Kalbos kilmės problema žmonės jau domisi nuo seniausių laikų. Kaip atsirado kalba? Kokia ji buvo žiloje senovėje? Kodėl pasaulyje yra tiek daug kalbų? Tai klausimai, į kuriuos mėgino vienaip ar kitaip atsakyti ir nežinomi visokių mitų bei legendų kūrėjai, ir garsūs filosofai, rašytojai, kalbininkai.
Seniausiuose įvairių tautų mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio nors išminčiaus išradimu. Pavyzdžiui, viename Biblijos Mozės I knygos skirsnyje sakoma, kad dievas davęs visiems daiktams pavadinimus, o kitame — atvirkščiai, kad pirmajam žmogui dievas parodęs visokius gyvius ir tas žmogus juos pavadinęs. Vienoje estų liaudies pasakoje pasakojama, kad kartą senas išminčius uždėjęs ant ugnies katilą su vandeniu. Vanduo pradėjęs kaisti, gurgėti, virti ir šnypšti. Tada senis pasiuntęs šauklius, kad jie jam sukviestų visas tautas. Ir pagal tai, kada atvykdavusi kuri tauta, ji gaudavusi kalbą, panašią į tą garsą, kurį sukeldavęs katile vanduo (todėl vienos tautos ėmusios švilpti, kitos — šnypšti, trečios — gurgėti). Estai buvę tokie mitrūs, jog jie atėję anksčiau už kitas tautas. Todėl senis juos išmokęs kalbėti taip, kaip jis pats kalbėjęs.
Nors tokie mitai yra žmonių fantazijos vaisius ir nieko bendra neturi su tikrąja kalbos kilme, tačiau jie įdomūs kaip savotiški senovės žmonių mėginimai atskleisti kalbos, tos ryškiausios žmogiškosios savybės, atsiradimo paslaptį.
Pirmieji, kurie bandė moksliškai spręsti kalbos kilmės problemą, buvo senovės graikų filosofai. Jie šią problemą siejo su bendra pažinimo teorija, su klausiniu, koks yra santykis tarp žodžio ir juo žymimo daikto, tarp žodžio garsinės struktūros ir jo reikšmės. Vieni iš jų (vad. analogistai) tvirtino, kad įvairių daiktų pavadinimai remiasi tų daiktų prigimtimi ir todėl kalba esanti gamtos dovana. Kiti (vad. anomalistai) — priešingai: manė, kad daiktų pavadinimai esą žmonių susitarimo rezultatas. Žymiausias analogistų atstovas buvo filosofas Heraklitas iš Efeso (VI—V a. pr. m. e.), o anomalistų — Demokritas iš Abderos (V—IV a. pr. m. e.). Pastarasis atmetė analogistų tvirtinimus, kalbos dieviškosios kilmės hipotezę ir materialistiškai aiškino pavadinimų atsiradimą.
Senovės graikų filosofų pažiūros kalbos kilmės klausimu buvo įtakingos ir vėlesniais laikais. Ypač didelio populiarumo susilaukė garsų pamėgdžiojimo, arba onomatopėjinė, teorija. Šios teorijos šalininkai aiškino, kad kalba atsiradusi žmogui pamėgdžiojant įvairius išorinio pasaulio garsus (vėjo ošimą, žvėrių staugimą, paukščių čiulbėjimą ir t.t.). Pagrindą tokiai teorijai davė tai, kad visose kalbose iš tikrųjų yra onomatopėjinės kilmės žodžių (pvz., liet. miaukti, pypsėti, vok. Kuckuck, angį. cuckoo, pranc. coucou „gegutė“ ir kt.). Tačiau šiai teorijai, kurios daugiau ar mažiau laikėsi garsus XVII —XVIII a. pradžios vokiečių filosofas ir matematikas G.Leibnicas, žymūs XIX— XX a. lingvistai V.Humboltas, Š.Baly, prieštarauja keletas aplinkybių. Visų pirma tai, kad pamėgdžiojamųjų žodžių kalbose yra palyginti nedaug. Antra, būtiniausias, žmogaus egzistencijai reikalingiausias sąvokas (tokias, kaip akmuo, diena, duona, saulė, vanduo, žemė ir pan.) reiškiantys žodžiai nerodo jokių garsų pamėgdžiojimo žymių. Trečia, sunku įsivaizduoti, kaip iš onomatopėjinių garsų kompleksų galėjo atsirasti abstrakčias sąvokas reiškiantys žodžiai. Pagaliau ketvirta, išorinio pasaulio garsams pamėgdžioti reikia labai išlavėjusio šnekos aparato, o tokio pirmykštis žmogus dar negalėjo turėti.
Kita populiari, iš antikinių laikų paveldėta kalbos kilmės teorija — jaustukinė, arba emocinė. Jos šalininkai kalbą kildino iš jausmažodžių, arba jaustukų, kuriais pirmykštis žmogus reikšdavęs skausmą, džiaugsmą, baimę ir kt. emocijas. Tie jaustukai ilgainiui įgavę simbolinę reikšmę ir šitaip virtę tam tikro žmonių kolektyvo vartojamais žodžiais. Jaustukinės teorijos laikėsi XVIII a. prancūzų rašytojas ir filosofas Ž.Ruso, garsus XIX a. anglų gamtininkas Č.Darvinas, kalbininkai H.Šteintalis, A.Potebnia ir kt. Tačiau šiai teorijai galima padaryti bemaž tuos pačius priekaištus kaip ir onomatopėjinei, būtent: jaustukinių žodžių kalbose yra mažai, būtiniausias žmogui sąvokas reiškiantys žodžiai neturi jaustukinės kilmės požymių, be to, sunku taip pat įsivaizduoti ir abstrakčių žodžių atsiradimą iš jaustukų.