Ekonominėje sistemoje visos vertės išreiškiamos pinigais, mes parduodame savo paslaugas ir savo prekes už pinigus, o tuos pinigus keičiame į kitas mums reikalingas prekes ir paslaugas. Pinigai yra mainų priemonė, t.y. tai, ką mes galime duoti mainais už kurį nors mums reikalingą daiktą arba paslaugą. Mes parduodame savo paslaugas už pinigus darbo užmokesčio arba algos pavidalu ir naudojame tuos pinigus norimiems daiktams pirkti, pavyzdžiui, maistui, rūbams, būstui ar vietai kino teatre. Taigi pinigai yra priemonė, kuria mes mainome savo prekes ir paslaugas. Savo ruožtu pinigai, kuriuos mes sumokame krautuvininkui arba kino teatro savininkui, leidžia jam iškeisti tuos parduodamas prekes arba teikiamas paslaugas į kitus jam būtinus dalykus. Faktiškai pinigai yra visa tai, kas konkrečioje visuomenėje plačiai vartojama ir pripažįstama kaip mainų tarpininkas. Pinigai kartais apibūdinami ir kaip vertės matas ar vertės kaupimo priemonė. Tačiau kam reikalingi pinigai? Kokie pinigų požymiai? Kam reikalingi bankai? Kokios atsiskaitymo priemonės įgyja populiarumą? Kur pinigus leidžiame dažniausiai?
Apibendrintai nusakant, pinigai turi atlikinėti dvi funkcijas: turi veikti kaip mainų priemonė, arba tarpininkas tarp vienų ir kitų prekių, ir turi būti apskaitos vienetu, t.y. tokiu vienetu, kuriuo ūkiniai sandėriai būtų kiekybiškai nusakomi ir užrašomi. Be mainų tarpininko, mes turėtumėme mainyti vieną daiktą į kitą; įsivaizduokite, nueitumėte į parduotuvę ir keistumėte 400 g sviesto į 0,5 kg duonos ar pieną į kruopas ar, norėdami pažiūrėti filmą, kino teatro kasininkei neštumėte kilogramą mėsos. Kitaip tariant, mes turėtumėme verstis barteriu, tiesioginiais vienų prekių ir paslaugų mainais į kitas prekes ir paslaugas pinigams nedalyvaujant, taip, kaip žmonės versdavosi natūriniais mainais senovėje. Savaime aišku, kad tokia tvarka nepaprastai nepatogi ir netgi ne visada įmanoma. Šiuolaikinė visuomenė negali apsieiti be mainų tarpininko, kurį žmonės galėtų laisvai imti už savo prekes ir paslaugas ir laikyti tol, kol jiems jo prireiktų kitoms prekėms ir paslaugoms nusipirkti.
Taip pat svarbu, kad būtų apskaitos vienetas, kurį galėtumėme naudoti kaip standartinį matą mainomų daiktų vertei nustatyti ir užfiksuoti. Naudodami pinigus, mes apibūdiname kiekvieną daiktą, pasirengusį mainams, kaip vertą tam tikro pinigų vienetų kiekio, t.y. kiekvienas daiktas, turintis vertę, įgyja kainą. Naudodami pinigus, mes galime nesunkiai palyginti bet kurių dviejų daiktų santykines vertes: jei duonos kepalas ir litras pieno kainuoja po 1,50 Lt, tai kartu žinome, kad 1,5 Lt vertės duonos kepalas turi tokią pačią vertę kaip litras pieno, jei batai kainuoja 100 Lt, o apsikirpti kirpykloje 20 Lt, iš karto aišku, kad už batų kainą galima 5 kartu apsikirpti ir t.t.
Kad ir koks daiktas būtų pinigai, jie visada turi atlikti šias dvi funkcijas. Iš pinigų laukiama ir vertės kaupimo priemonės vaidmens, t.y. kad juos būtų galima atidėti, kol prireiks, išsaugant jiems visą kaip mainų priemonės vertę. Suprantama, kad šiandien pinigai nebeturi stabilios vertės. Jei žmogus nori kaupti vertę, jis linkęs rinkti meno kūrinius, brangiuosius metalus ar juvelyrinius gaminius, pirkti žemės sklypą, investuoti pinigus į įmonę, tačiau geriausia išeitis – pinigus dėti į banką.
Savo veiklos pradžioje bankas buvo vieta, kuriai žmonės atiduodavo saugoti savo brangenybes. Tačiau dabar jis atlieka daugybę kitų funkcijų. Pavyzdžiui, Lietuvos centrinis bankas dabar atlieka šias funkcijas:
• Vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
• Formuoja ir vykdo pinigų politiką;
• Nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
• Valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
• Atlieka valstybės iždo agento funkcijas
• Išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus atsakomybės tvarką;
• Kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
• Renka Lietuvos finansų rinkos statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
Bankai priima ir saugo indėlius, teikia paslaugas, surenka ir persiunčia lėšas. Žmonės laiko savo santaupas bankuose ir taupos institucijose, nes yra tikri, kad prireikus visada atsiims savo pinigus. Santaupos yra ne tik apsaugotos nuo gaisro ir vagystės, bet ir apdraustos indėlių draudimu, kuris garantuoja taupomosiose sąskaitose laikomų sumų, neviršijančių 100000 Lt, saugumą. Bankai ir taupos institucijos vykdo savo pagrindinę „finansinio tarpininko“ funkciją. Jie surenka pinigus iš indėlininkų – norinčių susitaupyti pinigų ateičiai žmonių – ir perduoda jų paskolas dabar pinigų pritrūkusiems žmonėms. Bankai paskolas teikia ir verslo įmonėms, ir pavieniams asmenims. Teikdami šią be galo svarbią paslaugą, bankai užsidirba. Už paslaugas gaunamos palūkanos yra vienas pagrindinių bankų ir taupos institucijų pajamų šaltinių. Savo ruožtu paskolas gavusios verslo įmonės gali
apmokėti gautas sąskaitas ir finansuoti savo plėtrą. Vartotojai, gavę paskolą iš banko, gali įsigyti prekes tuoj pat, nelaukdami, kol sutaupys pinigų brangiam daiktui pirkti. Paskolos suteikia vartotojams galimybę džiaugtis pirkiniais ir paslaugomis, sumokant už jas iš būsimų pajamų. Pagrindinis daugelio bankų uždavinys yra tvarkyti savo klientų atsiskaitomąsias sąskaitas. Tokia paslauga labai reikalinga tiek verslams, tiek pavieniams žmonėms.