seimo kancleris bendrame posėdyje informuodavo ponus ir bajorų atstovus apie didžiojo kunigaikščio pareigą. Be to klausimus atskirai apsvarstydavo ponai ir bajorų atstovai. Juos apsvarstę vėl susirinkdavo į bendrą posėdį ir priimdavo sprendimą vienbalsiai. Nesutinkantiems dažnai grasindavo, o kartai priversdavo sutikti su daugumos nuomone. Tokai tvarka buvo priimami sprendimai karo, mokesčių, prievolių ir kitais klausimais.

Apskritai seimas nebuvo efektyvus, nes bajorų atstovai buvo suvaržyti pavieto seimelių instrukcijomis. Iškilus naujoms aplinkybėms negalėjo jų išspręsti. Kai iškildavo rimtas pavojus, didysis kunigaikštis negalėjo jų išspręsti. Kai iškildavo rimtas pavojus didysis kunigaikštis ir ponai nelabai paisydavo bajorų nuomonės, tačiau tada galėjo kilti nepasitenkinimas, pavojus, kad pavietuose bajorai nevykdys Seimo nutarimų (pvz.: nerinks mokesčių, nes seime tam nepritarė).

10. LDK centrinės valdymo institucijos (dignitoriai)

Dėl plataus ponų ir bajorų imuniteto valdymo aparatas dar nebuvo gausus. Aukštieji valdininkai vadinosi dignitoriais, o žemesnieji – urėdais. Vieni aukštieji valdininkai buvo visos kunigaikštystės (visos žemės), kiti – did. kunigaikščio rūmų. Kai kurių iš jų funkcijos buvo mišrios – rūpintis visos valstybės ir did. kunigaikščio asmeniniais reikalais. Visi valdininkai buvo skiriami iki gyvos galvos. Tik už nusikaltimą did. kunigaikštis galėjo pašalinti valdininką iš pareigų. Svarbiausi dignitoriai buvo žemės maršalka, kancleris, paiždininkis ir etmonas. Žemės maršalkos valdžia galiojo didž. kunigaikščio rūmuose ir apskritai jo buvimo vietoje. Maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie did. kunigaikščio. Jis skelbė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti net mirties bausmę. Kancleris buvo didž kunigaikščio kanceliarijos viršininkas. Jis turėjo valstybės antspaudą – be jo parašo ir antspaudo dokumentai negaliojo.
Kancleris perduodavo did. kunigaikščio atsakymus užsienio pasiuntiniams. Jo žinioje buvo LT Metrika (valstybės archyvas). Kancleriui talkino ir jį pavaduodavo pakancleris. Paiždininkis saugojo iždą ir privilegijas, tvarkė valstybės pajamas ir išlaidas, turėjo teisę skirti revizijas ir didinti arba mažinti mokesčius. Jis rūpinosi pinigų kaldinimu, išnuomodavo valstybinius dvarus, sandėlius, galėjo kontroliuoti iždui iš seniūnijų ir valdų priklausančias pajamas. Paiždininkiui talkino iždininkas, kuris priimdavo pinigus ir juos išmokėdavo. Iždas vykdė ir valstybės pašto funkcijas. Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas vadovavo samdytai kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitų priežasčių, karo metu jis vykdė ir teisėjo funkcijas. Vieni did. kunigaikščio rūmų valdininkai tvarkė kurią nors ūkio šaką arba dalyvavo jo svitoje, kiti ėjo valstybinių ir rūmų urėdų pareigas. Buvo urėdų, kurie rūpinosi did. kunigaikščio asmeniu; patalininkas, pakamorė, taurininkas, stalininkas ir kt.

<<1529m. Statute: vaivados, kaštelionai, žemės ir rūmų maršalkos, kancleris, seniūnų LDK dvasiškiai /dvariškiai?/. Visi urėdai – centriniai (a)visos žemės b)rūmų) ir vietiniai; I urėdas – didysis maršalka; II urėdas – kancleris – LT teisių saugotojas; III urėdas – žemės paiždininkis; referendoriai rinko skundus; LT instignatorius – v-bės prokuroras; pakamoris – žemės ginčų teismo teisėjas; pilies seniūnai – baudė bajorus /?/ už nusikaltimus; 1497 m. įvesta etmono pareigybė; XVI a. rūmų etmono pareigybė>>

11. LDK vietinio valdymo institutai.

LDK teritorija susidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaivadą skyrė did. kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. Tik šiuo atveju did. kunigaikštis turėjo rinkimus patvirtinti. Vaivada atliko karines, administr. ir teismo funkcijas. Jis turėjo savo tarnybinius žmones, vykdžiusius jo potvarkius. Vaivada žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktų prievoles valstybei. Jis buvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarp vaivadijos gyventojų ir didž. kunigaikščio. Jis perduodavo didž. kunigaikščio gyventojų prašymus, rekomenduodavo skirti į tarnybą, suteikti žemės valdas. Į valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininkai ir seniūnai. Dvarai buvo atiduodami valdyti laikytojams. Šie urėdai turėjo valdų valdymo, teismo ir ūkininkavimo teises. Seniūnijos ir valdos buvo ūkiniai ir administraciniai vienetai. Žemaitijoje vietos valdininkai buvo valsčių tijūnai, pavaldūs žemaičių seniūnui. Tijūnai atliko dvarų laikytojų funkcijas. pagal naują adm. suskirstymą LDK susidėjo iš vaivadijų, pavietų ir valsčių. kiekv. pavietas turėjo savo seimelį, teismus, urėdus ir mokesčius. Tarpusavio santykiuose su centr. institucijom, visi pavi. buvo lygiateisiai tik formaliai, nes jų polit. ir ekon. galingumas buvo nevienodas.

vaivadijoms vadovavo vaivada, kurio kompetencija beveik nepasikeitė Jam padėdavo jo paskirtas pavaivadis. Vaivadijos necentr. pavietuose aukšč. urėdas buvo pavieto maršalka, 2-asis pagal svardą- pakamaris, taip pat svarbūs buvo karūžas, vaiskis, horodnyčiai, seniūnas ir.kt.

12 Pavietų seimelių atsiradimas ir jų paskirtis

Pavietų seimeliai buvo organizuoti 1565 m. Vilniaus Seimo nutarimu. Seimeliai turėjo rūpintis visais pavieto reikalais, teisingumu ir gynyba. Į seimelius suvažiuodavo pavieto urėdai, kaštelionai, burmistrai, ponai ir bajorai. 1567 m. Gardino seimas nustatė privalomą bajorų dalyvavimą seimeliuose. Be priežasties neatvykusius bajorus baudė bauda ir atimdavo teisę prieštarauti priimtiems nutarimams.

1. Pirmieji pavietų seimeliai buvo sušaukti 1566 m. Bajorai gaudavo didžiojo kunigaikščio universalą šaukti pavietų seimelius; jame būdavo surašyti numatomi svarstyti seime klausimai. Be to, universale galėjo būti įvairių didžiojo kunigaikščio įsakymų. Gavę kunigaikščio universalą, pavieto seniūnas šaukė bajorų seimelį (vadinamą prieðseiminiu seimeliu), kur išklausydavo didžiojo kunigaikščio kalbą; bajorai svarstė klausimus ir priimdavo nutarimą kiekvienu klausimu. Po to rinkdavo delegatus į seimą ir rengdavo jiems instrukciją, kaip elgtis seime. Atstovai seime pateikdavo seimelio, o ne savo, nuomonę. Šiems delegatams įsakydavo priminti didžiajam kunigaikščiui apie bajorų teisių pažeidimus arba pažadų neįvykdymą, prašyti naujų teisių ir privilegijų.

2. Pasibaigus seimui buvo ðaukiami poseiminiai seimeliai, kur buvo susipažindinama su seimo priimtais nutarimais. Pranešimai apie mokesčius arba ruošiamus karo žygius būdavo įforminti didžiojo kunigaikščio universalu. Kiti vidaus reikalai – surašyti į seimo
to, atskiri pavietai laukdavo, kad seimas išspręstų jų reikalus. Pavietinis seimelis paviete turėjo būti sušauktas per 4 savaites po seimo sesijos. Lietuvos statute neparašyta, kad seimo nutarimai seimeliuose gali būti svarstomi ir kritikuojami. Bajorai turėjo su jais susipažinti ir juos vykdyti. Seimo konstitucijos būdavo skelbiamos turguose, iškabinamos prie bažnyčių ir pan. Poseiminio seimelio nutarimai vadinosi laudemijomis. Kartais didysis kunigaikštis, norėdamas sužinoti visų bajorų nuomonę, pasiūlydavo poseinimiuose seimeliuose apsvarstyti seimo iškeltus, bet neišspręstus klausimus.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4862 žodžiai iš 9503 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.