1 Lietuvos valstybės susidarymas
5 (100%) 1 vote

1 Lietuvos valstybės susidarymas

1. Lietuvos valstybės susidarymas

Akmens a. organizacinis lietuvių visuomenės vienetas buvo giminė, kuriai vadovavo jos renkamas seniūnas. Giminystė buvo nustatoma pagal motinos liniją(matriarchatas).Giminės narius jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų materialinių gėrybių pasidalijimas.Kelios giminės suėjusios į vedybinius santykius sudarė gentį. Visus reikalus sprendė genties vyrų susirinkimas(krivulė).Ji rinko genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus. Antro tūkst. pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė ir pradinė žemdirbystė, amatai ir mainų prekyba. Bendruomenėje pradėjo didėti vyrų vaidmuo. Žalvario amžiaus pab. bei ankstyvajame geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Organizacinis visuomenės vienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidarė iš keleto kartų šeimų. Joms priklausė gyvuliai, ganyklos, kažkoks dirbamos žemės plotas. Gintis nuo bendruomenių užpuolimo įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės( I tūkst. pradžia).

Gimininė santvarka pradėjo irti I-IV a. Gimininės santvarkos irimui nemažai įtakos turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsirado lydiminė žemdirbystė, greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darbo įrankiai leido mažesniam kolektyvui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo reikmenų.

IV-VIIIa. atsirado ariamoji žemdirbystė. Toliau vystėsi amatai. Ūkiniu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšius pakeitė teritoriniai ryšiai, susidarė teritorinės bendruomenės, kurių viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė.

IX-XIIa. Žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas. Su geležiniu noragu įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdiminės žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės šeiminė nuosavybė, žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas.

XIIIa. Susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir keletą sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vad. nobilio (vėliau bajoro), sodyba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei pasiskolinę ir patekę jo priklausomybėn bendruomenės nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems duotą žemės sklypą ir turėjo asmeninį ūkį.jie karu su savo šeima ir savo įrankiais dirbo bajoro žemę. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos nariai negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai. Kiti žemdirbiai, vad. laukininkai , nuo bajorų nepriklausė ir turėjo nuosavą žemę bei ūkius. Jie gyveno laukų bendruomenėmis, turėjusiomis savo teritoriją.

Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga(krivulė), ji rinko seniūną, duodavo duoklę žemės kunigaikščiui. Laikydamasi papročių, bendruomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišnio, davė dovanas, statė pilis, tiesė kelius. Kunigaikščio ir bendruomenės narių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių, nes bendruomenės nariai buvo laisvi. Valdyti bendruomenes ir rinkti duoklė kunigaikščiui padėjo jo kariniai būriai, susidėję iš bajorų.

Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai junginiai. Silpnesnės žemės ieškojo stipresniųjų paramos, taip susidarė sąjungos.Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivules, seniūnus, kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai dariniai- feodalinės kunigaikštystės. Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų bendruomenės narių interesus. Lietuvos žemių sąjungos susijungė į konfederaciją. tai ir DK iškilimas įtakojo valstybinės valdžios atsiradimą. 13a. pr. LT neturėjo stiprių kaimynų, todėl vaalstybės formavimasis vyko palankiomis sąlygomis. Valstybė kūrėsi stiprėjant DK valdžiai.Mindaugo valstybė – ankstyvoji feodalinė monarchija.

2. Nelietuviškų žemių prijungimas prie Lietuvos ir jų teisinė padėtis

Susidariusios žemės-kunigaikštystės-ekonomiškai ir politiškai buvo nevienodai išsivysčiusios. Todėl stipresnės pradėjo pajungti silpnesnes. Kunigaikštystėms užmezgus ekonominius, politinius ir kultūrinius ryšius susidarė sąlygos jungtis į sąjungas.1219m. Lietuvos kunigaikščiai pasirašė sutartį su Volynės kunigaikščiais. Centralizuotos valstybės kūrėjas buvo pietryčių aukštaitijos kunigaikš. Mindaugas. Nenorėjusius jam paklusti išvydavo ar nužudydavo, kai kurie tapo jo vasalais. Apie 1240 jis savo valdžioje turėjo didelę dalį Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Jo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių kovos dėl valdžios. Pirmieji pasipriešino Tautvilas, Erdvilas, Vykintas. Jie ieškojo pagalbos Lenkijoje ir Livonijos ordine.mindaugas papirko ordino magistrą ir apsikrikštijo. Popiežius pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi. Tačiau ir vėliau feodalai jam prieštaravo. XIIIa. 6 dešimt. Pbg. Mindaugas atsisakė krikščionybės ir stojo į kovą su Livonijos ordinu, bet 1263m. buvo nužudytas. Tada kova vyko
tarp pačių sąmokslininkų.

13a. pab. LT kunigaikštystės sudėtyje buvo dalis Baltarusijos žemių su Naugarduku, Gardinu ir kt. miestais.DK Vyteniui valdant buvo prijungtos Bresto, Vitebsko, Palenkės, Kijevo, Voluinės Podolės žemės.

Suskilus senovės Rusijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai , pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įv. Būdais pradėjo jas jungti prie Lietuvos.daugiausia balt., rus., ir ukr. žemių prijungta Gedimino ir Algirdo laikais. Kartais pavienių rusų žemių feodalai patys pasiduodavo Liet. Didžiojo kun. Valdžion, kad išvengtų totorių-mongolų jungo, suprato, jog stipri Liet. Kun. Valdžia ne tik apsaugos juos nuo totorių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos išnaudoti. Prijungtoms žemėms valdyti kunigaikščiai skyrė sūnus arba giminaičius. Jie nesikišo į tose žemėse susiklosčiusius soc.-ekon. Santykius, kultūrą, papročius, stačiatikių tikybą. Lietuviai juos gynė nuo totorių-mongolų ir kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Bet tai turėjo ir minusų: kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžios stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryž. Ordinu, kad išvaduotų užgrobtas vakarines lietuvių žemes.

3. Feodalų (bajorų) sluoksniai ir jų teisinė padėtis

Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms. Feodalai gaudavo žemes iš did. Kunigaikščio ir už tai atlikdavo karinę ar kt. tarnybą. Mindaugo valdymo metais žinomos dvi feodalų grupės: feodalai-kunigaikščiai ir smulkūs feodalai-bajorai. Vėliau feodalų gretas papildė kunigaikščių kariai. Kunigai darėsi vis labiau priklausomi nuo kunigaikščių, prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejus senai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams ir administratoriams. visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvo įformintas tik 1387m. privilegija bajorams katalikams. XIVa. Pab. Buvo trys feodalų grupės: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai. Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs, imunitetą turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos galėjo teisti tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas. Lenkijos feodalai baiminosi po 1385m. Krėvos unijos, kad Liet. Did. Kun. Tapęs Lenkijos karaliumi ir remdamasis Liet. Bajorais nepaverstų jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Liet. Bajorams tokias pat privilegijas, kurias turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo sąjungininkais. Jos buvo išdėstytos 1387m. Jogailos, 1413m. Jogailos ir Vytauto, 1432m. Jogailos privilegijose. 1434m. did. Kun. Žygimantas davė bajorams privilegiją nedalyvaujant lenkams. Ja remiantis tas pačias teises gavo bajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavo garantiją, kad įskųsti be teismo jie nebus persekiojami. Turėjo teisę paveldėtą turtą parduoti, iškeisti, bet perleidimo aktai turėjo būti sudaromi did. Kun. Akivaizdoje ar jo pareigūnų Gerokai platesnę privilegijuotą bajorų padėtį įtvirtino 1447m. Kazimiero privilegija. Liet. Bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutiko išleisti Kazimierą į Lenkijos karaliaus sostą Joje patvirtintos jau turimos bajorų teisės. Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių did. Kunigaikščiui. Bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo prievolių did. Kun. Dvarams, o ne nuo prievolių valstybei. Did. Kun. Įsipareigojo nemažinti Liet. Teritorijos ir neskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. 1492m. Aleksandras davė bajorams privilegiją. Čia patvirtinami 1447m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštis įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtų kartu su ponų taryba.pasižadėjo laikytis ponų patarimų, nors su jais ir nesutiktų. Neturėjo teisės paprastų žmonių pakelti į bajorus. 1506m. Žygimantas I buvo priverstas patvirtinti Aleksandro duotą privilegiją. Kunigaikštis įsipareigojo, kad asmenys, kurie įskųs bajorą, bus baudžiami ta pačia bausme, nors galėjo būti skiriamos ir kitos bausmės. 1522m. Žygimantas Senasis patvirtino Vytauto, Kazimiero, Aleksandro duotas privilegijas. Bajorai gavo tėvoninės jurisdikcijos teisę. Jie sudarė kariuomenės branduolį ir į jų rankas perėjo valstybės valdymas. Privilegijos buvo įrašytos į I-ąjį Liet. Statutą.

4. Dvasininkų teisinė padėtis

Dvasininkija LDK buvo privilegijuotas luomas. Jie pradėjo savo įtaką įgauti, kai Lietuva buvo apkrikštyta Jogailos 1387m. 1417m. Žemaitijoje įsteigta vyskupija. 1434m. Žygimantas Kęstutaitis davė žemės nuosavybę ir stačiatikiams. Ir Jogailos įsteigtos parapijos turėjo dideles valdas. Jos buvo laisvos nuo pasaulietinės jurisdikcijos ir vadovavosi Kanonų teise. Rinkdami duokles iš valstiečių pavertė juos bažnyčios valdiniais. Bažnyčia prisidėjo prie feodalinių santykių stiprinimo ir valstiečių įbaudžiavinimo, palaikė kunigaikščio valdžią Vienuolynų fundatoriais buvo Liet didikai. Bažnyčia turėjo savo teismus, kurie veikė ir visoje kunigaikštystėje. Bažnyčia stengėsi aprėpti kuo daugiau bylų, kad turėtų daugiau pajamų. 1544m. Bresto seime pareikalavo, kad jie apimtų ir pasauliečių reikalus. Inkvizicija įsteigta 1436m. trakiškio vyskupo. Dvasininkai
užimti aukštą padėtį, o jie dažniausiai būdavo lenkai. 1563m. vyskupai sutiko mokėti sidabrinę ir pagal išgales mokėti iždui. Vyskupas skirdavo kunigus, turėjo savo kanceliariją. Vyskupai buvo labai gerbiami. Jie skolino pinigų karaliui, o jis skirdavo juos prižiūrėtojais. 1418m. buvo nustatyta, kad aukštus postus gali užimti tik katalikai. XVIa. Plintant reformacijai atsirado geros sąlygos vadovauti bažnyčiai.

Buvo akivaizdu, kad bažnyčių valdžių imunitetas silpnino valstybę ekonomiškai ir politiškai. Pabėgusių iš vyskupų valdų valstiečių ieškojo valstybės pareigūnai ir, vadovaudamiesi didžiojo kunigaikščio raštu, juos grąžindavo. Pasauliečiai feodalai tokios pagalbos negaudavo.

Dvasininkai nebuvo vienalytis luomas nei ekonominiu, nei užimamos vietos bažnytinėje hierarchijoje atžvilgiu. Bažnyčios aristokratai vyskupai, vienuolynų viršininkai, prelatai, kanauninkai ir didelių parapijų klebonai palaikė ryšius su ponais bajorais, sudarė bažnyčios oligarchiją.

Mažiausi vienetai buvo parapijos, ponų steigiamos prie privačių bažnyčių. Ponai pasirinkdavo kandidatą į klebonus, o kleboną paskirdavo vyskupas. Vyskupą rinko kapitula, tačiau kandidatą pristatydavo didysis kunigaikštis, todėl tie rinkimai buvo formalūs. Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines. Jai buvo pavesta neturtingų žmonių globa.

5. Valstiečių kategorijos ir jų padėtis

Valstiečiai buvo tėvoniniai ir valstybiniai, arba did kunigaikščio. XVa ir dar XVIa pr. greta baudžiauninkų buvo nemažai laisvų piliečių. Pabėgusių nelaisvų valstiečių did kun. ir feodalai neturėjo teisės priimti. Laisvi valstiečiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuo feodalinės priklausomybės. Xva dauguma valstiečių turėjo teisė išeiti, tačiau susidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą 30 metų, netekdavo teisės išeiti. XVIa tokios senaties terminas buvo tik 10 metų. Valstiečiai turėjo atlikti feodalams prievoles: eiti lažą, duoti natūrines duokles, atiduoti feodalui pusę medaus, atlikti pasėdžio prievolę, t.y. vaišinti atvykusį feodalą ir duoti jam dovanų. Savo ūkiuose valstiečiai šeimininkavo nevaržomai. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės sklypus. Nubaustas valstietis teismo baudą mokėjo savo feodalui. Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčius ir prievoles.

Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIVa pab ir vadinosi tarnyba. Tai vienas ar keli valstiečių kiemai, privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo per savaitę 2-3 dienas dirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Jeigu valstietis turėdavo daugiau žemės arba padidėdavo jo šeima, tarnyba buvo suskaldoma į dvi.

Valstiečiai nebuvo suinteresuoti gerinti ūkį, nes tada būtų padidėjusios prievolės. Plėtojanti prekiniams piniginiams santykiams, did kun. ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Bandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvesti vadinamąjį žagrės mokestį. Žagrė –tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimų gyvulių skaičiaus. Did kun. ir feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiami did kun. nuostatai dvarų valdytojams. Be baudžiauninkų feodalai turėjo nelaisvą šeimyną Jos narius feodalas galėjo parduoti. Nelaisva šeimyna turėjo šiokį tokį turtą. Jos narių padėtis buvo artima baudžiauninkų padėčiai. Didelė jos dalis buvo paverčiama baudžiauninkais.

6. Miestų kategorijos ir miestiečių teisinė padėtis

Visi miestiečiai buvo asmeniškai laisvi ir galėjo verstis amatais. Miestiečiai buvo trijų kategorijų:

1. Priklausantys feodalams

2. Didžiojo kunigaikščio

3. Turintys savivaldą(Magdeburgo teisę)

Kiekvienas feodalas stengdavosi įsteigti miestą, nes iš amatininkų gaudavo pajamų. Be kunigaikščio leidimo niekas negalėjo įsteigti miesto. Kunigaikštis išduodavo tam raštą. Iki 16a didesni miestai buvo Vilnius, Kaunas, Trakai. Pirmas iš miestų Magdeburgo teisę gavo 1387m. 16-17a tokią teisę suteikdavo ir didikai. Lietuvoje ši teisė nebuvo gryno pavidalo, nes ėjo iš Lenkijos. Institucijas rinko miestiečiai. Savivaldą sudarydavo kelios giminės. Tai buvo miesto diduomenė. Jie kaip tik ir valdė miestą. Jie rūpinosi savo interesais, todėl būdavo ir sukilimų 1536m Vilniuj buvo nutraukta tokia tarpusavio kova, kada Žygimantas Senasis suteikė miestiečiams daugiau teisių.

Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose miestuose teismas skirstėsi į tarybą ir lavą. Tarybą sudarė burmistrai ir tarėjai. Ji užsiėmė ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas. Lava susidėjo iš vaito ir suolininkų ir sprendė baudž bylas.

Miestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvo nepavaldūs miesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo ir bažnyčia. Šios valdos buvo vadinamos jurisdikomis. Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėl kildavo daug ginčų. Jurisdikos turėjo neigiamą įtaką miesto ūkiui.

7. Didžiojo kunigaikščio valdžia

Ekonominį did kun. valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai,
miškai, pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jie turėjo nominalią teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su did kun. Tik senų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai did kun. valdiniai. Did kun. gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų. Did kunigaikštį rinko kunigaikščiai ir ponai iš valdančios dinastijos. Did kun. buvo renkamas galingiausias iš kunigaikščių, kurio klausė ir kurį rėmė kiti kun. ir bajorai.

Did kun. buvo valst vadovas palaikant santykius su užsieniu, vyr. karo vadas ir vyr. teisėjas.Šalių viduje jį vadino šeimininku. Jis skyrė feodalus į valstybines pareigas ir už tai duodavo jiems žemės arba trečdalį pajamų, gaunamų iš valdomo dvaro arba valsčiaus.

Iki Vytauto valdymo LDK susidėjo iš atskirų žemių. Valstybę politiškai vienijo did kun. valdžia. Valdžios stiprėjimą rodo did kun. aparato didėjimas. Vytautas 1411m paskyrė Žemės maršalką, kuris tvarkė ūkio ir teismo reikalus, įsteigė kanceliariją, vadovaujamą kanclerio, pradėjo leisti teisės aktus vidaus reikalais.

Nuo 15a. vid. DK valdžia silpnėjo. Lemiamą reikšmę čia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisių išplėtimas ir sutartiniai ryšiai su Lenkija. Plėtojantis feodaliniams santykiams, dėl ekon. ir polit. bajorų įsigalėjimo, kovų dėl DK sosto ir personalinės unijos su Lenkija bajoraai apribojo DK valdžią: jis neteko svarbių įst. leidybos ir teismo prerogatyvų.

8. Ponų tarybos susidarymas ir jos funkcijos.

Stambieji feodalai turėjo visišką imunitetą ir stiprią valdžią savo valdose, karinius būrius ir administracinį aparatą. Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalų sluoksniams paskirstyti surinktas pajamas, išlaidas, nustatyti prievoles, ginti šalį, vykdyti užpuolimus, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius. Tokius ryšius garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūros organas – Ponų taryba. XIVa. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje dalyvavo didž. kunigaikščio broliai, kt. kunigaikščiai, kartais pakviesti įtakingi bajorai ir Vilniaus miestiečių viršūnės. Lenkijos pavyzdžiu LDK atsirado nauji valdininkai: kancleris, žemės ir rūmų iždininkai, pakamorė ir t.t. Jie visi pateko į Ponų tarybą. Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Iš jos išsiskyrė vyresnieji ponai, su kuriais did. kunigaikštis nuolat tardavosi XIV-XVa. Ponų taryba buvo de jure ir de facto. Valdant mažamečiui Kazimierui, Ponų taryba pasidarė vyriausias organas ir Kazimieras vėliau pripažino tokią jos reikšmę. Ponų taryba tapo LDK taryba, ji pavaduodavo did. kunigaikštį jo nesant ir rūpinosi valstybės reikalais Aleksandras 1492 m. privilegija įtvirtino Ponų tarybos teises. Did. kunigaikštis negalėjo keisti nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos pritarimo vykdyti savo nutarimo, skirti į valstybės tarnybą, leisti iždo lėšas. Ponų tarybos narius skyrė did. kunigaikštis ponų sutikimu. Ponų tarybos branduolį sudarė stambiausių feodalų šeimos. Ponas veikė savarankiškai greta did. kunigaikščio. Einamuosius reikalus did. kunigaikštis tvarkė be Ponų tarybos. Visų ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirtiniais atvejais. Teisės aktus be didž. kunigaikščio Ponų taryba priimdavo retai.

9. LDK seimo susidarymas ir jo valdžia.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2975 žodžiai iš 9503 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.