Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………..2
1. Pinigai ir jų kiekis……………………………………………………………….3
2. Pinigų paklausa………………………………………………………………….4
3. Pinigų pasiūla……………………………………………………………………8
4. Pinigų pasiūlos kontrolė………………………………………………………..10
5. Pinigų rinka…………………………………………………………………….11
Išvados ……………………………………………………………………………..14
Literatūros sąrašas………………………………………………………………….15
Įvadas
Šiandien nerasime nė vienos žmogaus veiklos srities, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Kiekvienoje ekonominėje sistemoje visos vertės išreiškiamos pinigais. Už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes gautus pinigus keičiame į kitas mums reikalingas prekes ir paslaugas, grąžiname skolas, kaupiame turtą ir taip toliau. Taigi pinigai yra tai ką jie daro.
Pinigai ta prasme, kaip mes juos suprantame šiandien, atsirado ne iš karto. Istorikai negali tiksliai nurodyti kada jie atsirado. Žiūrėdami į pinigus, kaip į tam tikrą ūkio evoliucijos padarinį, galime teikti, kad jie atsirado tam tikroje ūkio ekonominės raidos pakopoje, plėtojantis prekių mainams, o šie galėjo atsirasti tik jau esant privačiai nuosavybei.
Žmonės kasdieniniame gyvenime paprastai pinigais laiko tik konkrečius daiktus, kurie pastoviai, dažniau ar rečiau, ir pagaliau tik atsitiktinai atlieka pinigų funkcijas. Jais gali būti: 1)monetos, 2)valstybiniai ir bankiniai pinigai, 3)notos, 4)vekseliai, 5)čekiai, 6)procentiniai popieriai ir kiti į juos panašūs daiktai.
Tiek grynieji, tiek bankiniai pinigai atlieka tarpusavio ekonominių ryšių funkciją, kuri tolesnės, gilesnės analizės suskaldoma dar į kelias funkcijas, būtent: 1)mainų įrankis, 2)mokėjimo priemonė, 3)kapitalų judėjimo tarpininkas, 4)vertės matas ir 5)taupymo priemonė.
Pinigai ir jų kiekis
Anksčiau, kai pinigai buvo auksas, konkretus visuomenei reikalingas pinigų kiekis nusistatydavo pats savaime: aukso monetų atsargos tai sumažėdavo (kylant gamybai ir plečiantis prekių cirkuliacijai), tai padidėdavo (gamybai smunkant). Tačiau tai neturėjo jokio tiesioginio poveikio nei pačiai gamybai, nei aukso perkamajai galiai. Tačiau dabar yra kitaip, nes auksą pakeitė pinigai (tiksliau jų ženklai, popieriniai pinigai). Kartą išleisti, pinigai jau gali būti išimti iš apyvartos tik juos pakeitus kitais pinigais, t.y. jie vis vien liks, todėl pinigų kiekis yra svarbus ekonominis veiksnys. Nuo jų kiekio priklauso ir kainų lygis, ir nacionalinio produkto apimtis. Tačiau kontroliuoti pinigų kiekį nėra taip paprasta, nes pinigų funkcijas atlieka ne vien tradiciniai banknotai. Daugiausia atsiskaitymų pasaulyje vyksta čekiais. Čekiai atsiranda, kai atidaroma individuali einamoji sąskaita banke. Ji atidaroma įnešus piniginį indėlį (depozitą). Pats čekis yra raštiškas nurodymas bankui, kuriame atidaryta einamoji sąskaita, pervesti nurodytą pinigų sumą į tam tikrą kito asmens einamąją sąskaitą, kuri gali būti tiek tame pačiame, tiek ir kitame banke. Čekio gavėjas jį gali pateikti bet kuriam bankui ir operacija bus atlikta be sutrikimų. Tačiau patys čekiai laisvai necirkuliuoja. Šią funkciją jis atliks kai tik bankui bus pateikta apmokėti kažkieno išrašytą čekį . Vadinasi galime teigti, kad čekiai, kaip cirkuliacijos priemonė, pakeičia pinigus, nes prekes galima apmokėti čekiais ir tada pinigų (grynųjų) neprireiks, nes pardavėjas iškels jūsų išrašytą čekį į jūsų einamojoje sąskaitoje esančius pinigus. Visas šias operacijas bankas atlieka nemokamai, tačiau negausime ir palūkanų.
Galime daryti išvadą, kad pinigų pasiūlos kiekis yra grynųjų pinigų ir pinigų čekiniuose depozituose suma. Tai yra pinigų siaurąja prasme kiekis. Kaip matome, į šią sąvoką įeina visa tai, kas tiesiogiai naudojama kaip mainų priemonė. Tačiau iš gyvenimo patirties žinome, kad pirkdami žmonės dažnai naudoja kreditines korteles, o ne pinigus ar čekius. Tačiau išsamiau panagrinėjus šią problemą prieisime išvadą, kad galutinis mokėjimas vis vien atliekamas grynaisiais pinigais arba čekiu, nes kreditinė kortelė yra ne kas kita, kaip sąskaita banke, iš kurios ir pervedama reikalinga suma už tam tikras prekes ar paslaugas. Antras sudėtingumas, su kuriuo susiduriama apibrėžiant pinigus siaurąja prasme, yra tas pinigų kiekis, kurį laiko bankinės institucijos ar kiti rezervai, t.y. tie pinigai, kurių nėra apyvartoje.
Skirtingai negu čekiai, palūkanas duoda kitos rūšies banko sąskaitos – taupomosios sąskaitos. Šios sąskaitos pablukino ribą tarp čekinių sąskaitų ir palūkanas duodančių santaupų įvairiose taupymo įstaigose, nes padidėjo jų likvidumas (Aktyvas yra likvidūs, jei jį be jokių dideliu išlaidų ir sunkumu galima paversti grynaisiais pinigais). Kada palūkanų norma
išaugo (esant nedidelei infliacijai), išaugo ir sustiprėjo klientų interesas laikyti pinigus taupomosiose sąskaitose, o ne asmeninėse einamosiose sąskaitose, bankai rado naują išeitį jie pasiūlė čekiais naudojamas taupomąsias sąskaitas. Šiuo atveju klientas gali išrašinėti čekius savo indėliams, vis tiek gaudamas tam tikrą dalį palūkanų. Nuo šių indėlinių sąskaitų skiriasi terminuoti indėliai. Už tokius indėlius mokamos didesnės palūkanos.
Pinigų paklausa
Visi ekonomikos sistemos subjektai, dalyvaudami prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių mainų procese, turi turėti pinigų.
Pinigai – tai viena iš turto formų, t.y. finansinis turas. Jį sudaro esantys apyvartoje pinigai tuo laikotarpiu turimos banko sąskaitos, obligacijos. Tai fondai, kurių pagalba įgyjamas realusis kapitalas (ūkinėje veikloje naudojami pastatai, įrengimai, žaliavos ir kitos ekonominės gėrybės, kurios yra ankstesnės gamybos rezultatas, o dabar naudojamos kitų prekių gamyboje). Pinigai dabar laikomi, arba pinigų atsargos sudaromos tam, kad būtų išleisti vėliau, pasitaikius palankiai progai. Šiuo atveju svarbi pinigų kaip mainų priemonės funkcija, kartu jie atlieka taupymo priemonės vaidmenį. Šios dvi pinigų funkcijos ir atsako į klausimą, kodėl žmonės nori turėti pinigų.
Jau pabrėžėme, kad žmonės savo turą gali kaupti įvairiomis formomis: pinigais, banko sąskaitomis, obligacijomis, paprastosiomis akcijomis, nekilnojamuoju turtu.
Obligacija – vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metines palūkanas.
Dirbdami žmonės gauna pajamų, todėl nuolat didina savo turtą, ir atvirkščiai: išleisdami – jį mažina. Kyla klausimas: kaip žmonės paskirstys savo turtą tarp pinigų ir obligacijų.
Žmonės laiko pinigus tik tuomet, kai jų nauda padengia kaštus. Pinigų laikymo naudą sudaro: 1) sandėrio motyvas, 2) atsargų (apsidraudimo) motyvas ir 3) turto motyvas.
1. Šiuolaikinėje ūkinėje sistemoje pinigai naudojami perkant prekes bei paslaugas, o gaunami mainais už parduotas prekes bei paslaugas. Sandėrius sudaryti barteriniu pagrindu laiko ir pastangų požiūriu yra brangiau. Taigi pinigų naudojimas sudarant sandėrius taupo laiką. Jeigu visi sandėriai būtų tiksliai vienalaikiai, tuomet pajamos būtų gaunamos, pardavus prekes bei paslaugas ir tuo pačiu akimirksniu perkant norimas vartoti prekes ir paslaugas. Kitu laiku, išskyrus šį akimirksnį, pinigai būtų visiškai nereikalingi.
Sandėrio motyvas – tai pinigų laikymas, kadangi mokėjimas ir įplaukos nesutampa (nėra tiksliai sinchroniški).
Ar reikia laikyti pinigus tarp pajamų gavimo ir kito pirkimo? Visas pajamas galima panaudoti nedelsiant, perkant palūkanų duodančius aktyvus jau vien todėl, kad juos perparduotum tuo metu, kai reikalingi pinigai. Stambios kompanijos kaip tik ir vykdo tokią politiką. Tačiau mažų įplaukų atveju gaunamas pelnas nepadengia nei brokerio paslaugų apmokėjimo (procentų), nei laiko ir pastangų, reikalingų tokios politikos įgyvendinimui. Tokiu atveju pigiau ir paprasčiau laikyti bent šiek tiek pinigų. Tiksliau – reikalingas laikyti pinigų kiekis priklauso nuo sudaromo sandėrio apimties, pajamų ir išlaidų sinchroniškumo laipsnio. Pinigai yra nominalusis, o ne realusis kintamasis; pavyzdžiui, mes nežinome, kiek galima nupirkti už 100 Lt, tol, kol nežinome prekės kainos. Jei kainos padvigubėja, tuomet visos pajamos ir išlaidos nominaliai padvigubės. Tokiu atveju sudarant ankstesnės apimties sandėrius, pinigų reikės dvigubai daugiau nei anksčiau.
Pinigų paklausa – tai turto kiekis, kurį šalies ūkio subjektai nori turėti pinigų forma.
Pinigų paklausa yra nominalioji ir realioji.
Nominalioji pinigų paklausa – grynų pinigų paklausa.
Realioji pinigų paklausa – tai nominaliųjų pinigų paklausos kiekis, padalytas iš kainų lygio.
Jeigu kainų lygis padidėja du kartus, o kitos sąlygos nepasikeičia, tuomet nominalusis pinigų paklausos kiekis padvigubės, o realusis pinigų kiekis nepasikeis. Suprantama, kad žmonės nori pinigų dėl jų perkamosios galios, t.y. dėl prekių bei paslaugų, kurias galima už juos nupirkti.