Informacija ir teisė
Informacija – intelektinės veiklos produktas, turintis vertę ir skirtas platinti. Todėl informacijos ir visuomenės santykius turi nusakyti teisinės normos bei įstatymai. Spausdintinės informacijos mainų teisinis reguliavimas vyksta nuo seno: dar prieš penkis šimtus metų susiklostė autoriaus teisė. Dabar ji galioja ir kompiuterių programinei įrangai. Kompiuterinei informacijai itin svarbi duomenų apsauga. Valstybė reguliuoja svarbiausius teisinius informacijos klausimus: autorių teisę, duomenų apsaugą, teisę naudotis informacija, informacijos kontrolę.
Informacija – svarbus visuomenės veiklos produktas. Bet kokį materialų produktą galima pirkti, parduoti, yra ginamos jo šeimininko teisės. O kaip su informacija? Informacijos kūrėjai atlieka vertingą intelektinį darbą, kurio produktai gali būti parduodami. Susiklosto gana sudėtingi santykiai tarp informacijos šaltinių, jos kūrėjų ir vartotojų, taip pat tarp valstybės kaip institucijos, kuri bamdo šiuos santykius reguliuoti, ir visuomenės.
Teisiniai informacijos aspektai
Teisinius informacijos klausimus reikėtų nagrinėti dviem požiūriais:asmeniniu ir valstybiniu. Asmeninis požiūris į informaciją turi remtis moraline vartotojo atsakomybe,visuomenės nuostatų į kompiuterinę informaciją kaip į intelektinio darbo turtą etikos nuostatų suvokimu. Kompiuterio programų nuosavybė-dar neįprastas dalykas.Vartotojas, nusipirkdamas programinę įrangą, įsigyja licenciją.
Licencija – autorių suteikiama teisė pasinaudoti kūriniu,šiuo atveju kompiuterine programa.
Visą programinę įrangą pagal jos platinino ir įsigijimo taisykles galima skirstyti į tris pagrindines grupes:
1.Komercinė programinė įranga
2.Viešojo naudojimo programinė įranga
3.Nemokama programinė įranga
Komercinė programinė įranga laikomos tos programos,kurias paprastai sukuria programuotojų kolektyvai ir kurios platinamos už atlygį. Viešojo naudojimo programinė įranga (anglų k. Shareware) laikoma tokia, už kurią autoriai nori gauti nedidelį atlyginimą.Tokios programos platinamos neretai pasikliaujant vartotojo garbingumu: už ją galima ir nemokėti,bet autorius paprastai prašo bent kiek atsilyginti. Nemokama arba dar kartais vadinama laisvai kopijuojama programinė įranga (anglų k. freeware) yra tokia, kurią paprastai sukuria programuotojai entuziastai ir platina be jokio atlygio. Kita panaši programinės įrangos rūšis, angliškai vadinama freesoftware, skiriasi tuo, kad bet kas gali ją ir modifikuoti.Todėl ji platinama su programų pradiniais tekstais.
Intelektinio turto apsauga
Poreikis ginti informacijos šeimininkų teises atsirado labai seniai. Jau XV amžiuje Italijoje bei Prancūzijoje knygų autoriams bei leidėjams būdavo suteikiamos tam tikros teisės. Viena vertus, tai buvo privilegijos, skatinusios imtis tokio brangaus tuo metu amato – knygų rašimo ir spausdinimo; kita vertus, tai buvo apribojimai – cenzūra – kai kurioms informacijos rūšims skleisti. Iš esmės šie du būdai – apsauga ir cenzura (kontrolė) – buvo ir tebėra informacijos teisinių santykių pagrindas.
Autoriaus teisė – tai būdas intelektiniam turtui apsaugoti.
Autoriaus teisė apima teisės normas, reguliuojančias santykius, susijusius su kūrinių sukūrimu ir naudojimu. Autoriaus teisės normos nustato autoriaus asmenines neturtines teises: teisę į autorystę, kūrinio neliečiamumą, išimtinę teisę skelbti, platinti kūrinį; taip pat ir turtines teises: teisę gauti honorarą (atlyginimą už darbą), naudotis autoriams teikimomis lengvatomis. Autoriaus teisės normos apibrėžia ir tuos atvejus, kai visuomenės interesais autoriaus teisės apribojamos: leidžiama panaudoti kūrinį be autoriaus sutikimo ir be atlyginimo (pavyzdžiui, panaudojimas mokymui, švietimo leidiniuose, citavimas).
Autoriaus teisė jam priklauso iki gyvos galvos ir dar 50 metų po mirties (tuomet jo teises perima giminės ar kiti juridinį įgaliojimą turintys asmenys).
Kam priklauso autoriaus teisės, nurodoma sutartiniu ženklu, kurį sudaro trys elementai: c raide apskritime arba tarp skliaustų – © arba (c), autoriaus vardas, pavardė arba jo teisių paremėjas (institucija) ir pirmojo paskelbimo metai. Dažniausiai autorių teisės priklauso knygos autoriui, kai kada – knygą išleidusiai leidyklai.
Kompiuterinėms programoms taip pat buvo ptitaikyta autorių teisė. Programos pradėtos prilyginti kitiems autorių teise saugomiems kūriniams. Pirmiausia didžiosios valstybės (JAV – nuo 1980 m., Prancūzija, Didžioji Britanija, Japonija, Vokietija – nuo 1985 m.) padarė atitinkamas pataisas autorių teisės įstatymuose, kuriuose buvo nurodyta, kad kompiuterinės programos saugomos kaip meno ar mokslo kūriniai.