Administracinė teisė valstybės valdymas
5 (100%) 1 vote

Administracinė teisė valstybės valdymas

11213141516171

ADMINISTRACINĖ TEISĖ

VALSTYBĖS VALDYMAS

Turinys

1. Bendroji valdymo samprata 1

2. Socialinio valdymo paskirtis ir rūšys 1

3. Valstybinio valdymo sąvoka, turinys, bruožai, uždavinys 2

4. Valstybinio valdymo funkcijos, procesas 3

5. Valstybinio valdymo formos 3

6. Valstybinio valdymo metodai 4

7. Valstybinio valdymo organai. 5

7.1. Valstybinio valdymo organų samprata ir požymiai. 5

7.2. Valstybinio valdymo organų teisinė padėtis nurodoma įvairiuose norminiuose aktuose : LR Konstitucijoje, įstatymuose ir ypač poįstatyminiuose aktuose (LR Vyriausybės nutarimuose, valdymo organų nuostatuose, instrukcijose ir t.t.). 6

7.3. Organizacinė valdymo organų struktūra. 6

7.4. Valstybinio valdymo organų rūšys. 6

7.5. Valstybinio valdymo organų sistema – tai visuma valdymo organų su jų tarpusavio ryšiais ir santykiais. 7

8. Valstybinio valdymo aktai 10

8.1. Sąvoka. 10

8.2. Valdymo aktų rūšys. 11

8.3. Reikalavimai, keliami valdymo aktams, skirstomi į bendrus ir specialius. 11

Literatūra ir norminiai aktai 12

1. Bendroji valdymo samprata

Valdymo sąvoka yra plačiai vartojamo įvairiose gyvenimo srityse: filosofijoje, ekonomikoje, teisėje, sociologijoje, mechanikoje, kibernetikoje ir kt. Mūsų dienomis vis labiau įsitvirtina tarptautinis valdymo terminas – administravimas. Valdymo procesai vyksta tiktai tam tikru būdu organizuotoje aplinkoje, kuri vadinama sistema. Sistema – tai organizuota aibė tarpusavyje susijusių ir tam tikras funkcijas vykdančių struktūrinių elementų. Kiekvienai sistemai yra būdinga jos sudėtinių dalių vienybė ir organizavimas. O tai ir užtikrina valdymas, tikslingai kryptingas poveikis sistemos struktūriniams elementams. Valdymo subjektas (valdantysis), darydamas poveikį valdymo objektui (valdomajam), atlieka valdymo funkcijas, užtikrindamas sistemos vidinę organizaciją ir jos tikslų bei uždavinių realizavimą.

Tokiu būdu valdymas – tai sistemoje subjekto komandomis objektui daromas tikslingai kryptingas poveikis siekiant išlaikyti ją tam tikroje organizacijos būsenoje bei realizuoti kitus sistemos tikslus ir uždavinius.

Valdomų sistemų klasės ir atitinkamos valdymo rūšys veikia įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose, pvz., mechaninės, biologinės, socialinės. Teisės reiškinius daugiausia nagrinėja socialinis valdymas.

2. Socialinio valdymo paskirtis ir rūšys

Socialinis valdymas atsirado susiformavus žmonių visuomenei, o jai vystantis, keičiantis visuomeninėms-ekonominėms formacijoms, keitėsi ir jo turinys, formos bei metodai. Valdymo, kaip socialinės funkcijos, būtinumą lemia bendra žmonių veikla, bendradarbiavimas bei jų bendro gyvenimo poreikiai. Valdymas neįmanomas be autoriteto., t.y. viešpataujančios valios, nepriklausomai nuo to, ar tai yra vieno asmens, ar kolegialaus organo valia. Socialinio valdymo paskirtis – tai visuomenės ar jos tam tikros dalies (klasės, kolektyvo, socialinės grupės) bendro gyvenimo bei veiklos organizavimas, reguliavimas ir koordinavimas pagal bendrus (visuomenės, klasės, kolektyvo ar socialinės grupės) interesus ir tikslus.

Socialinį valdymą įgyvendina žmonės bei jų organizuoti kolektyvai. Todėl žmonių, kaip socialinių-biologinių būtybių, ir jų veiklos ypatumai lemia socialinio valdymo specifiką. Kaip tik žmonės elgiasi, veikia sąmoningai ir tikslingai, t.y. jie sugeba vertinti aplinkybes ir pasirinkti tinkamiausią elgesio variantą. Tik žmogus sugeba kelti sau tikslus ir siekti, kad jie būtų realizuoti, t.y. veikti tikslingai ir valingai. Šie skiriamieji žmonių (bei jų kolektyvų) veiklos požymiai kokybiškai naujus socialinio valdymo bruožus – tai sąmoninga, tikslingai kryptinga ir valinga veikla.

Tam, kad įgyvendinti valdymą visuomenėje, būtina turėti valdžią, t.y. realią galimybę pajungti savo valiai kitų žmonių elgesį. Socialinis valdymas kaip tiktai ir išreiškia šios valdžios realizaciją.

Socialiniam valdymui būdingos savitos jo įgyvendinimo formos bei metodai. Čia didelę reikšmę turi tokios formos, kaip norminis reguliavimas (valstybės sąlygomis – teisinis reguliavimas) ir organizacinė veikla. Pagrindiniai valdymo metodai, t.y. poveikio socialinės veiklos dalyvių sąmonei, valiai ir elgesiui būdai, yra įtikinimas ir prievarta.

Pagal valdymo subjektus bei jų taikomus valdymo metodus skiriamos dvi pagrindinės socialinio valdymo rūšys – visuomeninis ir valstybinis valdymas. Visuomeninis valdymas – tai savanoriškumo principu susikūrusių visuomeninių organizacijų bei kitų nevalstybinio pobūdžio piliečių susivienijimų (partijų, politinių, religinių organizacijų ir kt.) organizacinė veikla. Tuo tarpu valstybinis valdymas yra susijęs su valstybės, kaip ypatingos politinės organizacijos, paskirtimi ir funkcionavimu, t.y. su valstybine veikla.

3. Valstybinio valdymo sąvoka, turinys, bruožai, uždavinys

Valstybinio valdymo sąvoka nėra vienareikšmė. Ji dažniausiai vartojama dviem aspektais: plačiąja arba socialine-politine ir siaurąja arba teisine prasme. Valstybinis valdymas plačiąja prasme – tai viso valstybės aparato, visų valstybinių organų bei organizacijų veikla. Tik vartojant šią sąvoką socialine-politine (plačiąja) prasme, prie valstybinio valdymo subjektų priskiriami, pavyzdžiui, teismai, savivaldybių tarybos, nors jie pagal savo prigimtį ir tikrąją paskirtį nėra valdymo organai (teisiniu požiūriu jie
realizuoja kitų rūšių valstybinę veiklą: teismai vykdo teisingumą, o savivaldybių tarybos – vietinės valdžios funkcijas. Taigi, valstybinis valdymas plačiąja (socialine politine) prasme suprantamas kaip viena iš socialinio valdymo rūšių, kurią specifinėmis formomis ir metodais įgyvendina specialūs subjektai – valstybiniai organai bei valstybinės organizacijos.

Valstybinis valdymas teisine (siaurąja) prasme susijęs su vieningos valstybinės veiklos priimtu skaidymu į šias pagrindines valstybinės veiklos rūšis: valstybinės valdžios įgyvendinimą; valstybinį valdymą ir teisingumo vykdymą, išplaukiančias iš istorinio valdžių padalinimo į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją bei teisminę valdžią principo. Tai įtvirtinta ir konstitucinėse normose bei kituose įstatymuose. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucija pakankamai aiškiai ir nuosekliai atriboja atstovaujamuosius valstybės valdžios ir teismo organus vienus nuo kitų bei nuo valstybinio valdymo organų: tiksliai suformuluoja kiekvieno iš pagrindinių rūšių valstybinio organo paskirtį, svarbiausius uždavinius bei kompetencijos pagrindus ir t.t. Galima trumpai konstatuoti, kad valstybinis valdymas teisine (arba siaurąja) prasme – tai valstybinio valdymo organų valdymo veikla. Jai būdingi šie bruožai:

1. Valstybinį valdymą įgyvendina specialūs subjektai, t.y. ne visi valstybiniai organai, o tiktai valstybinio valdymo organai.

2. Tai vykdomojo pobūdžio veikla. Svarbiausia valdymo organų paskirtis – realizuoti įstatymus ir kitus valstybinės valdžios organų priimtus teisminius aktus bei organizuoti jų vykdymą. Čia ypač aktualus glaudus valstybinio valdymo ir valstybinės valdžios įgyvendinimo ryšys bei valdymo organų pavaldumas valstybinės valdžios organus.

3. Tvarkomasis valstybinio valdymo organų veiklos pobūdis. Valdymo organai ne tik patys realizuoja valstybinės valdžios organų priimtus aktus, bet ir organizuoja jų vykdymą. Tuo tikslu valdymo organai priima poįstatyminius valdymo aktus, duoda pavaldiems subjektams privalomus vykdyti nurodymus bei pertvarkymus, taiko skatinimo bei prievartos priemones ir t.t.

4. Tai poįstatyminė veikla. Ji vykdoma remiantis įstatymu. Įstatymai ir kiti teisiniai aktai nustato valstybinio valdymo kryptis ir apimtį, jos įgyvendinimo formas bei metodus. Priimami valdymo aktai taip pat turi tiksliai atitikti įstatymus, neprieštarauti jiems.

5. Labai plati šios veiklos sfera. Valstybinis valdymas apima visas svarbiausias (valstybės požiūriu) visuomeninio gyvenimo sritis – ūkio, socialinę-kultūrinę ir administracinę-politinę. Be to, valstybinio valdymo sferoje Lietuvos piliečiai realizuoja daugumą jiems priklausančių teisių, laisvių ir pareigų.

6. Praktiškai organizuojantis šios veiklos pobūdis. Valstybinio valdymo procese mobilizuojamos, koordinuojamos, sujungiamos ir nukreipiamos kolektyvinių bei individualių teisės subjektų pastangos valdymo uždaviniams spręsti, reguliuojamąja veikla. Be to, gamybos ir kitų socialinių procesų nepertraukiamumas lemia ir valstybinio valdymo nepertraukiamumą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad valstybinis valdymas yra poįstatyminė, organizacinio pobūdžio, nepertraukiama valstybinio valdymo organų vykdomoji-tvarkomoji veikla, kurią sudaro įstatymų vykdymas ir jų vykdymo tvarkymas, praktiškai sprendžiant valstybės uždavinius, vykdant jos funkcijas ir vadovaujant ūkiniam, socialiniam-kultūriniam bei administraciniam-politiniam darbui. Valstybinio valdymo uždavinys – stiprinti valstybinę tvarką, tobulinti visuomeninius santykius, kelti tautos materialinę gerovę ir kultūrinį lygį, ginti piliečių teises bei teisėtus interesus. Valdymo organų vykdomoji ir tvarkomoji veikla yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir viena kitą papildo. Vykdomąja veikla valdymo organai vykdo įstatymus ir tuo būdu įgyvendina jų nustatytus uždavinius, o tvarkomąja veikla jie operatyviai organizuoja šių įstatymų

vykdymą, tuo reikalu leisdami reikalingus poįstatyminius aktus, kuriais konkretizuoja bei detalizuoja įstatymų reikalavimus ir tuo būdu palengvina juos įgyvendinti.

4. Valstybinio valdymo funkcijos, procesas

Valstybinis valdymas (tiek plačiąja, tiek siaurąja prasme) turi tam tikrus socialinius tikslus ir atlieka visą eilę funkcijų, t.y. valdymo veiklos rūšių, turinčių specifinę paskirtį ir taikomų šiems tikslams pasiekti:

1. Prognozavimo funkcija, t.y. surinktų duomenų ir mokslo pasiekimų pagrindu atliktas kokių nors įvykių arba procesų vystymosi pokyčių mokslinis numatymas. Be prognozavimo negalima numatyti nei kokių nors atskirų socialinių procesų, nei pačios visuomenės ateities.

2. Planavimas – tai tam tikrų procesų (ekonominių, karinių, kultūrinių ir t.t.) vystymosi krypties, tikslų, proporcijų, tempų, konkrečių kiekybinių ir kokybinių rodiklių nustatymas.

3. Organizacija kaip valdymo funkcija turi tikslą suformuoti valdančiąją ir valdomąją sistemas. Organizuoti – tai ką nors sutvarkyti, nustatyti struktūrą, dalių tarpusavio padėtį, santykius, funkcijas. Valstybinio valdymo srityje tai reiškia valstybės institucijų, įstaigų, organų funkcijų, teisių, pareigų nustatymą, finansavimą, tarpusavio santykius, struktūras, etatų, kadrų parinkimą, paskirstymą ir t.t.

4. Reguliavimo funkcijos paskirtis yra nustatyti kokios nors veiklos, tų ar kitų
veiksmų režimą, tiesiogiai nedarant įtakos jų turiniui.

5. Vadovavimą bendrais bruožais galima apibudinti kaip valdomų objektų veiklos, elgesio krypties nustatymo funkciją.

6. Operatyvus tvarkymas reiškia išleidimą nenorminio pobūdžio potvarkių, turinčių įtakos valdomų objektų operatyvinei veiklai.

7. Įvairių valstybinių institucijų, įmonių, įstaigų, organų veiksmų derinimo, t.y. koordinavimo funkcija, siekiant kokių nors bendrų tikslų, įgyja vis didesnę reikšmę, kovojant su biurokratija, uždaru žinybiškumu.

8. Kontrolės, kaip valdymo funkcijos paskirtis yra nustatyti, ar valdomo objekto faktinė būklė atitinka jam keliamus reikalavimus. Kontrolė padeda aptikti ir pašalinti galimus nukrypimus arba koreguoti anksčiau priimtus sprendimus, nulėmusius tokią objekto būklę.

9. Su kontrolės funkcija yra glaudžiai susijusi apskaita, t.y. kiekybine forma išreikštų duomenų apie tam tikrų resursų (žmonių, pinigų ir kt.) buvimą ir sunaudojimą, apie valdymo sprendimų vykdymo rezultatus, apie dokumentų judėjimą fiksavimas.

Pats valdymo procesas yra ciklinio pobūdžio ir susideda iš visos eilės viena po kitos einančių stadijų: sprendimo reikalaujančios problemos iškėlimas, sprendimo projekto paruošimas, sprendimo priėmimas, valdymo akto išleidimas, šio akto vykdymo organizavimas ir jo vykdymo kontrolė, kaip valdymo ciklo stadija. Valdymo sprendimas iškelia valdomajam objektui tam tikrą ciklą ir dažnai jam taip pat nurodo kelius šiam tikslui pasiekti.

5. Valstybinio valdymo formos

Valstybinio valdymo veiklos išorinė išraiška yra valdymo forma. Valdymo forma – tai valstybinio valdymo uždavinių ir funkcijų realizavimo būdas. Yra žinomos šios pagrindinės valstybinio valdymo formos:

• organizacinė veikla;

• materialinių techninių operacijų vykdymas;

• teisinė veikla.

Organizacinė veikla – tai įvairių organizacinių priemonių vykdymas. Prie jų, pavyzdžiui, priskiriami pasitarimai, posėdžiai, veiklos derinimas, aiškinamasis darbas, darbas su kadrais, instruktavimas, koordinacinė veikla ir t.t. Tai įvairiapusė kasdieninė veikla, susijusi su uždavinių ir funkcijų vykdymo, teisinių aktų realizavimo organizavimu, pažangos patyrimo aiškinimu, jo apibendrinimu ir diegimu, visuomenės įtraukimu į valdymo veiklą ir pan.

Materialinių-techninių operacijų atlikimas – tai pagalbiniai, valdymo procesą aptarnaujantys veiksniai. Prie jų paprastai priskiriami protokolavimas, stenografavimas, dokumentų paruošimas, perrašymas, kopijavimas, valdymo informacijos rinkimas, apdorojimas, laikymas ir pan. Dažniausiai šias operacijas atlieka pagalbinis aptarnaujantis valdymo organo personalas. Materialinių-techninių operacijų atlikimo tvarką paprastai reguliuoja tarnybinės instrukcijos, o kai kuriuos klausimus reglamentuoja aukštesnių valdymo organų priimti valdymo aktai. paskutiniaisiais metais materialinių-techninių operacijų atliekama panaudojant elektronines automatizavimo priemones (pvz. valdymo informacijai rinkti, apdoroti ir laikyti vis plačiau vartojama elektroninė skaičiavimo technika, kompiuteriai, dauginimo aparatai ir pan.).

Teisinę valstybinio valdymo organų veiklą sudaro dvi formos: a) norminių valdymo aktų leidimas; b) individualių valdymo aktų leidimas. Šios abi valdymo formos dar vadinamos valdymo aktų leidimu. Jos visada sukelia tam tikras teisines pasekmes. Valdymo aktus smulkiau panagrinėsime kitame skyriuje.

6. Valstybinio valdymo metodai

Valstybinio valdymo metodai – tai priemonės, kuriomis valdymo organas įgyvendina jam pavestus uždavinius ir funkcijas. Šios priemonės, veikdamos valdymo objektą, turi užtikrinti valdymo sprendimų realizavimą. Valdymo metodai yra įvairūs: administraciniai-teisiniai, ekonominiai, psichologiniai, moraliniai, materialiniai ir kt. Tačiau visuotinai pripažįstami du valdymo metodai – įtikinimas ir prievarta. Jie laikomi universaliais, nes taikomi bet kurioje visuomenėje, bet kurio tipo valstybėje ir visose valdymo sferose. Valstybės tipas tik lemia šių metodų tarpusavio santykį.

Įtikinimas – tai valstybės poveikio žmonių sąmonei ir elgesiui būdas, kad būtų užtikrintas savanoriškas teisės normų laikymasis. Šį metodą taiko visi valstybiniai organai, net ir tie, kurie paprastai priskiriami prie baudžiamųjų organų, – policija, teismai, prokuratūra. įtikinimas yra svarbiausias veiklos metodas’, prievarta taikoma tik visuomenės mažumos atžvilgiu ir paprastai tik po įtikinimo. Valstybinio valdymo sferoje įtikinimas reiškiasi įvairiomis auklėjimo, aiškinimo, profilaktikos priemonėmis bei moraliniu ir materialiniu skatinimu. Įtikinimas, kaip valdymo metodas, naudojamas tiek atitinkamo organo viduje, siekiant užtikrinti deramą atitinkamos valstybinės institucijos kolektyvo, jos struktūrinių padalinių funkcionavimą bei valstybės tarnautojų veiklą, tiek ir už valdymo organo ribų. Pastaruoju atveju valdymo organai bei jų pareigūnai įtikinimo priemones naudoja pavaldžių valstybinių institucijų, o įstatymų numatytais atvejais – ir tiesiogiai nepavaldžių teisės subjektų atžvilgiu.

Prievarta – tai tam tikras fizinio, turtinio ar psichinio pobūdžio apribojimas, suvaržymas ar ko nors netekimas. Ji taikoma organizacijoms bei fiziniams asmenims. Valstybinio valdymo srityje prievartos priemonės taikomos juridiniams ir fiziniams asmenims, valstybinėms
visuomeninėms organizacijoms, tarnautojams ir piliečiams tais atvejais, kai jie nevykdo savo pareigų valstybinio valdymo srityje ir kai įtikinimo priemonėmis, neįmanoma užtikrinti jų įvykdymo arba tais atvejais kai padaromas šiurkštus teisės pažeidimas, užtraukiantis juridinę atsakomybę. Kartu prievartos metodas turi ir preventyvinę, įspėjamąją reikšmę – atsakomybės už pareigų nevykdymą ir teisės pažeidimus nustatymas bei tokios atsakomybės neišvengiamumas esant pažeidimui daugeliu atveju skatina tinkamai elgtis.

Prievartos priemonių yra daug, todėl jos įvairiai klasifikuojamos. Išskirtinę vietą jų tarpe užima valstybinės prievartos priemonės. Valdymo srityje reikėtų pažymėti vidines (dažniausiai – tai drausminės nuobaudos) ir išorinės prievartos priemones (čia vyrauja administracinės prievartos priemonės).

Administraciniai — teisiniai valdymo metodai — tai administracinės teisės normų pagrindu valdymo srityje taikomos tiesioginio poveikio valdymo objektui priemonės. Tai gali būti įtikinimo

ir prievartos, moralinio ir materialinio poveikio priemonės. Svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad atitinkamos poveikio priemonės yra numatytos administracinės teisės normomis bei jomis remiantis yra taikomos.

Ekonominio valdymo metodais vadinamos tam tikros materialinio poveikio priemonės, taikomos netiesiogiai, t. y. neadministracine tvarka. Tai įvairios materialinio poveikio priemonės, kurios paremtos ekonominiais svertais (vertė, kaina, pelnas ir kt.), ir jų vykdymas iš esmės pagrįstas materialiniu interesu. Tos priemonės gali būti tiek pozityvios (pvz., materialinis skatinimas) tiek negatyvios (materialinės sankcijos). Minėtų ekonominių svertų ir stimulų veikiamas, valdymo objektas pats savo noru, skatinamas materialinio intereso, pasirenka sau ir valstybei naudingą veiklos variantą. Ypač plačiai ekonominiai metodai taikomi verslo srityje.

Nors tarp ekonominių ir administracinių metodų yra nemažų skirtumų, jų negalima priešpastatyti vieno kitam. Juos jungia tai, kad tiek ekonominiai, tiek administraciniai metodai turi teisinę išraišką, t. y. reguliuojami teisės normomis. Be to, ekonominiai metodai, taikomi tam tikroje valdymo srityje, yra diegiami administracinių – teisinių metodų pagalba. Todėl ir administraciniai – teisiniai ir ekonominiai valdymo metodai turi būti taikomi lygiagrečiai, juos tarpusavyje derinant.

7. Valstybinio valdymo organai.

7.1. Valstybinio valdymo organų samprata ir požymiai.

Valstybinio valdymo organai sudaro tiktai dalį valstybinių organų, todėl jie kartu su valdžios ir teisingumo organais turi nemažai būdingus bruožus. Tačiau esama ir kitokių valstybinių organizacijų, kurios nuo valdymo organų skiriasi savo paskirtimi : valstybinės pramonės, transporto ir kt. įmonės, steigiamos ūkinei — komerciniai veiklai, bei įvairios socialinės – kultūrinės įstaigos, steigiamos atitinkamiems patarnavimams ar paslaugoms teikti, pvz., mokyklos, ligoninės, bibliotekos ir pan. Todėl valdymo funkcijos įmonėse, organizacijose ir įstaigose atlieka ne visas atitinkamos institucijos kolektyvas, o tiktai jo dalis – specialus valdymo aparatas, t. y. administracija, kuris ir gali būti traktuojamas kaip valstybinio valdymo organas. Pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą steigėjo sprendimu tokioje įmonėje gali būti sudarytas kitas valdymo organas – valdyba.

Valstybinio valdymo organai be visiems valstybiniams organams būdingų bruožų turi ir tam tikrų ypatumų. Pagrindiniai valstybinio valdymo organą požymiai yra šie :

1. Jie įgyvendiną tam tikrą specifinę valstybinės veiklos rūšį — valstybinį valdymą. Nors be valdymo funkcijų jie neretai atlieka ir kitokius veiksmus pvz., remdamiesi

2. civilinės teisės normomis, sudaro ir vykdo sutartis, būna ieškovai ir atsakovai teisme ir pan., tačiau svarbiausias valstybinio valdymo organų uždavinys ir pagrindinė jų valstybinės veiklos rūšis – valstybinis valdymas.

3. Valstybinio valdymo organai yra pavaldūs ir atskaitingi (tiesiogiai arba netiesiogiai) valstybinės valdžios organams. Tiek aukščiausius ir svarbiausius, tiek vietinius valdymo organus sudaro valdžios organai (Seimas, savivaldybių tarybos). Valdymo organų paskirtis – realizuoti valstybinės valdžios organų priimtus teisinius aktus ir organizuoti jų vykdymą. Todėl trys valstybinio valdymo ir valstybinės valdžios organus, egzistuoja glaudūs funkciniai bei organizaciniai ryšiai ir santykiai, kuriuose irgi dominuojančią padėtį užima valstybinės valdžios organai, o valdymo organai yra už juos žemesni, jiems atsakingi ir jų kontroliuojami.

4. Valdymo organų veikla įgyvendinama įvairiomis formomis. Kitų valstybinių organų veikloje paprastai vyrauja kuri nors viena valstybinės veiklos teisinė forma, o valstybinio valdymo organų veiklai būdingos visos trys pagrindinės teisinės veiklos formos : teisės kuriamoji, teisės taikomoji (vykdomoji) ir teisės apsaugos veikla. Valstybinio valdymo organai veikia, remdamiesi įstatymais bei vykdydami juos, ir tvarko įstatymų vykdymą.

5. Valstybinio valdymo organai gali veikti tiktai savo kompetencijos ribose, bet yra savarankiški savo operatyvinėje veikloje.

6. Valstybinio valdymo organai savo veikloje naudoja specifinius valdymo metodus. Be įvairių įtikinimo priemonių jie taiko ir administracinės prievartos
organų gausumas ir įvairovė, jų veikimo sričių ypatumai sąlygoja ir šių organų vidinę organizacinę struktūrą.

8. Ir pagaliau valstybinio valdymo organams yra būdingi tam tikri jų teisinės

9. padėties ypatumai ir ypač jos teisinio reguliavimo specifiniai bruožai. Kitų

10. valstybinių organų teisinė padėtis paprastai reglamentuojama įstatymais, o

11. daugelio valdymo organų teisinis statusas apibrėžiamas poįstatyminiais aktais,

12. įstatymuose nurodomi tik bendriausieji jų teisinės padėties elementai.

Taigi valstybinio valdymo organai – tai vykdomieji – tvarkomieji valstybiniai organai,

kurie betarpiškai vykdo valstybinės valdžios organų bei aukštesniųjų valstybinio valdymo organų

priimtus norminius aktus, tvarko jų vykdymą suteiktos kompetencijos ribose ir operatyviai

vadovauja ūkinei, socialiniai — kultūrinei bei administracinei – politinei veiklai Valdymo

organai yra vadinami vykdomaisiais ir tvarkomaisiais organais dėl to, kad jie betarpiškai vykdo valstybinės valdžios organų priimtus įstatymus, nutarimus, sprendimus ir praktiškai tvarko jų vykdymą, duodami tų reikalų nurodymus žemesniesiems valdymo organams ir keisdami poįstatyminius aktus, kuriais konkretizuoja ir detalizuoja valstybinės valdžios organų aktus. Valstybinio valdymo organų vaidmuo yra labai svarbus, nes jie, tvarkydami įstatymų vykdymą ir patys vykdydami juos, organizuoja bei mobilizuoja šalies materialines ir dvasines jėgas valstybės uždavinių sprendimui.

7.2. Valstybinio valdymo organų teisinė padėtis nurodoma įvairiuose norminiuose aktuose : LR Konstitucijoje, įstatymuose ir ypač poįstatyminiuose aktuose (LR Vyriausybės nutarimuose, valdymo organų nuostatuose, instrukcijose ir t.t.).

Svarbiausia valdymo organo teisinės padėties sudedamoji dalis yra jo kompetencija, kuri susideda iš valdymo organo uždavinių, funkcijų, teisių ir pareigų, veiklos formų ir metodų.

Uždaviniai – tai nurodymas, ką valdymo organas turi pasiekti arba užtikrinti savo praktine veikla. Valdymo organų uždaviniai paprastai nurodomi atitinkamų organų nuostatuose arba kituose aktuose, atsižvelgiant į tų organų paskirtį ir veiklos sritį.

Funkcijos – tai pagrindinės organo veiklos kryptys realizuojant jam iškeltus uždavinius. Valdymo funkcijos rodo, kokios sudedamosios dalys sudaro organo valdymo veiklą, t. y. jos atspindi valdymo veiklos specializaciją. Bendromis valdymo funkcijomis yra laikomos šios : planavimas, organizacija, reguliavimas, operatyvinis tvarkymas, koordinavimas, aprūpinimas resursais, finansavimas, kontrolė ir apskaita.

Valdymo organo teisės ir pareigos rodo atitinkamo organo valdymo funkcijų apimtį, tų funkcijų realizavimo ribas.

Valdymo organo veiklos forma – tai uždavinių ir funkcijų realizavimo būdas, t. y. valdymo veiklos išorinė išraiška. Svarbiausios teisinės valdymo formos – norminių ir individualių valdymo aktų priėmimas. Kitos valdymo formos – tai organizacinė veikla ir materialinių – techninių operacijų atlikimas.

Valdymo organo veiklos metodai-tai priemonės, kuriomis organas realizuoja jam pavestus uždavinius bei funkcijas. Tai yra tam tikras poveikio valdymo objektų priemonės, turinčios užtikrinti valdymo sprendimo realizavimą. Valdymo metodai, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, gali būti klasifikuojami įvairiai : ekonominiai, administraciniai, psichologiniai ir 1.1. Tačiau svarbiausi yra du – įtikinimo ir prievartos metodai.

7.3. Organizacinė valdymo organų struktūra.

Atsižvelgiant į valstybinio organo uždavinių, funkcijų ir įgalinimų pobūdį bei apimtį jam nustatomos atitinkamos pareigybės ir jų skaičius. Tik nustatyta tvarka patvirtinus pareigybes; kurios fiksuojamos etatų sąraše, pradedama komplikuoti organo asmeninė sudėtis, t. y. pareigybėms parenkami valstybiniai tarnautojai, kurie savo veikla realizuoja atitinkamo valstybinio organo kompetenciją. Pareigybė yra teisinė sąvoka, kuriai būdingi du požymiai. Pirma, tai valstybinio organo mažiausia struktūrinė ląstelė, pagrindinė jo vidinės organizacijos dalis. Antra, kiekvienai pareigybei nustatoma tam tikra valstybiniam organui priklausančios kompetencijos dalis, t.y. kompleksas uždavinių, pareigų ir teisių. Taigi pareigybė -tai valstybinio organo struktūrinė ląstelė su tam tikru jam priklausančių uždavinių, pareigų ir teisių kompleksu. Būtent pareigybė sąlygoja ją užimančio asmens, t.y. valstybės tarnautojo, svarbiausius teisinės padėties momentus bei jo vietą atitinkamame organe.

Valstybiniuose organuose, kur įvedama daug pareigybių, jos pagal atitinkamų pareigybių paskirties bei funkcijų panašumą jungiamos į tam tikras grupes. Tokia organizaciniu požiūriu atribota, išskirta iš kitų tarpo pareigybių grupė, turinti dalį organui priklausančios kompetencijos bei santykinį savarankiškumą organo ribose, vadinama valstybinio organo struktūriniu padaliniu. Prie struktūrinių padalinių prilyginamos ir atskiros ypač svarbios savo įgalinimų turiniu pareigybės, pvz., organų vadovų, jų pavaduotojų. Tarp visų atitinkamo organo struktūrinių padalinių yra glaudūs organizaciniai ryšiai, nes tai yra sudedamosios vieningo reiškinio dalys.

Organizacinė valdymo organo struktūra – tai jo vidinių struktūrinių padalinių visuma su tam tikrais jų tarpusavio ryšiais. Atsižvelgiant į struktūros sudarymo bei įgalinimų
tarp struktūrinių padalinių paskirstymo principus, skiriami 3 pagrindiniai organizacinės struktūros tipai : linijinis, funkcinis ir mišrus (linijinis – funkcinis). Be to, valdymo organo struktūriniai padaliniai pagal jų vaidmenį realizuojant svarbiausius organo uždavinius, jų kompetencijos apimtį ir pobūdį grupuojami dar taip : 1) vadovybė, 2) gamybiniai – šakiniai, 3) funkciniai, 4) pagalbiniai padaliniai.

7.4. Valstybinio valdymo organų rūšys.

Valstybinio valdymo organai klasifikuojami pagal įvairius požymius.

Pagal kompetencijos pobūdį valdymo organai skirstomi į bendrosios, šakinės ir specialiosios (funkcinės) kompetencijos organus. Bendrosios kompetencijos organai turi plačiausius įgalinimus – atitinkamos teritorijos ribose jie jungia visus kitus valstybinio valdymo organus, vadovauja jų veiklai, tvarko visas arba beveik visas valstybinio valdymo šakas ir funkcijas, pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybė, savivaldybių valdybos. Šakinės kompetencijos organų veikla paprastai susijusi su tam tikra konkrečia valstybinio valdymo šaka, pvz., ministerijos. Specialiosios kompetencijos organai turi tarpšakinio pobūdžio įgalinimus, tačiau jų kompetencija ir veikla būna siauresnės specializacijos. Jie vykdo jiems pavestą valdymo funkciją (kainodaros, standartizacijos, apskaitos ir pan.), tvarko atskirus valdymo šakų reikalus bei koordinuoja ir kontroliuoja šioje sferoje kitų organų veiklą. Prie šios grupės priklauso daugumas departamentų, specialiųjų komitetų ir komisijų.

Pagal žinybingų klausimų sprendimo tvarką valdymo organai skirstomi į kolegialius ir vienvaldžius. Kolegialiuose organuose svarbiausieji kompetencijos klausimai sprendžiami kolektyviai posėdžiuose, o valdymo aktai priimami balsų dauguma, pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybė, savivaldybių valdybos. Vienvaldžiuose organuose visam jų darbui vadovauja ir visus žinybingus klausimus sprendžia vienasmeniškai šių organų vadovai, pvz., ministras, meras, apskrities viršininkas. Tačiau vienvaldžiuose organuose paprastai yra sudaromos pagalbinės ir patariamosios kolegijos, kuriose kolektyviai nagrinėjami svarbiausi valdymo organo veiklos klausimai, bet kolegijų nutarimai gali būti vykdomi tiktai organo vadovui sutikus ir jo įsakymais. Juose kolegijinis klausimų svarstymas derinamas su vienvaldišku valdymu ir individualine atsakomybe.

Pagal veiklos teritorines ribas valdymo organai skirstomi į centrinius, teritorinius (regioninius) ir vietinius. Tie valstybinio valdymo organai, kurie veikia visoje valstybės teritorijoje, vadinami centriniais valdymo organais, pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, departamentai. Teritoriniai valstybinio valdymo organai administravimą vykdo nustatytoje teritorijoje, kuri apima tam tikrą regioną, t. y. kelis administracinius – teritorinius vienetus, pvz., apskrities viršininko administracija, LR Vyriausybės atstovas apskrityje. Prie vietinių valstybinio valdymo organų priskiriami savivaldybės teritorijoje veikiantys organai, pvz., savivaldybės valdyba, seniūnijos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4012 žodžiai iš 7974 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.