Pirmieji gimtosios kalbos didvyriai
Kiekvienos tautos literatūros istorija gali būti pavadinta ir tos tautos dvasinės raidos istorija. Literatūros istorijoje atsispindi daugelio žmonių dvasinės savybės. Nuo to, kaip žmogus elgėsi, galima pasakyti, kiek ir ar nuoširdžiai jis gerbė savo kalbą, ar nepasidavė tos tautos daugumai, kuri negerbė kalbos, galbūt to ir nenorėdama, bet neturėdama pasirinkimo, ar žmogus buvo atkaklus.
Laimei, lietuvių kalbos istorijoje buvo tokių žmonių, kurie labai gerbė, mylėjo savo gimtąją kalbą, troško kad ja kalbėtų visa tauta. Jie siekė, kad tuometinėje Lietuvoje išplistų gimtoji kalba, norėjo, jog gimtoji kalba taptų svarbesnė už tuo metu vyravusias užsienio kalbas.
Pirmasis žmogus, kuris ėmėsi svarbių veiksmų, buvo Martynas Mažvydas. Jo parašytoji knyga „Katekizmas“ yra viena iš svarbiausių lietuvių literatūros istorijoje. Tai buvo pirmoji lietuviška knyga. Ji parašyta 1547m., išspausdinta Karaliaučiuje. Ši knyga, kaip ir daugelis pirmųjų knygų, buvo religinio turinio. Tačiau knygoje buvo parašytas ir pirmasis elementorius, pirmoji abėcėlė ir pirmieji skaitymo pratimai. M.Mažvydas siekė, kad žmonės pradėtų skaityti, rašyti lietuviškai, taip pat skleidė reformacines idėjas.
Deja, bet ši knyga buvo išspausdinta nedideliu 200-300 egzempliorių tiražu. Todėl dauguma knygų tekdavo tik aukštesniems visuomenėms atstovams. Taigi, jei žmonės ir pramoko lietuviškai, tai padarė labai maža dalis jų.
Rašydamas pirmąją lietuvišką knyga, autorius puikiai suprato jos reikšmę. Nors ir būdamas labai neturtingas, jis pirko, rinko ir ruošė medžiagą „Katekizmui“. Jo lietuviškąją prakalbą parašė eiliuotai, nors daug lengviau būtų buvo parašyti paprastai, proza. Tiesa, tokia prakalbos forma leido įamžinti savo vardą akrostiche.